Lazdijų rajonas, garsėjantis savo gamtos grožiu ir turtinga istorija, yra vieta, kurioje darniai gyvena tradicijos ir modernumas.
Šiame straipsnyje mes keliausime į Paterų kaimą, esantį Veisiejų seniūnijoje, Lazdijų rajone, ir pažvelgsime į šio kaimo istoriją, bendruomenę bei dabarties aktualijas.
Istorija ir Paveldas
Paterų kaimas, kaip ir daugelis kitų Žemaitijos kaimų, turi gilias šaknis, siekiančias Lietuvos istorijos vingius. Nors konkrečių detalių apie seniausią kaimo istoriją šaltiniai nepateikia, galima daryti prielaidą, kad kaimas susiformavo panašiai kaip ir kitos gyvenvietės šiame regione - aplink žemės ūkį ir bendruomenės poreikius. Informacija apie ankstyvąją Paterų kaimo istoriją yra ribota. Tačiau galima daryti prielaidą, kad kaimas, kaip ir daugelis kitų Lazdijų apskrities vietovių, pradėjo formuotis XVI-XVII amžiuje, po Valakų reformos.
Žemaitijos regionas, kuriame įsikūręs Paterų kaimas, visada pasižymėjo stipriu identitetu ir tradicijų puoselėjimu. Tai atsispindi vietinių gyventojų papročiuose, kalboje ir kultūriniame pavelde.
XIX amžius: socialiniai ir ekonominiai pokyčiai
XIX amžiuje, kaip ir visoje Lietuvoje, Paterų kaime vyko svarbūs socialiniai ir ekonominiai pokyčiai. Panaikinus baudžiavą, valstiečiai gavo asmens laisvę, tačiau išliko priklausomi nuo dvarininkų ekonomiškai. Formavosi nauji socialiniai sluoksniai -inteligentija, smulkūs verslininkai.
XX amžiaus pradžia: tautinis atgimimas ir nepriklausomybės kovos
XX amžiaus pradžioje Paterų kaimo gyventojai aktyviai įsitraukė į tautinį atgimimą. Buvo steigiami lietuviški mokyklos, draugijos, bibliotekos. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, daugelis vyrų išėjo į frontą. Po karo, Nepriklausomybės kovų metu, kaimo gyventojai stojo ginti jaunos Lietuvos valstybės.
Apie 1920 m. įvyko Anastazijos ir Stasio Balčų vestuvės. Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas Stasys Balčas gimė 1886 m. vasario 6 d. Panevėžio valsčiaus Panendrės vienkiemyje. Mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). 1907-1912 m. buvo išvykęs dirbti į JAV. 1919 m., Nepriklausomybės kovų metu, kartu su broliais Vladu ir Baliu suorganizavo pirmuosius Panevėžio apsaugos būrius, tapo savanoriais. S. Balčas dirbo Lietuvos kariuomenės struktūrose. 1920 m. sausio 7 d. išėjo į atsargą. 1920 m. išrinktas Steigiamojo Seimo, vėliau - Pirmojo Seimo nariu. Seimą paleidus, grįžo į Panevėžį. Panendrės Bitininko slapyvardžiu rašė eilėraščius, bendradarbiavo leidiniuose „Šaltinis“, „Vienybė“. S. Balčas sukūrė žodžius, o kompozitorius Vladas Paulauskas parašė muziką „Savanorių maršui“, kuris buvo atliekamas Panevėžio krašto ir visos Lietuvos savanorių renginiuose. 1941 m. kalintas sovietų. 1949 m. su šeima ištremtas į Irkutsko sritį. Mirė S. Balčas 1963 m. liepos 6 d.
Tarpukaris: ekonominis ir kultūrinis augimas
Tarpukariu Paterų kaime, kaip ir visoje Lietuvoje, vyko ekonominis ir kultūrinis augimas. Valstiečiai gavo žemės, kūrėsi ūkiai. Kaimas garsėjo darbščiais ir sumaniais žmonėmis. Veikė mokykla, biblioteka, kultūros namai. Pirmieji gyventojai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, amatais.
