Motyvacija - tai ne tik gebėjimas siekti tikslų, bet ir vidinė varomoji jėga, skatinanti mus veikti, mokytis ir tobulėti. Vaikų motyvacijos ugdymas - tai vienas svarbiausių tėvų uždavinių, padedantis jiems tapti savarankiškiems, atsakingiems ir laimingiems žmonėms. Tačiau, kaip ugdyti tą vidinę kibirkštėlę, kad ji neužgestų po pirmųjų nesėkmių?
„Man pačiai motyvacijos tema labai įdomi ir besigilindama į ją sužinojau nuostabių dalykų, kuriuos galėsiu ne tik pritaikyti savo vaikams, padėti klientams, tačiau net ir labiau suprasti save“, - šypsosi tėvystės koučerė Roneta Virbašienė.
Ji pastebi, kad daugelis mūsų dar būdami vaikais, o mūsų vaikai dabar, gauna „sėkmės planą“: mokytis gerais pažymiais, įstoti į gerą universitetą, gauti gerą darbą, susirasti gerą sutuoktinį, turėti nuostabią šeimą. Visa tai įgyvendinus - valio, pasiekei sėkmingą gyvenimą. Tačiau, pasak jos, statistika rodo, kad net įvykdžius šiuos žingsnius, ne visi tampa laimingi ir sėkmingi. O kartais, toks „tobulas“ planas verčia vaikus nerimauti ir patirti daug streso.
„Labai liūdna, tačiau statistika rodo, kad net įvykdžius šiuos žingsnius, ne visi tampa laimingi ir sėkmingi. O kartais, toks „tobulas“ planas verčia vaikus nerimauti ir patirti daug streso“, - pastebi tėvų konsultantė.
Kodėl vaikams trūksta motyvacijos?
Pasak R. Virbašienės, viena pagrindinių problemų - tėvų lūkesčiai. „Visi tėvai nori, kad vaikas mokėtų susitvarkyti savo kambarį, pasidarytų valgyti, gerai mokytųsi ir dar daug kitų lūkesčių. Viskas būtų gerai, jeigu tie lūkesčiai būtų realūs, tačiau dažniausiai vaikams tiesiog trūksta įgūdžių, kad patenkintų šiuos tėvų siekius ir jiems reikia mūsų pagalbos.“
Vaikų psichologas, daugelio knygų autorius Rossas Greene'as apie vaikų motyvaciją sako: „Vaikai, dėl kurių elgesio nerimaujate, pritrūksta įgūdžių, o ne motyvacijos. Ypatingai tų įgūdžių, kurie susiję su adaptacija, emocijų reguliavimu, frustracijos toleravimu ir problemų sprendimu.“
„Taigi, turime suprasti, kad mūsų vaikams, tiesiog trūksta įgūdžių - vykdomosios funkcijos gebėjimų. Vykdomosios funkcijos vaikystėje yra sudėtingos. Taip yra todėl, kad nors mūsų vykdomosios funkcijos įgūdžiai, kurie pradeda vystytis pirmaisiais gyvenimo metais, nebūna visiškai išvystyti iki ankstyvos pilnametystės“, - teigia R. Virbašienė.
Trečioji problema, anot specialistės, yra ta, kad akademiniai pasiekimai tampa svarbesni nei žaidimas. Neseniai buvo atliktas tyrimas Tenesio valstijoje JAV, kuriame dalyvavo 3000 priešmokyklinio amžiaus vaikų. Vaikai, kurie lankė ikimokyklinę grupę, pirmaisiais metais buvo įvertinti aukštesniais balais. Tačiau, po trečios klasės jiems sekėsi blogiau nei kontrolinei grupei, kuri nelankė ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Nuo šeštos klasės jiems sekėsi dar blogiau: jie gaudavo žemesnius balus, patyrė problemų mokykloje.
„Daug yra įrodymų, palaikančių idėją, kad stūmimas į priekį ir spaudimas akademiškai, laikui bėgant nebeveikia, o tik pablogina situaciją“, - pastebi R. Virbašienė.
Knygos autorius „Laisvė žaisti“ dr. Peteris Gray'us sako, kad per ankstyvas spaudimas į akademinį mokymąsi sutrikdo natūraliai atsiskleidžiantį smalsumą ir džiaugsmą.
„Tai tas pats, kas versti vaikus mokytis žaisti pokerį, nežinant kaip žaisti „Gyvatės ir kopėčios“. Vaikai jaučiasi pasimetę ir jiems nusibosta. Tuomet jie gali nuspręsti, kad jie nekenčia mokyklos, o vienintelis kelias iš ten pabėgti - tai tik blogai elgtis“, - sako R. Virbašienė.
