Nevaisingumas - tai rimta problema, su kuria susiduria daugybė porų visame pasaulyje. Pasaulinė sveikatos organizacijos duomenimis, vaikų negali susilaukti kas penkta ar kas septinta pora. Tai yra poros problema, kurią lemia priežastys, būdingos tiek vyrui, tiek moteriai, o kartais konstatuojamas abiejų partnerių vaisingumo sutrikimas. Nevaisingumo problemos pasauliui žinomos nuo seno, manoma, kad nuo jo kenčia 8-12 proc. žmonių visame pasaulyje. Pasaulinė sveikatos organizacija suskaičiavo, kad su nevaisingumu susiduria 60-80 milijonų porų.
Nevaisingumas dažnai vadinamas šių laikų epidemija. Ar iš tiesų pastaruoju metu nevaisingų porų daugėja, ar jų buvo ir anksčiau, bet apie tai nebuvo kalbama? Nevaisingumo statistika rodo, kad tiek moterų, tiek vyrų nevaisingumas turi tendenciją svyruoti. Pavyzdžiui, prieš du dešimtmečius nevaisingumo mastas pasiekė neribotų aukštumų, tačiau vėliau sumažėjo aštuntadaliu. Apie 15 proc. padidėjo jaunų nevaisingų vyrų iki 30 metų skaičius. Tai globali tendencija. Mažiau išsivysčiusiose šalyse nevaisingų porų yra daugiau, manoma, kad tai susiję su persirgtomis infekcinėmis ligomis bei nepakankama sveikatos priežiūra.
Apie 40 proc. visų nevaisingumo atvejų yra dėl moters priežasties. Tai ovuliacijos sutrikimai, kiaušintakių patologija, endometriozė, infekcinės ligos. Daliai porų nevaisingumo priežasties net po išsamių tyrimų nustatyti nepavyksta. Maždaug 30 proc. porų nustatomas nevaisingumas dėl vyro priežasties. Vyrų nevaisingumą gali sąlygoti hormoniniai sutrikimai, ejakuliacijos disfunkcija, varikocelė. Įtakos vaisingumui turi ir lytinių takų infekcija bei genetiniai veiksniai. Nevaisingumo atveju randami spermatozoidų koncentracijos, judrumo ar morfologinių parametrų pokyčiai. Pasaulinė sveikatos organizacija ženkliai sumažino spermatozoidų kiekybinius ir kokybinius reikalavimus. Šiuo metu spermatozoidų koncentracija laikoma pakankama, kuomet randama 15 mln. spermatozoidų/ml; anksčiau šis rodiklis buvo 20.
Nevaisingumas apibūdinamas kaip reprodukcinės sistemos liga, kuomet nepavyksta pastoti per 12 mėnesių. 85 proc. vaisingų moterų pastoja per vienerius metus, dar 7 proc. per antrus metus. Taigi siekiant susilaukti vaikų ir nepavykus po vienerių metų galima pradėti svarstyti apie vizitą pas nevaisingumo specialistą. Tuomet atlikus tyrimus ir nustačius nevaisingumo priežastį, galima spręsti apie pagalbinio apvaisinimo tikslingumą. Kadangi vyro vaisingumo tyrimas atliekamas pakankamai greitai, pirmiausia galima tirti partnerį ir jau po valandos atmesti ar patvirtinti, ar nevaisingumas yra dėl vyro priežasties.
Pagalbinio apvaisinimo procesas ir iššūkiai
Pagalbinio apvaisinimo sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių: nevaisingumo priežasties, embrionų kokybės, gimdos gleivinės pasiruošimo ir daugelio kitų. Tačiau lemiamu veiksniu išlieka moters amžius, po 35 metų galimybė susilaukti palikuonių mažėja. Skaičiuojant, kiek bandymų prireikė, kol pavyko pastoti, dažniausiai vertinami tik šviežių embrionų perkėlimai. Neatsižvelgiama, kad atlikus vieno pagalbinio apvaisinimo ciklą ir užšaldžius likusius embrionus, atsiranda dar vienas ar net keli papildomi bandymai. Taigi skaičiuoti reikėtų kumuliacinį nėštumų dažnį, tuomet taps aišku, kiek reikės varstyti vaisingumo klinikos duris, kol pavyks pastoti. Šiuo atveju svarbu, ar pacientai turi šaldytų embrionų, kuriuos atšildžius galima perkelti į gimdą po nepavykusio pirmo bandymo ir ar klinika turi gerus embrionų šaldymo-atšildymo rezultatus. Į šiuos abu klausimus atsakius teigiamai, tikimybė pastoti per 2 metus atlikus vieną pagalbinio apvaisinimo ciklą gali siekti net 80 proc.
