Eilėraščiai vaikams - tai ne tik gražūs eiliuoti tekstai, bet ir puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį, turtinti vaiko žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodžio grožį ir turtingumą. Ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis - galinga emocinės išraiškos priemonė. Poezijoje slypi daug jausmų ir išgyvenimų, suteikiančių vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti, geriau suvokti aplinkinių neišreikštas emocijas. Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas. Juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas.
Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus, labai turiningų eilėraščių. Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Vytė Nemunėlis, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas ir kiti poetai sukūrė daug ypač gražių eilėraščių vaikams.
Kaip mokyti vaikus deklamuoti eilėraščius?
- Parinkite eilėraščių, tinkamų vaiko amžiui ir raidos etapui. Paprastas eilėraščio rimas, patraukli, vaiko interesus atliepianti poezijos kūrinio tema paskatins vaiko susidomėjimą, o mokymosi procesas bus malonus ir efektyvus.
- Mokymo procesą pradėkite garsiai skaitydami vaikui eilėraščius.
- Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save. Skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį.
- Kartojimas - būtinas veiksmas siekiant įsiminti. Kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį.
- Džiaukitės vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius.
Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana vaikui.
Eilėraščiai apie gamtą
Pavasario ženklai:
Iš spindulio vieno atkutusios ant palangės gieda zylutės. Ribuliuoja žemės kupstai - lesa startos, smilginiai strazdai. Lapės laksto - tai rudakaklės! - pametė galvas iš meilės! Kuršių marios eina iš proto - veriasi properšų plotai. Jų kraštuos stypso pastirę jūrų ereliai, pešasi kirai. Gražūs ženklai, bet pro langą matau tik matinį dangų.
Pirmoji žolė:
Žali žolyčių viščiukėliai iš žemės kaišo snapelius. O, kaip jie padeda neliūsti man toj anksčioj, šlapioj alėjoje. Laukinio katino ar sfinkso - namų gimtųjų paslaptis, neišsakyta, bet nežuvus. Įspįs saulytė, ir ištįs žolytės tos ilgaliežuvės.
Pavasario dovanos:
Žiemą smarkiai apibarę, trankiai ją iš kiemo varėm. Ji supyko ir išvyko, nieko mums nebepaliko.
"Išvažiavo mašina?" "Gal išjojo ji raita?" "O gale bėgo tekina?" Kam tai rūpi?
Gandras:
"Gandrai! Gandrai!" "Ką ką ką?" "Vakarienei - lydeka!" "Lydekaitė?!" Nemaniau... Be pipirų man skaniau.
"Gandrai! Gandrai!" "Ką ką ką?" "Varlės kurkia..." "Netvarka!" "Skanumynas! Negaišink! Pilvas tuščias - pavaišink!" "Gandrai! Gandrai!" "Ką ką ką?.." "Gaila, baigės mūs šneka."
Kregždutė:
Kregždutėle, o kaip tu čia atsiradai, kai ties Baltijos krantu skleidžiasi žiedai? Gal pavasario kvieslys ten tavęs ieškos, kai rausvais žiedeliais lis nuo obels šakos! Pievom vasara atjos, jai šilai dainuos. Kas panardys, paskrajos toliuos mėlynuos? Suk, paukštyte, atgalios, lėk žvaigždžių takais, - dieną naktį šauks, vilios tėviškės laukai!
Vingiuoja upelis:
Vingiuoja upelis, į tolumas kviečia. Skaistus mėnesėlis jame atsišviečia. Spindėk, mėnesėli, giliai Nemunėly, prižadink žuvelę, prikelk akmenėlį. Prakalbink lakštutę, kur gieda krūmely, pažvelk, mėnesėli, į mūsų namelį.
Eilėraščiai apie šeimą
Tėti, tėti, būk šalia:
Tėti, tėti, būk šalia, Tėti tėti - visada. Apkabink, kai man sunku, Nuramink, kai aš liūdžiu. Pasakyti tau „myliu“ Man taip lengva ir smagu. Žaisti su tavim patinka Krėsti pokštus mums taip linksma. Kai bus liūdna tau kada, Būsiu prie tavęs šalia, Ir žinok, kad tu brangus,...
Mama, mama, ką daryti:
Kai iš darbo grįžta tėtis, pasitinka jį mama. Jiedu pradeda kalbėtis, o aš laukiu nelinksma. -Tėti, imk mane ant kelių,- aš prašau prieidama. -Tu nevarginki tėvelio,- man prikaišioja mama. -Mama, leiski man ant kelių pasėdėt su tėveliu: aš nevarginu tėvelio, aš, mamyte, jį myliu....
