Ramūnas Bagdonas, „Telia“ žmonių ir kultūros vadovas, sako, kad darbuotojai vis labiau vertina darbdavius, kurie supranta šeimos poreikius ir aktyviai padeda derinti darbą su asmeniniu gyvenimu.
Tėvai išeičių ieško patys. Lietuvoje net apie 37 tūkst. vaikų ikimokyklinio ugdymo įstaigose kiekvieną vasaros mėnesį netenka galimybės lankyti darželio, nes daugelis jų laikinai nedirba. Dar apie 267 tūkst. mokyklinio amžiaus vaikų šiuo metu atostogauja. Dėl to vasarą šalyje dešimtys tūkstančių vaikų kasdien lieka be nuolatinės priežiūros, o jų tėvams tenka ieškoti alternatyvų.
Savivaldybių siūlomos stovyklų vietos išgraibstomos dar pavasarį, o privačios - įkandamos ne visiems. Vidutinė savaitinė vaikų stovyklos kaina gali siekti kelis šimtus eurų. Tai kai kurioms šeimoms, ypač gaunančioms mažesnes pajamas, yra ženklus finansinis krūvis.
Tėvai sako, kad dažnai tenka imti nedarbingumo pažymėjimus ar atostogas. Kai kuriais atvejais net svarstoma apie neapmokamas atostogas, nes kitų išeičių tiesiog nėra.
Nors valstybės ir savivaldybių sprendimai dėl vaikų vasaros užimtumo yra svarbūs, savo indėlį vis aktyviau įneša ir darbdaviai. Vis daugiau jų Lietuvoje imasi iniciatyvos prisidėti savo jėgomis. Siūlomos šeimai draugiškos priemonės padeda darbuotojams lengviau derinti darbą ir vaikų priežiūrą.
Vienas iš tokių pavyzdžių - „Telia“, kuri jau ne vienerius metus įgyvendina įvairias šeimas palaikančias iniciatyvas: vaikų stovyklas, šeimų dienas darbe, ragina darbuotojus naudotis darbostogomis derinant darbą ir poilsį.
„Vasarą, matydami, kaip tėvams svarbu pasirūpinti vaikų užimtumu, biuruose rengiame vaikų savaitės renginius. Jų metu vaikai kartu su tėvais gali atvykti į darbą, dalyvauti edukacijose, žaidimuose, kūrybinėse dirbtuvėse. Tai padeda tėvams spręsti vaikų užimtumo vasarą iššūkius, o vaikams - smalsiai pažinti tėvų darbo pasaulį“, - patirtimi dalijasi „Telia“ žmonių ir kultūros vadovas.
„Kad vasaros mėnesiai šeimoms netaptų išbandymu, reikalingi sisteminiai, valstybės lygio sprendimai. Deja, kol kas vaikų užimtumo klausimas dažnai paliekamas tėvų pečiams. Tačiau džiugu, kad vis daugiau atsakingų darbdavių imasi iniciatyvos padėti. Jie kuria sprendimus, kurie palengvina kasdienybę darbuotojams ir jų vaikams.
Toks požiūris kuria naudą visiems: tėvams, vaikams ir pačioms organizacijoms, kurioms tai leidžia užsitikrinti esamų darbuotojų lojalumą ir patrauklumą naujiems kandidatams“, - sako personalo praktikė Lina Dumskė.
Remiantis „Harvard Business Review“ duomenimis, šeimai palankios darbdavio politikos ne tik gerina darbuotojų gerovę, bet ir stiprina organizacijos produktyvumą bei lojalumą. Jų tyrimai rodo, kad tokios iniciatyvos mažina darbuotojų kaitą ir kuria teigiamą darbo kultūrą, o tai ilgainiui prisideda prie verslo sėkmės.
Tai patvirtina ir „Telia“ patirtis. „Pastebime, kad dėmesys šeimos poreikiams didina darbuotojų emocinę gerovę, mažina stresą ir kuria nuoširdesnį ryšį su organizacija. Tėvai gali ramiau susitelkti į darbą, žinodami, kad jų vaikais pasirūpinta“, - sako R. Bagdonas.