Medikai teigia, kad įsigaliojus embrionų skaičiaus ribojimui iki trijų, vienos procedūros metu galima naudoti tik 3 kiaušialąsteles. Tačiau kadangi spermijų vaisinimo potencialo neįmanoma numatyti, vaisinant tris kiaušialąstes galima gauti tris, du, vieną arba nė vieno embriono. Normaliu reiškiniu laikoma, kai vaisinasi 70 proc. kiaušialąsčių, tačiau nėra metodų, leidžiančių numatyti, kurios būtent kiaušialąstės vaisinsis. Pats apvaisinimo faktas gali būti konstatuojamas ne anksčiau, kaip praėjus 18 val. Nepavykus gauti embrionų, kitos kiaušialąstės tame cikle vaisinamos būti jau negali (in vitro kiaušialąstės apvaisinimui tinkamos 12 val.), todėl tektų hormoninės stimuliacijos ciklą kartoti. Taigi reikės laukti naujo moters ciklo, vėl skatinti tam tikrais vaistais ir vėl bandyti laimę.
Lietuvos akušerių-ginekologų draugijos teigimu, labai sumažinama nėštumo tikimybė po pagalbinio apvaisinimo, jei leidžiama sukurti tik tris embrionus. Po natūralaus apvaisinimo, esant ankstyvoms embrionų vystymosi stadijoms, iki implantacijos į gimdos gleivinę žūsta didelė embrionų dalis. Po pagalbinio apvaisinimo iki vaisiaus vystosi ir gimsta tik apie 25-30 proc. sukurtų embrionų. Ribojant sukuriamų embrionų skaičių iki trijų, neliktų galimybės atrinkti gyvybingiausių ir didžiausią vystymosi potencialą turinčių, tai yra sveikiausių embrionų. Gyvybingo, greitai besidalijančio embriono perkėlimas į gimdą yra viena pagrindinių sėkmingos pagalbinio apvaisinimo baigties sąlygų. Sukūrus tris embrionus iki perkėlimo dienos (antros, trečios ar penktos), gali nelikti nė vieno besidalijančio, tai yra potencialiai galinčio vystytis. Tokiu atveju gydymo ciklas moteriai turėtų būti nutrauktas ir naujai sukurtų embrionų perkėlimas atliekamas kito gydymo ciklo metu. Kita vertus, ribojant sukuriamų embrionų skaičių iki trijų, vaisinant tris kiaušialąstes, paties pagalbinio apvaisinimo metu galima nesukurti nė vieno embriono, nes ne visas kiaušialąsteles galima apvaisinti. Nėra metodų, leidžiančių atrinkti potencialiai galinčias apsivaisinti kiaušialąstes.
Į gimdą perkeliami vienas, du ar trys embrionai. Tai nereiškia, kad visi sėkmingai augs. Perkėlus visus tris, jeigu jie visi sėkmingai užaugtų - daugiavaisio nėštumo dažnis siektų 25-30 proc. Natūraliai gamtoje dvynių pasitaiko vienas iš 80-90, trynių - vienas iš 8 tūkst., ketvertukas - vienas iš 700 tūkst. gimdymų. Daugiavaisis nėštumas yra laikomas ypač nepageidaujama pagalbinio apvaisinimo komplikacija. Jo eiga tik 15-30 proc. Natūraliai gamtoje dvynių pasitaiko vienas iš 80-90, trynių - vienas iš 8 tūkst., ketvertukas - vienas iš 700 tūkst. Laikantis geros klinikinės praktikos, Skandinavijos šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, 80 proc.
Medikai: Reikalavimas perkelti visus embrionus pirmiausiai didina daugiavaisio nėštumo riziką, kuris žalingas ir motinai, ir vaisiui. Natūralu, kad negali gimti trys vaikai, sveriantys po 3 kg. Pasak medikų, daugiavaisis nėštumas laikomas pagrindine pagalbinio apvaisinimo komplikacija dėl nėštumo ir perinatalinio laikotarpio problemų (priešlaikinio gimdymo, gilaus neišnešiotumo, mažo gimimo svorio, didesnio perinatalinio mirtingumo). Vieno atrinkto embriono perkėlimo praktika Švedijoje padėjo sumažinti daugiavaisių nėštumų dažnį nuo 32 proc.
Po pagalbinio apvaisinimo gimsta tik 25 proc. sukurtų embrionų, tuo tarpu 50 proc. jų žūsta iki implantacijos, 15 proc. - iki klinikinės nėštumo raiškos, dar 10 proc. Tokie patys procesai vyksta ir natūralaus pastojimo metu - gimsta 25-30 proc. natūraliai susikūrusių embrionų, kiti dėl natūralios atrankos žūva ikiimplantacinėse stadijose ar nėštumai baigiasi ankstyvais persileidimais. Jei iš anksto žinoma, kad embrionai neprigyja, bet pagal įstatymą jie turi būti įsodinti, tampa nesuprantamas toks beprasmis valstybės lėšų švaistymas, juolab kad daroma žala ir moters organizmui, nes gresia persileidimas.
A.Širinskienė: Jei į gimdą įsodinamas neveiksmingas embrionas, jis tiesiog neįsitvirtins gimdoje ir mes neturėsime nėštumo. Tai aš nesuprantu, koks gali būti pavojus moteriai. Pagalbinio apvaisinimo procedūra turi riboto apvaisinimo tikimybę. Kai naudojami 6 embrionai, sėkmės tikimybė svyruoja apie 30 proc. Net ir perkėlus į gimdą geriausius embrionus, sėkmės tikimybė siekia apie 60 proc. Taigi jie neišvengiamai žūva. Turime suprasti, kad medicinoje 100 proc. mes niekur negalime garantuoti.
