Emocinis ir socialinis vaiko augimas pirmaisiais gyvenimo metais gali būti ir žavus, ir jaudinantis. Vaikų emocinis vystymasis apima jų gebėjimą atpažinti, suprasti, išreikšti ir reguliuoti savo jausmus. Tai sudėtingas procesas, kuris vyksta vaikams augant ir sąveikaujant su aplinka.
Visais istoriniais laikais pačiomis vertingiausiomis žmogaus savybėmis buvo laikomos gerumas ir nuoširdumas: mokėjimas būti empatiškam, užjausti, pasidalinti, padėti, nusileisti, pasidžiaugti kito sėkme. Šiuolaikiniame pasaulyje, deja, vis dažniau propaguojamos kitos vertybės - atkaklus tikslo bei materialinės naudos siekimas, lyderiavimas. Vis dėlto tokios bendražmogiškosios savybės kaip gerumas ir nuoširdumas mums ir dabar atrodo labai vertingos.
Visais laikais vaiko vystymuisi būdingi keli pagrindiniai emocinės raidos etapai. Vaikų emocinis ugdymas - yra ilga ir įdomi kelionė, paženklinta daugybės subtilių posūkių ir gilių transformacijų. Nuo pirmųjų kūdikio emocijų iki audringų paauglystės metų - vaiko emocijos sparčiai keičiasi, dažnai nustebindamos net patį vaiką ir jo tėvus ar globėjus. Šios emocijos - nuo tyro, nežaboto džiaugsmo iki retkarčiais kylančio nusivylimo ar liūdesio - labai svarbios kokybiškai patirčiai ir vaiko raidai.
Kūdikio emocinis vystymasis
Kūdikis savo jausmus reiškia būdraudamas, išplėstomis akytėmis ir suapvalinta burna. Maždaug 2 mėnesių kūdikis „socialiai“ šypsosi. Tai tikslinga šypsena, kitaip tariant, būdas įtraukti suaugusiuosius. Maždaug iki 4 mėnesių amžiaus kūdikis ypač prisiriša prie savo tėvų. Jis greičiau nustoja verkti matydamas pažįstamus veidus, ypač tėvus. Kūdikis tampa vis labiau socialus, itin mėgsta būti priglaustas prie tėvų ir juoktis. Jo emocijos tampa išraiškingesnės, jis net gali „flirtuoti“ su savo gydytoju ar žmonėmis kitoje patalpoje.
Kai tėvai toli, kūdikis jų ilgisi ir dažnai verkia, atsisuka, „ieško“ akimis ar kitaip stipriai reaguoja. Toks elgesys vadinamas atsiskyrimo nerimu arba atsiskyrimo protestu. Jis jau šliaužioja, taigi didėja judumas.
Natūraliai emocinį intelektą imame lavinti kai kūdikis ima stebėti veidus, šypsenas. Jau pusantrų metų vaikas bando paguosti verkiančią mamą. Vaikas gali glostyti, raminti, nešti saldainį arba barti ir mušti, priklausomai nuo to kaip yra pats raminamas, kai verkia.
Emocinio intelekto svarba
Šiomis laikais vis dažniau kalbama, kad sėkmingam žmogaus gyvenimui reikalingi ne tik pakankami intelektiniai mąstymo gebėjimai (Bendrasis IQ), bet ir emocinis intelektas. Emocinis intelektas - tai gebėjimas pažinti, suprasti ir valdyti savo jausmus bei atpažinti kitų emocijas. Jis yra toks pat svarbus kaip ir akademiniai įgūdžiai: padeda vaikui lengviau bendrauti, užmegzti draugystes, spręsti konfliktus ir išlikti empatiškam.
Kuo vaiko aukštesnis emocinis intelektas tuo jis geriau pažįsta savo emocijas, norus ir tikslus, geba lengviau prisitaikyti prie kintančių situacijų, lengviau sprendžia konfliktines situacijas su bendraamžiais ir suaugusiaisiais. O IQ nurodo asmens intelekto lygį, lyginant su to paties amžiaus grupe. Aukštesnio IQ vaikų turtingesnis žodynas, geresnis erdvinis mąstymas, atmintis, pasižymi geresniais matematiniais ir loginius gebėjimais. Tačiau jei vaiko žemas EQ, jis gali nesugebėti pademonstruoti savo aukšto IQ ir mokytis prastesniais pažymiais, nei tas vaikas, kurio emocinis intelektas aukštesnis, o IQ žemesnis. Kas labiausiai tikėtina aukštesnio EQ vaikai jaučiasi gyvenime laimingesni ir sėkmingesni.