Vis daugiau pažangių įmonių Lietuvoje siūlo papildomus laisvadienius, galimybę lanksčiai dirbti nuotoliu ar organizuoja vaikų užimtumo programas.
Darbo pasaulio pažinimas vaikams
Vaikų globos namai - tas pasaulis, kurio tikrojo gyvenimo pulso neužčiuopsime vien skaitydami straipsnius, matydami televizijoje ar kartą kitą aplankę ten gyvenančius vaikus. Tikrąsias spalvas įžvelgia tik globos namų darbuotojai ir patys vaikai. O tos spalvos anaiptol ne visada niūrios kaip daugelis mano. „Čia tikrai netrūksta džiaugsmų bei šviesių istorijų“, - patikina vaikų globos namų „Saulutė“ direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Vilma JUŠKEVIČIENĖ. Ji drąsiai neigia visuomenės galvose įsismelkusį mitą neva į globos namus patenka tik socialinės rizikos šeimų vaikai.
„Manau, kad tiesiog gimiau būti socialine darbuotoja (nusišypso). Neįsivaizduoju savęs, dirbančios kitą darbą. Kiek man pasakojo teta, mano močiutė buvo tokia pati - skubėjo visiems padėti. Močiutė buvo pirmoji gelbėtoja kaime. Jei kas susirgdavo, ji imdavo pieno, medaus ir skubėdavo gydyti nė neprašoma. Mūsų šeimoje visi tokie - skuba ištiesti pagalbos ranką.“
„Sunkiausia čia tai, kad patys vaikai save laiko tarsi prastesniais už tuos, kurie gyvena šeimose. Vaikų savivertė labai žema. Jie tarsi jaučiasi kalti, kad čia pateko. Nesvarbu, kad aš esu direktoriaus pavaduotoja ir mano pagrindinis darbas - popieriai, bet vis tiek skiriu daug laiko vaikams, pokalbiams su jais. Stengiuosi vaikams perteikti, kad jie jokiu būdu nėra kalti dėl taip susiklosčiusios situacijos. Taip pat nekaltinu ir tėvų. Vaikai klausia, kodėl nei jie, nei tėvai nėra kalti. Stengiuosi paaiškinti, kad galbūt jų mamai niekas nediegė gyvenimo tiesų, nemokė, kaip gyventi, ir mama nori vaiką auginti, bet tiesiog nemoka, o gal mamos gyvenimas taip susiklostė?
Jokiu būdu negalima taip daryti. Galbūt tėvams laiku nebuvo suteiktos socialinės paslaugos, pagalba ir jie išties nemoka auginti vaiko, rūpintis juo. Jie gyvena savo aplinkoje, gyvena taip, kaip moka, kaip jiems išeina. Daugelis vaikų, sulaukę 18 m., išeina gyventi pas tuos tėvus. Kai kurie, ne paslaptis, perima ydingą tėvų gyvenimo būdą, o kiti kaip tik stengiasi tėvams padėti. Todėl vaikams visada sakau, kad jie turi kurti savo gyvenimą. Turi savo gyvenimo pamatus statyti taip, kad jų vaikai nepatektų į vaikų globos namus. Jie turi kitaip mąstyti ir matyti gyvenimą. Jokiu būdu nereikia jaustis antrarūšiais, prastesniais. Jie lygiai tokie patys vaikai kaip visi: tik jie gyvena pas mus, o kiti - su tėvais. Viskas.
