Kalbos natūralumas, pasak natūralumo teorijos, reiškia kognityviai paprastą, lengvai ištariamą ir suvokiamą, todėl dažnai vartojamą kalbos formą. Natūralumo teorijos atstovai teigia, kad vaikų kalboje pirmiausia atsiranda universaliausi ir dažniausiai vartojami (mažiausiai žymėtieji) garsai, jų junginiai ir žodžių struktūros. Kiekviena kalba turi jai būdingą žodžių struktūrą (garsų junginius, skiemens struktūrą, žodžių ilgį), kurią vaikai įsisavina, t. y. pereina nuo bendrosios, visiems būdingos, prie specifinės kalbos fonologijos. Įsisavindami kalbą vaikai dažniau klysta vartodami žymėtąsias formas, o mažiau natūralius kalbos elementus dažnai keičia natūralesniais, vaikams įprastesniais ir/ar lengviau ištariamais. Vaikams ir suaugusiesiems lengviau įsisavinti ir/ar ištarti trumpesnes kalbos struktūras, todėl junginys priebalsis-balsis įvairiose kalbose pasitaiko kur kas dažniau nei priebalsis-priebalsis-balsis. Priebalsių samplaikos, susidedančios daugiau nei iš dviejų priebalsių, žodžiuose taip pat pasitaiko retai, nes ištarti trijų ar daugiau priebalsių samplaiką reikalauja žymiai daugiau pastangų nei du priebalsius.
Kalbos raida yra sudėtingas procesas, kurio metu vaikai mokosi tarti vis sudėtingesnius garsus ir jų junginius. Žinoma, kad čiauškėjimo laikotarpiu vaikų ištarti pirmieji žodžiai - keletą kartų pakartoti CV struktūros skiemenys: ma-ma, te-te ir kt. Šiek tiek vėliau pasirodo įvairesni žodžiai, sudaryti iš lengvos artikuliacijos priebalsių ir balsių. Kai vaikas jau moka tarti apie 50 žodžių, pasiekiama kita stadija - pradedami tarti sudėtingesnės struktūros žodžiai, vaikų kalboje pradeda vykti įvairūs fonologiniai procesai, dar vadinami „klaidomis“. Tik pradėjus tarti šiek tiek sudėtingesnės struktūros žodžius, vaikams būdinga sunkesnės artikuliacijos garsus keisti lengvesnės artikuliacijos arba labiau įprastais garsais. Pavyzdžiui, . priebalsio artikuliacija sudėtinga, todėl vietoje erelis vaikas ištars ..elis, vietoje šarka pasakys ša.ka ir pan. Dažniausiai keičiama panašios artikuliacijos priebalsiais, pavyzdžiui, sprogstamieji keičiami kitais sprogstamaisiais: . keičiamas t, d keičiamas g, p keičiamas ., sklandieji priebalsiai keičiami kitais sklandžiaisiais - . dažniausiai keičiamas . arba ..
Pradedantiesiems kalbėtojams sunku ištarti f, z, s, v priebalsius, ypač jei jie yra žodžio pradžioje. Juos vaikai keičia artimos artikuliacijos sprogstamaisiais garsais: lūpinis dantinis . keičiamas abilūpiniu ., liežuvio priešakinis dantinis s - kitu liežuvio priešakiniu dantiniu ., lūpinis dantinis v - abilūpiniu .. Sprogstamieji paprastai įsisavinami anksčiau nei sklandusis . ar pučiamasis .. Garso praleidimas laikomas viena iš dažniausių žodžių tarimo paprastinimo strategijų. Dažniausiai praleidžiamas vienas iš priebalsių samplaikos dėmenų. Lietuvių vaikų kalbos tyrimas parodė, kad vieną iš priebalsių samplaikos dėmenų vaikai praleidžia tiek žodžio pradžioje, pavyzdžiui: svogūnas ištaria sogūnas, tiek žodžio viduryje, pavyzdžiui: balandis ištaria baladis, česnakas ištaria senakas. Teigiama, kad skiemens struktūros paprastinimas, kai praleidžiamas vienas dėmuo, yra būdingesnis ankstyvajai fonologijos įsisavinimo stadijai, t. y. jaunesnio amžiaus vaikams, o vieno garso keitimas kitu - vėlesnei fonologijos įsisavinimo stadijai, t. y. vyresniems vaikams.