1931 m. Teodora ir Juozapas Gudavičiai pozavo fotoateljė J. Žitkaus ir J. Pauros. Panevėžys. Kompozitorius, choro dirigentas, vargonininkas ir pirmasis Lietuvos Respublikos kapelmeisteris Juozapas Gudavičius gimė 1873 m. Skliausčiuose (Jurbarko r.). Baigė Eržvilko (Jurbarko r.) pradinę mokyklą. 1893-1899 m. studijavo Varšuvos muzikos institute ir įgijo muzikos mokytojo ir kapelmeisterio kvalifikaciją. 1900 m. paskirtas kapelmeisteriu į carinės Rusijos kariuomenės Kauno tvirtovės įgulą. Su šiuo orkestru dirbo Kretingoje, Gargžduose, Kaune. J. 1910-1917 m. J. Gudavičius vargoninkavo, mokytojavo, organizavo chorus Nemakščiuose (Raseinių r.), Tauragėje, Skliausčiuose ir kt. 1918 m. išvyko į Panevėžį. 1919 m. paskirtas Pirmojo pėstininkų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko kapelmeisteriu Marijampolėje. 1926 m. dėstė muziką Tauragės mokytojų seminarijoje ir komercijos mokykloje. 1930-1939 m. J. Gudavičius sukūrė 72 dainas, 51 giesmę, 46 kūrinius pučiamųjų orkestrui, 6 fortepijonui ir kt. Mirė J. Gudavičius 1939 m. lapkričio 12 d.
1937 m. Petras Bliumas pozavo Panevėžyje. Pedagogas, Nepriklausomybės kovų dalyvis Petras Bliumas gimė 1896 m. sausio 18 d. Baroniškiuose (Panevėžio r.). 1918 m. keletą mėnesių kalintas Panevėžio kalėjime už atsišaukimų prieš vokiečių okupaciją platinimą. 1919 m. Pušaloto partizanų būryje kovojo su bolševikais. Nuo 1919 m mokytojavo įvairiose Panevėžio apskrities mokyklose. Nuo 1930 m. - Panevėžio 3-iosios pradinės mokyklos vedėjas. 1936-1937 m. dirbo Panevėžio valstybinėje berniukų gimnazijoje. P. Bliumas neapsiribojo vien tik pedagogine veikla. 1944 m. P. Bliumas pasitraukė į Vakarus. 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), apsigyveno Bostone. Mirė P. Bliumas 1988 m. lapkričio 1 d.
Antrasis pasaulinis karas ir pokario metai: sovietinė okupacija ir rezistencija
Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija buvo sunkūs išbandymai Paterų kaimo gyventojams. Daugelis vyrų žuvo fronte, kiti buvo ištremti į Sibirą. Kaimo gyventojai aktyviai dalyvavo rezistencijoje, kovodami prieš sovietinę valdžią.
Marija Giedraitienė. 1949 m. Pedagogė, istorikė, viena iš pirmosios lietuviškos gimnazijos Panevėžyje steigėjų ir direktorė Marija Geigaitė-Putramentienė-Giedraitienė gimė 1890 m. kovo 22 d. Vaivaduose (Panevėžio r.). 1900-1908 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1914 m. baigė Sankt Peterburgo Bestuževo aukštųjų kursų Istorijos-filologijos fakultetą. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą ir vertėsi privačiomis pamokomis. 1915-1918 m. - Panevėžio gimnazijos direktorė, 1918-1932 m. - Panevėžio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja mergaičių klasėms. 1935-1940 m. - Panevėžio mergaičių gimnazijos direktorė. 1940-1942 m. mokytojavo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. 1942-1957 m. - Kauno 8-osios vidurinės mokyklos mokytoja. 1957 m. išėjo į pensiją. Mirė M. Giedraitienė 1980 m. birželio 24 d.