„Taip, mano darbas popierinis, bet širdyje turbūt labiau esu praktikė. Ateidama čia dirbti neįsivaizdavau tikrosios darbo specifikos. Žinoma, buvau susipažinusi su ja. Bet nemaniau, kad popierių bus tiek daug (nusijuokia). Tokia tvarka, tokie nuostatai ir mes privalome jų laikytis, bet mano kabineto durys visada atidarytos. Na, nebent manęs nėra ir šiuo metu durys uždarytos, kol mudvi kalbamės. Šiaip visada dirbu atviromis durimis ir vaikai žino, jog gali bet kada užeiti pasikalbėti. Žinoma, būna, kad ir susipykstam, kaip ir kiekvienoje šeimoje. Būna, kad reikia vaikus pabarti, pamokyti, paguosti, ašarą šluostyti.“
„Yra vaikų, kurie darbuotojas vadina mamomis. Ypač mažiukai. Jie šaukia auklėtojas: „Mama.“ Man tai labai gražu. Yra vaikų, prie kurių neprisibeldžia niekas. Tai turbūt natūralu. Jų gyvenimo patirtys, skauduliai tikriausiai neleidžia tiek arti prisileisti žmogaus. Vaikai taip save saugo. Yra tokių vaikų ir reikia tai priimti kaip faktą.“
„Sunkiai, bet reikia suprasti, kad tai yra vaiko patirtis. Taip, reikia padėti vaikui visa tai išgyventi. Tai priklauso nuo vaiko amžiaus tarpsnio. Kuo mažesnis papuola į instituciją, tuo jam lengviau adaptuotis. Sunku paaugliams, ypač tiems, kurie 13-14 metų gyveno su tėvais ir šeimoje nebuvo jokių taisyklių, jokių ribų: vaikas nori eina į mokyklą, nori ne, nori grįžta naktį, nori ne, nori išgeria, nori parūko. O pas mus yra taisyklės: grįžti reikia laiku, rūkyti negalima, apie alkoholį nė kalbos negali būti, į mokyklą eiti reikia. Tiems vaikams pas mus sunkiausia ir tada vyksta kone kova. Kartais su vėjo malūnais. Juk vaikas visą laiką gyveno be taisyklių ir štai papuolė į instituciją, kur viskas kitaip. Jam vėl skaudulys. Juk jis neteko savo namų, mamos, laisvo gyvenimo. Vaikas nemoka gyventi kitaip nei gyveno savo šeimoje, o pas mus yra reikalavimai.“
„Sviro rankos, kol pati supratau, kad pasaulyje nėra vien gėris arba vien blogis. Egzistuoja ir viena, ir kita. Kaip diena ir naktis, kaip metų laikai. Tai toks dalykas, kurio pakeisti negalime. Visų neišgelbėsi. Tiesa, kol pati priėmiau tai, kad visų kovų nelaimėsiu, užtrukau. Kai pradėjau dirbti miesto seniūnijoje, mano socialinio darbo pradžia buvo su socialinės rizikos šeimomis. Taip norėjosi padėti visoms be išimties. Reikia suprasti, kad gyvenimas toks, jog visų neišgelbėsi ir dalis vaikų globos namus palikusių vaikų gyvens tokį gyvenimą, kokį gyveno tėvai, o dalis pasieks daug. Bet lygiai taip pat ir šeimose augantys vaikai. Džiaugiuosi, kad įstaigoje netrūksta labai šviesių vaikų, kurie žino, ko nori iš gyvenimo. Jie nepyksta ant savo praeities.“
„Darbuotojų indėlis čia yra didžiulis, bet ir nuo paties vaiko priklauso. Kaip ir sakiau, jei vaikas atėjo 13-14 metų gyvenęs kitokį gyvenimą, tai mes jam, žinoma, esame blogis, nes prašome daryti dalykus, kokių jis iki tol nėra daręs. Tai, kas prieštarauja jo įprastam gyvenimo būdui, jo prigimčiai: grįžti nustatytu laiku, lankyti mokyklą. Turėjome 17-metę mergaitę, kuri į globos namus pateko mirus mamai. Mergaitė jau gyveno suaugusios moters gyvenimą. Kol ji gyveno su mama, tai buvo normalu tiek jai, tiek mamai, o štai papuolė pas mus ir atsirado ribos, galiausiai ir pareigos. Šeimynose reikia susitvarkyti, yra budėjimo grafikai, buitis kaip ir tikrose šeimose. Tad tokiems vaikams tampame blogiu. Bet mes vis tiek turime atlikti savo darbą ir, kiek įmanoma, stengtis pakeisti situaciją.“