„Privaloma“ žudo motyvaciją
Vaikai mokykloje dabar praleidžia daug daugiau laiko negu anksčiau. Dar vienas šių laikų faktas, kad dabar vaikai masiškai kenčia nuo perdegimo sindromo. „Mes turime savęs paklausti, ar vaikai iš tiesų turi daryti tiek daug namų darbų po visos dienos mokykloje? Ar jūs grįžę po pilnos darbo dienos, norėtumėte dirbti dar vieną pamainą?“, - klausia tėvystės koučerė.
Ji pabrėžia, kad stebuklingos sistemos, kaip motyvuoti vaikus, nėra. Pasak R. Virbašienės, norint auginti motyvuotus vaikus, turime skatinti, kad ta motyvacija kiltų iš vidaus: „Mūsų vaikai ateina į šį pasaulį ir analizuoja - kas jie yra. Jie jaučiasi tyri ir jie viską turi savyje: yra smalsūs, aistringi, nori viską pasiekti ir tai modeliuoja stebėdami aplinką. Ar matėte vaiką, kuris pabandęs vieną kartą atsistoti ir nugriuvęs, daugiau niekada nebandė stotis iš naujo? Jie stipriai motyvuoti!“
R. Virbašienė įsitikinusi, kad turime apsaugoti vaikus nuo visų „privaloma daryti“ reikalų.
„Žinau, kad mes tai darome su visa meile ir noru, kad jiems bus geriau, tačiau jie šią informaciją priima ir sutapatina save su savo identitetu. Norint, kad vaikai užaugtų pasitikintys savimi, motyvuoti, norėtų domėtis viskuo - mes turime leisti išsaugoti jiems tai, kas jie iš tikrųjų yra. Mes turime leisti jiems turėti daugiau galimybių, kur vaikas galėtu pasirinkti ką daryt, daryti įtaką savo gyvenimui. Turime pasitikėti savo vaikais“, - teigia specialistė.
Kai pagarbiai klausomės vaiko nuomonės, žodžių ir idėjų, modeliuojame pasitikėjimą ir bendradarbiavimą, parodome jiems, kad jie yra išgirsti ir jų idėjos svarbios.
Mokslas sako, kad vaikams, kurie jaučia, jog jų nuomonė niekam nerūpi, tai paveikia ateitį. Tai stipriai siejama su padidėjusiu nerimu, depresija ir, žinoma, motyvacijos stoka, todėl turime suteikti kuo daugiau galimybių vaikams rinktis patiems.
„Taigi, mažinkime lūkesčius vaikams, suprasdami, kad vaikui tiesiog trūksta įgūdžių. Pasitikime vaiką su meile ir atvirumu, kai grįžta po sunkios dienos mokykloje, leiskime vaikams priimti kai kuriuos sprendimus savo gyvenime, kad jaustųsi vertinami ir svarbūs bei koncentruokimės į teigiamas vaiko savybes. Įgalinkime save ir vaikus“, - apibendrina tėvystės koučerė Roneta.
Vaikų emocinė gerovė ir tėvų vaidmuo
Naujausia organizacijos „Gelbėkit vaikus“ kartu su Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga atlikta apklausa rodo, kad už vaikų šypsenų neretai slepiasi nerimas, įtampa ir menka savivertė. Apklausos rezultatai atskleidžia, kad Lietuvos vaikai savo emocinę būseną vidutiniškai vertina 6,8 balo iš 10.
„Apklausos rezultatai atskleidžia, kad vaikų emocinei savijautai didelę įtaką gali daryti socialinis kontekstas, patiriama socialinė atskirtis, skurdas bei su tuo susiję iššūkiai - diskriminacija, ribotas palaikymas ar išteklių stoka.“
Dažniausiai vaikų įvardijami iššūkiai yra gebėjimas atlaikyti sudėtingus jausmus - savivertės stoką, nerimą, pyktį ir liūdesį. Paklausti apie emocijas, kurias norėtų jausti dažniau, vaikai dažniausiai minėjo pasitikėjimą savimi ir ramybę (po 48 proc.), džiaugsmą (41 proc.).
Keturi vaikai iš dešimties teigė, kad sunkiausia susitvarkyti su pykčiu ir nerimu, o kas trečiam - su liūdesiu ir menka saviverte.
