Emilija Brajinskienė - tai vardas, neatsiejamai susijęs su Lietuvos kraštotyra ir etnografija. Jos ilgametis darbas ir neblėstanti aistra liaudies kultūrai paliko gilų, neištrinamą pėdsaką šalies kultūriniame pavelde. E. Brajinskienės veikla neapsiribojo vien tik tradicijų išsaugojimu; ji aktyviai dalyvavo ir folkloro ansamblių veikloje, tapdama svarbia figūra lietuvių liaudies dainų ir šokių puoselėjime.
Indėlis į folkloro ansamblių veiklą
Vienas ryškiausių Emilijos Brajinskienės indėlių - tai jos ilgametis vadovavimas etnografiniam ansambliui "Šeduva" Radviliškio rajone. Šis kolektyvas, priklausantis Aukštaitijos regiono ansamblių grupei, ypatingą dėmesį skyrė daugiabalsio dainavimo tradicijų atgaivinimui ir pristatymui. Ansamblio pastangos buvo įamžintos kompaktinėje plokštelėje "Aukštaitija. Aukštaičių daugiabalsės dainos". Šis leidinys ne tik pristato "Šeduvos" ansamblio repertuarą, bet ir suteikia išsamų vaizdą apie kitus Aukštaitijos regiono folkloro kolektyvus, tokius kaip Nibragalio etnografinis ansamblis (Panevėžio r.), etnografinis ansamblis "Kruoja" (Pakruojo r.) ir etnografinis ansamblis "Ievuže" (Molėtų r.), kuriam vadovavo Aldona Četkauskaitė.
Emilija Brajinskienė, būdama etnografinio ansamblio "Šeduva" vadove, rūpinosi liaudies turtų išlikimu ir buvo Radviliškio rajono bei visos Lietuvos šviesuolė, tautosakos rinkėja. Ji užrašė įvairios tematikos tekstų, surinko medžiagą apie senuosius Šeduvos vietovių pavadinimus, vietovardžius, padavimus ir tikrus įvykius, liaudies mediciną. Taip pat surinko įvairią muziką, dainas ir melodijas, kurias įrašė į audiokasetes ir kompaktines plokšteles.
Įrašuose skambančią tarmišką kalbą specialistai įvertino kaip unikalią folkloro, jo grožio, gyvybingumo apraišką. Už šiuos darbus E. Brajinskienė buvo apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos diplomu ir premija "Už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą". Jos straipsniai publikuoti žurnaluose ir įvairiuose respublikiniuose laikraščiuose.
Ansamblis "Šeduva", vadovaujamas Emilijos Brajinskienės, keturis dešimtmečius puoselėjo tradicinę kultūrą ir sklaidą, už ką 2006 m. buvo nominuotas "Aukso paukšte". Daugybė šeduvių dainų įrašyta radijuje, Lietuvos antologijoje, Lietuvos liaudies kultūros centre. Kultūros centrui perduota apie 500 senovinių šeduvių dainų su gaidomis ir metrika. Ansamblis išaugino du vaikų kolektyvus: "Vieversėliai" dalyvavo visuose renginiuose, filmų kūrime.
Reikšmingi įvykiai ir įvertinimai
Emilijos Brajinskienės indėlis į kultūrą buvo įvertintas ne tik per jos vadovaujamus kolektyvus, bet ir asmeniniais apdovanojimais bei nominacijomis. Ji buvo nominuota Radviliškio rajono garbės piliete. Nors kilus diskusijoms dėl garbės vardo suteikimo, ji išreiškė savo poziciją, pabrėždama garbės sąvokos svarbą. Iš konservatorių partijos ji išstojo, pabrėždama norą skirti laiką dainavimui, o ne politinėms rietenoms.
