Sovietmečiu estetinis auklėjimas buvo neatsiejama totalitarinės ideologijos dalis, kurios pagrindinis tikslas - formuoti naują, komunistinei santvarkai ištikimą žmogų. Menas, literatūra, muziejai, netgi kasdienybė - visa tai buvo naudojama kaip įrankis propaguojant socialistinio realizmo principus ir diegiant tam tikrus vertybių modelius. Šis procesas buvo itin kompleksiškas ir turėjo gilių pasekmių tiek individualiam asmenybės formavimuisi, tiek visos visuomenės kultūriniam landšaftui.
Didysis Tėvynės karas kaip pagrindinis naratyvas
Sovietų Sąjungos istorijos pasakojime itin svarbus ideologinis krūvis teko „tėvynės“ sąvokai. Didysis Tarybų Sąjungos Tėvynės karas (DTK) tapo pagrindiniu ir vieninteliu agresoriumi. Šis naratyvas, kuriam pradėta tikslingai taikyti Stalino vardu, išliko iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo ir netgi po jos. DTK pasakojimas buvo itin problemiškas sovietų okupuotose teritorijose, nes jis siekė paneigti okupacijos faktą ir pateisinti agresorius. Demontavimas padės užglaistyti sovietinės okupacijos žaizdas, tačiau tai nereiškia, kad istorija bus pamiršta. Priešingai, ji bus prisimenama ir analizuojama, kad būtų išvengta praeities klaidų.
Menas ir kultūra kaip propagandiniai įrankiai
Sovietmečiu kūrybai pradėta tikslingai taikyti. Kūriniai, fotografija, plakatai ir t. t. buvo naudojami aktyviai kūrė komunistinį diskursą ir propagandinio įvaizdžio įtvirtinimui visuomenėje. Muziejų nuolatinėse ir keičiamose ekspozicijose, proginiams konkursams ar jubiliejinėms parodoms skirti darbai - visa tai liudija apie meninės produkcijos svarbą ideologiniame fronte. Dėmesį DTK naratyvo įtvirtinimui atskleidžia 1945 m. dokumentas, kuriame pabrėžiama DTK naratyvo adaptavimo ir tvirtinimo svarba muziejinėse ekspozicijose. Netgi sovietinių plakatų, jų išskirtinei svarbai „propagandiniame darbe“, svarba buvo didžiulė. Liudijimai, išlikusių artefaktų, dokumentinės medžiagos itin nedaug, tačiau jie padeda atkurti to meto vaizdą.
Estetinis auklėjimas mokyklose ir visuomenėje
Vaikai ir jų patriotinis auklėjimas buvo valstybės prioritetas, glaudžiai siejamas su ideologiniu parengimu. Mokyklos, pionierių organizacijos, komjaunimas - visa tai buvo sistemos dalis, kurios tikslas - formuoti lojalius piliečius. „Maždaug 1960-1964 metais Saugumo ataskaitose atsiranda toks punktas - „agentūrinis-operatyvinis darbas tarp inteligentijos ir jaunimo“. Tai rodo, kad jaunimo ideologinei kontrolei buvo skiriamas didelis dėmesys. Netgi filmavimo grupė iš sostinės, atvykusi į provincijos miestelį filmuoti apybraižos „Mokytojas“, siekė parodyti pavyzdingą mokytojų darbą ir jaunimo auklėjimą. Mokymas lietuvių kalbos grynumo ir meilės savo gimtajai kalbai buvo nebylus protestas prieš visur skambančią svetimą kalbą. Kiekvienas užrašas būdavo ir rusų kalba. Nors sovietmečiu buvo deklaruojama lyčių lygybė, realybėje moterys turėjo dvigubą naštą - dirbti ir rūpintis namais bei vaikais. Tobula mergina turėjo mokėti viską: dirbti, mokytis, rūpintis namais, vaikais, vyru ir kartu išlikti rami, mandagi, tačiau niekada nepavargti. Net ir poilsis mergaitei turėjo būti prasmingas. Gulėti ir nieko neveikti buvo laikoma yda.
Mokslas, darbas ir kolektyvinis gyvenimas buvo neatsiejami sovietinės santvarkos elementai. Sovietmečio žmogus privalėjo tobulai atlikti du dalykus: mokytis ir dirbti. Mokslas buvo priskiriamas darbui, todėl į jį buvo žiūrima labai atsakingai. Net ir mokykloje mergaitės turėjo mokėti viską: puikiai suprasti chemiją, biologiją, mokėti skaičiuoti, domėtis literatūra bei išmanyti įvairius menus. Profesijos pasirinkimas turėjo būti derinamas su būsima motinyste: nerekomenduojama rinktis darbų, kurie reikalautų kelionių, nes moterys negali palikti savo vaikų lgesniam laikui. Lytinis švietimas pasižymėjo baimės ir gėdos diegimu jaunoms mergaitėms. Prasidėjęs lytinis brendimas ir nauji potraukiai buvo pateikiami kaip pavojai. Mergaitė nuolat gąsdinama, kad ankstyvi santykiai atims jaunystės žavesį, sugadins reputaciją, o vaikinas - tikėtina - paliks. Visa atsakomybė perkeliama ant mergaitės pečių: ji turi išmokti pasakyti tvirtą „ne“, kontroliuoti ne tik save, bet ir savo draugą.