Kalbant apie garso ar skiemens praleidimą, dažnai minima kirčio įtaka. Vaikai taip pat linkę įterpti balsį tarp priebalsių. Tokiu atveju pakeičiama skiemens struktūra, pavyzdžiui, anglakalbiai vaikai žodyje plate [pleit] (liet. lėkštė) įterpia balsį ir ištaria [paleit]. Dažniausiai įterpiami nežymėtieji garsai. Lietuvių kalbos tyrimai atskleidė įdomius rezultatus: lietuviai vaikai linkę įterpti žymėtąjį garsą - prie priebalsio ir priebalsių junginio prijungti dar vieną priebalsį, pavyzdžiui: žodį herbas ištaria serb.as, gatvė ištaria ..atvė. Neretai pasitaiko, kad vaikai žodyje sukeičia garsų vietas, pavyzdžiui: dabar gali ištarti bada, motociklas ištarti mocotiklas, begemotas ištarti gebemotas ir pan. Tolimoji asimiliacija - asimiliuojami artimuose skiemenyse esantys priebalsiai. Dažniausiai visi žodyje esantys priebalsiai suderinami pagal artikuliacijos vietą. Pavyzdžiui, žodyje skanumėlis abilūpinį . asimiliavo liežuvio priešakinis alveolinis . priebalsis ir vaikas ištarė skanulėlis. Ne visada lengva tiksliai nustatyti, koks procesas tariant žodį vyko. Mokslininkai yra nustatę penkias daugiaskiemenių žodžių įsisavinimo stadijas.
Lietuvių vaikų kalbos tyrinėta gana išsamiai, tačiau tarmiškai šnekančių vaikų kalbos ypatybės beveik nėra aptartos. Šiuo tyrimu siekiama išanalizuoti skirtinguose etniniuose Lietuvos regionuose (Žemaitijoje ir Aukštaitijoje) gyvenančių vaikų kalbos fonetikos ypatybes. Tarmės viena nuo kitos ir nuo bendrinės kalbos skiriasi savo žodynu (turi kitokių žodžių), fonetika (kitaip tariami garsai arba jie pakeičiami kitais), morfologija (nevienodai sudaromi ir kaitomi žodžiai) ir sintakse (kitokia sakinių konstrukcija). Iki šių dienų kalbotyros darbuose skiriamos dvi pagrindinės tarmės - aukštaičiai ir žemaičiai. Jos pagal tam tikras ypatybes skirstomos į smulkesnes patarmes, o šios skirstomos dar smulkiau - į šnektas. Pagrindinis skiriamasis aukštaičių ir žemaičių požymis - dvibalsių uo, ie tarimas. Aukštaičiai tuos garsus išlaiko sveikus, o žemaičiai pagal vietovę gali tarti u, i (pietų žemaičiai); ọu, ẹi, (šiaurės žemaičiai); .∙, e̤∙ (vakarų žemaičiai). Apie Raseinius būdinga žodžio pradžioje, kuris prasideda balsiu, pridėti v: vuors (= oras), vurvs (= urvas).