„Vaikų emociniai poreikiai yra labai aiškūs - jie nori vidinės ramybės, priėmimo ir džiaugsmo. Kas trečias vaikas sunkiai susitvarko su suaugusiųjų nusivylimu - jausmu, kad esi „nepakankamai geras“. Tai socialinio vertinimo jausmas, kurį sunku priimti, nes jis kelia daug stiprių emocijų. Vaikas gali manyti, kad būdamas nepakankamas jis yra nemylimas, nepriimtinas ar atstumtas. Ilgainiui toks jausmas gali atimti drąsą spręsti gyvenimo iššūkius ir sukurti gėdos jausmą. Dėl to natūraliai kyla noras slėpti savo nepakankamumą. Vaikai gali tai daryti demonstruodami rizikingą elgesį, agresiją ar pasinerdami į virtualią realybę. Baimė būti „demaskuotam“ sukelia nerimą ir įtampą. Jausmas, kad esi nesuprastas ar nepastebėtas, didina liūdesį ir vienišumą.“
Apklausa parodė, kad kai jaučiasi blogai, kas antras vaikas paguodą randa klausydamasis muzikos, kas trečias vaikas linkęs išsiverkti ar pasikalbėti su draugu, o kitais kartais - atsiriboti arba stengtis neparodyti, kad sunku.
Pasak psichologės, nors rezultatai rodo, kad daugelis vaikų bando savarankiškai tvarkytis su sudėtingomis emocijomis, jų vidiniai ištekliai dažnai riboti.
„Ypač sunku, kai vaikas susiduria su suaugusiųjų abejingumu ar nesupratimu. Tai ypač ryšku tarp pažeidžiamų grupių vaikų, kurie dažniau išgirsta „nusiramink“ ar sulaukia nurodymų, o ne tikro palaikymo. Toks bendravimas ne kuria saugumo jausmą, bet jį silpnina - stiprėja atskirtis, o vaiko emocinis pasaulis lieka neišgirstas“, - komentuoja psichologė Sigita Valevičienė.
Net du trečdaliai apklaustųjų minėjo, kad jiems svarbiausia būti rimtai išklausytiems ir nebūti kritikuojamiems. 43 proc. vaikų norėtų, kad suaugusieji pasistengtų suprasti, kaip jie jaučiasi, o maždaug trečdalis apklaustųjų - kad artimieji padėtų rasti problemų sprendimą.
Paklausti, kokios suaugusiųjų reakcijos vaikai labiausiai nenorėtų, 57 proc. minėjo šaukimą, pyktį ir kaltinimus. Daugiau negu pusė apklaustųjų nenori sulaukti lyginimo su kitais, o 41 proc. - emocijų nuvertinimo („nieko tokio“, „nedramatizuok“).
„Vaikai nori būti rimtai priimti. Jie nesitiki stebuklų - tik pagarbos, kantrybės ir palaikančio suaugusiojo, kuris jų nesmerkia, bet padeda. Emocinis saugumas nėra privilegija - tai teisė.“
Apibendrindama apklausos rezultatus organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė L. Milčienė pastebi, kad vaikų atsakymai rodo ne tik individualius emocinius sunkumus, bet ir platesnę sisteminę problemą - nepakankamai stiprų ryšį tarp vaikų ir suaugusiųjų, ypač tų, kurie turėtų būti artimiausi.
„Apklausoje prašėme vaikų pasidalyti savo istorijomis. Daugelis vaikų pasakojo savo patirtis, kai jie buvo ar nebuvo išklausyti suaugusiųjų. Nemažai vaikų teigė, kad tėvai įnikę į savo reikalus ir problemas, yra labiau linkę domėtis mokslo rezultatais, o ne vaikų jausmais. Dažnai į vaikams kylančias psichologines problemas suaugusieji nežiūri rimtai, galvoja, kad jie pernelyg jas sureikšmina ar apsimetinėja.“
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ jau keletą metų vykdo pozityvios tėvystės, ankstyvojo ugdymo ir vaikų psichologinio atsparumo stiprinimo programas. „Mes tikime ir matome, kad šios programos padeda vaikams ir jų tėvams, stiprina jų gebėjimus įveikti emocinius iššūkius, o tai kuria pagrindą sveikesnei ir laimingesnei visuomenei“, - tikina organizacijos vadovė.
Tėvų patirtys ir jų poveikis vaikams
Psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevičienė kalba apie tai, kaip tėvų patirti sunkūs išgyvenimai gali paveikti jų santykius su vaikais. „Šiais laikais trauma yra labai pamėgtas terminas, neretai vartojamas apibūdinti bet kokią sunkesnę gyvenimišką patirtį, kuri yra dalis žmogiškojo gyvenimo. Tačiau tokios patirtys nebūtinai reiškia, kad įvyksta trauma. Toks šio termino platus vartojimas ypatingai veikia šiuolaikinius tėvus, kurie, bandydami nesutraumuoti savo vaiko, pradeda nerimauti dėl bet kokios sunkesnės vaiko gyvenimo patirties. Tačiau savo vaikų nuo gyvenimo apsaugoti negalime, galime tik padėti rasti būdų, kaip gyventi.“
„Jei į traumos mechanizmą pažvelgtume giliau, galima sakyti, kad trauma yra reakcija į sudėtingą įvykį ar santykį, kai žmogui pritrūksta išteklių išbūti sudėtingoje situacijoje. Dėl to įsijungia stiprūs gynybiniai mechanizmai, kurie padeda apsaugoti psichiką“, - apie traumos terminą pasakoja psichologė-psichoterapeutė.