Kiaušialąsčių šaldymas vaisingumo gydymui išlieka eksperimentinis gydymo metodas. Jei nustatoma, kad metodas yra du kartus mažiau efektyvus, medicinoje jis išlieka kaip eksperimentinis. Taigi jei mes nuspręsime, kad tai metodas, kurį turime taikyti visoms moterims, tai bus retas atvejis Europos istorijoje, kai valstybė visas savo šalies moteris pasmerkia eksperimentiniam gydymui. Šiuo metu toks vaisingumo gydymas taikomas tik Maltoje. Kokie yra Maltos pasiekimai, duomenų mokslinėje literatūroje nėra. Vieninteliai pasirodę rezultatai - vienas iš Maltos tinklaraščių paskelbė, kad iš moterų, kurioms buvo panaudotos šaldytos kiaušialąstės, pagimdė 8 proc. ir dar 10,5 proc.
A.Širinskienė: Tai tikrai nėra eksperimentinis gydymas. Gali būti, kad mūsų medikai naudoja senas publikacijas, teko pastebėti, kad 2015-2016 m. tyrimai buvo paneiginėjami 2010 m. tyrimais. JAV 2012 ar 2013 m. kiaušialąsčių šaldymui eksperimentinė etiketė buvo nuimta, o nebūna taip, kad vienur gydymas eksperimentinis, kitur - ne. Mūsų pasiūlymas nėra paimtas iš niekur, jis taikomas ir kitose valstybėse, konkrečiai Maltoje. Kiek man teko susipažinti su Maltos duomenimis (jų parlamente yra pateikiamos pagalbinio apvaisinimo klinikų ataskaitos), taikant šį modelį pasiekti labai geri rezultatai. Taip pat yra mokslo duomenys, kuriuos mums pateikė Kauno klinikų medikai, rodo, kad šaldytų embrionų panaudojimo efektyvumas toks pat, kaip ir šaldytų kiaušialąsčių. Čia lapkričio mėnesį pasirodę straipsniai JAV. Taigi šaldant kiaušialąstes galima pasiekti tų pačių rezultatų, kaip ir šaldant embrionus, tiek gimimų skaičiaus prasme, tiek ir tų kitų dalykų prasme, t. y. Kiaušialąsčių šaldymas pasaulyje kasdienėje praktikoje nevaisingumo gydymui nėra naudojamas. Jis naudojamas tik vaisingumo išsaugojimui, kai jauna moteris serga onkologine liga ir nori išsaugoti galimybę turėti vaikų, mat po chemoterapijos jos dažnai netenkama. Todėl JAV Karolinos universitete vykdoma kiaušialąsčių šaldymo programa, bet ji taikoma tik vienai moterų grupei - sergančioms vėžiu. Žinia, kiaušialąsčių šaldymas yra vystomas ir stengiamasi ateityje jį ištobulinti vaisingumo išsaugojimo tikslais. Tačiau tai nėra alternatyva embrionų šaldymui net ir toje pačioje Amerikoje. Tai patvirtino Amerikos akušerių ir ginekologų koledžas. Ir ne todėl, kad vienas būdas efektyvus, o kitas mažiau efektyvus. Beje, anksčiau nevaisingumo gydymas tik kiaušialąsčių šaldymu buvo reglamentuojamas ir Italijoje. Tačiau neseniai Lietuvoje lankęsis Italijos reprodukcinės medicinos tyrimų asociacijos bei Pažangios reprodukcijos bei genetikos institutų tarptautinio tinklo mokslinis direktorius dr. Luca Gianaroli perspėjo, kad Lietuva nedarytų tos pačios klaidos, kurią darė italai. Įstatymas buvo atšauktas pamačius, kad gimdymai, naudojant tik kiaušialąsčių šaldymą, siekė mažiau nei 5 proc., o nevaisingos poros pradėjo kreiptis į teismus dėl savo teisės turėti kūdikį užtikrinimo.
A.Širinskienė: Naujai technologijai keičiant seną visada kyla daug ginčų. Kai tik prasideda pokyčiai, natūralu, kad tik vienetai pradeda eiti modernios technologijos link. Tiesiog tai nauja moderni technologija, kuri pamažu pradeda plisti. Be to, turime įvertinti, kad kitos valstybės įstatymus priėmė labai seniai ir jos tiesiog dar turės jos keisti. O Malta priėmė ne taip seniai.
Kai yra genetinės ligos pavojus, leidžiama lytinių ląstelių donorystė, todėl neužkertamas kelias poroms susilaukti sveikų vaikų. Genetines rizikas medikai gali prognozuoti ir tuomet pasiūlyti pasinaudoti donorystės paslauga.
