Paterų kaimas yra nedidelė, bet istorijomis ir gamtos grožiu turtinga gyvenvietė, įsikūrusi Lazdijų rajono savivaldybės centrinėje dalyje. Šis kaimas, esantis vos 2 km į pietryčius nuo Veisiejų, prie svarbaus regioninio kelio Leipalingis-Lazdijai-Kalvarija, yra dalis Dzūkijos etnografinio regiono, garsėjančio savo unikalia kultūra ir gamtiniais ištekliais. Kaimo pavadinimas istoriniuose šaltiniuose minimas įvairiai: Patery, Potery, o rusų kalba - Paterai. Jis yra nutolęs nuo didžiųjų miestų šurmulio, tačiau glaudžiai susijęs su Lazdijų rajono istorija ir dabartimi.
Lazdijų rajono savivaldybės kontekstas
Paterų kaimas priklauso Lazdijų rajono savivaldybei, kuri yra administracinis-teritorinis vienetas Lietuvos pietvakariuose, besiribojantis su Lenkija ir Baltarusija. Savivaldybės teritoriją kerta svarbūs transporto koridoriai: Kazlų Rūdos-Suvalkų ir Šeštokų-Alytaus geležinkeliai, Alytaus-Seinų ir Kalvarijos-Veisiejų plentai. Rajone veikia Šeštokų ir Mockavos geležinkelio stotys.
Lazdijų rajonas pasižymi išskirtiniu gamtos reljefu: šiaurėje driekiasi Sūduvos aukštumos rytinė dalis, o pietuose - Dainavos žemumos vakarinė dalis. Žemiausia vieta rajone - 66 metrai prie Nemuno ties Ricieliais. Klimatas yra vidutiniškai drėgnas, su šaltomis žiemomis (sausio vidutinė temperatūra apie -5,0 °C) ir šiltomis vasaromis (liepos vidutinė temperatūra apie 17,4 °C).
Per rajono pakraščius teka Nemunas ir jo intakai - Baltoji Ančia, Seira. Gausu ežerų (didžiausi - Dusia, Metelys, Seirijis, Galstas) ir tvenkinių (tarp jų - Veisiejų, Baltosios Ančios). Miškai užima beveik trečdalį (29,7 %) savivaldybės teritorijos, tarp jų didžiausi - Kapčiamiesčio, Pertako, Varviškės ir kiti. Vyrauja pušynai, taip pat yra eglynų ir mišriųjų miškų. Krakinio ir Buktos pelkės yra svarbūs gamtiniai objektai.
Istorinė raida ir demografija
Lazdijų rajonas buvo įkurtas 1950 m. birželio 20 d., sujungus dalis buvusių Alytaus ir Lazdijų apskričių. Per savo istoriją rajonas patyrė administracinių pokyčių: 1950-1953 m. priklausė Kauno sričiai, vėliau buvo prijungtos kitų panaikintų rajonų teritorijos. 1995 m. įsteigta Lazdijų rajono savivaldybė, pavaldi Alytaus apskričiai. 2000 m. dalis Leipalingio seniūnijos buvo perduota Druskininkų savivaldybei.
Demografinė raida Paterų kaime, kaip ir visame rajone, atspindi bendras Lietuvos tendencijas. Nors konkrečių duomenų apie paties Paterų kaimo gyventojų skaičiaus raidą tarp 1959 m. ir 2011 m. pateikiama nedaug, bendra Lazdijų rajono statistika rodo svyravimus. Pavyzdžiui, 2001 m. rajone gyveno 29 071 žmogus, 2011 m. - 24 297, o 2021 m. - 19 790 nuolatinių gyventojų.
Savivaldybėje veikia 11 seniūnijų, apimančių įvairias gyvenvietes. Paterų kaimas priklauso Veisiejų seniūnijai.
Bendruomenės gyvenimas ir ūkininkavimas
Paterų kaimas yra gyvybinga bendruomenė, kurioje svarbią vietą užima ūkininkavimas. Tai liudija ir 2017 m. konkurso „Metų ūkis“ rezultatai, kai Rasa Babikienė iš Paterų kaimo užėmė antrąją vietą. Jos ūkis, auginantis 60 hailendų veislės galvijų ir turintis veislinio ūkio statusą, yra puikus pavyzdys sėkmingo ir pažangaus ūkininkavimo. Ūkininkų aktyvumas tokiuose konkursuose skatina gamybos efektyvumą, ekologiškumą ir inovacijas žemės ūkyje. Tai prisideda prie vietos ekonomikos stiprinimo ir kaimo gyvybingumo išlaikymo.