Kaip vaikystėje patirtos traumos gali atsispindėti vėlesniame gyvenime, pavyzdžiui, tapus tėvais? Pavyzdžiui, vaikas, gyvendamas su geriančiu tėvu, išmoksta stebėti aplinką ir nuspėti grėsmę, taip vaikas bando išvengti pavojaus. Tai vaiko psichiką sauganti sistema, kuri tokioje situacijoje yra labai prasminga. Tačiau yra ir didelė jos kaina - tokiame santykyje augantis vaikas išmoksta nekreipti dėmesio į savo poreikius, jis įpranta nuolat budriai stebėti aplinką, kontroliuoti savo gyvenimą, pastebėti kitų poreikius. Užaugęs toks žmogus gali atrodyti socialiai adaptyvus, sėkmingas ir prisitaikęs, tačiau jam susilaukus vaikų sunkumai ima lįsti į paviršių.
Vaiko auginimas yra labai svarbus procesas ir tėvai nori, kad jis būtų sklandus, siekia išpildyti visus vaiko poreikius. Tačiau, auginant vaiką, neįmanoma visko atlikti tobulai ar iki galo sukontroliuoti. Dažnai tėvai nemato savo pastangų rezultatų, jie pirmą kartą turi emocinį santykį su kitu žmogumi, nuo kurio negali atsitraukti. Su geriančiu tėvu gyvenusiai dukrai, užaugus ir tapus mama, staiga nebepavyksta visko sukontroliuoti. Ji jaučia grėsmę, kad gali nutikti kažkas blogo, tarkim, vaikas susirgs, jo nepriims darželyje ar vaikas išsigąs, jei tėtis atsakys ką nors pikčiau. Su tuo susidūrusi mama stebi, kaip ji viską stengiasi kontroliuoti ir kaip jai nepavyksta paleisti situacijos. Ją gali erzinti vaiko verkimas, nes taip vaikas išreiškia savo poreikius, kuriuos mama linkusi nuslopinti, nes verkiančio vaiko poreikiai pasąmoningai primena apie jos poreikius. Dėl to mama gali pastebėti kylantį didelį pyktį verkiančiam vaikui, paskui užklumpa didelis kaltės jausmas, moteris jaučiasi esanti prasta mama.
„Santykis su vaiku sujudina pasąmonę. Neretai, nors ir turima labai gražių svajonių apie tai, kokie tėvai bus ir kaip augins vaiką, realybėje pradedama matyti savo vaikystės atspindžių elementus, kai sau sakyta „niekada taip nedarysiu“. Tai dažnai žmones gąsdina, varo į neviltį, jei jie ir toliau stengiasi kontroliuoti, o ne stabteli ir nepabando suprasti savęs. Dėl to vaikų gimimas yra itin reikšminga žmogaus gyvenimo patirtis, galinti tapti giluminių pokyčių pradžia. Kartu tai yra ir labai jautrus, pažeidžiamas laikotarpis, kuriame ne visada lengva išbūti. Tėvai, jų asmenybės, jų santykis su pasauliu, ryšys su savo jausmais, gebėjimas kurti tikrą ir saugų ryšį - visa tai veikia vaiko raidą, tiek fizinę, tiek kognityvinę ir emocinę. Poveikį turi ir tėvų buvusios patirtys, o tiksliau, dėl buvusių patirčių psichikoje susikūrę vidiniai modeliai, kurie veikia ir dabartinius santykius. Dėl to vaiką labiau paveiks ne tai, kas buvo nutikę tėvams, bet tai, kas liko po tų patirčių, tai, kas daro įtaką tėvų gebėjimui kurti emocinį ryšį, santykį su kitu ir savimi.“
Remdamiesi tyrimais galime pasakyti, kad moterims, kurios yra turėjusios seksualinę traumą, motinystėje neretai iškyla daug iššūkių, jos turi riziką pagimdžiusios susidurti su depresija. Tai siejama ne tik su tuo, kas nutiko, bet ir su tuo, kas lieka po tokios patirties: žema savivertė, didelis nerimastingumas, ryšio su savo jausmais ir kūnu sutrikimas, sunkumai, mezgant santykius su kitais. Vienas iš depresijos po gimdymo aspektų yra negebėjimas užmegzti ryšio su vaiku. Tyrimai rodo, kad dėl to santykis gali būti mažiau saugus, o vaikas - neramesnis. Šie požymiai gali išlikti net iki paauglystės.
