Julius Janonis - tragiško likimo poetas, pasitraukęs iš gyvenimo taip anksti - vos dvidešimt vienerių… Kitas tokio amžiaus dar tik pradeda skleisti sparnus, o šiuo atveju jau padėtas taškas. Tačiau tikrai nemažai parašyta, daug pasakyta… 2016 m. minime 120-ąsias poeto gimimo metines. Janonis - Šiaurės Lietuvos, Šiaulių žemės žmogus. Gimė 1896 m. Biržų valsčiaus Beržinių kaime. Mokėsi Šiauliuose, čia parašė daug eilėraščių - tai buvo jo kūrybos miestas. Atsukę laiko ratą, aiškiau pamatytume jauną Vaidilos Ainio (tai literatūrinis Janonio pseudonimas) veidą. Dabar Janonis galėtų būti studentas, gal trečio kurso… Ypač tai svarbu suprasti vertinant poeto kūrybinį palikimą, jauno žmogaus interesų lauką, paliktą brydę lietuvių literatūroje ir kultūroje. Pagaliau (į)vertinant ir jo gyvenimo tekstą, ne mažiau įdomų, reikšmingą nei eilės.
Simboliška, kad jubiliejinė, dvidešimtoji, Lietuvos studentų lituanistų konferencija, vykusi Šiaulių universitete 2016 m. gegužės mėn., irgi buvo dedikuota Janonio gimimo metinėms. Buvo prasminga jaunų žmonių konferenciją skirti kitam jaunam žmogui, galimybė palyginti, pasimatuoti ūgį, įvertinti tai, kas poeto spėta nuveikti. Kita studentų konferencijos dedikavimo Janoniui priežastis buvo proziškesnė: neseniai Šiaulių viešojoje erdvėje ir vėl buvo kilęs šurmulys dėl neva netinkamo Juliaus Janonio gimnazijos vardo, rodantis vis išlendantį norą ištrinti Janonį iš lietuvių literatūros. Deja, posovietiniu laiku neišvengiame tiesmuko ideologizavimo… Pasak Rimvydo Sruogio, Juliaus Janonio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo, Viktorija Daujotytė yra parašiusi šiai mokymo įstaigai padrąsinantį laišką su prašymu būtinai išlaikyti gimnazijos vardą. Vis pasigirstantys raginimai keisti jos pavadinimą buvo atmesti - visų pirma pačios gimnazijos bendruomenės. Janonis, Vaidilos Ainis, išlieka amžinai jaunas. Numeskime sovietinio ideologizavimo skraistę ir įsižiūrėkime į poetą be nereikalingo angažuotumo.
Ankstyviausios Janonio eilutės parašytos gimtuosiuose Beržiniuose 1910 m. balandžio mėnesį - taigi keturiolikmečio paauglio rankos. Įsidėmėtinas to laiko eilėraštis - „Vasaros dienoje“. Jau šiose eilėse tarsi nurodomas teminis būsimų eilėraščių laukas. Paauglys užmiršta viso pasaulio vargą, kurį „kentėti teko <…> ne vieną kartą“, ir svajose pasijunta „galingiausiu ponu, / kursai gali daryti / Tą, kas jam yr malonu“. Paprasta, naivu, vaikiška. Kita vertus, poetui pavyksta perteikti emocinį eilėraščio turinį - jauno svajoklio norą atsiskirti, o atsiskyrus mąstyti, klaidžioti minčių labirintais. Už lapuotos sienos nuo kaitros ir „viso pasaulio“ slepiasi nerimastingas jaunuolis. Vaikas ateina į šį pasaulį atlikti priedermės „šluostyt žmonių ašaras“, o ne linksmintis. Asketizmas, rūstus pasiryžimas gyventi prasmingai - tai regime jau pirmosiose Janonio eilutėse (eil. „Kūdikis elgeta“ ir kt.). Janonis aprašo ir našlaičio dalią (eil. „Maža buvau, neregėjau“). Pavykęs eilėraštis „Upelis“, paremtas paralelizmo principu, turinčiu aiškios didaktikos. Upelis „skubiai savąsias vilneles / Žemyn varo“, kol jam kelią pastoja kalnas. Tačiau „uolą didžiąją“ upelis įveikia ir bėga tolyn. Taip ir žmogus turi elgtis - „perveikti bėdas“ ir gyventi toliau. Matyti, kad poetas ieško meninės formos pasakyti paprastą (bet jaunajam poetui svarbią!) mintį vaizdingiau, poetiškiau. Estetinis principas Janoniui visada buvo svarbus (vien jau ką rodo išraiškingas, skambus, paslaptingas Vaidilos Ainio slapyvardis). Labai įdomus ir netikėtas eilėraštis „Rašytojo pelnas“. Keturiolikmetis kalba apie nelengvą rašytojo gyvenimą, bet pasakoja bravūriškai, pasitelkdamas bohemiškų gaidelių. Ko gero, labiausiai imponuoja keturiolikmečio poeto užmojis rašyti daug ir įvairiomis temomis - ir gamtinę lyriką, ir socialinio skambesio posmus; vėliau šios temos bus išreikštos stipresniais, o kai kada ir tobulais eilėraščiais.