Emocinis intelektas auga kartu su patirtimi ir aukščiausias būna 35-44 metų, o IQ dažniausiai yra stabilus.
Emocijų pažinimas ir ugdymas
Mažų vaikų emocijos būna gana impulsyvios ir tik palaipsniui pereina į labiau nusistovėjusius prisirišimus, simpatijas ir antipatijas. Jų pagrindu ilgainiui formuojasi tokie jausmai ir su jais susiję būsenos kaip meilė ir neapykanta, draugystė ir tarpusavio supratimas.
Pastebėta, kad vaikų, kurių ugdyme nesaikingai dalyvauja „technologijos“, o ne gyvas bendravimas su tėvais, emocinės sferos vystymasis itin atsilieka. Kiekvienas vaikas jau nuo mažens siekia bendrauti su artimais žmonėmis, patirti jų švelnumą, pasidalinti sėkmėmis ir nelaimėmis, būti įvertintas, padrąsintas. Kartais artimieji geba šį poreikį patenkinti, o kartais jiems nepavyksta, todėl vaikas susiduria su įvairiomis emocijomis - su džiaugsmu, nuoskauda, baime, pasitenkinimu, nusivylimu, gėda, pavydu.
Toliau kalbėsime apie tai, kaip tėvai galėtų ugdyti vaiko emocinę sferą, emocijų pažinimą ir tinkamą jų reiškimą bei savikontrolę.
Tėvų vaidmuo emociniame ugdyme
Pirmiausia, pradėkime nuo savęs. Augdami vaikai mokosi pirmiausia iš savo tėvų, kopijuoja jų elgesį. Todėl labai svarbu, kad tėvai patys sugebėtų pažinti savo emocijas, jas įvardinti ir apie jas kalbėti. Tai nereiškia, kad apie labai rimtas problemas galima kalbėtis prie vaiko, šitaip sukeliant jam nerimą, bet į kasdienį mamos klausimą „kaip sekėsi?“ tėtis neturėtų skubėti atsakyti „gerai“ ar „blogai“, geriau jis įvardintų savo jausmus bei susietų juos su priežastimis, dėl kurių jie kyla: „Aš pavargęs ir nusiminęs, nes kolegos sukritikavo mano darbą, prie kuriuo taip ilgai dirbau. Jaučiuosi net piktas dėl to“.
Suaugusieji nuo mažens vaikams demonstruoja ir būdus, kaip tinkamai ar netinkamai tvarkytis su sunkiais jausmais. Paklauskime savęs, kaip mes elgiamės ir kokį pavyzdį rodome vaikams, kai būname apimti intensyvių jausmų. Pavyzdžiui, jei aš susinervinęs, supykęs, gal aš tyliu ir su niekuo nesikalbu, o gal išsirėkiu ant šeimos narių, trankau daiktus ir duris? O gal verčiau einu nusiraminti - pasportuoju, pasivaikščioju miške, paskaitau knygą, paklausau ramios muzikos, o nusiraminęs pasikalbu su artimu žmogumi apie tai, kaip jaučiausi? Geriausia būtų, kad tokį tinkamą problemos sprendimo būdą tėvai sugebėtų savo vaikams paaiškinti: „Esu supykęs dėl nesėkmės darbe, todėl norėčiau ramiai pakasti sniegą kieme. Apie savo jausmus vaikams tėtis ar mama irgi turėtų kalbėti iš karto, neatidėliodami, ir atvirai.
Reikia su vaiku kalbėtis ir apie tai, kaip jis jaučiasi (bandyti „nuskaityti“ jo jausmus), nes mažiems vaikams patiems sunku tai padaryti. Svarbu atsiminti, kad nėra blogų emocijų (pyktis, gėda, kaltė, liūdesys - normalios emocijos, kurias visi kartais patiriame). Tiesiog kartais jos reiškiamos netinkamu būdu. Kalbantis su vaiku apie jo elgesį ir jausmus patartina vartoti „Aš“ kalbą: įvardinti, kaip tėvai jaučiasi dėl vaiko tinkamo ar netinkamo elgesio, jei įmanoma, parodyti, kad vaiką supranta. „Aš taip tavim didžiuojuosi. Mačiau kaip tu kruopščiai statei tą traukinį, koks buvai laimingas konstruodamas, ir tau pavyko! Džiaugiuosi tavimi“. „Man liūdna, nes tu nesilaikei pažado neskriausti brolio ir atėmei iš jo mašiną. Suprantu, kad tu norėjai dar pažaisti ir pyksti, kad turi žaislą grąžinti. Nebandykime skubėti nuraminti vaiko, užslopinti jo emocijų. Tokie dažni tėvų posakiai kaip „Neverk, nėra dėl ko!“, „Nepyk!“, „Nesinervink!“ ar „Nusiramink“ nepadeda vaiko emociniam ugdymui. Geriau parodykite, kad suprantate vaiko jausmus, atpažįstate juos, ir taip jaustis normalu. „Suprantu, kad tu bijai šito šuniuko. Aš šunų nebijau, bet bijau vorų. Visi ko nors bijo. Duok man ranką, bus drąsiau“. „Suprantu, kad tu supykai, kad nebegali toliau žiūrėti filmuko. Man irgi nebūna malonu nutraukti užsiėmimą, kai veikiu kažką smagaus. Suprantu tave.