Tėvystės stresas ir jo įtaka
Mokslininkai tėvystės stresą apibūdina kaip fiziologinę ir psichologinę reakciją į tėvystės vaidmens keliamus reikalavimus. Šis stresas kyla tiesiogiai dėl tėvystės vaidmens - dėl neatitikimo tarp tėvų suvokiamų įsipareigojimų tėvystės vaidmeniui ir galimybės pasinaudoti ištekliais, kurie padėtų įgyvendinti tuos įsipareigojimus - ir gali pasireikšti kaip neigiama reakcija, nukreipta į save ir į vaiką. Kitaip tariant, tėvystės stresas yra įtampa, kurią patiriate jausdami, kad tiesiog negalite susitvarkyti su situacijomis ar sunkumais kaip tėvai.
Tėvystės stresas gali būti naudingas - jis yra motyvacinė jėga, kuri suteikia energijos ir padrąsina abu tėvus naudoti jiems prieinamus išteklius, galinčius padėti įvykdyti tėvystės uždavinius.
Tėvai gali jausti įtampą dėl įvairiausių priežasčių: asmeninės tėvų ir vaiko savybės bei objektyvūs šeimos gyvenimo įvykiai. Menkas pasitikėjimas tėvystės gebėjimais, fizinės ir psichinės sveikatos problemos (pvz., depresija, nerimas), menkas bendradarbiavimas tarp tėvų ar jo visiškas nebuvimas ir / ar tėvų tarpusavio emocinės paramos trūkumas, prieraišumo stilius, gebėjimo tvarkytis su stresu, konfliktų sprendimo ir kitų įgūdžių trūkumas gali nuolat kelti stresą tėvams. Be to, reikšmės turi patirtys, išgyventos vaikystėje.
Tėvų asmenybė ir kaip jie suvokia savo, kaip tėvų, vaidmenį turi reikšmės streso lygiui, kurį jie patiria savo tėvystėje. Pavyzdžiui, ar tėvai mano, kad jiems turi būti atlyginta už jų pastangas ir jų, kaip tėvų teikiamą naudą vaikams. Jei taip, vadinasi jie nuolat patiria stresą, kai jų vaikai daro klaidas, neklauso, ginčijasi ar netinkamai elgiasi. Nes šie tėvai turi nerealų lūkestį - jeigu stengiuosi, vadinasi viskas turi vykti sklandžiai.
Ar tėvai mano, kad jų tėvystės vaidmuo turi įtakos jų savarankiškumui / laisvei ir neigiamai veikia jų pačių gyvenimą? Jei taip, tuomet tėvai gali jausti nuolatinį stresą ir nepasitenkinimą dėl savo tėvystės vaidmens. Žinoma, kad tėvystės pareigos pareikalauja perskirstyti asmeninį laiką ir derinti asmeninius poreikius su tėvyste. O gal tėvai yra įsitikinę, kad privalo būti veiksmingi ir sėkmingi kaip tėvai? Jų, kaip tėvų, vaidmenį formuoja pagrindinės jų mintys apie save, kitus ir supantį pasaulį.
Išorinės sąlygos, kurios paveikia tėvų gerovę, taip pat yra svarbios. Tyrimais nustatyta, kad tėvai patiria didesnį stresą, jei: gauna mažiau subsidijų ir stokoja šeimai palankios darbo politikos; patiria socialinę atskirtį ar yra netinkama ir / ar nepakankama paramos sistema šeimai. Reikšmės turi ir šeimos finansinės problemos bei padidėjęs priešiškumas ir / ar nusikalstamumas bendruomenės aplinkoje.
„Ar vaikai gali sukelti tėvams stresą? Žinoma, jie gali, ir normalu taip jaustis. Vaiko temperamentas, atsisakymas paklusti tėvų reikalavimui, patekimas į pavojingas situacijas ar ligos bei kt.“
„Naudinga prisiminti! Jei jaučiate įtampą, tai nereiškia, kad esate prastesni tėvai. Tiesiog kažko yra per daug. Tai svarbu atsiminti, nes menkavertiškumo, gynybos, kaltės jausmai dar labiau padidina tėvystės stresą.“
Tyrimais nustatyta, kad tėvų ir vaikų smegenys „sinchronizuojasi“ / susiderina taip, tarsi jie išgyventų panašias mintis ir psichines būsenas. Tam tikra sritis kūdikio smegenyse „aktyvuojasi“, ir iškart po to aktyvumas padidėja motinos / tėvo toje pačioje specifinėje smegenų srityje. Tėvai patiria panašų susiderinimą su vyresniais vaikais, ypač bendradarbiaujant. Tačiau tėvų patiriamas stresas sutrikdo šią „smegenų susiderinimą“. Nustatyta, kad stresas yra socialiai užkrečiamas. Tyrimai rodo, kad kūdikiai patiria kortizolio kraujyje padidėjimo šuolius, kai girdi tėvus garsiai ginčijantis. Tačiau trumpalaikis stresas gali nepadaryti didesnės žalos vaikui, jeigu tėvai mokysis nusiraminti ir sieks nuraminti vaiką. Tačiau kaip paveiks vaikus ilgą laiką trunkantis stresas?