Keturiolikmečio ar kiek vyresnio jaunuolio portretą iškalbingai papildo folkloro tyrėjo Ambraziejaus Jonyno pastabos: „J. Janonis tautosaką užrašinėjo būdamas keturiolikos-septyniolikos metų jaunuolis, tačiau jo sukauptos medžiagos užrašymo lygis, turint galvoje anų laikų metodiką, yra pakankamai aukštas. Antai jis nevengė užrašinėti to paties kūrinio variantų, vadinasi, įžvelgė, kad tautosaka natūraliai gyvuoja liaudies buityje. Užrašytą medžiagą jis tvarkingai grupavo, pažymėjo jos metriką, nevengė pastabų…“ Tautosakos įtakos aptinkama ir Janonio poetiniame palikime. Ir šiandien stebina turtingas jauno žmogaus interesų laukas. Ką randame atsivertę vienintelę poeto knygą Eilės, pasirašytą Vaidilos Ainio pseudonimu, išleistą 1918 m., jau po poeto mirties, ir kitas vėliau gana gausiai leistas knygas, rinktines ir kt.? Ką išbando jaunojo poeto plunksna?
Vis dėlto vienas reikšmingiausių Janonio kūrybinio palikimo klodų - gamtos lyrika. Lietuvių tuvių gamtinės poezijos aukso aruode neabejotinai yra ir šio poeto eilių. Janonis aprašė visus metų laikus, bet niekas negali prilygti jo žiemos aprašymams. Lietuvių vaikų (ir ne tik vaikų) literatūros klasikai priskirtinas eilėraštis „Žiemą“. Žiema pavaizduota mažo vaiko, žiemą besišildančio ant krosnies, akimis. Menamas vaiko pokalbis su vėju (tai veikiau monologas, nebent vėjo „kalba“ laikytume jo baldymą, barškinimą), šmaikščiai pavadinamu „vyručiu“ (įstabi personifikacija), puikiai perteikia ir vaiko emocijas, ir žiemos šaltumą, baugumą, ir kambario jaukumą. Eilėraštis gyvas, nuotaikingas, o žiema iškyla ryškiu vizualiu pavidalu, nors dažoma tik viena spalva - balta. Šiame eilėraštyje pasitelkiamos ir frazeologijos išgalės: „Kojos šąla - sugalvoju: / Žagrę pastatau.“ Kaip aiškina Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas, „žagres statyti“ - tai stovėti ant rankų. Yra ir dar vienas Janonio eilėraštis pavadinimu „Žiemą“. Tai visai kitokios emocinės spalvos kūrinys nei anksčiau aptarti. Ilgai brendu. Reto grožio frazė apie gauruotą, sidabru spindinčią šermukšnę (moteriškoji giminė!) atkuria nuostabų žiemos peizažą, kai sninga didelėmis puriomis snaigėmis, drauge šios eilutės žadina skaitytojo vaizduotę, regimąją ir juslinę atmintį. Bet Janonis gebėjo talentingai pavaizduoti ir kitus metų laikus. Šį lyrišką, kiek idilišką vaizdelį staiga sujaukia netikėtos intonacijos. Janina Degutytė teigia, kad „Janonis mums paliko visą gamą šviežių eilėraščių - nuo rūsčiai dramatiškų ligi švelniai lyriškų su kažkokiu graudžiai vaikišku betarpiškumu“.