Vaikų emocinis ugdymas yra esminė dalis jų asmenybės vystymosi procese. Gebėjimas suprasti, atpažinti ir tinkamai išreikšti emocijas padeda vaikams ne tik kurti sveikus santykius su kitais, bet ir geriau prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo iššūkių. Tėvai šioje kelionėje atlieka svarbiausią vaidmenį - būtent jie yra pagrindiniai vaiko emocinių įgūdžių mokytojai.
Vienas paprasčiausių būdų ugdyti emocinį intelektą - žaidimas. Žaisdami vaikai natūraliai išreiškia emocijas ir mokosi jas įvardinti. Žaidimai lavina empatiją, nes vaikai įsijaučia į kito žmogaus ar personažo vaidmenį. Per žaidimą lengviau suprasti bendravimo taisykles - laukti eilės, tartis, dalintis. Tai puikus būdas mokytis raminti emocijas, kai kas nors nesiseka.
Žaidimai emociniam intelektui stiprinti
Paprasti žaidimai emociniam intelektui stiprinti:
- „Emocijų veidrodžiai“: Vienas vaikas parodo veido išraišką (liūdną, linksmą, nustebusią), kitas turi ją atkartoti ir pasakyti, ką ji reiškia. Skatina emocijų atpažinimą. Padeda mokytis kūno kalbos.
- „Kaip tu jaustumeisi, jei…?“: Sukurkite situacijas: „Kaip tu jaustumeisi, jei draugas neduotų tau žaislo?“ Vaikas turi ne tik įvardyti emociją, bet ir pasiūlyti sprendimą. Ugdo empatiją. Skatina problemų sprendimo įgūdžius.
- Vaidmenų žaidimai: Žaiskite parduotuvę, mokyklą ar šeimą. Vaidmenys moko vaikus įsijausti į kitų situacijas, lavina bendravimo įgūdžius.
- „Emocijų kortelės“: Pasigaminkite kortelių su veidukais. Ištraukęs kortelę vaikas turi sugalvoti istoriją ar prisiminimą, kada jautėsi būtent taip. Padeda suprasti emocijų priežastis. Skatina pasakoti ir kalbėtis apie jausmus.
- Kūrybiniai žaidimai: Piešimas, lipdymas, muzikos kūrimas leidžia vaikui išreikšti tai, ką sunku pasakyti žodžiais.
Pykčio priepuolių kilmė ir valdymas
Vaikai patiria įvairiausių emocijų - nuo džiaugsmo ir susijaudinimo iki nusivylimo, pykčio ir liūdesio. Pyktis yra natūrali vaiko emocinio vystymosi dalis, ypač ankstyvoje vaikystėje. Jis kyla dėl to, nes vaiką užvaldo emocijos ir jam trūksta įgūdžių jas tinkamai išreikšti. Pykčio priepuolius gali sukelti įvairūs veiksniai, tiek fiziologiniai pojūčiai (pvz. Kai vaiką ištinka pykčio priepuolis, suaugusiems asmenims svarbu išlikti ramiems. Pasiūlykite vaikui jį apkabinti, skirkite raminančių žodžių, kad vaikas žinotų, kad yra saugus ir mylimas. Vaiką apkabinkite tik jam sutikus. Priimkite vaiko emocijas, pripažinkite jo jausmus. Keli pasirinkimo variantai gali suteikti vaikams kontrolės ir nepriklausomybės pojūtį. Skatinkite vaiką naudoti paprastus metodus, tokius kaip gilus kvėpavimas ar skaičiavimas, kad nusiramintų.