Kunigas Juozas Stakauskas gimė 1871 m. vasario 19 d. Užliaušių kaime (Panevėžio r.). Baigė Panevėžio realinę gimnaziją, vėliau Kauno kunigų seminariją ir Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas) dvasinę akademiją. 1895 m. įšventintas į kunigus. Kunigavo Kaune, Liepojoje (Latvija), Panevėžyje, Marijampolėje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Žemaičių vyskupas pasitraukdamas iš Lietuvos, pavedė valdyti vyskupiją. 1909 m. paskirtas Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kunigu. Šalia bažnytinio darbo aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje. Įsijungė į Katalikų labdaros draugijos veiklą, įkūrė vaikų prieglaudą, buvo vienas iš iniciatorių įkuriant „Saulės“ draugijos Panevėžio skyrių. „Saulės“ draugijos Panevėžio skyrius, vadovaujamas J. Stakausko, per šešerius metus įsteigė penkias mokyklas. 1915 m. jo iniciatyva įsteigtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Panevėžio skyrius. 1917 m. vasarą artėjant vokiečių pralaimėjimui, prisidėjo prie Lietuvių konferencijos Vilniuje organizavimo ir rengimo, pats joje dalyvavo. 1919 m. paskiriamas Kauno seserų benediktinių vienuolyno Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi. Nuo 1924 m. - garbės kanauninkas. 1927 m. įstoja į marijonų vienuoliją. 1933-1937 m. - Marijampolės Šv. Vincento bažnyčios rektorius, 1937-1938 m. - Marijampolės Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios klebonas. 1935-1938 m. redagavo laikraštį „Marijampolės parapija“. 1939-1943 m. - Lietuvos marijonų provincijos sekretorius. J. Stakauskas buvo aktyvus lietuviškos visuomeninės veiklos dalyvis, švietimo įstaigų bei labdaringos veiklos organizatorius, spaudos bendradarbis. Mirė J. Stakauskas 1944 m. rugpjūčio 7 d.
Sovietmetis: kolektyvizacija ir gyvenimas kolūkyje
Sovietmečiu Paterų kaime, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo vykdoma kolektyvizacija. Valstiečių ūkiai buvo sujungti į kolūkius. Gyvenimas kolūkyje buvo sunkus, žmonės dirbo už mažą atlyginimą, buvo ribojama asmens laisvė.
1966 m. Emilija Juzulėnienė pozavo Panevėžyje. Pedagogė, kraštotyrininkė, visuomenės veikėja Emilija Šukytė-Juzulėnienė gimė 1901 m. balandžio 1 d. Pilviškiuose (Anykščių r). Mokėsi pradžios mokykloje, Anykščių progimnazijoje. 1925-1929 m. - Panevėžio mokytojų seminarijoje, kur įgijo pradžios mokyklos mokytojos specialybę. 1929-1934 m. dirbo Geležių (Panevėžio r.) dviejų komplektų pradžios mokykloje mokytoja ir buvo šios mokyklos vedėja. 1934-1937 m. studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Dirbo Vabalninko (Biržų r.) žemės ūkio mokyklos, Salamiesčio kunigaikštienės Birutės mergaičių žemesniosios žemės ūkio mokyklos (Kupiškio r.), Marijampolės mokytojų seminarijos dėstytoja. 1941-1946 m. - Šiaulių prekybos mokykloje chemijos ir biologijos dėstytoja. Nuo 1946 m. iki gyvenimo pabaigos gyveno ir dirbo Panevėžyje. 1946-1953 m. - Panevėžio mokytojų seminarijos pedagoginės praktikos dėstytoja. E. Juzulėnienė aktyviai dalyvavo Raudonojo Kryžiaus draugijos, Panevėžio mokytojų pensininkų klubo „Šarma“, Tėvynės pažinimo draugijos Panevėžio skyriaus veikloje. Už kraštotyrinę veiklą 1999 m. Mirė E. Juzulėnienė 2004 m. rugpjūčio 9 d.
Jonas Dičius. Panevėžys. Apie 1971 m. Pedagogas, literatas Jonas Dičius gimė 1907 m. rugsėjo 5 d. Katlėriškių kaime (Anykščių r.). Mokėsi Katlėriškių pradinėje mokykloje, Utenos „Saulės“ gimnazijoje. 1928-1933 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1939 m. 1933-1934 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Mokėsi Kauno karo mokykloje. 1934-1940 m. mokytojavo Kelmėje, Žeimelyje (Pakruojo r.), Veiveriuose (Prienų r.). Nuo 1941 m. iki gyvenimo pabaigos J. 1941-1949 m. - Panevėžio berniukų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, pedagogų tarybos sekretorius, trumpai buvo direktoriaus Petro Būtėno pavaduotoju. J. Dičius globojo „Meno kuopos” literatus. 1945 m. pradžioje „Meno kuopai” nustojus veikti, jis įkūrė gimnazijoje literatų būrelį. 1949-1967 m. dirbo Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. 1954-1963 m. mokykloje veikė J. Dičiaus įkurtas mokytojų dramos būrelis. 1967 m. J. Dičius rašė apsakymus, eilėraščius, feljetonus, humoreskas, pjeses, komedijas, dramas, scenos vaizdelius. Jo pjesė „Tarp mokyklos sienų“ vaidinta Panevėžio dramos teatre (1941). Mirė J. Dičius 1994 m. balandžio 8 d.