Medikai greičiausiai gerai neįsiskaitė į siūlomą pataisą. Joje nustatomas maksimalus embrionų skaičius, bet galima sukurti ir mažiau negu tris. Tai yra pora, pasitarusi su gydytoju, gali nuspręsti ir dėl mažesnio jų skaičiau sukūrimo. Jeigu yra jauna moteris, kuri turi didelę tikimybę pastoti, mūsų medikai, manau, įvertins ir rekomenduos sukurti mažiau embrionų.
Medikai: Stipraus embriono parinkimas kitose šalyse padidina nėštumo sėkmės galimybę ir kitoms poroms. Tačiau trijų embrionų vieno potencialiai galinčio vystytis embriono atrankai dažnai nepakanka.
Kai naudojami 6 embrionai, sėkmės tikimybė svyruoja apie 30 proc. Net ir perkėlus į gimdą geriausius embrionus, sėkmės tikimybė siekia apie 60 proc. Taigi jie neišvengiamai žūva. Turime suprasti, kad medicinoje 100 proc. mes niekur negalime garantuoti.
A.Širinskienė: Manau, kad medikai taip pat puikiai žino, kad yra atskiri pagalbinio apvaisinimo būdai, kurie suteikia labai dideles garantijas sukurti vieną ir gerą embrioną. Tarkime, citozoplazminė spermatozoido injekcija, kai pasirenkama kiaušialąstė ir spermatozoidas į ją injekuojamas. Beje, pagal įstatymą tuos visus nesveikus embrionus būtina perkelti į gimdą, o užsienyje tokios poros tam ir naudojasi pagalbinio apvaisinimo paslauga, kad apsaugotų savo būsimą vaiką nuo gyvenimo kokybę bjaurojančios ar net mirtinos ligos.
Gyvulininkystės iššūkiai: embrionų mirtingumas
Viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduriama pieninėje gyvulininkystėje, yra prasti reprodukcijos rezultatai, dėl ko patiriami dideli ekonominiai nuostoliai. Jei iki 1975 metų nebuvo nustatyta sąryšio tarp pieno kiekio didėjimo ir reprodukcinių rodiklių, tai dabar sukaupta pakankamai informacijos ir atlikta nemažai tyrimų, kurie įrodo, kad intensyvi selekcija pieno didinimo kryptimi neišvengiamai neigiamai paveikia karvių vaisingumą.
Noringemo universiteto mokslininkai, palyginę 20 komercinių karvių bandų vaisingumo duomenis, konstatavo, kad per pastaruosius dvidešimt metų veršingumas sumažėjo nuo 55,6 iki 39,7%. Jungtinėje Karalystėje karvių, tampančių veršingomis po pirmojo sėklinimo, kiekvienais metais sumažėja 1%, ir šis procesas tęsiasi jau dvidešimt metų. Panašios tendencijos ir kitose šalyse: Airijoje šis rodiklis siekia 0,9%, o JAV - 0,45% per metus. JAV pieninių veislių karvės vidutiniškai išgyvena tik penkerius metus: atveda du veršelius, bandoje būna dvi laktacijas.
Karvių bandos reprodukciniams rodikliams įtaką turi daugybė įvairių tarpusavyje susijusių faktorių, pasireiškiančių skirtingose embriono, o vėliau ir vaisiaus vystymosi stadijose. Paskelbta nemažai tyrimų duomenų, kuriuose teigiama, kad naudojant geros kokybės spermą, telyčių, vidutinio bei didelio produktyvumo karvių apsivaisinimas nesiskiria, ir siekia 90 - 100%. Tačiau apsiveršiavimo rodikliai skiriasi net 15%: telyčių ir vidutinio produktyvumo karvių apsiveršiavimas - 55%, o didelio produktyvumo karvių - 40%.
Daugiausia embrionų (70 - 80%, skaičiuojant nuo bendro embrioninio mirtingumo) žūva 8 - 16 dienomis po apvaisinimo. Būtent tuo laikotarpiu motininis organizmas „atpažįsta nėštumą“ ir prasideda atitinkami persitvarkymai, nes tik praėjus 16 dienų po apvaisinimo, jei apvaisinimas sėkmingas, endometriume pradeda veikti specifiniai genai ir gaminti tam tikrus produktus, kurių negamina neveršingų telyčių endometriumas. Endometriumas veikia kaip sudėtingas ir labai jautrus biologinis mechanizmas. Pasirodo, kad priklausomai nuo embriono kokybės, jame gaminami skirtingų genų transkriptai, - t.y. endometriumas „atpažįsta“ geros ir prastos kokybės embrionus. Baigiantis implantacijos periodui, 16 - 42 dienomis po apvaisinimo žūva dar 10% embrionų. Jei embrionai prarandami po 16 - 17 dienų, tai karvės ruja gali pasireikšti laiku, praėjus 18 - 24 dienoms po praėjusios rujos. Gimdos infekcijas sukelia virusai, bakterijos, pirmuonys patenkantys į gimdą per makštį arba kraujotakos sistemą. Neinfekcinės embriono mirtingumo priežastys lemia 70% visų embrioninio mirtingumo atvejų.