„Prieš savaitę turėjau tokį atvejį. Globos namuose yra nauja mergaitė. Aš pati visada svajojau apie dukrą, nes turiu tris sūnus. Mergaitė buvo paguldyta miegoti pietų. Radau ją verkiančią, atnešiau žaisliuką ir laukiau, kol ji nusiramins ir užmigs. Mintys globoti išties prabėgo galvoje, bet ar ryžčiausi tam?“
„Didžiausias džiaugsmas tie šviesuliukai vaikai, kurie eina į priekį ir iš gyvenimo ima viską, kas duota.“
„Taip, Tadas išties labai aktyvus ir kartais mes jį net stabdome, kad dalyvautų ne visur, o pasirinktų, ko išties jam reikia (nusišypso). Kiti vaikai taip pat aktyvūs - lanko įvairius būrelius. Štai mūsų Lukas Bankauskas atkakliai siekia titulų bokso srityje. Jį įkvėpė taip pat mūsų įstaigoje augęs jo dėdė Mindaugas Bankauskas (aut. past. M. Bankauskas nekart tapo Lietuvos vyrų bokso čempionu savo svorio kategorijoje). Man labai patiko mano sūnaus klasės auklėtojos iniciatyva. Ji sukvietė savo klasę, mane ir dvi globojamas mergaites. Visuomenei kartais atrodo, kad į globos namus patenka tik asocialių šeimų vaikai. O čia buvo dvi mergaitės, kurių mama mirė. Jos pasakojo savo išgyvenimus, kai nesuprato, kodėl mama tai dingsta, tai atsiranda. O ji, pasirodo, vis gulėdavo ligoninėje, nes sirgo onkologine liga. Vieną dieną mama visai dingo - mirė. Tėtis sukūrė kitą šeimą ir vaikai papuolė pas mus. Tad aš visada raginu pagalvoti apie tai, kad išeina vaikas į mokyklą ir negali žinoti, gal tėveliai papuls į avariją ar nutiks kita nelaimė. Gal tada neatsiras giminių, kurios galės rūpintis tais vaikais ir jie pateks į globos namus. Visuomenė turėtų žinoti, kad globos namuose auga ne tik socialinės rizikos šeimų vaikai, o ir šie užaugę nebūtinai bus tokie kaip tėvai.“
„Sunkiausia, kad patys vaikai save laiko tarsi prastesniais už tuos, kurie gyvena šeimose. Vaikų savivertė labai žema. Jie tarsi jaučiasi kalti, kad čia pateko. Jei vaikas liks šeimoje, jis gyvens šaltuose namuose, galbūt su geriančiais, besimušančiais tėvais. Taip, galbūt vaikas globos namuose neturės mamos, bet čia jis bus saugus, sotus, jam bus šilta, susirgęs visada gaus pagalbą. Mes visada už tai, kad vaikas grįžtų į šeimą, bet susigrąžinti vaiką pirmiausia turi norėti ir pastangas dėti tėvai. Jiems reikia pakeisti gyvenimo būdą, pradėti kitaip mąstyti.“
„Yra, tikrai yra. Paskui tas šeimas prižiūri, joms padeda seniūnijų socialiniai darbuotojai. Deja, yra ir tokių šeimų, kurioms padeda, bet jiems tiesiog neišeina gyventi kitaip.“
„Jaučiu, kad su metais stiprėju ir didėjanti patirtis leidžia žmogui padėti daugiau.“