Jonas Kasperavičius gimė 1907 m. kovo 21 d. Panevėžyje. Mokėsi Panevėžio vakarinėje mokykloje, lankė buhalterių kursus. Dalyvavo Lietuvos jaunimo vyčių sąjungos, Šaulių sąjungos veikloje. Kurį laiką lankė Panevėžio teatro studiją, padėjo tvarkyti senąjį teatrą Respublikos gatvėje, dalyvavo jo atidaryme. Domėjosi literatūra, rašė eiles. Draugų paragintas išleido eilėraščių rinkinį „Vargo šypsenos“ (1933). 1936 m. atidarė parduotuvę Panevėžyje, Ramygalos gatvėje. 1940 m. parduotuvė buvo nacionalizuota. Karo metais pasitraukė į kaimą. Į Panevėžį grįžo 1954 m. Dirbo statybose brigadininku, darbų vykdytoju. 1972 m. išėjo į pensiją. Visą laiką domėjosi literatūra, rašė eiles, pjeses, romaną. Keliolika eilėraščių išspausdino „Panevėžio tiesa“, „Literatūra ir menas“. Mirė J. Kasperavičius 1977 m.
Apie 1985 m. Kostas Balsys pozavo Panevėžyje. Kunigas Konstantinas Balsys gimė 1927 m. rugpjūčio 3 d. Spurganų kaime (Mažeikių r.). 1941 m. baigė Tirkšlių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Mažeikių vidurinėje mokykloje. 1946 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją. Ją uždarius, tris metus studijavo Kauno medicinos institute. 1950 m. atnaujino studijas Kauno kunigų seminarijoje. 1954 m. rugsėjo 12 d. įšventintas kunigu. Tais pačiais metais paskirtas Suvainiškio (Rokiškio r.) parapijos administratoriumi. 1958 m. perkeltas į Kiburių (Pasvalio r.) parapijos bažnyčią, o nuo 1964 m. iki mirties kunigavo Miežiškių (Panevėžio r.) parapijoje. Kunigas K. Balsys mirė 2005 m.
Atgimimas ir nepriklausomybės atkūrimas
Atgimimo laikotarpiu Paterų kaimo gyventojai aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, siekdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, prasidėjo naujas etapas kaimo istorijoje.
Bendruomenės Gyvenimas ir Ūkininkavimas
Šiandien Paterų kaimas yra gyvybinga bendruomenė, kurioje svarbią vietą užima ūkininkavimas. Tai patvirtina ir 2017 m. konkurso „Metų ūkis“ rezultatai, kuriuose antroji vieta atiteko Rasai Babikienei, ūkininkaujančiai Paterų kaime. Jos ūkis, auginantis 60 hailendų veislės galvijų ir turintis veislinio ūkio statusą, yra puikus pavyzdys, kaip galima sėkmingai ūkininkauti ir garsinti savo kaimą.
Kiekvienais metais Lietuvos ūkininkų sąjunga kartu su rajonų savivaldybėmis organizuoja „Metų ūkis“ konkursą. 2017 metais konkurse dalyvavo aštuoni Lazdijų rajono ūkininkai. Pastaraisiais metais norinčių dalyvauti konkurse skaičius sumažėjo. Konkurso dalyvių vertinimas susidėjo iš kelių dalių: ūkininko kvalifikacijos, išsilavinimo, ūkio veiklos ir jo rezultatų įvertinimo bei papildomų kriterijų. Vertinimo komisijos nariai vertino ūkininkų žemės panaudojimą, sodybos aplinkos sutvarkymą, privažiavimą prie sodybos, kelių ir pastatų būklę, apsirūpinimą technika bei kitus aspektus. Nemažą reikšmę varžantis dėl geriausiųjų titulo turėjo ir papildomi kriterijai. Ūkininkams skirta už narystę Lietuvos ūkininkų sąjungoje, žemės ūkio kooperatyve, kredito unijoje - maksimalus skaičius - 10 balų.