Socialinės inovacijos ir savanorystė
Lazdijų rajonas aktyviai dalyvauja socialinėse iniciatyvose. Viena svarbių reformų - vaikų globos namų pertvarka, siekiant sukurti šeimai artimesnę aplinką vaikams, netekusiems tėvų globos. Tai apima bendruomeninių vaikų globos namų steigimą kaimuose, kur vaikai gyvena mažesnėmis grupėmis, gaudami individualizuotą priežiūrą.
Savanorystė taip pat yra svarbi Lazdijų rajono gyvenimo dalis. Vietos įstaigos skatina jaunimo savanorišką tarnybą (JST) ir kitas savanorystės formas, suteikdamos galimybę jauniems žmonėms įgyti patirties, tobulinti įgūdžius ir prisidėti prie bendruomenės gerovės.
Kultūrinis gyvenimas ir gamtosauga
Lazdijų rajonas garsėja savo kultūriniu paveldu. Veisiejų miestelio istorinis centras yra urbanistikos paminklas. Rajone veikia Lazdijų krašto muziejus ir kultūros centras, kurie saugo ir puoselėja krašto istoriją bei tradicijas, organizuodami įvairius renginius.
Gamtosauga ir aplinkosauga yra svarbios rajono politikos sritys. Veisiejų ir Metelių regioniniai parkai, taip pat dalis Dzūkijos nacionalinio parko, saugo unikalios gamtos vertybes. Gamtos paminklai, tokie kaip Didysis Širvinto ir Drevėtasis Širvinto ąžuolai bei Vilko šaltinis, yra svarbūs gamtos paveldo objektai.
Pastaruoju metu aktualus tampa vilkų populiacijos reguliavimo klausimas, siekiant rasti pusiausvyrą tarp gamtos išsaugojimo ir ūkininkų bei gyventojų saugumo užtikrinimo.
Infrastruktūra ir paslaugos
Lazdijų rajone veikia įvairios ugdymo įstaigos: gimnazijos, mokyklos, darželiai-mokyklos, sporto ir meno mokyklos. Svarbią vietą užima sveikatos apsaugos įstaigos: ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros centras, ambulatorijos, bendrosios praktikos gydytojų kabinetai ir medicinos punktai.
Kultūros ir laisvalaikio srityje veikia kultūros centras, kultūros namai, laisvalaikio salės ir bibliotekos.
Džiugu, kad užsukote į svečius. Siūlome pakeliauti šviesia, nuotaikinga ir svetinga Lazdijų krašto žeme, susipažinti su jos šventėmis, tradicijomis bei žmonėmis. Jūs visuomet esate laukiami mūsų krašte, kur galėsite keliauti bei ilsėtis gamtoje prie daugybės ežerų, aplankyti regioninį parką, pamatyti įdomius ir vertingus istorinius bei kultūrinius objektus ar sudalyvauti mūsų smagiuose tradiciniuose renginiuose.
Lazdijų rajono savivaldybė įsikūrusi Lietuvos pietvakariuose, netoli sienos su Lenkija ir Baltarusija. Lazdijai - svarbus pasienio miestas su Lenkijos Respublika ir pirmasis tiltas į Europą. Miesto pavadinimas kilo pagal Lazdijos upelio (dar vadinamo Raišupiu), kuris teka pro miestą, pavadinimą. Raišupio pavadinimas yra jotvingiškas ir buvo susijęs su žodžiu „riešutas“. Kadangi Lietuvoje riešutai auga ant lazdynų, galbūt ir upelį pavadino Lazdija, o pagal jį - miestą. 1560 m., Lietuvą valdant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, buvo paskirtas žemės sklypas miestui prie Lazdijos kurtis. Lazdijai formavosi trijų kelių kryžkelėje, nuo kurios vėliau tolygiai plėtėsi į visas puses. 1597 m. karalius Zigmantas Vaza Lazdijams suteikė Magdeburgo (miesto) teises. Dokumente, kuriuo Lazdijams buvo suteikta miesto privilegija, yra nupieštas ir miesto antspaudas- - herbas: briedis, o po juos trys raktai raudoname fone. Jis buvo atkurtas 1994 m.
