Etnokultūrinis ugdymas yra itin svarbus šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje gilėja globalizacija ir kultūrinė integracija. Šie procesai, nors ir atveria naujas galimybes, kartu kelia grėsmę tautinio tapatumo išlaikymui ir formavimuisi. Todėl tautinio ugdymo poreikis tampa vis aktualesnis, o jo pagrindą sudaro etninė kultūra ir gimtoji kalba, laikoma svarbiausiu tautinės individualybės simboliu.
Etninė kultūra - tai ne tik tautiniai rūbai ar šventės, bet ir žmogaus santykis su gamta, gimtąja žeme, laiko ritmu. Deja, šiuolaikinis žmogus, nuolat skubėdamas ir būdamas paveiktas sparčiojo interneto, dažnai praranda ryšį su gamtos ciklais ir pamiršta, kad visi gyvenimo tarpsniai yra svarbūs. Kultūrinė patirtis ir išmintis ateina per ilgą brandos procesą, kurio negalima paskubinti.
Kaip teigia etninės kultūros ugdymo turinio konsultantė Virginija Rudavičienė, etninė kultūra yra žmogaus suvokimas, kad jis gyvena čia ir dabar, savosios žemės ritmu. Ji apima viską - nuo pasisveikinimo ir atsisveikinimo iki žolelių, grąžinančių sveikatą peršalus. Tai yra perimta ir tęsiama tradicija, kurią privalome kūrybiškai interpretuoti ir perduoti.
Tautos kultūros perdavimo garantas yra žmogaus gebėjimas atsakyti į klausimą: kas aš esu, kur mano šaknys. Globaliame pasaulyje, kur akcentuojamas vidinis ego ir vartojimas, etninei kultūrai tenka svarbi vieta, nes ji išryškina žmogaus-kūrėjo, tausojančio gamtą, savybes. Protėviai mokėjo saugoti daiktus ir juos gamino su konkrečia paskirtimi, puoselėdami ryšį tarp žmonių.
Mokyklos vaidmuo etninės kultūros ugdyme yra labai svarbus. Pamokose bandoma sustabdyti nuolatinį bėgimą, atsigręžti į praeitį ir savęs paklausti: kas aš esu? Taip formuojasi asmens suvokimas, kad jis yra svarbus savo žemės žmogus. Tautos kultūra akcentuoja bendruomeniškumą, o globalizacijos užvaldytą individą lengva valdyti.
Etninės kultūros ugdymo svarba
Tautinis ugdymas, grindžiamas etnine kultūra, yra būtinas XXI a. iššūkių akivaizdoje. Gilėjanti globalizacija, kultūrinė integracija ir emigracija stipriai veikia Lietuvos gyvenimą, skatina domėjimąsi kosmopolitizmu ir atitolina nuo savųjų šaknų. Tai stiprina tautinio ugdymo poreikį, kurio svarba buvo iškelta ir ankstesnėse švietimo koncepcijose.
Tautinio ugdymo kokybė neapsiriboja žiniomis, bet glaudžiai siejasi su išgyvenimais ir dalyvavimu etnokultūrinėje veikloje. Ugdymas pamokose, popamokinėje veikloje ir mokyklos aplinkoje teigiamai veikia tautinio susipratimo formavimąsi.
Pagrindiniai tautinio auklėjimo uždaviniai
Tautinis auklėjimas yra vienas iš svarbiausių uždavinių dabartinėje visuomenėje. Tai sąmoningumo, paremto tautos vertybine sistema, ugdymas. Jis apima pilnutinį parengimą tautos gyvenimui, žmogiškąją prigimtį apsprendžiant tautine lytimi ir tautos kultūros gėrybių perteikimu. Svarbu susirūpinti tautiniu auklėjimu nuo mažumės, kad vaikas įgytų atsparumą jo tautybei.
Istoriniai tautinio ugdymo aspektai rodo, kad jau XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, ypač po spaudos draudimo panaikinimo ir Nepriklausomos Lietuvos susikūrimo, tautinis sąmoningumas tapo svarbiu valstybės stiprinimo uždaviniu. Tautinis ugdymas ir šiandien išlieka aktualus, siekiant išsaugoti tautos laisvę, puoselėti tautinę tapatybę ir ugdyti prigimtines kūrybos galias.