„Pirmiausia kiekvienas turi suprasti: „Taip, yra bėda ir aš turiu priimti pagalbą.“ Juo labiau kad Kėdainiuose socialinių paslaugų spektras yra labai platus ir pagalba būtų suteikta kiekvienam prašančiajam. Mūsų darbas taip pat yra padėti, bet padėti galima tik tam, kuris pagalbos nori ir ją priima. Prievarta nepadėsi nė vienam. Lygiai taip pat ir vaikams, kurie nepriima mūsų pagalbos, patarimų. Aišku, globos namų darbuotojų meilė neatstos mamos ar tėčio meilės, bet mes vis tiek dalijame vaikams meilę bei šilumą. Darbas globos namuose tikrai nėra tik darbas. Tai pasiaukojimas. Būna, dirbi su popieriais, bet ateina vaikas ir meti viską - eini su juo kalbėtis. Negali atstumti vaiko. Jei aš nerasiu jam laiko, auklėtoja galbūt pietus gamina, tad irgi negali, tai kitąkart vaikas išvis pas nieką neis ir taps uždaras.“
„Labai svarbu su vaiku praleisti kiek įmanoma daugiau laiko. Gimus dukrai Lukrecijai kardinaliai pakeičiau savo darbotvarkę ir požiūrį į viršvalandžius. Jau kuris laikas dirbu tik pusę darbo dienos, o likusį laiką praleidžiu su dukra. Kartais Lukrecija padeda man ir darbo aplinkoje - vaiko šypsena puiki motyvacija dirbti. Vaikai tikrai gali pakeisti požiūrį ir į verslą, ir visą kasdienybę. Todėl ir poreikis daryti kasmėnesines vaikų dienas įmonėje kilo neatsitiktinai“, - teigia Arnas Jurskis, riešutų ir džiovintų vaisių bendrovės „Arimex“ įkūrėjas. Vyras sutinka, kad laikas praleidžiamas su vaikais labai svarbus, o užsiėmimų vaikams ar šeimoms organizavimas įmonėse - puiki motyvacija darbuotojams. Tad bendrovėje „Arimex“ bene kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį rengiama vaikų diena. „Susirenkame ryte, kartais pakviečiame fėją, lankstome figūrėles iš popieriaus, kol tėvai dirba, darome kitus kūrybingumą lavinančius darbelius, žiūrime filmukus. Vaikai su tėvais kartu pietauja. O antroje dienos pusėje rengiame aktyvesnius žaidimus, parinktus pagal vaikučių norus ir amžių, pavyzdžiui šokius ar estafetes. Dieną baigiame 16 val. ir tėveliai kartu su vaikais pradeda savaitgalį kartu“, - vaikų dienos grafiką pristato Aliona Macionytė, bendrovės „Arimex“ vaikų dienas organizuojanti animatorė.
Vaikų buvimas šalia tėvų leidžia jiems pasidžiaugti darbų rezultatais iš karto - galima mamai ar tėčiui parodyti atliktas užduotis ir sulaukti pagyrimo ir džiaugsmo, teigia vaikų psichologai.
Anot A. Jurskio, tokio pobūdžio užsiėmimai su vaikais yra labai reikalingi pačiai įmonei, siekiant, kad kolektyvas būtų darnus. Vaikai bendrauja tarpusavyje ir prasideda draugystės už biuro ribų. „Vaikai įneša truputėlį šurmulio, bet kartu ir džiaugsmo. Nors gali atrodyti, kad tėvams kils papildomų rūpesčių, kai vaikai suksis aplink, bet dažniausiai nuo suaugusiųjų veidų šypsena nedingsta visą dieną“, - vaikų apsilankymo darbo vietoje privalumus vardija pašnekovas.
Nors vaikų dienos įmonėse gana populiarus reiškinys Vakarų šalyse, A. Macionytė pastebi, kad Lietuvoje šiam klausimui dėmesio beveik neskiriama. „Tikiu, kad vaikų dienos yra įmonėms labai reikalinga praktika, juk pasaulyje net švenčiama „Pasiimk savo vaiką į darbą diena“. Žinoma, galima pradėti mažais žingsniais - galbūt organizuoti vaikų dienas ne kiekvieną mėnesį, o kartą į pusmetį“, - pasakoja A. Macionytė.