Anądien smėlio dėžėje stebėjau vieną situaciją. Netikėtai nugriuvo gal dviejų metų berniuko statoma smėlio pilis. Vaikas stipriai susierzino, pradėjo verkti, mėtyti žaislus iš smėlio dėžės. Mama, buvusi greta, netruko tarstelėti: „Ko verki? Taigi statyk naują pilį!“, - ir savo tonu tarsi leido suprasti, kad čia tokia smulkmena, dėl kurios jaudintis tikrai neverta. Vaikas, akimirkai nustojęs verkti, įsiverkė dar stipriau, nes juk jis nenori kitos pilies, jam tą akimirką buvo reikalinga būtent ta pilis, kuri ką tik nugriuvo. Mama, užmiršusi, kad ką tik turėjo neišsenkančios kantrybės aiškinti, kur raudonas, o kur mėlynas kastuvėlis, šįkart jau pakėlusi balsą pasakė: „Jeigu dar verksi, eisi namo. Viskas. Einam namo. Nori namo“? Ne, vaikas namo nenorėjo. Turbūt dėl tos priežasties berniukas verkti liovėsi, tačiau pamoka, kuri ką tik galėjo įvykti, deja, neįvyko. Tokių situacijų, kuomet griūva smėlio pilys ir vaikai pratrūksta, kai mažieji, negavę norimo daikto, griūva parduotuvėje ant grindų, daugybė. Deja, bet daugumoje jų, kuomet ypatingai reikalinga pačių tėvų ramybė ir kantrus paaiškinimas vaikui, kas gi čia dabar vyksta su juo pačiu ir pykčio sustingdytu jo kūnu, stebimas pačių tėvų pratrūkimas.
Vaikas, jau ankstyvame amžiuje išmokęs skirti ne tik šviesoforo, bet ir savo viduje esančias spalvas, iškart jausis ramesnis, labiau savimi pasitikės netgi eidamas tuo keliu, kuriuo iki šiol nėjo. Emocinio intelekto lavinimas - itin svarbi vaiko ugdymo dalis. Tai padeda mažyliams geriau suprasti ir tinkamai valdyti savo emocijas, drąsiau prieiti ir susibendrauti su kitais žmonėmis, geriau juos suprasti, lengviau adaptuotis naujoje aplinkoje, pavyzdžiui, darželyje ar mokykloje.
Vaiko raidos sutrikimų prognozės
Specialistų ir tėvų metodai
Kokiomis priemonėmis ir metodais naudojasi specialistai ugdydami vaikų emocinį intelektą? Emocinio intelekto lavinimui tinka visos emocijų lėlytės, veidukai su skirtingomis emocijomis, taip pat gyvūnai, vaizduojantys skirtingas būdo savybes. Galima naudoti ir įvairias korteles, kur pavaizduotos skirtingos situacijos ir žmonių reakcijos. Mokyti vaikus atsipalaiduoti tinka pratimas - „ežiukas“. Kai pradžioje vaikas turi susiriesti į mažą, mažą kamuoliuką, kad pajustų įtampą, o paskui gali išsitiesti-atsipalaiduoti. Pykčio valdymui, galima piešti ugnikalnį. Vaikui aiškiname, kad pyktis kaupiasi mumyse ir jį galima pastebėti daug anksčiau, kad nereiktų sprogti.
Tėvų užduotis - išmokyti vaiką, ko daryti negalima, kai jis jaučia stiprią emociją (pavyzdžiui, kai pykstu, negaliu trankyti daiktų, spjaudytis, mušti draugų; kai bijau šuns, negaliu nuo jo bėgti…). Kaip jau buvo minėta aukščiau, svarbu savo pavyzdžiu rodyti ir aptarti su vaiku, kaip socialiai priimtinu būdu susitvarkyti su savo jausmais. Ką daryti galima? Juk sunkūs jausmai niekur nedingsta savaime… Yra daug būdų, ir visi jie išmokstami.
Vaikų emocinės raidos puoselėjimas yra labai svarbus sėkmingam vaiko vystymuisi ir gerai savijautai. Suprasdami emocinio vystymosi etapus, atpažindami vaikų patiriamų emocijų įvairovę ir įgyvendindami veiksmingas strategijas pykčio priepuoliams valdyti, tėvai ir globėjai gali sukurti vaikų emociniam intelektui ir atsparumui ugdyti palankią aplinką. Atminkite, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl būtina pritaikyti šiuos metodus pagal individualius poreikius ir asmenybę.
Vaiko emociniam intelektui lavinti Yes For Skills vaikų ugdymo specialistų sukurtos lavinamosios kortelės „Emocijos“. Pažinkite emocijas, jas įvardinkite ir aptarkite. Siekiame, kad vaikų lavinimas būtų kiek įmanoma tvaresnis ir individualesnis. Yes For Skills užduočių rinkinys „Emocijos“ PDF formatu - 12 užduočių lapų, 8 skirtingų emocijų temos. Užduotis galite atspausdinti ir įlaminuoti. Aplankius liūdesiui ar kitoms emocijoms, su kuriomis „susidoroti“ sudėtinga, siūlome išbandyti mūsų magnetines lentas.