Konkurso dalyviai skundėsi dėl liūčių patirtų nuostolių, teigė, kad mūsų rajone liūtys sutrukdė nuimti derlių, nukentėjo žemės ūkio produkcijos kokybė. Susumavus visus konkurso „Metų ūkis 2017“ rezultatus, paaiškėjo, jog rajone pirmąją vietą laimėjo Šventežerio seniūnijos Janėnų kaimo ūkininkas Juozas Dainauskas, laikantis 260 mėsinių galvijų. Šiame ūkyje gražūs laukai ir auginami mėsiniai galvijai, gerai prižiūrimos technika, tvarkingi gamybiniai pastatai ir jų aplinka, graži sodyba. Antroji vieta atiteko Rasai Babikienei, ūkininkaujančiai Paterų kaime, Veisiejų seniūnijoje. Ji augina 60 hailendų veislės galvijų. R. Babikienės ūkis turi hailendų veislės veislinio ūkio statusą. Ūkininkė aktyviai dalyvauja įvairiose parodose. Trečiąją vietą pelnė Krosnos seniūnijos Vartų kaimo ūkininkai Regina ir Algirdas Salykliai, taip pat užsiimantys mėsine gyvulininkyste.
2018 m. gruodžio 1 d. į Lazdijų kultūros centrą rinkosi gausus būrys Lazdijų krašto ūkininkų, jų artimieji ir draugai. Čia vyko jau kasmetinė Lazdijų rajono savivaldybės organizuojama ūkininkų šventė bei gyvenamųjų vietovių ir sodybų apžiūros-konkurso nugalėtojų apdovanojimo ceremonija. Šiais metais vykęs konkursas „Metų ūkis 2018“, kurį organizuoja Lazdijų rajono savivaldybė kartu su Lietuvos ūkininkų sąjunga, jau dvidešimt penktasis. Organizuojant konkursą ūkininkai skatinami pažangiai ūkininkauti, siekti gamybos efektyvumo ir ekologiškumo. I garbingą vietą laimėjo ir mero padėkos raštais buvo apdovanoti Kučiūnų kaimo ūkininkai Gintas ir Rūta Cimakauskai, kurių ūkio specializacija - paukštininkystė, II vietą laimėjo - Paterų kaimo ūkininkai Jonas ir Aldona Liaukoniai, ūkininkaujantys jau nuo 1992 m., o III vietą - jaunasis Stebulių kaimo ūkininkas Mantas Jančiukas, kurio ūkio specializacija - triušininkystė ir avininkystė. Padėkos raštas įteiktas ir Karužų kaimo ūkininkei Viliūtei Garbenčienei - už vaistažolių ūkio įkūrimą ir ūkio plėtrą.
Ūkininkų dalyvavimas tokiuose konkursuose kaip „Metų ūkis“ skatina pažangų ūkininkavimą, gamybos efektyvumą ir ekologiškumą.
Socialinės Inovacijos ir Savanorystė
Lazdijų rajonas aktyviai dalyvauja socialinėse iniciatyvose, kuriomis siekiama gerinti gyvenimo kokybę ir kurti darnią bendruomenę. Viena iš tokių iniciatyvų - vaikų globos namų reforma, kurios tikslas - sukurti šeimai artimą aplinką vaikams, netekusiems tėvų globos. Ši reforma apima bendruomeninių vaikų globos namų steigimą kaimuose, tokiuose kaip Bajoriškiai ir Staidarai Lazdijų rajone. Šiuose namuose vaikai gyvena mažesnėmis grupėmis, o juos prižiūri socialiniai darbuotojai ir individualios priežiūros personalas.
Savanorystė taip pat yra svarbi Lazdijų rajono gyvenimo dalis. Vietos įstaigos aktyviai įtraukia savanorius į savo veiklą, suteikdamos jiems galimybę įgyti patirties, tobulinti įgūdžius ir prisidėti prie bendruomenės gerovės. Jaunimo savanoriška tarnyba (JST) yra puiki galimybė jauniems žmonėms nuo 14 iki 29 metų savanoriauti įvairiose organizacijose ir įgyti vertingos patirties. Projektas „Atrask save“ taip pat skatina jaunimą savanoriauti ir (re)integruotis į švietimo sistemą ar darbo rinką.