Sovietmečiu pirmiausia buvo ryškinamos socialinės Janonio poezijos (ir gyvenimo) gaidos. „Mitas apie jį kaip didelį revoliucinį veikėją Šiauliuose buvo sukurtas“, - daro išvadą Bronius Prėskienis. Šiandien, atrodo, yra atėjęs laikas žiūrėti į mūsų poetus ir rašytojus objektyviai ir atvirai. Tačiau socialinis matmuo Janoniui išties buvo svarbus, tą visai teisingai ryškina visi jo kūrybos tyrėjai (tik nevienodai interpretuoja). Apie socialinį Janonio poezijos matmenį verta ir prasminga kalbėti, tik nedera jo primityviai ideologizuoti. „J. Janonis nebuvo asketiškas stebėtojas, ir skriaudos motyvas jam nebuvo abstrakti kategorija - tai buvo emocija, išgyvenimas.“ „Mano dainelės - vargo gimdytos, / Suptos nelaimių, nenumaldytos“, - teigia Janonio poezijos žmogus. Antai kalvis turtuoliui į akis sviedžia: „Jam gražu pažiūrėt, kaip gyvena vargšai! <…> / Ir matyti, kaip miršta iš bado vaikai!“ Ne mažiau dramatiškas ir eilėraštis „Klounas“. Jūs raukotės. Panašus ir eilėraščio „Bedarbis“ (iškalbingas pavadinimas) emocinis turinys. Kartais Janoniui nepasiseka išvengti atviros, nepridengtos didaktikos. Antai eilėraštyje „Paralelės“ gretinami du personažai - „pono vienatūris“ ir „beturčio vargšas vaikas“. Įsidėmėtinas eilėraštis „Žiemos vakarą“. Jame pateikiamas žiemos vakaro vaizdas: už lango kaukia šaltas vėjas (jau pažįstama, Janonio pamėgta situacija, vykusiai aprašyta ir šiame eilėraštyje). Antrame posmelyje regime trobos vidų - vyresnįjį brolį ir jaunesniąją sesę. Šeima negali pasigirti pertekliumi, bet jaučiama darna ir jaukumas. Mažasis broliukas (jo akimis viskas ir vaizduojama) žiūri „į užkrosnyj verpiančią motutę / Ir klaus[osi], kaip Jėzus vaikščiojo po jūrą“. Pagaliau atsidaro durys ir į kambarį, prinešdamas sniego (čia ir vėl prisimintina Gedos pastaba apie piešimą iš natūros, toks „piešimas“- puikus meninių detalių šaltinis), iš girios grįžta „tetušis“. Vaikai vaizduojami ne tik šeimos, bet ir platesniame socialiniame kontekste.
Vanda Zaborskaitė yra smulkiai išnagrinėjusi garsų poeto eilėraštį „Ar tu matei?“. Literatūrologė teigia, kad šis eilėraštis „literatūrinės vertės požiūriu priklauso ne prie stipriausiųjų“, bet atkreipia dėmesį, kad eilėraštis „įdėtas į „Vainikus“, tad amžininkai, o tiksliau - antologijos sudarytojas Binkis, laikė jį pakankamai brandžiu tekstu“. Kas to brandumo suteikia vienaprasmiam, netgi tiesmukam, pasak Zaborskaitės, eilėraščiui? Literatūros tyrinėtoja atsako: „jame patrauklus žmogaus jausenos gražumas“, o poetinio kūrinio patrauklumą lemia ne vien estetinės vertybės, „estetinį išgyvenimą savaip praturtina jo etinis turinys“. Socialiniai Janonio poezijos vaizdai, dažnai sunkūs ir niūrūs, ateina iš tikro gyvenimo pajautos, iš noro padėti ir suprasti. Tai labai žmogiški, todėl ir šiandien brangūs atjautos tekstai.