Globalizacijos įtaka etninei kultūrai
Spartėjanti globalizacija kelia grėsmę etninei kultūrai, nes ji dažnai atmeta istoriškai susiformavusį tautinės kultūros savitą palikimą ir absoliutina materialinę gerovę. Lietuvos įsitvirtinimas ES taip pat atveria duris Vakarų civilizacijos negatyviesiems reiškiniams ir kultūros ekspansijai. Tačiau, remiantis Jungtinių Tautų deklaracija, kiekviena kultūra turi savo vertę ir ją reikia saugoti. Etninės kultūros atžvilgiu nuvertėjimas ryškėja esant realiam ar menamam globalizacijos pavojui.
Tautinės kultūros modernizavimas ir prisitaikymas prie globalizacijos iššūkių yra garantas, dėl kurio tauta gali išlikti. Tai nuolatinis pusiausvyros tarp tautinio savitumo ir bendrosios kultūros ieškojimas. Etninė kultūra pasitelkiama kaip atsvara masinei kultūrai, o globalizacijos procesai kelia grėsmę mažų tautų kultūroms.
Šios vertybės neturės reikiamos įtakos vaikui, jei jos nebus praktikuojamos šeimoje, ugdymo įstaigoje ir visuomenėje. Vaikas perima istorinę tautos patirtį žaisdamas, stebėdamas aplinką, dalyvaudamas šeimos ir visuomenės tradicinėse šventėse. Tautiškumas yra integrali individo asmeninio identiteto dalis.
Kultūra yra vienas iš socializacijos veiksnių, padedantis žmogui prisitaikyti visuomenėje ir suteikiantis šaltinius identiteto konstravimui. Šeima, mokykla ir bendraamžis grupės perduoda kultūrą ir palaiko jos tęstinumą. Šiuolaikiniame pasaulyje didelę įtaką įgijo ir žiniasklaida.
Lietuvos mokyklos sociokultūriniai tikslai šiuo metu siejami su etninės kultūros ugdymu. Kiekvienos tautos įgyta dvasinė ir materialinė patirtis yra ir kiekvieno etninės bendrijos nario dalis. Todėl būtina skatinti mokinius pažinti savo tautos kultūrinį palikimą, suvokti jo skirtumus ir bendrybes su kitų tautų kultūromis.
Etninė kultūra - tai amžinosios tautos vertybių sistema, išreiškiama gimtąja kalba, dorove, tautosaka, liaudies choreografija, muzika, tautodailė. Gilindamiesi į praeitį, ugdomės istorijos jausmą ir galbūt ne taip greitai pasiduodame dabarties naujovėms. Autentiško Europos kultūros pagrindo paieškos šiuo metu įgyja vis didesnę reikšmę.
Tautiškumas yra būtina šiuolaikinio europietiškumo sudedamoji dalis. Kaip šeima nedings tautoje, taip tauta nedings žmonijoje. Žmonija atsiremia į tautą, ją pratęsia ir papildo. Etninė kultūra per kartas perduodama kaip paveldas, įgavusi gyvosios tradicijos formą, yra paveiki sistema, formuojanti asmens ir visuomenės identitetą.
Etninės kultūros įtaka asmenybės formavimuisi
Vaiko asmenybės pamatus sudaro dvasinės galios, kurios atsiranda perimant dvasines vertybes: dorines, tautines ir kt. Etninei kultūrai tenka reikšmingas vaidmuo ugdant asmenybę, pasižyminčią kultūriniu sąmoningumu, patriotiškumu, tautine savimone ir saviverte. Troškimas pažinti savo protėvių kultūrą yra prigimtinis, kylantis iš savęs identifikavimo ir savivokos poreikio.
Etninės kultūros paskirtis - sudaryti sąlygas mokiniams įgyti etninės kultūros pagrindus ir formuotis kultūrinį sąmoningumą, pažįstant jos įvairovę, simbolių, papročių ir kitų reiškinių kilmę bei prasmę. Etninė kultūra apima įvairias žmogaus gyvenimo ir kultūros paveldo sritis - pasaulėjautą, mitologiją, paprotinį elgesį, šeimos, giminės, bendruomenės ir tautos šventes, papročius, tradicinius amatus, tautinį kostiumą, kulinarinį paveldą, tarmes, sakytinį, muzikinį, choreografinį ir žaidybinį folklorą, tautodailę.
Per etninės kultūros pamokas mokiniai aiškinasi etninės kultūros faktus ir sąvokas, aptaria įvairių subjektų vaidmenį. Perimdami tautos kultūros tradicijų patirtį, mokiniai ugdosi gebėjimus pažinti save ir pasaulį. Perimdami paprotinio elgesio normas, puoselėdami ir tęsdami socialinėje terpėje susiformavusias tradicijas, mokiniai ugdosi atjautą ir pagarbą vienas kitam.