„Ar tėvystės stresas gali pakenkti ryšiui su vaikais? Tyrimai teigia, kad jautri, rūpestinga vaiko priežiūra yra labai reikšminga vaiko sveikatai ir palankiai raidai. Kartu yra pabrėžiama, kad dėl streso tėvai gali būti mažiau jautrūs, atšiauresni, valdingesni ar emociškai uždaresni.“
Tėvystės stresas yra susijęs su iššūkiais, kylančiais atliekant tėvystės vaidmenis, tokius kaip vaiko elgesio valdymas, namų tvarkos palaikymas ir kasdienių poreikių tenkinimas. Kuo tėvai labiau suvokia šias savo pareigas kaip per daug sudėtingas, tuo jie patiria didesnį stresą. Tėvų-vaiko ryšys yra abipusė sąveika tarp tėvų ir vaiko, kurios metu tėvai daro įtaką vaikui, o vaikas - tėvams. Egzistuoja abipusis ryšys tarp tėvų streso ir vaiko problemų: kai vaikai turi daugiau emocinių, elgesio sunkumų ar nusiskundimų sveikata, tėvai jaučia daugiau streso, o vaikai dėl reakcijos į tėvų stresą, kuris neigiamai veikia tėvų bendravimą ir elgesį su vaiku, gali turėti daugiau nusiskundimų dėl emocinės ar fizinės savijautos.
Dėl patiriamos pastovios įtampos tėvai neretai taiko destruktyvias streso įveikos strategijas (pvz., raminimasis maistu ir / ar alkoholiu; emocijų protrūkiai ir pan.), kas dar padidina streso lygį. Šis tėvų streso padidėjimas kartu su vaiko elgesio reakcija į naujus stresorius gali kelti pavojų tėvų ir vaikų santykiams. Dėl to gali padaugėti konfliktų ir bendravimo problemų, mažėti tėvų palankumo ir emocinės šilumos vaikui, gali atsirasti ir / ar daugėti smurtinio drausminimo priemonių taikymo ir priešiškumo vaikui, mažėti tėvų elgesio stabilumo arba nusivylę tėvyste tėvai gali visiškai atsitraukti nuo tėvų vaidmens ir apleisti vaiką. Taigi atrodo, kad tėvystės stresas gali sukelti problemų virtinę.
„Savęs kaltinimas ar nerimas nepadės išspręsti sunkumų. Kaltės jausmas gali paskatinti jus vengti klaidų kartojimo, tačiau to nepakanka. O ypač, jei keliate sau nerealius lūkesčius, per daug reaguojate į tėvystės situacijas ar nesiimate sprendimų. Todėl ieškokite būdų, kaip mažinti stresą. Mokykitės atpažinti savo streso šaltinius. Nustatykite streso priežastis ir ieškokite problemų sprendimo, pavyzdžiui, socialinės ir ekonominės paramos, emocinės paramos ir palaikymo ar reikiamos informacijos.“
Kaip suvaldyti stresą?
Tėvo vaidmuo šeimoje ir vaikų auginime
Nors statistika rodo, kad įvairiuose su vaikais susijusiuose renginiuose ar konsultacijose dalyvauja žymiai mažiau tėčių nei mamų, tėvo vaidmuo šeimoje ir vaikų auginime yra ne mažiau svarbus.