1/29 Robertsono chromosomos translokacija, randama kai kuriuose Skandinavijos mėsinių galvijų veislių individuose, heterozigotinėje būsenoje sąlygoja mažesnį vaisingumą. Holšteinų veislėje žinoma keletas genų defektų, veikiančių embrionų išgyvenimą. DUMPS (uridinio monofosfato sintezės deficitas) sukelia vaisiaus, turinčio šį defektą recesyvinėje formoje, mirtį 40 - 50 dienoje. CVM (kompleksinis stuburo išsigimimas) letalus homozigotinėje formoje, o heterozigotiniams individams būdingas didesnis embrioninis mirtingumas po 168 veršingumo dienos.
Didelė grupė faktorių, užtikrinančių sėkmingą embriono vystymąsi, siejama su lytinių hormonų pokyčiais, o jie savo ruožtu susiję su visomis organizmo funkcijomis. Temperatūra, stresas, netinkamas šėrimas gali iššaukti tokius organizmo pokyčius, kurie sutrikdo hormonų pusiausvyrą. Progesteronas yra vienas iš svarbiausių hormonų, kuris dalyvauja veršingumo iniciacijoje ir palaikyme bei veikia embriono vystymąsi. Pagal naujausių tyrimų duomenis būtent progesteronas duoda signalą gimdos audiniuose esantiems genams pradėti gaminti specifinius produktus, kurie būtini embriono vystymosi palaikymui ir tinkamos aplinkos jam sukūrimui.
Embriono vystymosi stadijos
Gyvybės pradžia iš tiesų atrodo magiškas momentas - kiek daug įvairių procesų turi įvykti, kad vieną dieną po pasaulį klajotų dar vienas žmogus. Turbūt daugelis žino, kad pačioje pradžioje žmogus yra tik kelios susiliejusios ląstelės, kurios pamažu virsta vis didesniu ir sudėtingesniu organizmu. Kaip priminė R. Šimkūnaitė-Rizgelienė, embrionui užsimegzti reikalingos dvi lytinės ląstelės: moteriškoji ir vyriškasis spermatozoidas (spermijas). Kai jos susilieja ir įvyksta apvaisinimas, jų branduoliai, kuriuose yra moteriškosios ir vyriškosios ląstelių genetinė medžiaga, susijungia, susiformuoja zigota.
„Gamtoje egzistuoja ir kitokių embriono užsimezgimo būdų, pavyzdžiui, partenogenezė, kai suaktyvinta kiaušialąstė pradeda rutuliotis į embrioną be spermatozoido genetinės medžiagos. Bet grįžkime prie zigotos. Ji tokio pat dydžio, kaip ir kiaušinėlis (moters kiaušinėlis yra apie 150 µm skersmens). Lytinėms ląstelėms susijungus užtikrinama genetinė įvairovė, nulemiama individo lytis bei sužadinamas tolesnis zigotos rutuliojimasis. Ji pradeda dalytis į vis smulkėjančias ląsteles, tai vadinama segmentacija arba skilimu. Kai per porą trejetą dienų susidaro maždaug šešiolikos ląstelių kamuolėlis, tokia užuomazga vadinama morule. Ji toliau skyla, joje ląstelių daugėja, tarp ląstelių pradeda kauptis skystis ir morulė virsta pūslele, vadinama blastocista. Pirmos savaitės pabaigoje blastocista išsilaisvina iš dangalo, padidėja iki 0,1-0,2 milimetro ir pradeda skverbtis į motinos gimdos gleivinę - tai vadinama implantacija.
„Antrą savaitę po apvaisinimo embrioblaste atsiranda amnionas ir trynio maišas (t. y. kiti embriono priedai), o tarp jų - plokščias embrioninis (gemalinis) diskas, kuriame trečią savaitę prasideda kitas labai svarbus procesas - gastruliacija, kurios metu susiformuoja trys gemaliniai lapeliai: ektoderma, mezoderma ir endoderma. Čia galima būtų pacituoti embriologijos mokslo klasiką Lewisą Wolpertą: „Ne gimimas, santuoka ar mirtis, o gastruliacija yra svarbiausias laikas jūsų gyvenime.“ Būtent iš šių lapelių vėliau skleidžiasi visi embriono kūno audiniai ir organai. Pradžioje susisukęs į cilindrą embriono kūnas nelabai primena žmogų: vyrauja didelė galva su neaiškiais veido kontūrais, kaklo srityje susiformuoja ryklinis (žiauninis) aparatas, galūnės trumpos, kūnas sulinkęs, yra uodega. Bet per keletą savaičių išoriniai kūno kontūrai tampa panašūs į žmogiškus: galva santykinai sumažėja, veidas įgyja žmogaus veido bruožus, persitvarko arba išnyksta ryklinio (žiauninio) aparato struktūros, ilgėja ir lenkiasi galūnės, kūnas po truputį tiesinasi, sunyksta uodega“, - dėstė R. Kaip ji paaiškino, aštuntos savaitės pabaigoje kūnelio ilgis yra apie 3 centimetrai, jis sveria 15 gramų. Tuo pat metu, kai formuojasi išoriniai kūno kontūrai, mezgasi ir skleidžiasi visi audiniai, organai bei jų sistemos. Ne visi iš karto, pagal tam tikrą tvarką. Yra du pagrindiniai embriono raidos etapai: gemalinis (arba embrioninis) ir vaisiaus.