„Į žmogaus kančią J. Janonis turėjo duomenų būti geru ne tik poetu, bet ir prozininku. Tą įtikinamai rodo jo autobiografinio pobūdžio veikalas (Vinco Aurylos žodžiais, memuarinė apysakaitė) Vaikų dienos (1914). „Sapnu dingusi vaikystė paliko gražią, be galo gražią atsiminimų knygą. Aiškiai matyti, kad dar jaunas būdamas autorius geba atsigręžti į vaikystę ir retrospektyviai ją nušviesti. Autobiografiniuose tekstuose visada labai svarbi įvykių, faktų atranka. Ką pasakoti, nuo ko pradėti? Janonis elgiasi išmoningai - pradeda pasakojimą nuo pasakų, taigi esminių tekstų, išgirstamų vaikystėje (ypač anuo metu). Motulė sekdavusi įvairių pasakų, bet labiausiai mažajam klausytojui patikdavusi pasaka apie Joniuką. Pateikiamos ir vaikui pasakų sukeltos emocijos („ir aš apsipildavau ašaromis“). Įdomu, kad ir šiame prozos tekste randame žiemos vakaro aprašymą. Atrodo, Janonio tai labai mėgta tema, kažkuo jam labai svarbus, nuolat atkartojamas semantinis branduolys… Ir šiame epizode laukiama tetušio grįžtant iš miško su kiškio pyragu. Kiškio pyrago scena labai smagi ir nuotaikinga. Tėvo draugas kirtėjas Kučiauskas moka bendrauti su mažaisiais - jis patikina vaiką, kad duona iš tiesų yra kiškio pyragas. Ryškiai iškyla ir knygos tema: „Ta žaliai aptaisyta knyga man tikras „magnasas“: tiek joje visokių „Ponų“!“ Vėliau berniukas laukia nesulaukia savo knygos, jau kitokios, raudonu viršeliu. Vaiko mąstymas, jo svajonės atspindėtos įtaigiai, išmanant psichologiją. Kita šio prozos teksto dalis - pasakojimas apie Kalėdas. Laukimas - dažnas vaikų literatūroje vaizduojamų Kalėdų motyvas: „Seniai jau laukiu ir niekaip negaliu sulaukti kalėdų. Kasdien po keletą sykių klausinėju motulės, ar jos dar toli. Ir vis da girdžiu, kad iki kalėdų da esąs gerokas laiko galas.“ Šį Janonio tekstą galima skaityti ir pasitelkus antropologinį kodą - kaip pavaizduota šventė, gyvenimo kasdienybės pertrūkis. Privalomi Kūčių ritualai (pirtis), tam tikrų valgių ruošimas. Ir visa tai rodoma skaitytojui vaiko akimis. Tai labai vertinga medžiaga, svarbi ne tik kaip literatūrinis vaizdas, bet ir kad tai yra paveikslas, sukurtas ano meto žmogaus. Kalėdų aprašymą baigia kulminacinis momentas - eglutės vaizdas: „Vakarą, apsiruošus, pastato eglaitę vidur gryčios ir uždega žvakeles. Tai gražumas! Žiūriu ir negaliu atsigėrėti.
Janonis - labai įvairus kūrėjas, nors ilgą laiką buvo matoma (tiksliau, rodoma) tik viena jo pusė. Poetas, prozininkas, sykiu ir vaikų rašytojas, vaizdavęs vaikus, kalbėjęs jiems. Daug kas čia dar liko nepasakyta apie Janonį kaip vaikų rašytoją. Vieną žiemos vakarą, kai už lango braškinsis piktas vėjas, paimkime į rankas Juliaus Janonio eilių knygelę ar Vaikų dienas… Geras vakaras garantuotas, nes tai knygos, kurias iš tikro verta skaityti.