„Prieš metus buvau incidento tarp tėčio ir penkiolikmečio sūnaus liudininkė: tėtis balsu rėkė ant vaiko, kaltindamas jį neatsakingumu, nesupratingumu, beširdiškumu, tinginyste… „Aš daug dirbu, kad tu turėtum viską, lakstau kaip prakeiktas, kad tau tik būtų gera, dirbu dieną ir naktį, kad turėtum gražiausius rūbus, geriausią kompiuterį, kad galėtum važiuoti poilsiauti, kad galėtum skaniai valgyti, o tu pats nežinai ko nori, tu nevertini šito, tu negerbi manęs“ - šaukė jis. Perskaitę šį, aukščiau aprašytą atvejį, vieni sakys - tėtis yra teisus, juk jis labai stengiasi dėl savo vaiko, o vaikas yra nedėkingas, kiti sakys - vaikas yra teisus, nes jam reikia tėčio meilės, supratimo, dalyvavimo, o ne pinigų ar daiktų. O kaip yra ištiktųjų? Kokia yra tėčio pareiga? Koks vyro, kaip tėvo, vaidmuo šeimoje? Ko iš tėčio reikia vaikams? - Klausimų kyla daugiau negu atsakymų.“
Mokslininkai, nagrinėdami tėvystės problemas, nustatė, kad svarbiausios užduotys, kurias savo šeimose tėčiai laiko prioritetais yra rūpinimasis šeimos buitimi ir jos materialine gerove, tuo tarpu meilė savo vaikams ir jų auklėjimas nueina į antrą planą. Apie brandžią tėvystę galime spręsti iš vyro meilės savo žmonai ir vaikams bei lygiaverčio santykio su motina, auklėjant vaikus. Brandus tėtis rodo meilę savo vaikams; nepaisant darbų krūvio, bendrauja ir bendradarbiauja su jais; įteigia jiems vertybių ir moralės normas; savo vaikams yra ne tik gyvenimo etikos, bet ir elgesio nuolatinis pavyzdys. Be abejo, brandus tėtis turi rūpintis ir šeimos materialine gerove bei šeimos buitimi, tačiau tai pagal tėvystės hierarchiją nėra pats pagrindinis dalykas.
Dauguma tėčių išgyvena kaltės jausmą dėl laiko stokos ar negalėjimo dalyvauti vaikų auklėjime. Tada, savo nebuvimą kompensuoja dovanomis: perka brangius žaislus, kompiuterinę techniką, prabangius rūbus, duoda dideles sumas kišenpinigių… Tačiau, nors vaikai nuoširdžiai džiaugiasi dovanomis, jos niekada nepakeis ir neatstos tikro, šilto, kupino meilės jausminio ryšio su tėčiu ir mama. Kai tėtis prastą emocinį kontaktą su vaikais kompensuoja pinigais ir dovanomis, vaikas gali tapti gobšus, tingus, neturintis tikslų.
Ypač sūnūs ilgisi tėčio kontakto, žvilgsnio, šypsenos, gero žodžio, palaikymo, apkabinimo. Jeigu sūnus žino, kad yra tėčio mylimas, tada jam nebaisūs tėčio griežtesni priminimai ar kartais griežtesnis tėčio balso tonas. Geras, pilnavertis bendravimas su tėčiu berniukams yra svarbus kaip jų vyriškumo patvirtinimas ir pavyzdys. Nesant tokio bendravimo berniukai bandys tėčio dėmesį pritraukti blogu elgesiu, pykčiu, agresija.
Mergaitėms taip pat reikalingi draugiški santykiai su tėčiu. Mat berniukams tėvas būtinas kaip vyriško elgesio modelis, kurį jis pamėgdžioja. Mergaitės vystymesi tėvas taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį. Tėvas padeda mergaitei suprasti, kad ji yra graži ir protinga. Kai mergaitė taps vyresne, tėvas turi parodyti, kad jis vertina savo dukros nuomonę, o kai kada net aptarti su dukra savo reikalus. Šiuos tėvo komplimentus mergaitė įsidėmi ilgam.
Klaidingas yra įsitikinimas, kad su savo problemomis ir gyvenimo sunkumais vaikas turi susidoroti pats arba palaikymo reikalams užtenka tik mamos. Tėčio buvimas šalia vaiko, kai tas kenčia, gal ir yra mažiau šiltas negu mamos, tačiau yra nemažiau svarbus. Būtent tėtis gali padėti jam pasipriešinti sunkumams ir įveikti visas kliūtis. Kiekvienam vaikui, sunkioje akimirkoje svarbi yra būtent tėčio rodoma užuojauta, šiluma, empatija ir palaikymas.
„Tėtis labiau negu mama moka motyvuoti vaiką mokinimuisi. Tik tėtis (tai būdinga vyrams) konkrečiai apibrėžia savo reikalavimus, mokina vaiką ieškoti kelių jas įvykdyti ir susidoroti su problemomis. Tėtis sėkmingiau, negu mama, moka nustatyti tikslą ir siekti jo. Tik svarbu, kad tėtis būtų nuoširdus ir darytu tai be agresijos, žeminimų, pravardžiavimų, ramiai ir kantriai paaiškinant vaikui visus jo resursus.“
Jau minėjome, kad tėvas yra ypač svarbus berniuko vystymuisi. Psichologijoje yra tokia sąvoka - identifikacija. Tai yra, iš kurio tėvo (motinos ar tėvo) vaikas nori imti pavyzdį, kurį jis yra labiau linkęs pamėgdžioti, kuris iš tėvų jam yra didesnis autoritetas. Įrodyta, kad labiau išreikštos identifikacijos laikotarpis su tos pačios lyties tėvu berniukams yra 5-7 m., mergaitėms 3-8 m. Šių laikų problema ta, kad berniukus augina ir ugdo moterys, pradedant namais ir baigiant ugdymo įstaigomis. Juk tam, kad tapti tikru vyru, sūnus turi turėti pavyzdį, iš kurio mokytųsi vyriško elgesio. Visa tai berniukui gali duoti dėmesingas ir mylintis tėvas.