R. „Patys intensyviausi ir sparčiausi pokyčiai vyksta embrioniniame etape. Šiame etape dar galima išskirti pradinį poetapį - tai pirmos dvi savaitės po apvaisinimo. Jo metu zigota, kaip jau minėjome, skleidžiasi ne tik į embriono kūną, bet ir į jo priedus bei plėves (placentą ir kt.). Embriono užuomazga įsitvirtina (implantuojasi) gimdos gleivinėje. Trečią savaitę būsimas embriono kūnas, kol kas plokščias diskas, jau yra atsiskyręs nuo visų priedų ir jame išsisluoksniuoja trys gemaliniai lapeliai. Vyksta aktyvi organogenezė - organų formavimasis: lapeliuose diferencijuoja įvairios ląstelės, iš jų mezgasi įvairūs audiniai, iš kurių susiklosto įvairūs organai. Vaisiaus laikotarpiu kai kurie organai, pavyzdžiui, nervų sistemos organai, lytiniai organai, dantys, vis dar aktyviai formuojasi, bet dauguma jau susiformavę ir šio etapo metu bręsta, auga, užima tam tikrą sau būdingą padėtį organizme: inkstai pakyla, sėklidės nusileidžia į kapšelį ir kt., ruošiasi po gimimo atlikti tam tikras būdingas funkcijas. Kai kurie iš jų pradeda funkcionuoti dar iki gimimo, pavyzdžiui, inkstai jau vaisiaus etapo pradžioje pradeda išskirti nekoncentruotą šlapimą. Atsiranda pirmieji refleksai. Išdygsta galvos plaukai ir švelnūs viso kūno gyvaplaukiai, odos liaukos gamina riebų sekretą, vadinamą varškiniu tepalu.
Pasak profesorės, kiekvieno embriono individualų vystymąsi lemia genų rinkinys, gaunamas iš motinos ir tėvo susijungusių lytinių ląstelių. Jie ir yra vidiniai veiksniai, kurie koduoja ir reguliuoja žmogaus raidą. Išoriniais veiksniais vadinami tie, kurie būdami embriono aplinkoje gali veikti jo raidą. „Embrioną ir vaisių supantys priedai ir membranos (placenta, virkštelė, amnionas ir kt.) užtikrina glaudų ryšį su motinos organizmu, atlieka apsauginę ir kitas funkcijas. Maisto medžiagos, deguonis, vitaminai, kai kurie hormonai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos, pereinančios per placentą iš motinos į embriono ir vaisiaus kraują, užtikrina normalią raidą. Žalingą poveikį turintys veiksniai vadinami teratogenais. Tai alkoholis, infekcinių ligų sukėlėjai, motinos vartojami vaistai, cheminiai teršalai, esantys geriamajame vandenyje ar maiste, ir kitos medžiagos, radiacija. Priklausomai nuo poveikio laiko, trukmės, dozės, kilmės ar specifiško veikimo mechanizmo, teratogenai gali lemti vystymosi sulėtėjimą, funkcinius sutrikimus, įvairių organų ar kūno dalių įgimtas raidos ydas ir net embriono žūtį. Kiekvienas organas turi savo jautrųjį laikotarpį, kuriuo aktyviausiai formuojasi. Įdomu tai, kad 4-5 savaitėlės žmogaus embrionas yra stebėtinai panašus į kitų stuburinių gyvūnų atitinkamos stadijos embrionus: visi jie sulinkę, uodegoti, didelėmis galvomis, net veido embrioniniai laukai ir galūnių užuomazgos yra labai panašūs, sudaryti iš tokių pačių morfogenetinių zonų, teigė R. Tačiau iki to momento, kol jie išoriškai supanašėja, raida labai skiriasi. „Labai įvairaus dydžio ir sandaros yra gyvūnų moteriškosios lytinės ląstelės, smarkiai skiriasi segmentacijos ir gastruliacijos pobūdis bei mechanizmai. Tačiau laikotarpis, kai žmogaus embrionas išoriškai panašus į kitų stuburinių embrionus, yra labai trumpas. Po poros savaičių išryškėja veido, galūnių ir kitų kūno dalių bruožai, užkoduoti genetiškai ir būdingi tik žmogui. Vidaus organų raida taip pat pasuka tik žmogui būdinga linkme. Nors kai kurie organai, pavyzdžiui, inkstai, besiformuodami pereina žemesniesiems gyvūnams būdingus raidos etapus“, - dėstė R. Mokslininkė įvardijo, kad prieš keletą dešimtmečių tokie sudėtingi procesai kaip apvaisinimas ir gastruliacija buvo kitaip suprantami ir aiškinami. „Dabar kyla klausimas, kodėl ir kaip tai vyksta, kas ląstelėje yra atsakingas už tuos pokyčius, kas juos lemia ir reguliuoja, kaip įvairūs išorės veiksniai gali pakeisti raidos procesus.