Aplankę tėvus darbo vietoje, vaikai pamato, kaip iš tikrųjų atrodo vieta, kurioje mama ar tėtis praleidžia didžiąją laiko dalį. Darbo vietoje vaikams vaizdžiai galima papasakoti, kas yra atlyginimas, kiek laiko praleidžiama darbovietėje ir kiek pinigų už tai gaunama, ką galima įsigyti. Pavyzdžiai leidžia vaikui lengviau suvokti situaciją - tėvai gali papasakoti kiek laiko dirba, kad galėtų nupirkti ledų ar dviratį. Jeigu darbas vyksta gamybos sektoriuje - galima parodyti daiktus, kuriuos gamina įmonė, kiek kainuoja visas procesas, kokios yra proceso dalys.
„Darbdavys privalo gerbti savo darbuotojus ne tik darbo aplinkoje, bet ir asmeninio gyvenimo klausimais. Manau, svarbu su vaiku kalbėtis darbo temomis nuo mažų dienų. Kartais vaikai nesuvokia, kad mama ir tėtis turi ir kitus vaidmenis, negu matomi namie“, - teigia A. Jurskis. Pašnekovas taip pat sutinka, kad vaikų buvimas tėvų darbo aplinkoje yra puikus būdas sukurti emocinį darbuotojo prisirišimą prie įmonės, kuri juo ir jo šeima nuoširdžiai rūpinasi.
Taisyklės, kaip sukurti laimėjusią komandą
Specialus pasirengimas atlikti kokį nors darbą, kuris yra ir žmogaus pragyvenimo šaltinis vadinamas profesija. Darbų yra daug ir įvairių, todėl kiekvienam darbui reikalingos skirtingos žinios ir įgūdžiai. Taigi reikia mokytis, kad kuo daugiau sužinotum apie būsimą profesiją. Kartais žmogus dirba ne visai pagal savo profesiją. Jeigu paklaustume, kuo vaikai norėtų būti užaugę, tai dažniausiai išgirstume profesijas, su kuriomis jie susiduria kiekvieną dieną. Šiandien atsiranda daug naujų ir įdomių profesijų.
Vaiko ugdymas - sudėtingas procesas, apgaubtas daugybės strategijų, kurios visos šaunios ir nei vienos tikslingos tiek, kad pritaikytume viską. Todėl ir šiame puslapyje pateiktą informacija atsirinkite, išmėginkite - atraskite ir perdirbkite pagal jūsų vaiko ugdymo principus. Visi vaikai unikalūs, tai neginčitinas faktas, todėl ugdydami vaiką raskime kelius, kurie labiausiai ugdytų vaiko prigimtinius gabumus. Šių laikų tendencija kartoja - rinkai reikia kūrybiškų žmonių, mokančių į eilinius dalykus pažvelgti kitaip, nes baigėsi fabrikų era, kai kiekvienas vaikas buvo mokymas programuojamo elgesio.
Socialinis vaiko gyvenimas vis tiek bus apsuptas taisyklių, pareigų, atsakomybės, turime jų mokyti nuo mažų dienų, jog tai taptų įpročių.
Matematika, kaip ir abėcėlė, vaiką turi lydėti nuo pat gimimo. Nėra ribos nuo kada pradėti vaiką mokyti skaičiuoti, tai turi supti nuo pirmųjų dienų. Matematika mus lydi visur ir ji gali būti labai marga, kūrybiška ir visiškai kitokia nei manote. Čia rasite su vaikais išmėgintus eksperimentus, tyrinėjimo metodus.
Vaiką supanti aplinka yra jo pasaulis, kuriame jis gyvena. Norint joje jaustis saugiai, turi pažinti, atrasti, tyrinėti ir suprasti tykančius pavojus. Aplinkos pažinimo ugdymas yra ir vaiko pagarbos gamtai formavimas. Į aplinkos pažinimą telpa ir tolerancija, miestai ir gyvoji gamta. Čia rasite išmėgintus tyrinėjimo metodus, pačių vaikų atrastus atradimus, veiklas kuriomis ugdosi vaikas.