Lazdijų rajone telkšo daugiau nei pusantro šimto ežerų, didžiausi jų - Dusia, Metelys, Seirijis. Rajono pakraščiu teka didžiausia Lietuvos upė - Nemunas, pietiniu rajono pakraščiu - Baltoji Ančia ir Seira. Tarp didžiausių Dzūkijos ežerų Dusios ir Metelio įsikūręs Metelių regioninis parkas yra didžiausia kultūrinio turizmo teritorija Lazdijų rajone. Parkas įsteigtas 1992 m. siekiant išsaugoti didžiuosius pietų Lietuvos ežerus, jų apylinkes, kraštovaizdį, kultūros paveldo vertybes, savitą augaliją ir gyvūniją bei svarbias vandens paukščių perėjimo ir poilsio migracijų metu vietas. Šiame regioniniame parke daug unikalių gamtos vertybių. Čia prieglobstį randa net 113 Lietuvos raudonosios knygos augalų ir gyvūnų rūšių. Parko teritorijoje gyvena ypač reti, Europoje saugomi baliniai vėžliai - regioninio parko simbolis. Šioje vietovėje galima susipažinti ne tik su retais augalais, gyvūnais, bet ir gausiu kultūriniu paveldu. Regioninio parko teritorijoje XIII a. gyveno viena iš baltų genčių - jotvingiai. Senovėje Metelių miestelyje yra buvęs karališkasis dvaras, kurį 1549 m. Žygimantas Augustas buvo užrašęs žmonai Barborai Radvilaitei. Vėliau Metelius valdė Sapiegos. Šioje vietovėje gausu kultūrinio ir gamtos paveldo: Prelomciškės piliakalnis, Staigūnų Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės diecezinė kryžių šventovė (Kryžiai), Metelių regioninio parko lankytojų centras, Metelių Kristaus Atsimainymo bažnyčia.
Veisiejų regioninis parkas - tai tikras skambančių pušynų ir ežerai kompleksas. Jį sudaro Veisiejų, Kapčiamiesčio, Šlavantų ežerynas, Šlavantėlio ir Liūnelio tarpuežerio botaninės vertybės, Veisiejų ir Vainežerio dvarų parkai, Dzūkijos katedra - Veisiejų Švento Jurgio bažnyčia, Vainežerio senovės gynybinis įtvirtinimas. Parko pasididžiavimas - europinė medvarlė - vienas iš regioninio parko simbolių. Tokios retųjų rūšių ir bendrijų įvairovės kaip mažame Šlavantėlio ir Liūnelio tarpuežeryje niekur kitur Lietuvoje nėra. Saugoma vienintelė Lietuvoje kvapiojo plaurečio populiacija. Ši reliktinė rūšis auga kartu su kitu labai retu, tik šioje vietoje aptinkamu augalu - taurine pudme. Aptinkami baliniai vėžliai. Saviti Vainežerio ir Veisiejų dvarų parkai.
Žymūs žmonės ir įvykiai
Lazdijų rajoną garsina ne tik įdomus kultūrinis ir gamtos paveldas, tačiau ir čia gyvenę žmonės bei jų istorija. Lazdijų mokykloje direktoriumi dirbo XIX a. pab.-XX pr. vienas žymiausių lietuvių tautos prisikėlimo savarankiškam gyvenimui žadintojas, kunigas, poetas, pedagogas Motiejus Gustaitis. Lazdijuose 1928-1931 m. mokytojavo didžiausia lietuvių lyrikė, poetė Salomėja Nėris. Išlikęs namas, kuriame ji gyveno - tas pats, kuriame iki tol gyveno jau M. Gustaitis. Dabar šiame name yra Lazdijų krašto muziejus, o jame − S. Nėriai skirta ekspozicija.
Emilija Pliaterytė, 1831 m. sukilimo dalyvė, kapitonė, lietuviškoji Žana d’Ark, taip pat pasižymėjo Lazdijų rajone, kai vadovavo kautynėms Leipalingio-Kapčiamiesčio miškuose. Sukilimo pradžioje kartu su pusbroliu ji sutelkė Dusetų apylinkių sukilėlius, vadovavo kelių šimtų karių būriui, pati kovėsi pirmose sukilėlių gretose. Garsas apie E. Pliaterytės drąsą sklido po visą Lietuvą. Deja, susirgusi E. Pliaterytė mirė, Ančios upe ji buvo atplukdyta laiveliu į Kapčiamiesčio bažnyčią ir palaidota Kapčiamiesčio kapinėse. E. Pliaterytei atminti pastatytas paminklas Kapčiamiesčio kapinėse ir miestelio centre.
Dar vienas žymus Lazdijų krašto žmogus - esperanto kalbos kūrėjas Lazaris Zamenhofas. Gimęs Balstogės mieste, Lietuvos žydų kilmės tėvų šeimoje, L. Zamenhofas 1885 m. baigė studijas Varšuvos universitete, įgijo daktaro laipsnį. Kadangi Veisiejuose gyveno jo sesuo su vyru, jis persikėlė gyventi pas juos ir atliko akių gydytojo praktiką. Čia L. Zamenhofas parengė medžiagą savo sukurtos kalbos vadovėliui ir baigė kurti esperanto kalbą, todėl Veisiejai teisėtai laikomi esperanto kalbos gimtine.