Būk tu mūsų meilė:
Aš girdėjau balsą Nemunėlio seno, kad tu mūsų meilė, o tėvyne mano! Aš girdėjau brolių skambią sutartinę: Būk tu mūsų meilė, o brangi tėvyne! Ir už jūrų marių aš girdžiu jų šūkį: O brangi tėvyne, mūsų meilė būki.
Eilėraščiai apie gyvūnus
Du gaideliai:
Du gaideliai, du gaideliai, baltus žirnius kūlė. Dvi vištelės, dvi vištelės į malūną vežė. Ožys malė, ožys malė, ožka pikliavojo, o ši trečia ožkytėlė miltus nusijojo. Musė maišė, musė maišė, uodas vandens nešė. Saulė virė, saulė virė, mėnesėlis kepė....
Kiškis piškis:
Saulele, dar neik... Bet... Kiški piški, greitakoji, pasakyk, kur tu nakvoji? - Prie miškelio, po egle, balto sniego patale. Kiški piški, stačiaausi, kur šiandieną tu keliausi? - Pamiškėj ugnelė dega, kepsiu ten vaikams pyragą. O ar mums pyrago duosi, kiški piški, skeltanosi? - Kas klausys mamytės, tėtės, tam...
Ožiukas:
Mes dalytę šaukėm: - Pupa! Ji supykus tempo lūpą. Kad ožiukas, tai ožiukas, su ragučiais, nemažiukas. Nusigandom, kai subliavo, nors raminom - nesiliovė. Nė nežinom, ko ji pyksta. Gal ragučiai ožiui dygsta? Mama, mama, ką daryti, kaip ožiuką išvaryti?
Išdykėlis:
Kaktoj guzas kaip arbūzas. O kodėl? Kad sugriuvau. O kodėl aš sugriuvau? Kad išdykėlis buvau. Tėtis liepė nebėgioti. O kodėl? O kad slidu. Aš kaip vėjas per alėjas pasileidau - du du du. Nepribėgau nieko gero. O kodėl? Kad suklupau. O kodėl aš suklupau? Kad ant stulpo užlipau. O kodėl ten buvo stulpas? Nieks nežino iš tiesų. Kaktoj guzas kaip arbūzas. O kodėl? Sakyt baisu.
Eilėraščiai apie šventes
Velykos:
Žvakutė spindi, varpeliai dindi, klausyk - didysis jau gausti ima: did dan, Jurguti, Maryt, Alguti, - į Atpirkėjo prisikėlimą! Gražu pasauly, kai rytą saulė virš pušynėlių ir sodų rieda. Su vyturėliais ir pumpurėliais tau a;e;iuja laukai užgieda. Su vėju žaidžia - žiedus išskleidžia kartu - puriena ir žibuoklėlė. Din dan skubėkit - pagarbint bėkit to, kurs šį rytą jau prisikėlė!
Velykų margučiai:
Velykų rytas! Žiūrėk, mažyti, margučiai ritas, gražiai dažyti. Atrodo puikiai - žali, raudoni... Tikėkit, zuikiai turėjo skonį. Nudažė patys gal pusę šimto. Kai baigė, matės, kopūstą krimto. Šviesėti ima - Velykų rytas! Kęstuti, Rima, margučiai ritas.
Margučių daužtynės:
Ei, Alguti, duokš margutį - sudaužysim jį tuojau. Šimtą kartų jau laimėjęs, aš tavęs nesibijau. Burtą traukiam ir nelaukiam: aš laikau, o tu muši. Šimtą kartų jau laimėjau, tai turiu laimėt ir šį. Man margutis geležinis: nesuduš jis per metus. Šimtą kartų jau laimėjau, dar laimėsiu du šimtus. Bet minutė nepraėjo - jau sudievu jam sakau. Šimtą kartų aš laimėjau, šimtas pirmo netekau...
Rieda margučiai! 🥚 Velykų Dainelė Vaikams | Pavasario Šventė
Įvairūs eilėraščiai vaikams
Keverza:
Turiu aš plunksną, bet nerašo. - Esu pavargus, - atsiprašo. - Kodėl tu, plunksna, pavargai? Gal aš rašiau per daug ilgai? - Ne taip ilgai. Bet, mielas vaike, Taip keverzojai, kaip nereikia. Visas raides rašei kreivai. Baisus keverza tu buvai.