Mokiniai ugdosi kūrybiškumo kompetenciją išreikšdami tradicinės kultūros patirtį. Jie kelia ir plėtoja etnokultūrinėmis tradicijomis pagrįstas idėjas, interpretuoja ir kuria įvairių etninės kultūros sričių kūrinius. Pilietiškumo kompetenciją mokiniai ugdosi pažindami tradicijų galią, telkiančią ir vienijančią bendruomenę, visuomenę, tautą.
Kultūrinę kompetenciją mokiniai ugdosi gilindamiesi į kultūrinę atmintį, formuodamiesi žiniomis grįstą etnokultūrinę savimonę, dalyvaudami etninės kultūros veikloje, suvokdami save kaip tradicijų tęsėjus. Mokiniai ugdosi komunikavimo kompetenciją išreikšdami etnokultūros patirtį ir žinias įvairiomis formomis.
FIA šokių konkurso nugalėtojas vaikų liaudies šokių kategorijoje, 2024 m. rugpjūčio 25 d.
Tradicinių lietuvių kalendorinių švenčių minėjimas yra viena iš etnokultūros puoselėjimo formų. Šventės vaikų darželyje yra neatskiriama ikimokyklinio amžiaus grupių veiklos dalis. Tradicinės kalendorinės lietuvių šventės padeda vaikams geriau suvokti gamtos gyvybės ciklus.
Stebimas menkas tradicijų perdavimas iš kartos į kartą. Taip pat stebimas menkas tėvų indėlis į vaikų etnokultūros ugdymą, t. y. šeimose švenčiamos ir laikomasi tik pagrindinių šventės tradicijų, kurios palaipsniui praranda savo archaišką simbolinę reikšmę.
Lietuviai iki sovietinės okupacijos labai sėkmingai karta iš kartos perduodavo savo vaikams ir anūkams kultūrinį paveldą. Tačiau sovietmetis tapo vienu iš skaudžiausių veiksnių, pakertančiu etninės kultūros tęstinumo šaknis. Atkūrus nepriklausomybę, buvo nutarta į ugdymo įstaigų programas įtraukti etninės kultūros ugdymą ir puoselėjimą kaip prioritetą.
Etninė kultūra neretai šiandien yra tapatinama su vadinamąja liaudies kultūra. Tai atgraso šeimas ir vaikus ją priimti. Etninė kultūra, kaip ir patriotizmas, dažnai priešinamas su kosmopolitizmu ar globalizmu. Vaikų darželiuose ir mokyklose etninės kultūros ugdymui dažniausiai naudojami specialiai tam įrengti kabinetai.
Šeimoje vaikai gauna žinias, informaciją, savęs pažinimą, tapatumo suvokimą. Tautos kultūros perdavimas vaikams šeimose tampa šeimos vidine kultūra, tradicijų tęstinumu ir pagarba praeities bei ateities kartoms. Tautos išlikimą skatinti reikėtų šeimose, kai vaikų raidos imlieji periodai dar nepasibaigę.
Lygiai tą patį galima sakyti ir apie ugdymo įstaigą, kurioje bendruomenės nariais tampa ugdytojai ir šeima. Ugdymo įstaigoje svarbu sutelkti pastangas kurti ir puoselėti bendravimo, bendradarbiavimo ir mokymosi vieni iš kitų kultūrą.
Etninei kultūrai tenka reikšmingas vaidmuo sudarant sąlygas ugdytis asmenybei, pasižyminčiai kultūriniu sąmoningumu, patriotiškumu, tautine savimone ir saviverte. Per etninės kultūros pamokas mokiniai aiškinasi etninės kultūros faktus ir sąvokas, aptaria įvairių subjektų vaidmenį.
Mokiniai ugdosi kūrybiškumo kompetenciją išreikšdami tradicinės kultūros patirtį. Pilietiškumo kompetenciją mokiniai ugdosi pažindami tradicijų galią, telkiančią ir vienijančią bendruomenę, visuomenę, tautą.
Mokiniai ugdosi kultūrinę kompetenciją gilindamiesi į kultūrinę atmintį, formuodamiesi žiniomis grįstą etnokultūrinę savimonę. Per etninės kultūros pamokas mokiniai stiprina tarpusavio ryšius, norą bendrauti.