„Niekomet neleiskite sau žeminti vaiko. Visuomenėje įsivyravęs stereotipas, kad tėvas šeimoje simbolizuoja jėgą ir saugumą, ir kada tėvo nėra, vaikas netenka apsaugos. „Nėra tėvo“ - tai dar nereiškia, kad šeima yra nepilna ir mama viena auklėja vaiką. Reikalas čia yra tame, kad tėvas šeimoje gali būti fiziškai, o psichologiškai jis yra vaiku ir nėra priimamas šeimos narių kaip reikšmingas asmuo. Štai ir gaunasi dvilypė situacija, kai šeimoje tėvas lyg ir yra, lyg ir nėra. Ir nėra vaikui pas ką kreiptis, kai jam baisu, kai reikia jį apginti. Mama - tai gerumas, švelnumas, šiluma, tėvas yra fizinė apsauga, racionalaus mastymo modelis.“
Vaikas įgauna vertingiausią patirtį, kuomet gali nurimti tiek ant motinos, tiek ant tėvo rankų, jausdamas tėvo kaip ir mamos šilumą ir meilę. Idealiu atveju tėvai yra pora, kur mama įkūnija vaikystę - jaukų ir šiltą pasaulį, kur viskas atspėjama ir pildosi visi norai, kur mažai reikalaujama ir visuomet padedama, o tėvas yra kito - suaugusiųjų pasaulio atstovas, kur kiekvienas žmogus atsako už save, kur yra nežinomybė, rizika ir sėkmė, kur yra meilė, nors ji ir skiriasi nuo motiniškos meilės kūdikiui.
Kaip tėvai galėtų padėti paaugliams
Klinikinė psichologė Eglė Šekštelienė pataria, kad per didelė tėvų kontrolė skatins paauglio maištą, pasyvumą, bet jeigu jam bus suteikiama visiška laisvė - jis gali pasijusti vienišas, pažeidžiamas, tėvams nerūpimas. Tas santykis turėtų būti panašus į draugystę, bet tokią auklėjančią draugystę: tėvai turėtų skatinti paauglį išsakyti savo nuomonę, tartis įvairiais klausimais, kartu spręsti iškylančias problemas, ugdant savarankiškumą. Todėl tėvams naudinga tiesiog išlikti atviriems, besidomintiems ir galintiems suteikti pagalbą, kada paaugliui jos reikia.
„Pirmiausia, reikėtų išsiaiškinti, kokios to priežastys. Dažnai pažangumas kenčia, kai paaugliai susiduria su sveikatos problemomis ar sunkumais santykiuose su šeima, klasės draugais ar mokytojais. Taigi tik išsiaiškinus priežastis, galima tinkamai reaguoti. Svarbu, kad tėvai nepriimtų kažkokių skubotų išvadų (pvz., „suprastėjo pažymiai, nes tingi ir nesimoko“), o bandytų nuoširdžiai, atvirai (ne vertinančiai) kalbėtis su vaiku.“
„Ši situacija dar sudėtingesnė nei pažymių suprastėjimas. Neretai paauglys pradeda nelankyti pamokų, kai pereina į naują mokyklą, nesusiranda draugų ar nepritampa naujoje aplinkoje. Gali būti, kad jį kažkas išnaudoja ar iš jo tyčiojasi. Galbūt jis išgyvena konfliktus su bendraamžiais, mokytojais. Nepriklausomai nuo priežasties, labai svarbu, kad tėvai į šią problemą greitai reaguotų, o vaikas gautų tinkamą pagalbą.“
„Nenustoti domėtis ir klausti - svarbu nepalikti tokios situacijos. Verta pasikalbėti su paauglio mokytojais, kitų klasėje besimokančių vaikų tėvais, kaip jie mato tą vaiką.“
„Itin dažnas akademinis stresas, susijęs su pažymiais, pasiekimais ir vertinimais. Vienas dalykas, tėvai neturėtų taip akcentuoti pažymių svarbos, atvirkščiai - reikėtų skatinti vaiką išmokti patirti mokymosi smagumą, atrasti mokomojo dalyko įdomumą.“
Taip pat nereta problema yra psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas. Kaip ir minėjau, paauglystė yra tas etapas, kada siekiama nepriklausomybės.
tags: #eizikos #tevam #struksta #motyvacijos #rupintis #savo