Lytinių ląstelių ir embrionų šaldymas - ne tik privačiose klinikose, bet ir valstybinėse ligoninėse vis dažniau atliekama procedūra. Naudojant pagalbinio apvaisinimo procedūras galima šaldyti spermatozoidus, kiaušialąstes ir embrionus, taip pat kiaušidžių ir sėklidžių audinį. Sunkios traumos, dėl kurių gali sumažėti / nukentėti vaisingumas. Reprodukcinės sistemos ligos. Lėtinės ligos. Onkologinės ligos. Vaisingumą ypač aktualu išsaugoti onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Remiantis statistiniais duomenimis, onkologinės ligos yra diagnozuojamos vis jaunesniems pacientams. Noras susilaukti vaikų ateityje. Labai dažnai moterys į vaisingumo specialistus kreipiasi išgirdusios, kad jų kiaušidžių rezervas jau yra išsekęs. Tai reiškia, kad artėja premenopauzė ir menopauzė, o ateityje pastoti gali būti labai sunku ar net neįmanoma. Kitos priežastys.
Prieš užšaldant ląstelės apdorojamos specialiomis medžiagomis (krioprotektoriais), apsaugančiomis jas nuo neigiamo šalčio poveikio. Mėginiai išskirstomi ir dedami į talpas, pripildytas skystojo azoto (t. y. Visų pirma masturbacijos būdu jau atvykus į kliniką surenkamas ejakuliatas. Embrionai gali būti šaldomi įvairiose stadijose, t. y. esant vienai ląstelei arba ląstelėms pradėjus dalytis. Porai nusprendus susilaukti vaikų reikia kreiptis į kliniką, kurioje lytinės ląstelės ar embrionai buvo užšaldyti. Valstybinėse trečiojo lygio ligoninėse sunkiomis ligomis sergantiems pacientams suteikiama galimybė lytines ląsteles ir embrionus užšaldyti ir laikyti nemokamai. Šie mėginiai nemokamai valstybės lėšomis gali būti saugomi iki 2 m. Kitais atvejais, embriono šaldymo paslauga kainuoja nuo ~450-600 Eur. Tipinėje vaisingumo klinikoje embriono saugojimas 1 metų laikotarpiui kainuoja nuo ~350 Eur (2025 m. Sukurti, tačiau į moters organizmą neperkelti embrionai laikomi lytinių ląstelių banke. Anksčiau įstatymas reglamentavo, kad embrionų saugojimo trukmė yra neribota (t. y. jie turi būti saugomi net ir porai išsiskyrus. Praėjus 10 m. nuo embrionų donacijos datos. Pagrindinė embrionų donorystės sąlyga - nuo embrionų sukūrimo turi būti praėję ne mažiau kaip 2 metai. Tiek lytinės ląstelės, tiek ir embrionai negali būti komercinių sandorių objektas, t.y.
TemosGyvulininkystėLŽŪKT informacija2014-03-25Išsimesti gali visi gyvuliai. Dėl abortų patiriama daug ekonominių nuostolių. Dėl jų nukenčia ne tik gyvulių reprodukcija, bet ir mažiau gaunama mėsos, pieno. Neretai po abortų išsivysto komplikacijos - įvairios lytinių organų ligos, dėl kurių patelė pasidaro nevaisinga, kartais net žūva. Karvių abortų būna apie 10-20 procentų. Labai dažnas embrioninis mirtingumas. Daugiausia embrionų žūsta po sėklinimo praėjus 8-16 d. (apie 70-80 proc.), gali tęstis iki 45 parų. Embrionai žūsta dėl infekcinių ir neinfekcinių priežasčių. Neinfekcinės priežastys lemia apie 70 proc. visų embriono mirtingumo atvejų. Jos yra genetinės, fiziologinės, endokrininės. Genetiniai faktoriai sudaro apie 10 proc. embrionų mirtingumo atvejų.
Didžiausia problema - netinkamas šėrimas. Dažniausia abortų priežastis - netinkamas šėrimas. Tai gali būti dėl per didelio baltymų kiekio ar neigiamo energijos balanso. Kai nėščios patelės suliesėja arba nutunka, sutrinka normali vaisiaus mityba ir gali įvykti abortas. Jį gali sukelti biologiškai nevisaverčiai pašarai ir medžiagų apykaitos sutrikimas. Nustatyta, kad karves šeriant kopūstais, sojomis, žirniais, dėl mažo jodo kiekio juose gali sutrikti skydliaukės hormonų sintezė ir įvykti abortai. Be to, gyvulys gali išsimesti trūkstant cinko, vario, mangano. Patelės išsimeta dėl apsinuodijimo blogos kokybės pašarais (supuvusiu, supelėjusiu, per rūgščiu ar per daug šarminiu silosu, apkartusiomis išspaudomis ar broga). Be to, jos gali išsimesti šeriamos pelėsiniais grybais užkrėstais pašarais dėl mikotoksinų poveikio. Labai pavojingas mikotoksinas yra zearalenonas. Jam patekus į karvės organizmą, slopinamas hormono progesterono išskyrimas, o tai sukelia abortus. Jie gali įvykti ir dėl per didelio nitratų kiekio pašaruose, staiga pakeitus pašarus, šeriant sušalusiais pašarais. Taip pat viena iš abortų priežasčių gali būti girdymas šaltu vandeniu.