Tėvynės sampratos raida
Tėvynės sąvoka lietuvių kalboje neturi senų šaknų. Anot Antano Maceinos, tėvynės sąvoka, kaip ji suprantama šiandien, yra naujųjų laikų padaras. Kaip teigiama Lietuvių kalbos etimologinio žodyno bazėje, tėvynė - „perkeltinis skolinys (Lehnübertragung - žodis, įgijęs tam tikrą reikšmę, kuri būtų galėjusi susiformuoti ir savarankiškai, tačiau kurios atsiradimą paskatino svetima įtaka) iš vok. Vaterland (plg. taip pat r. отечество)“. Bazėje taip pat teikiama nuoroda į tėviškę. Tačiau ir šis žodis vadinamas perkeltiniu skoliniu: „W. Betzo skiriamas skolinimosi tipas: reikšmė, kuri galėtų būti išsivysčiusi ir be svetimos įtakos, tačiau kurią išorinis poveikis tik paspartina, plg. lie. tėviškė reikšmės raidą link Vaterland dėl lo. patria“. Skoliniui įsitvirtinti, matyt, leido šaknis, minimose kalbose taip pat susijusi su tėvu, tėvais. Simona Daukantas „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ rašė: „dar prie tėvų bebūdami, netoli nuo tėvo kiemo sau namus įkūrė ir dirvas pataisė, tai tokie kiemai, kaip strazdai po girią ištupyti aplink tėvo namus, vadinos taip pat nuo tėvo vardo“. Tėvynės dar nerandame nei Konstantino Sirvydo trikalbiame (Dictionarium trium linguarum. 1642: oyczyzná, Patria, natale ſolum. Tewikśćia.), nei po dviejų šimtų metų rašytame S. Daukanto žodyne (Žodrodys. 1838: Patria, ae f. tëwaine). Nei vienas, nei kitas patria atitikmuo dar neturi šalies, krašto ar tuo labiau valstybės reikšmės, tik ryšį su tėvo, tėvų namais.
Tėvynės kaip politinio vieneto, šalies suvokimas imamas diegti XIX a. Tokią didžią tėvynę matome propaguojamą „Varpe“ (uždegti szirdyje broliu nors mažą kibirksztį meilės tėvynės - tai yra musu mieris, tai uždutė), tokią tėvynę matė ir pats „Varpo“ redaktorius Vincas Kudirka (Priminę mums Lietuvą, pareigų šventumą, /Kur Lietuva tėvynė uždeda ant mūsų? („Lietuvos šviesuoliams“); Lietuva, Tėvyne mūsų/ Tu didvyrių žeme, („Tautiška giesmė“). Europoje XIX a. laikomas tautinių valstybių, besiremiančių praeities idealais, gimtosios žemės samprata, kalba, kūrimosi amžiumi. Noras sukurti valstybę paremtas žemės nuosavybe: ne kokios nors, bet istorinės žemės, praeities kartų žemės, žemės, regėjusios tautos genijaus suklestėjimą. Todėl norima atgauti tą žemę, paversti ją saugia tėvyne tautai ir joje kurti tautą. Be teritorijos neįmanoma sukurti tos brolybės ir solidarumo, kurių reikia nacionaliniam idealui. Neįmanoma įdiegti žmonėms giminystės ir brolybės jausmo nepririšant jų prie vietos, kurią jie jaučia esant savą, prie tėvynės, kuri jiems priklauso pagal istorijos teisę. Jie negali realizuoti savo ypatingo tapatumo ir kultūros ateityje, jei neturi pripažintos gimtosios žemės, kalbos, papročių, tautinės savimonės. Ir Lietuvoje šios idėjos buvo gyvos, aptariamos. XIX a. pabaigoje tėvynės „sąvoka ir samprata yra kiek sudėtingesnė, mat santykis su ja yra subjektyvus ir emocinis, ji vartojama kur kas jausmingiau. Kaip ir lotyniško (patria). <…> Kita vertus, tai ne tik subjektyvi priklausymo žemei jausena, bet neretai ir specifinės bendruomeninės tvarkos apibrėžtis. Turėti tėvynę reiškia priklausyti bendruomenei, kuri kuria išskirtinę gyvenimo tvarką.