Ugdant vaikų kūrybiškumą, svarbu leisti vaikui atrasti, kas nauja, netikėta, kitaip. Vaikams labiausiai patinka veiklos, kuriose jie gali išlaisvinti savo vaizduotę, pedagogas tik skatina originalumą bei unikalią vaiko saviraišką. Jei tikslas lavinti kūrybiškumo gebėjimus, svarbu pateikti vieną iš trijų klausimų: ką daryti? su kuo daryti? kaip daryti?
Vaiko mokymasis skaityti gali prasidėti labai anksti. Vos pradėjus matyti, vaikas gali būti apsuptas raidėmis, o kodėl gi ne? Šalia meškiuko - raidelė M, šalia drambliuko - raidelė D ir to pakanka. Augant vaikui raides galima integruoti į aplinką kaip žaismingą elementą. Skaitant vaikui rodyti piršteliu, kad čia yra šuniukas - AU, AU.
Kartais atrodydavo, kad ugdyti mažą vaiką nėra prasmės, nes jis dar mažas ir spės visko išmokti. Dėja nuo pirmų dienų jis ugdosi tokiu dideliu tempu, jog sunku net pamatyti. Ikimokyklinukas savyje subrandina ir išugdo didžiasias savo sąvybes, kurios lydės visą likusį gyvenimą.
Vaikai geriausiai informaciją priima žaisdami, kai jiems įdomu ir smagu. Todėl kai turėsite savo klasėje temą apie drugelius, galite pasigaminti paprastą dėlionę. Ant dėžutės nupieškite drugelį ir jo kontūrus apklijuokite storu siūlu ar popieriaus juostelėmis. O tarpus jau margins vaikai, mes pasirinkome spalvotus ryžius. Puikus būdas susipažinti su drugelio sparnų raštais ir ugdyti smulkiosios motorikos įgūdžius.
Vaikų darbeliai turi turėti savo tematiką. Kai dienos vis trumpėja, žaisti namuose darosi kur kas smagiau. Žinoma, jei yra ką juose veikti. Artėjant Šventoms Kalėdoms norime pasiūlyti jums ir vaikams darbelius, kuriuos galite nesunkiai pasidaryti. Tai praturtins tamsius vakarus ir galėsite po truputį ruoštis Kalėdoms.
Kiekvienoje kartoje keičiasi požiūris į vaikų auklėjimą, nes tėvai daugiau gilinasi į vaiko psichologiją ir jo raidą. Raidos psichologijos tikslas - suprasti žmogaus augimą ir keitimąsi. Ja remiantis tėvai galės geriau suvokti , kokie įvykiai lemia jų vaiko asmenybės formavimąsi.
Miegas yra neatsiejamas nuo mūsų gyvenimo, jo trūkumas gali sukelti rimtas sveikatos problemas. Todėl yra daug rekomendacijų, kaip gerinti miegą, kaip laikytis miego režimo ir paklusti organizmui.
Brolius ir seseris sieja tik kraujo ryšys, o realybėje tai yra visiškai skirtingos asmenybės. Kiekvienas jų turi savo temperamentą, savo individualų skonį ir supratimą apie jį supantį pasaulį.
Žmogaus intelektas formuojasi nuo pirmųjų gyvenimo dienų.
Kūdikis turi įgimtą sugebėjimą skirti veido bruožus. Dviejų savaičių vaikas jau skiria savo mamos veido bruožus. 3 savaičių vaikas jau stengiasi pamėgdžioti, kai kurias veido išraiškas. Šypseną vaikas sąmoningai demonstruoti pradeda tik nuo šešių savaičių..
Žaidimų svarba vaiko raidai yra labai didelė ir būtina. Žaisdami vaikai mokosi daug dalykų, kuriuos jis pritaikys gyvenime.Vaiko žaidimai atspindi vaiko raidą, todėl jie kinta kartu su vaiku. Nuo pusės metų vaikas stipriai prisiriša prie juo besirūpinančių žmonių, dažniausiai tai būna mama ar tėtis. Prieraišumo jausmas yra įgimtas ir būtinas vaiko raidos formavimuisi. Šis jausmas atsiranda ir prie aplinkos ar daiktų, kurie supa vaiką.
tags: #eilerasciai #vaikams #apie #darbininkus