2015 m. Emilija Brajinskienė buvo nominuota Vyriausybės kultūros ir meno premijai, kuria siekiama skatinti Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kultūros ir meno kūrėjų veiklą. 2004 metais Radviliškio rajono Metų kultūros darbuotojo vardo nominacijų konkurse ji nominuota Metų etnografe, tais pačiais metais apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
Dokumentinis filmas „Šimtamečių godos“ (1969 m.)
Emilijos Brajinskienės požiūris į kultūrą
Emilija Brajinskienė aktyviai reiškė savo nuomonę dėl kultūros paveldo išsaugojimo ir jo deramo naudojimo. Ji kritikavo miesto herbo naudojimą ant šiukšlių dėžių ir trispalvės naudojimą nepagarbiais tikslais, pabrėždama tautinių simbolių svarbą ir jų apsaugos būtinybę.
Jos požiūris į kultūrą atsispindi ir jos straipsniuose, publikuotuose įvairiuose respublikiniuose leidiniuose. E. Brajinskienė ne tik rinko tautosaką, bet ir aktyviai dalijosi savo pastebėjimais bei mintimis apie tautinės kultūros išsaugojimą ir sklaidą.
Kiti kultūros tyrinėtojai ir leidėjai
Emilija Brajinskienė nebuvo vienintelė, prisidėjusi prie Lietuvos etninės kultūros tyrinėjimo ir populiarinimo. Šiame darbe svarų indėlį įnešė ir kiti žymūs asmenys bei institucijos, tokie kaip Lietuvos liaudies kultūros centras, Vilniaus etninės kultūros centras, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos istorijos institutas ir Lietuvos tautodailininkų sąjunga.
Taip pat svarbu paminėti mokslininkus ir leidinius, skirtus etnochoreografijai ir kalendorinių švenčių folklorui. Tarp jų - Dalia Urbanavičienė su darbais "Šokamos ir žaidžiamos sutartinės" ir "Lietuvių apeiginė etnochoreografija", Daiva Vyčinienė, projekto "Lino laikas / Linen times" autorė, Rimantas Astrauskas su mokymosi medžiaga "Kalendorinių švenčių ir apeigų muzikinis folkloras", bei Libertas Klimka, tyrinėjęs "Tradicinių kalendorinių švenčių semantiką" ir "Saulės ratu, Mėnulio taku: Lietuvių kalendorius".
Leidiniai, kuriuose minimas ansamblis "Šeduva"
Ansamblis "Šeduva", kuriam vadovavo Emilija Brajinskienė, yra minimas įvairiuose leidiniuose, skirtuose Aukštaitijos regiono etninei kultūrai. Šie leidiniai liudija apie ansamblio svarbą lietuvių liaudies dainų ir tradicijų išsaugojimo bei populiarinimo procese. Vienas iš tokių leidinių - jau minėta kompaktinė plokštelė "Aukštaitija. Aukštaičių daugiabalsės dainos", parengta Daivos Vyčinienės.
Taip pat vertinga informacija apie Emilijos Brajinskienės veiklą ir ansamblio "Šeduva" pasiekimus randama žurnale "Liaudies kultūra". Šiame leidinyje publikuotos publikacijos apima įvairias temas, susijusias su kultūra, etnokultūra, folkloru, kraštotyra ir kt. Žurnale aprašomi ne tik ansamblių veikla, bet ir svarbūs kultūriniai įvykiai, moksliniai tyrimai ir tautinės kultūros aktualijos.
Rugpjūčio 8 dienos vakarą į Baisogalos kultūros centrą rinkosi ne tik folkloro ansambliai, bet ir tie, kurie myli folklorinę muziką. XX folkloro sambūris buvo skirtas šviesaus atminimo etnografei Emilijai Brajinskienei pagerbti. 90 metų moteris buvo labiau žinoma kaip Šeduvos Baba. Šiandien Anapilin iškeliavo Emilija Brajinskienė. Ji rūpinosi liaudies turtų išlikimu, buvo Radviliškio rajono ir visos Lietuvos šviesuolė, etnografė, tautosakos rinkėja.
tags: #emilija #brajinskiene #gime