Į XX a. įžengiame su nauja tėvynės samprata. Filosofas Vydūnas ją pakylėja iki dvasinio lygmens: „Lyg didis slėpinys sielai iškyla tėvynė. Pasaulis be tėvynės - tarsi lengvai ir greitai perskaitomas puslapis. O norėdamas suvokti tėvynės esmę, turi išmokti ramiai susikaupti savyje. Tik tuomet sieloje tyliai suskambės: tėvynė yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima.“ Nepriklausomos Lietuvos filosofas A. Maceina labai aiškiai pasako, kuo tėviškė skiriasi nuo tėvynės: „Tėvynė, kaip aukštesnis dalykas, apima ir tėviškę, ji yra ten, kur yra tauta. Kaip tėviškė yra išplėstasis šeimos namas, taip tėvynė yra išplėstoji tėviškė. Žmogus darosi su tėvyne surištas tais pačiais principais kaip ir su tėviške. Tėvynė yra tautos tėviškė.“ Kol nebuvo tautos, nebuvo ir tėvynės supratimo: „Tautos vietoje senovėje buvo gentis arba didšeimė, todėl ir tėvynės vietą tuomet užėmė tėviškė.“ Dabar, anot filosofo, „tėvynė yra žemė, kurioje tauta yra suradusi pastovią savo tėviškę, kuri ne tik šimtamečio darbo yra perkeista iš laukinės būties į begalinės vertės gėrybę, bet taip pat surišta su tautos istorija ir jausmų gyvenimu ir dėl to tapusi ne tik ekonomine, bet ir idealine vertybe. Tėvynės sąvokoje yra trys esminiai pradai: žemė arba teritorija, tautos istorija ir pati tauta. Pilnutiniam tėvynės supratimui visi jie yra būtini.“
Tokia dvasia išauginti lietuviai pokariu gynė tėvynę negailėdami savo gyvybės, o išvarytieji ar ištremti taip ilgėjosi tos prarastos idealiosios vertybės. Sovietmetis savaip iškreipė tėvynės sampratą ir griovė tarpukario sukurtą idealą, nes turėjo šlovinti didžiąją tėvynę, kuri lietuviui buvo svetima. „Lietuvių kalbos žodynas“ (LKŽ) teikia keletą tėvynės reikšmių. Iš čia pateiktų ir kitų žodyno pavyzdžių matyti, kad kalbantieji, vartodami sąvoką tėvynė, turi galvoje vietą, namus, kur gimė, kur gyveno tėvai. Tėvynę daiktavardžio tėvas vediniu laikė ir Kazimieras Kristupas Daukša savo rankraštinėje gramatikoje. Beje, iš tėvo jis kildino vedinius tėvainis, tėvainystė, tėvikšta, tėviškė. Tėvonystė (tėvainystė): pirmoji reikšmė - paveldėtas turtas: Man graži tėvonystė teko B213). Žodyno pavyzdžiuose kalbama apie tėvų namus, kai kuriuose sakiniuose netgi paaiškinama, kad tai tėvo namai, taigi, paveldėjimas ar priklausymas namams eina per tėvo liniją. Tai patvirtina ir Justinas Dementavičius. Jis teigia, kad „tėvynė ženklina santykį su šeima ir gimine iš tėviškos pusės. Antroji tėvonystės reikšmė - Dievo viešpatija, viešpatystė, karalystė: Apžadėtą tėvonystės dalį danguj su visais šventaisiais apturėtų per Jėzų Christų Mž113. Leksemos tėvykščia vartosenos pavyzdžių LKŽ pateikia ir iš raštų, neiš tarmių. Visuose pavyzdžiuose tėvykščia vartojama gimtųjų namų, gimtinės, tėviškės, tėvų namų reikšme.