Kita iškili Lazdijų asmenybė - vienas žymiausių Lietuvos partizanų, 1949-ųjų vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos signataras Adolfas Ramanauskas-Vanagas, gyvenęs Bielėnų kaime (Lazdijų r.) ir baigęs Lazdijų gimnaziją. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, tapo partizanu ir buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Dabar Lazdijuose stovi Adolfui Ramanauskui-Vanagui atminti skirtas paminklas jo vardu pavadintoje aikštėje, pačiame miesto centre, priešais Lazdijų Šv. Antano Paduviečio bažnyčią.
Lazdijuose kasmet vyksta įdomūs ir daug lankytojų pritraukiantys tradiciniai renginiai: tarptautinė šventė „Pasienio fiesta“, Kalniškės mūšio minėjimas, Oninių šventė, Rasos šventė, Vargonų muzikos festivalis, šventė „Lazdijų ruduo“, liaudiškų kapelų festivalis „Netgi vakaruškos“ ir kiti. Tradicinė tarptautinė „Pasienio fiesta“ kasmet pritraukia tūkstančius žiūrovų bei dalyvių ne tik iš įvairių mūsų šalies rajonų, bet ir sulaukia svečių iš kitų valstybių: Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Gruzijos ir Ukrainos. Kalniškės mūšio minėjimas - kasmetinis renginys, skirtas pažymėti Kalniškės miške 1945-aisiais metais vykusias vienas iš didžiausių partizanų kautynių su sovietų kariuomene. Kita didelė ir smagi tradicinė Lazdijų rajono šventė - Oninės - rengiama vaizdingoje vietoje, prie Prelomciškės piliakalnio, ant Dusios ežero kranto. Jūs visuomet esate mielai laukiami mūsų krašto renginiuose, taip pat kviečiame aplankyti Lazdijus ir jų istorijos bei kultūros paveldo kupinas žavias apylinkes.
Sigitas Zigmas Geda
Sigitas Geda - poetas, vertėjas, dramaturgas, eseistas, gimęs 1943 m. vasario 4 d. Paterų kaime, Lazdijų apskrityje. Jo nuopelnai lietuvių literatūrai įvertinti Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, Literatūrine „Varpų“ premija bei daugeliu kitų.
1961 metais baigė Veisiejų vidurinę mokyklą. 1961-1966 m. studijavo Vilniaus universitete, Istorijos ir filologijos fakultete (lituanistikos spec.) 1967-1976 m. dirbo žurnalo „Mūsų gamta“ redakcijoje. 1988 - 1990 m. - Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Seimo narys. 1988-1991 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos sekretorius, nuo 1992 m. - laikraščio „Šiaurės Atėnai“ literatūros skyriaus redaktorius.
Eilėraščius pradėjo spausdinti nuo 1959 m. Parašė apie 30 knygų vaikams ir suaugusiems. Straipsnių apie literatūrą, dailę, teatrą autorius. Kūrybos sritys - poezija, vertimai (iš 10 kalbų), publicistika, pjesės ir kino scenarijai, operų libretai.
Svarbiausios knygos: „Pėdos“ (1966) „Strazdas“ (1967) „26 rudens ir vasaros giesmės“ (1972) „Mėnulio žiedai“ (1977) „Songs of Autumn“ (anglų k., 1979) „Žydinti slyva Saigyno ežere“ (1981) „Varnėnas po mėnuliu“ (1984)
Parašė libretą K. Antanėlio roko operai „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1984). „Sokratas kalbasi su vėju“ (2001), „Siužetą siūlau nušauti“ (2002), „Žiemos biopsija / Biopsy of winter“ (2002), „Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis“ ( 2003), „Žiemos biopsija“ (2002), „Adolėlio kalendoriai“ (2003), „Strazdelio dainos“ (2005), „Pelytė Sidabrytė“ (2004), „Testamentas mažai mergaitei: kai kas mažiems, kai kas ir…“ (2006), „Poezija“ (2006), „Aukso karietaitė“ (2006), „Miegantis Teodendronas“ (2006), „Siuita Virginijai“ (2009), „Freskos. Eilėraščiai ir poemos“ ( 2012).
S. Gedos poezija versta į latvių, švedų, suomių, norvegų, danų, vokiečių, lenkų, rusų, prancūzų, ispanų ir kt. kalbas.
Sigitas Geda - pirmasis Lazdijų rajono garbės pilietis. Šis titulas jam suteiktas 2001 m. gegužės 28 d. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 361.
Sigitas Geda mirė 2008 m. gruodžio 12 d.