Mano pietūs:
Samtis įžengė į puodą. Sesė lėkštę man paduoda. Lėkšte plėkšte, tu daili, šaukštui kaukštui būk meili! Ir atėjo šaukštas kaukštas lyg koks viršininkas aukštas: „Lėkšte plėkšte, duok sriubos! Srėbsiu tol kol atsibos!" Šaukštas kaukštas srebia sriubą (gal išalkęs, kad taip skuba?) Ir sušunka: „Jau baigiau! Lėkšte plėkšte, duok daugiau!" O lėkštutė prašo samtį: „Gal gali dar kiek pasemti?" Samtis puodan pažiūrės - dar pasems, jei tik turės.
Vaizdai iš gamtos:
Spindi tėviškės žiema, užsūpuota, supustyta. Eglių kuorais apsupta, aukso tiltais nusagstyta. Saulė bėga per pusnis, kiekvienoj pėdoj - po rožę. Gulbėm plazdančiom baltom už eglyno pūgos ošia. Rogėmislnučiuoš žiema nuo didžiulio sniego kalno. Mėlynu sparnu naktis palytės tau...
Apšerkšniję mūsų žiemos - balta, balta - kur dairais - ilgas pasakas mažiemus seka pirkioj vakarais. Apie klaidžią sniego pūgą, saulės nukirptas kasas - apie žąsiną moliūgą, kur išskrido į dausas.
Saulė užversta darbais: šviesti, šildyti žemelę, nes juk ji daigelį kelia. O kai jau visur šviesu, reik parūpint debesų. Jie lietutį žemėn neša po brangiausią skaidrų lašą - girdi gėlę ir medelį. Atsigėrę - augt jie gali. Vėl saulelė rūpestinga šildo juos... Darbų nestinga! Apsisukusi ir vėlei siunčia žemei debesėlį... - O iš ko ji juos padaro? - Atsakau - ogi iš garo! Garas - tai lašų vaikučiai. Na, lašeliai, tik smulkučiai. Saulė surenka į rėtį Ir augina. Ims byrėti Kai mažyliai tik užaugs. Ir pavirs lašais lietaus. Bet saulutė nusisuko... Ir iš rėčio tuoj paspruko debesėlis toks išdykęs. - Stok! Juk dar nemoki lyti! - Šaukia saulė jam pavymui. Debesėlį juokas ima. Skrenda baltu pūkeliu skaisčiai mėlynu skliautu. Taip, iš jo lietaus nebus - Bet užtat - gražus dangus!
Pasaka apie vilką ir lapę:
Eina vilkas pagiriu, girdi, genelis medį kala. Pakėlė vilkas galvą ir sako: - Geneli, geneli, tu kali kali žiemą vasarą ir sau batų nenusikali! O genelis atšauna: - Man ir nereikia batų. O tu, vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o kai ateina žiema, tai šąli, sau kailinių nepasisiuvi. Vilkas prisiminė, kad jis per žiemos speigus dantimis iš šalčio kalendavo, nuliūdo ir eina verkdamas. Susitinka lapę. Lapė klausia: - Kūmuti, ko gi tu verki?- Kaip man neverkti, jeigu genys sako: „Vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o sau kailinių nepasisiuvi“. - Būta ko verkti. Aš tau pasiūsiu kailinius, kūmuti, tik tu man atnešk vieną avelę. Vilkas nuėjo, papjovė avelę ir atnešė. - Ateik rytoj, tai bus pasiūti kailiniai, - sako lapė.Lapė avelę surijo ir raičiojasi pakalnėje soti, šildosi atokaitoje. Atėjo vilkas. - Na, laputaite uogele, ar pasiuvai kailinius? - Visus pasiuvau , tik apykaklės pristygau. Kad taip arklio odos apykaklei gavus… - Iš kur gausim? Lapė sako: - Netoli nuo čia, dirvone, ganosi gražus kumelys, tai iš jo būtų gera apykaklė. Pasiimk vadžias, ir eikim! Tu paturėsi, o aš išsikirpsiu , kiek man reikia apykaklei. Lapė priėjo su žirklėm prie kumelio ir čiaukši jam paausy, o vilkas su vadžiom taikosi. Kumelys kad pasibaidė , kad šoks, kad neš vilką, vilkui net gaurai dulka. Lapė vis rėkia: - Kūmuti, laikyk kumelį, dar neatkirpau. Vilkas jau norėtų paleisti vadžias, bet įsipainiojo ir nebegali. Kumelys neša vilką stačiai į namus .- Kūmuti, kūmuti, laikykis užvarčios! - rėkia lapė iš tolo. Kaip vilkui besilaikyti, kad jau kaulai barška per žemę.
tags: #eilerasciai #vaikams #apie #kailinius