Išgalvotų žodžių pakartojimo testas laikomas eksperimentinio metodo užduotimi, kada reikalingi kalbos pavyzdžiai renkami vaikams kartojant išgalvotus žodžius. Išgalvotu žodžiu vadinama fonologinė garsų eilė, atitinkanti konkrečios kalbos fonotaktikos dėsnius, tačiau neturinti jokios reikšmės. Lietuviškas išgalvotų žodžių pakartojimo testas kurtas E. Krivickaitės ir I. Dabašinskienės (2013) pritaikius bendrą metodiką, sudarytą su užsienio šalių mokslininkais dalyvaujant tarptautiniame COST projekte IS0804 „Kalbos sutrikimai daugiakalbėje visuomenėje: kalbiniai modeliai ir būdai juos nustatyti“. Kuriant lietuviškus išgalvotus žodžius, skiemens struktūra (CV vs. CCV, CVC, CCVC ir kt.) ir priebalsių samplaikos buvo sudarytos atsižvelgiant į lietuvių kalbos žodžių struktūros ypatybes, t. y. fonotaktikos dėsningumus.
Duomenų rinkimas vyksta žaidimo forma: vaikas padeda pagrindiniam veikėjui - beždžionėlei - atlikti užduotis, pakartodamas išgirstus išgalvotus žodžius. Pokalbis įrašomas diktofonu, kad būtų galima tiksliai užfiksuoti vaiko atsakymus. Šiuo metodu siekiama palyginti ketverių-penkerių metų vaikų gebėjimą tarti įvairaus sudėtingumo garsus ir žodžių struktūras. Tyrimas apima 138 priešmokyklinio amžiaus (6-7 metų) vaikus, iš kurių 73 turi garsų tarimo defektų ir nepakankamai išvystytą foneminę klausą. Rezultatai rodo, kad kalbos vieneto sudėtingumui didėjant, vaikai daro daugiau klaidų, o garsų keitimas yra dažniausias tarimo defektas. Dažniausios dislalijos formos tarp tiriamųjų yra sigmatizmas ir rotacizmas.
LOGOPEDINIS KALBOS LAVINIMAS: logika ir sakinio sudarymas
Tyrimo duomenys atskleidė, kad bendri rezultatai rodo, jog skirtingo ilgio žodžius abi lytys pakartojo vienodai: dviejų skiemenų žodžius berniukai ir mergaitės pakartojo 89 proc., trijų skiemenų žodžius - 72 proc., keturių skiemenų žodžius - 64 proc. tikslumu. Trijų skiemenų žodžius tiksliau pakartojo berniukai - 65 proc., mergaitės - 61 proc. tikslumu. Keturių skiemenų žodžius 4;00-4;11 ir 8;00-8;11 amžiaus grupėse šiek tiek tiksliau pakartojo berniukai, o 5;00-6;11 amžiaus grupėse - mergaitės. Didžiausias skirtumas nustatytas penkiamečių amžiaus grupėje kartojant keturių skiemenų žodžius: mergaitės pakartojo kur kas tiksliau (63 proc. tikslumu) nei berniukai (52 proc. tikslumu). Priebalsių samplaikų pakartojimo analizė parodė, kad vaikų priebalsių samplaikas pakartojo vidutiniškai 83 proc. tikslumu. Keturmečių-aštuonmečių priebalsių samplaikų pakartojimo rezultatai pasiskirstę 74-87 proc. tikslumu. Vyresni vaikai tiksliau pakartojo samplaikas: keturmečiai - 74 proc., penkiamečiai - 83 proc. ir šešiamečiai - 87 proc. tikslumu. Vadinasi, kuo vyresnis vaikas, tuo labai nežymiai tiksliau pakartota samplaika. Keturmečiai vaikai samplaikas pakartojo statistiškai reikšmingai prasčiau nei kitos tiriamosios grupės.