Kultūrinis Gyvenimas ir Tradicijos
Lazdijų rajonas garsėja savo kultūriniu paveldu ir tradicijomis. Lazdijų krašto muziejus ir kultūros centras yra svarbūs kultūros židiniai, kuriuose saugomas ir puoselėjamas krašto istorinis ir kultūrinis paveldas. Šios įstaigos organizuoja parodas, koncertus, spektaklius ir kitus renginius, pritraukiančius didelį susidomėjimą.
Gamtosauga ir Aplinkosauga
Lazdijų rajonas yra turtingas gamtos išteklių, todėl gamtosauga ir aplinkosauga yra svarbios rajono politikos sritys. Rajono savivaldybė ir vietos bendruomenės aktyviai dalyvauja įgyvendinant įvairius aplinkosaugos projektus, kuriais siekiama išsaugoti gamtos grožį ir biologinę įvairovę. Pastaraisiais metais Lietuvoje išryškėjo vilkų populiacijos reguliavimo klausimas. Vilkai, kaip svarbūs ekosistemos dalyviai, kelia iššūkių ūkininkams ir kaimo gyventojams. Svarbu rasti pusiausvyrą tarp vilkų populiacijos išsaugojimo ir žmonių saugumo užtikrinimo.
Elektros Tinklų Priežiūra ir Plėtra
Lazdijų rajonas, kaip ir visa Lietuva, nuolat investuoja į elektros tinklų priežiūrą ir plėtrą. Tai užtikrina patikimą elektros energijos tiekimą gyventojams ir įmonėms, skatina ekonomikos augimą ir gerina gyvenimo kokybę.
Šiandieninė situacija ir perspektyvos
Šiandien Paterų kaimas susiduria su panašiais iššūkiais, kaip ir daugelis kitų Lietuvos kaimų - gyventojų senėjimas, jaunimo emigracija, darbo vietų trūkumas. Tačiau kaimas turi ir savų privalumų - graži gamta, švarus oras, rami aplinka. Svarbu išsaugoti kaimo kultūrinį paveldą, skatinti turizmą, pritraukti investicijas, kad kaimas galėtų sėkmingai gyvuoti ir vystytis ateityje.
Apie 2016 m. Marijonas Gečas pozavo Panevėžyje. Sporto organizatorius, treneris, teisėjas, žurnalistas Marijonas Gečas gimė 1936 m. liepos 29 d. Panevėžyje. 1943-1947 m. mokėsi Panevėžio 2-ojoje pradinėje mokykloje, 1947-1954 m. - Panevėžio 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar - Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija). 1951-1954 m. mokėsi Panevėžio jaunimo sporto mokykloje. 1953-1954 m. - Panevėžio miesto ir Lietuvos jaunių krepšinio rinktinės narys, 1955-1957 m. žaidė Kauno „Žalgirio“ 2-ojoje komandoje. 1957-1959 m. - pagrindinės „Žalgirio“ komandos žaidėjas. 1960 m. baigė pedagogikos studijas Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute. Po studijų grįžo į Panevėžį, dirbo sporto draugijos „Spartakas“, įvairių miesto įmonių sporto metodininku.
2006 m. Klemensas Kupriūnas pozavo Panevėžyje. Dailininkas Klemensas Kupriūnas gimė 1951 m. balandžio 9 d. Būtėnų kaime (Pakruojo r.). 1969 m. baigė Linkuvos Karolio Požėlos vidurinę mokyklą (dabar Linkuvos gimnazija). Mokėsi fotografijos Vilniaus technologijos technikume (dabar Vilniaus kolegija), menų - Vilniaus dailės mokykloje (dabar Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla), studijavo ir baigė žurnalistiką Vilniaus universitete. Nuo 1972 m. Dailininkas dirba knyginės grafikos, ekslibriso srityse, tapo, kuria skulptūras, rašo eilėraščius. K. Kupriūnas - 2010 m. Utenos rajono meno ir kultūros premijos, Tarptautinės ekslibrisų ir mažosios grafikos konkursinės parodos „Žalgiris - 600“ II premijos (2010) ir kitų premijų laureatas. Jo darbai eksponuoti ir įvertinti tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje, Lenkijoje, Turkijoje, Kazachstane, Amerikoje ir kt. Yra surengęs personalines parodas įvairiuose Lietuvos miestuose, Lenkijoje, Latvijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir kt.