Išsimetimų priežastis - įvairios traumos. Refleksiški gimdos susitraukimai gali prasidėti ir vaisius gali būti pašalintas dėl šuolių, kritimo, staigių judesių, pilvo sienelės pažeidimo ar prispaudimo, kergimo ir apsėklinimo. Taip pat išsimetimą gali sukelti ir kai kurie vaistai. Gyvulių mechaninių traumų priežastis gali būti siauros durys ir ankšti vartai, netvarkingos , slidžios, nepakankamai kreikiamos grindys, kai garde laikoma per daug gyvulių, apledėjusios aikštelės, kai laikomi palaidi nenuraginti galvijai. Kiaulėms abortai gali įvykti, kai labai susigrūda ėdamos.
Rizika padidėja gyvuliams sergant. Abortų tikimybė padidėja, jei patelės serga kepenų, inkstų, širdies, plaučių, virškinamojo trakto, nervų sistemos, gimdos ligomis, esant aukštai kūno temperatūrai, patyrus didelį stresą, dėl karščių poveikio. Išsimetimai įvyksta ir dėl vaisiaus bei jo dangalų anomalijos. Dažniausiai gyvuliai išsimeta dėl vaisiaus išsigimimo, jo organų anomalijos, vaisiaus dangalų degeneracijos.
Galimi ir infekcinės kilmės išsimetimai. Jei abortų daugiau kaip 2 proc., galima įtarti, kad tai infekcinių ligų pasekmė. Infekcinį išsimetimą sukelia kai kurios užkrečiamosios ligos, pvz., bruceliozė, leptospirozė, salmoneliozė, infekcinis rinotracheitas, mėlynojo liežuvio liga, galvijų virusinė diarėja ir kt., nors klinikinių požymių gali ir nebūti. Gyvuliams sergant brucelioze, leptospiroze, salmonelioze, infekciniu rinotracheitu, išsimetimai dažniausiai pasitaiko antroje nėštumo pusėje (5-9 mėn.). Sergant mėlynojo liežuvio liga ir virusine diarėja, išsimetimai galimi bet kuriuo laiku. Invazinį išsimetimą sukelia trichomonos, oksoplazmos, hemosporidijos, judančios helmintų lervos. Sergant invazinėmis ligomis gyvuliai dažniausiai išsimeta pirmoje nėštumo pusėje (1-4 mėn.). Abortų atveju visada reikia ištirti vaisių, jo skystį ar kraujo serumą.
Skiriasi abortų baigtis. Abortų baigtis priklauso nuo nėštumo nutrūkimo priežasties, nėštumo laiko ir gyvulio organizmo būklės. Gali įvykti gemalo rezorbcija, žuvusio arba negyvybingo vaisiaus pašalinimas, vaisiaus mumifikacija (žuvusio gimdoje vaisiaus išdžiūvimas), vaisiaus maceracija (negyvo vaisiaus audinių suminkštėjimas ir suskystėjimas) ir vaisiaus puvimas. Žuvęs ankstyvoje vystymosi stadijoje gemalas gali visai rezorbuotis. Procesas baigiasi be klinikinių požymių. Tokia vaisiaus rezorbcija vadinama slaptuoju abortu. Daugiavaisių gyvulių gali rezorbuotis kai kurie ar visi gemalai. Jei vaisius buvo pakankamai išsivystęs ir žuvo, dažniausiai jis pašalinamas. Tai dažniausiai įvyksta trečią dieną nuo motinos organizmą paveikusių priežasčių, nors kartais gali būti pašalintas ir anksčiau arba vėliau. Pirmojoje vienavaisių gyvulių nėštumo pusėje žuvęs vaisius dažnai pašalinamas staiga. Po to iš gimdymo takų greitai išeina vaisiaus dangalai. Jeigu pašalinimas vyksta antrojoje nėštumo pusėje, vienavaisių gyvulių vaisiaus dangalai dažniausiai lieka gimdoje, todėl motina suserga. Vaisius išdžiūva, kai visiškai užsidaro gimdos kaklelis arba užsisuka gimda. Atėjus laikui, atsivedimo požymių nėra. Bendra patelės būklė nepakinta, tačiau tokios patelės ilgai nerujoja. Esant vaisiaus audinių suminkštėjimui ir suskystėjimui, iš lytinių organų išsiskiria drumzlina rausva masė su vaisiaus minkštaisiais audiniais, skeleto kaulais. Pablogėja patelės savijauta. Jeigu toks vaisius gimdoje išlieka ilgesnį laiką, gyvulys lieka nevaisingas. Galimas ir žuvusio vaisiaus puvimas veikiant mikrobams. Tuomet vaisiaus apimtis padidėja tiek, kad gali suplėšyti gimdą.
Kaip veikia apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF) – Nassim Assefi ir Brian A. Levine
tags: #embrioninis #ar #embriono #mirtingumas