Vaikai retai praleido balsius. 4;00-4;11 ir 8;00-8;11 amžiaus grupių vaikai netarė balsio paskutiniame atvirajame skiemenyje. Keturmečiai praleido tiek pirmąjį, tiek antrąjį samplaikos dėmenis žodžio pradžioje. Pavyzdžiui: kimo (= skimo), lemuta (= plemuta), šela (= švela), kesta (= klesta). Žodžių pradžioje esančiose samplaikose vaikai neištarė pučiamojo liežuvio priešakinio dantinio s priebalsio. Žodžių pradžioje antrieji samplaikos dėmenys praleisti įvairesni: sklandusis liežuvio priešakinis alveolinis l priebalsis, pavyzdžiui, pemuta (= plemuta), lūpinis dantinis v priebalsis, pavyzdžiui, šela (= švela). Žodžių viduryje esančiose samplaikose keturmečiai praleido tik antrąjį dėmenį: lūpinį dantinį v priebalsį, pavyzdžiui, gita (= gitva). Matyti, kad žodžių viduryje esančiose samplaikose praleisti tik sklandieji priebalsiai.
Penkiamečiai žodžio pradžioje praleido tik pirmąjį dėmenį: sprogstamąjį liežuvio vidurinį gomurio vidurinį k priebalsį, pavyzdžiui, lesta (= klesta), ypač dažnai praleido pučiamuosius liežuvio dantinį ir alveolinį š ir s priebalsius, pavyzdžiui: kulinė (= škulinė). Žodžių viduryje esančiose samplaikose penkiamečiai praleido antrąjį dėmenį: sklandųjį lūpinį dantinį v priebalsį, pavyzdžiui, pasapi (= pasvapi). Šešiamečiai vaikai žodžių pradžioje taip pat praleido tik pirmąjį priebalsių samplaikos dėmenį: pučiamąjį liežuvio priešakinį dantinį s priebalsį, pavyzdžiui, kimo (= skimo). Svarbu paminėti, kad didžioji dalis išgalvotų žodžių, turinčių priebalsių samplaiką žodžio pradžioje, prasideda s. Tokia struktūra dažna lietuvių kalboje - lietuvių kalbos žodžiai dažniausiai prasideda SR arba ST tipo priebalsių junginiais. Šešiamečiai vaikai ištarė skiemenis žodžio pradžioje, kur kas rečiau nei jaunesnės amžiaus grupės praleido skiemenis žodžio viduryje ir pabaigoje, pavyzdžiui: snalida (= snalidina). Septynmečiai-aštuonmečiai vaikai tik keletą kartų praleido paskutinį žodžio skiemenį, pavyzdžiui, lasmu (= lasmuvi).
Tyrimo rezultatai rodo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams būdingi įvairūs garsų tarimo ypatumai, kurie yra natūrali kalbos raidos dalis. Dažniausiai pasitaikantys fonologiniai procesai yra garsų keitimas, praleidimas ir metatezė (garsų sukeitimas vietomis). Šie procesai palaipsniui nyksta vaikui augant ir tobulėjant jo artikuliaciniams gebėjimams bei fonologinei atminčiai. Pastebėta, kad kuo sudėtingesnė žodžio struktūra, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas padarys klaidą. Taip pat tyrimas atskleidė nežymius skirtumus tarp berniukų ir mergaičių gebėjimo tarti sudėtingesnius žodžius, tačiau šie skirtumai nėra statistiškai reikšmingi.
Tarmiškai kalbančių vaikų kalbos ypatybės nėra išsamiai tyrinėtos. Tyrimai rodo, kad tėvams nusprendus mokyti vaiką kalbėti bendrine kalba ir nuosekliai laikantis šio sprendimo, gramatinė ir fonetinė tarmės sistema vaiko kalboje pradeda sparčiai nykti. Tačiau tarmės vartojimas reikšmingai pasikeičia vaikams pradėjus lankyti mokyklą. Nustatyta, kad tarmės vartojimas reikšmingai pasikeičia pereinant iš darželio į mokyklą. Tarmiškai kalbantys vaikai dažnai susiduria su fonologinių užduočių ir teksto suvokimo sunkumais, daro daugiau rašybos klaidų nei tarme nešnekantys bendraamžiai. Specialistams (logopedams) vertinant vaiko kalbos raidą svarbu žinoti tos tarmės, kurios aplinkoje vaikas auga, ypatybes.