Prof. Profesorius Liudas Vailionis gimė 1886 m. sausio 13 d. Seinų apskrities Leipalingio valsčiaus (dabar Alytaus apskr., Lazdijų raj.) Mizarų kaime paprastų ūkininkų daugiavaikėje šeimoje. Čestanchovoje (Lenkijoje) kunigavęs motinos brolis Liudvikas Saltonas nuoširdžiai rūpinosi sesers šeima ir jiems nupirko 8 ha žemės. Kunigas L.Saltonas rūpinosi ir sesers vaikais, visus sūnus liepė leisti į mokslus. Liudas gimė silpnos sveikatos, todėl dažnai sirgo ir prie ūkio darbų buvo netinkamas. Vyresnių brolių kiek pramokintas skaityti ir rašyti, būsimasis profesorius išleidžiamas mokytis į Leipalingio valsčiaus pradžios mokyklą, kurią baigė 1899 m. Brolio Karolio padedamas, būdamas 13 metų, įstojo į Lodzės vyrų gimnaziją, kurioje aplinka buvo gana slogi. Gimnazija rusiška, jaunimas rusinamas. Tarp besimokančių lietuvių ir lenkų kartais kildavo ginčai, kuriuos gimnazijos vadovybė. Baigęs gimnazijos šešias klases, L.Vailionis iš gimnazijos išėjo. Tam įtakos turėjo dėdė kunigas, kuris reikalavo, kad sūnėnas važiuotų pas jį į Čestanchovą ir stotų į kunigų seminariją. Tačiau jaunuolio charakteris jau buvo susiformavęs ir jį labiau traukė gamtos mokslai, norėjo studijuoti mediciną. Juolab, kad išsimokslinusiems lietuviams, turintiems gydytojo profesiją, caro valdžia leido dirbti ir praktikuoti Lietuvoje. Liudui pavyko įtikinti dėdę ir šis sutiko, kad Liudas gyvens pas brolį Karolį, bet baigti gimnaziją ruošis pats. Jis ima lankyti paruošiamuosius kursus ir per metus laiko išmoksta dviejų metų programą, kurios trūksta išlaikyti brandos egzaminą ir gauti atestatą. 1906 m. pavasarį Krokuvos Šv.Onos gimnazijoje jis eksternu išlaiko egzaminus ir tais pačiais metais įstojo į Krokuvos Jogailos vardo universitetą. Krokuva tuo metu po 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos padalijimo su visa pietvakarių Lenkijos dalimi atiteko Austrijai ir mokslas buvo brangus. Kai kuriuos lietuvius studentus šelpia Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Jadvygos Juškytės įsteigta „Žiburėlio“ draugija, kai kuriuos - 1900 m. Amerikoje susikūrusi „Motinėlės“ draugija. Anksčiau kilęs konfliktas su dėde kunigu buvo giliai įstrigęs širdin, tad katalikiškos „Motinėlės“ draugijos pašalpos imti atsisakė. Drauge su Justinu Vienožinskiu nutarė įsteigti „Paramos“ draugiją (veikė 1910-1919 m.), kurios tikslas - padėti vargstantiems lietuviams studentams ir lietuvių studentams turėjo didelės reikšmės. Besimokant universitete (1908 m.) L.Vailionį pasiekė žinia apie dėdės kunigo, kuris labai rūpinosi jo išsimokslinimu, mirtį. Vasaromis, kada tik ištrukdavo nuo mokslo, jis grįždavo į Mizarus, kur artimai susibičiuliavo su M.K.Čiurlionio šeima.
54°05′46″š. pl. 23°44′28″r. ilg. / 54.096°š. pl. 23.741°r. Patery, Potery[2], rus. Paterai - kaimas centrinėje Lazdijų rajono savivaldybės dalyje, 2 km į pietryčius nuo Veisiejų, prie kelio 134 Leipalingis-Lazdijai-Kalvarija.