Mokiniai aptaria žmogaus ir jo kūno dalių įvaizdžius, šeimos santykių atspindžius tautosakoje. Aptaria šeimos santykių modelį tradicinėje kultūroje. Pasakoja apie savo šeimos ir giminės istoriją, tradicijas.
Mokiniai nagrinėja tradicinę namų sampratą ir jos atspindžius tautosakoje. Mokosi folkloro kūrinių apie namus. Tyrinėdami vaizdinę medžiagą ar apsilankę etnografiniame kaime, susipažįsta su tradicine sodyba.
Remdamiesi pavyzdžiais, mokiniai nusako tradicinius kasdieninius ir šventinius patiekalus bei jų gaminimo būdus. Aiškinasi duonos svarbą šeimos gyvenime.
Mokiniai aptaria „gyvenimą su saule“ - etninei kultūrai būdingą dienos režimą. Susipažįsta su namų švarinimosi papročiais.
Mokiniai aiškinasi kalendorinių metų ir paros laiko sampratą tradicinėje kultūroje. Susipažįsta ir pagal galimybes išbando liaudies naudotus būdus kalendoriniam ir paros laikui nustatyti.
Mokiniai nagrinėja ir palygina skirtingų kartų ryšius anksčiau ir dabar. Aiškinasi, koks yra krikšto tėvų vaidmuo tradicinėje kultūroje.
Mokiniai aptaria tradicinius vaikų, moterų, vyrų darbus kaimo bendruomenėje. Aiškinasi talkos sąvoką ir bendruosius įvairių talkų bruožus.
Mokiniai nagrinėja gamtos objektų ir reiškinių suvokimą tradicinėje kultūroje, žmogaus ir gamtos ryšį, pagarbą kiekvienai gyvybei.
Mokiniai aiškinasi skaičiuočių, greitakalbių, patarlių, priežodžių, mįslių ir kitų trumpųjų pasakymų paskirtį.
Mokiniai aptaria liaudies kūrybos kolektyvinę prigimtį ir individualią kūrybinę raišką.
Mokiniai aptaria Lietuvos etnografinius regionus. Susipažįsta su įvairių regionų tarmėmis, tautosaka, liaudies dainomis, instrumentine muzika ir šokiais, žmonių gyvensena ir charakteriu.
Mokiniai apibūdina XIX-XX a. pr. tautinio kostiumo savitumą skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose.
Tyrinėdami įvairius šaltinius, mokiniai išskiria atskirų Lietuvos etnografinių regionų kulinarinio paveldo ypatybes.
Apsilankę etnokosmologijos ar kitame muziejuje, mokiniai aiškinasi laiko matavimo ir kalendorinių švenčių žymenis, simbolius.
Vaiko auklėjimą XVI a. vid.-XVII a. vid. LDK lėmė šeimos socialinė padėtis. Diduomenė sekė europiečių elito vaikų auklėjimu.
Auklėjimo klausimus sprendę teologai, teisininkai ir pedagogai sutarė, jog didžiausia pareiga, rengiant vaikus gyvenimui, tenka šeimai, ypač motinoms.
Didikės dvare mažamečius prižiūrėjo mama, auklės ir dvariškės. Nuo XVII a. pr. LDK susiklostė tradicija formuoti atskirus didikų vaikų dvarus.
Rūpintasi vaikų sveikata, apranga, valgiu. Moralistai smerkė beatodairišką tėvų, ypač motinų, meilę vaikams.
Vaikai mokyti tikybos, dievobaimingumo ir paklusnumo. Pagrindinė auklėjimo priemonė - rykštė.
Ūgtelėjusių vaikų auklėjimo turinys skyrėsi. Berniukams buvo skiriamas didesnis dėmesys, mergaitės mokytos namų ruošos, rankdarbių, muzikos.
Mažuosius į suaugusiųjų pasaulį įvesdavo žaislai ir žaidimai. Mergaitės žaidė su molinėmis ar medinėmis lėlėmis.
Sūnų lavinimui diduomenė buvo reiklesnė. Jiems buvo skiriama griežta dienotvarkė, daug dėmesio skirta kalbų mokymui, fiziniams pratimams.
Ne tokie turtingi bajorai vaikus iš pradžių leido į parapijines mokyklas, vėliau - į aukštesnio, gimnazijos tipo mokyklas.
Trečdalį Vilniaus akademijoje studijavusių studentų sudarė lietuviai ir žemaičiai.
