XX a. pirmosios pusės vaikų rašytojų, turėjusių mokytojo darbo patirties, gretose išsiskyrė poetas Leonardas Žitkevičius, atėjęs į vaikų literatūrą XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Nors didaktiniai sumetimai sudarė palyginti nedidelę jo kūrybos dalį, Žitkevičiaus poezijai būdingas žaismingumas ir neįprastas požiūris į vaikų patiriamas nesėkmes.
Žaismingas požiūris į vaikų nesėkmes
Viena išskirtinių Žitkevičiaus vaikų poezijos ypatybių - žaismas. Eilėraščiuose, kuriuose vaizduojami judrūs žaidimai, dažnai pasikartoja personažo, lyrinio „aš“, perdėtas pasitikėjimas savimi. Tačiau, pasak autorės, Žitkevičiaus eilėraščiams būdinga logika neleidžia pasiekti numatytosios pergalės. Nesėkmė, nors ir netikėta, nepateikiama su karčiomis apmaudo ašaromis ar pykčio proveržiu. Ji priimama „vyriškai oriai“, o jos pasekmės, nors ir nemalonios, neužtemdo vaikystės žaidimų pasaulio. Pralaimėjęs žaidėjas gali prisloptai atsidusti, tačiau jo žodžiai „Šimtą kartų aš laimėjau, / Šimtas pirmo netekau…“ ar „O buvau toks greitas…“ verčia skaitytojus šypsotis dėl perdėto pasitikėjimo ir netikėtos, kartais humoristiškai absurdiškos žaidimo baigties kontrasto. Netikėtumas, nedidelė komiška nesėkmė tampa daugelio žaidimų temos eilėraščių pagrindu.
Judėjimo ir išraiškos galia
Žitkevičiaus kūryboje judesys atlieka svarbų vaidmenį. Ypač įspūdingai judesio dinamika perteikiama per ištiktukus - tai priemonė, leidžianti ekspresyviai perteikti vaiko gyvumą, fizinius veiksmus, o kartais net ir dvasinius judesius, atspindinčius minčių ir jausmų dinamiką. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Kepuraitė“ ištiktukas „rida dai!“ išreiškia ne tik lėkimo greitį, bet ir džiaugsmą, patiriant nevaržomą laisvę. Ištiktukai, kaip „Na, vyručiai, žybt į orą - (…) Švilpt per slenkstį, šmakšt į sodą -„, padeda mini siužetams plėtotis, fiksuojant fizinius judesius ir suteikiant kūriniams gyvumo.
Tačiau ekspresyvumą lemia ne tik ištiktukai, bet ir intonacinė dinamika. Lyrinis Žitkevičiaus eilėraščių subjektas yra komunikabilus, kreipiasi į įvairius pašnekovus - žmones, gyvūnus, daiktus. Būdingas dialogas, kuriame klausimas ir atsakymas gali susidėti iš paraleliškai surikiuotų sakinio atkarpų, sudarant anafoną. Net monologinėse formose išlieka dialoginė mąstymo maniera, kai lyrinis subjektas pats sau užduoda klausimus ir pats sau atsako.
Folkloro įtaka ir dainų motyvai
Žitkevičiaus eilėraščiams būdingas ryšys su tautosaka, ypač su liaudies dainomis. Tai ypač pastebima jo kūryboje, kuriai būdingas žaismingumas, judesys ir dainiška kompozicija. Eilėraščiai, kuriuose džiaugsmas reiškiamas daina ar šokiu, atspindi liaudies dainų tradicijas. Šokių dainų motyvas, deminutyvinė leksika, tradiciniai personažai ir stereotipinės situacijos, gamtos vaizdai - visa tai jungia Žitkevičiaus poeziją su liaudies kūryba. Poetas taip pat naudoja folkloro citatas ir onomatopėjinius refrenus, kurie dar labiau sustiprina ryšį su tradicija.
Lietuvių liaudies dainų žanrai
Gyvenimo džiaugsmas ir universalios vertybės
Nors straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama Žitkevičiaus kūrybai, verta paminėti, kad vaikų eilėraščiai apskritai yra svarbi priemonė ugdant kūrybiškumą, gerinant atmintį ir turtinant žodyną. Jie padeda vaikams geriau suvokti savo jausmus, atskleisti kalbos grožį ir turtingumą. Eilėraščiai, kuriuose minimi žaidimai, gamta, šeimos vertybės, skatina vaikus mąstyti, svajoti ir geriau pažinti pasaulį. Netikėtos nesėkmės, vaizduojamos eilėraščiuose, moko vaikus priimti iššūkius, mokytis iš klaidų ir išlaikyti optimizmą.
tags: #eilerastis #apie #vaikiska #nesekme