Pasipriešinimas ir alternatyvios formos
Nepaisant griežtos ideologinės kontrolės, egzistavo ir pasipriešinimo formos. Jaunimo pasipriešinimas niekada nenurimo. Sovietmečio Lietuvos istorija pilna ir nežinomų sistemai pasipriešinusių pėdsakų, kurie dingo už kalėjimų sienų. Lukiškių kalėjime sovietmečiu buvo sudaužyta arba sustojo ne vieno jauno žmogaus širdis. Poetas prieš nieką nekėlė ginklo, kovojo tik rašikliu - kūrė eiles apie benamį valkatą, laisvą žmogų. Toks gyvenimo būdas prieštaravo sovietinei santvarkai, nes laisvė - tik imitacija. „Stiliagos“ Saugumui buvo pavojingi, jie figūruoja keliose ataskaitose, nes ieškojo kontaktų su užsieniečiais, kad įsigytų paprastų drabužių, automatinių tušinukų, kurie tais laikais buvo prabangos prekė, žiebtuvėlių... Jie buvo stebimi, nes nepripažino sovietinio gyvenimo normų, bet nebuvo iš esmės antisovietiniai. 7-ajame dešimtmetyje pasaulyje prasidėjo hipių epocha, kuri neilgai trukus atsirito ir iki Lietuvos. Basi, kiauras dienas sėdintys ant žemės, nieko neveikiantys, bandantys prastumti savo gyvenimą ilgaplaukiai - jų ekspozicija Pikadilio aikštėje nustebino labiau nei pasiekimai parodoje. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuva jau turėjo savo hipių, jų judėjimas buvo susiformavęs ir turėjo savo lyderius. Hipiai pacifistai pasisakė už taiką pasaulyje, tačiau jų įvaizdis erzino sovietų valdžią. Po 1972-ųjų Kauno pavasario, kai kaltindamas santvarką susidegino R. Kalanta, sovietinės represijos struktūros pradėjo masinį ilgaplaukių persekiojimą. Sovietų ideologijos mašina be perstojo suko ir socialistine didaktika persmelktus filmus, tokius kaip „Jaunystė“, išlikusį Centriniame archyve.
Sovietų sistemos stagnacijos ledynai pradėjo tirpti dar iki Komunistų partijos galva tampant Michailui Gorbačiovui. Istorikė Jūratė Kavaliauskaitė, tyrinėjusi Lietuvos žaliųjų judėjimo ištakas, pastebi, kad jau tada jaunimas aktyviai dalyvavo steigiant įvairias krašto ir tautosakos mylėtojų organizacijas. Sovietmečiu jos buvo puiki priedanga vis drąsiau kalbantiems apie nepriklausomybę. Ryškiausios savo veikla sovietmečiu buvo trys organizacijos - „Žemyna“, „Atgaja“ ir „Aukuras“. Į sovietų epochos pabaigą Komunistų partija ir komjaunimas dar ieškojo būdų, kaip išlaikyti jaunimą: komjaunimas kartu su „Žemyna“ organizavo bendrus žygius per Lietuvą, net finansavo pirmuosius roko koncertus. Toks paradoksas, kai sovietų valdžia apmokėjo, galima sakyti, savo duobkasius.
Ateistinė propaganda ir jos pasekmės
Vienas iš svarbiausių sovietinės ideologijos instrumentų buvo ateistinė propaganda. Jai buvo skiriamas didžiulis dėmesys visose ugdymo grandyse, pradedant vaikų darželiais. Vaikai buvo apklausinėjami, kas jų šeimoje lanko bažnyčią, švenčia šventes ir t. t. Sovietų Sąjungoje religinė statistika neskelbiama, vienok aišku, kad Lietuvoje tikinčiųjų skaičius yra sumažėjęs. Bažnyčia ir religija pirmiausia buvo puolama iš ideologinio - filosofinio taško, paskui grynai iš politinio ir visuomeninio samprotavimo, įrodinėjant, kad Bažnyčia ir dvasiškija visais laikais rėmė turtingųjų luomą ir drauge su jais išnaudojo darbininkiją. Komunistų partija pasirinko ilgesnį, bet tuo pačiu ir saugesnį religijos sunaikinimo kelią. Ateistinio auklėjimo sistemą sudarė ateistinis švietimas, mokinių ateistinė veikla ir individualus darbas su religingais mokiniais ir jų tėvais. Šie uždaviniai sprendžiami pamokose ir užklasinio darbo metu.
Estetinis auklėjimas ir jo transformacija po nepriklausomybės atkūrimo
Po Nepriklausomybės atkūrimo švietimo sistema pradėjo transformuotis. Buvo siekiama sukurti naują švietimo filosofiją ir sistemą, iš esmės besiskiriančią nuo sovietinės. Švietimas buvo suvokiamas kaip bendro kultūros proceso dalis, jam buvo suteiktas tautinis pobūdis. Priešingai sovietinės mokyklos nuostatai formuoti vaiką pagal valstybės primestą ideologinį modelį, iškelta nuostata ugdyti vaiką, atskleidžiant jo gabumus, polinkius, jo asmenybės savitumą. Tačiau nepaisant reformų, kai kurios sovietmečio liekanos vis dar juntamos. Mokytojai vis dar apkrauti popierizmu, o dorinis ugdymas, nors ir deklaruojamas kaip svarbus, ne visada sulaukia deramo dėmesio. Estetinis ugdymas, buvęs vienu iš esminių reformos idėjų, dabar dažnai lieka antrame plane, tačiau jo svarba tautos kultūros ir asmenybės formavimuisi išlieka aktuali.
tags: #estetinis #auklejimas #sovietmeciu