Jaunimui tėvynė dažniausiai asocijuojasi su šalimi (32,85%). Taip teigė Vilniuje ir Kaune gimę ir augę respondentai (jų ir buvo dauguma), tik trys iš taip atsakiusių pažymėjo kilę iš miestelių (Radviliškio, Kybartų, Viduklės). Tai nėra abstrakti šalis, beveik visuose atsakymuose pabrėžiama, kad tai gimtoji šalis; šalis, kurioje gimiau ir užaugau; kurioje įgijau išsilavinimą; kurioje gyvena mano tėvai ir seneliai. Galima pastebėti, kad gimtasis kraštas yra plačiau negu vieta, bet dar ne šalis. Šilčiausi žodžiai parinkti tose anketose, kuriose teigiama, kad tėvynė yra namai (12,04%).Į juos visada noriu sugrįžti; juose jautiesi geriausiai, susikalbi gimtąja kalba, žiūri krepšinį, valgai tradicinį maistą ir tave supa tavo šeima; čia visad jautiesi gerai, jauti pilnatvę. Lietuva (5,1%). Iš esmės tai šalies, valstybės įvardijimas, bet kai kuriose anketose jis ypač pabrėžiamas: Tėvynė - tai Lietuva. Vieta, gimtasis kraštas, namai, gimtinė (nuo 3 iki 1%) išimtinai figūruoja jaunimo, gimusio ir augusio toliau nuo sostinės esančiuose miestuose ir miesteliuose (Šiauliuose, Alytuje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Jurbarke, Utenoje, Anykščiuose, Varėnoje, Telšiuose, Kretingoje, Plungėje, Mažeikiuose, Kalvarijoje), atsakymuose. Iš atsakymų matyti, kad šiems respondentams tėvynė yra lokalizuota, ne didžioji šalis - čia namai, šeima, tėvas, žemė, giminė, draugai, čia jie jaučiasi saugūs, savi, reikalingi. Su ta konkrečia vieta juos sieja artimas ryšys; psichologinis ryšys; prisirišimas. Jaunimo apklausa parodė, kad tiems, kurie augo tėvų namuose, apsuptuose gamtos, matė žemę dirbantį tėvą, žemę, vertinamą kaip turtą, giminių susiėjimus, šeimos ir bendruomenės puoselėjamas tradicijas bei vertybes, tėvynė pirmiausia asocijuojasi su konkrečia vieta, kuri kelia labai teigiamas emocijas.
Tėvynė vartojama šalies, gimtojo krašto reikšme. Tai ypač akivaizdu vienoje iš jų, kur aiškiai atskiriama, kas yra tėviškė (tėvų namai), o kas šalis, ir kaip jos viena be kitos lietuviui neegzistuoja: Be tėviškės nemiela ir tėvynė. Tėvynės sąvoka apima šalį, valstybę, gimtąjį kraštą, tačiau pats santykis su tėvyne yra gana įdomus. Tėvynė atsiskleidžia kaip vertybė, kaip priešprieša kitai šaliai. Joje gera gyventi, nepaisant nepriteklių, gero gyvenimo vilionių. Tėvynė lietuviui daug mielesnė, gražesnė - tai ypač akcentuoja lietuviai, išvykę iš tėvynės ar per prievartą iš jos išvyti. Ją reikia mylėti, ginti, net jeigu tektų paaukoti gyvybę. Žmogus, neturintis tėvynės, yra niekas, kaip paukštis be giesmės.
Pasakose leksema tėvynė vartojama keliomis LKŽ paliudytomis reikšmėmis. Vienose pasakose matyti, kad tėvynė pasakotojui - tai gimtieji ar tėvų namai, kitose kalbama apie tėvo namus kaip paveldimą turtą arba kad tai galėtų būti ir šalis, tačiau sakoma, kad generolas parėjo namo, vadinasi, į tėviškę. Kituose pasakų fragmentuose, greičiausiai, pasakotojas jau turi omenyje gimtąjį kraštą, šalį. į tėvynę keliauti - mirti: Laikas jau seniai keliauti į tėvynę, ale šaukimo negaunu. į tėvynę šaukia - laikas mirti: Dargi nešaukia tėvynėn. į tėvynę važiuoti - mirti: Nieko nepasitaisau, must (matyt) reiks važiuoti į tėvynę. Tokie pasakymai, tikėtina, ateina iš krikščioniško mokymo apie Dievo Tėvo karalystę - tėvonystę, tėvykščią, į kurią visi nueina po mirties. Tačiau S. Daukantas „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ teigia, kad Perūną žemaičiai vadino Bočiu, arba Večuoju Tėvu, Tėvaliu, nuo to, jog jis pirm viso gyvojo. Vadino jį taip pat Aukštėju, arba Aukštuoju tėvu, nuo to, jog aukštai, beje, danguje, gyvenančiu. Pats Lasickis sakęs, jog žemaičiai dar metuose 1566 Perkūną vadinę tečiu, arba tėvu, kursai motiną savo saulę, per dieną nuvargusią ir nudulkėjusią, vakarą vedąs į pirtį, idant ryto metą vėl linksma keltųsi ir žibėtų.
Tėvynės kaip išplėstos tėviškės vaizdinys ypač dažnas XIX a. pab. - XX a. poezijoje. Galima sakyti, kad būtent literatūra iškelia tėvynės, o ne gimtinės, tėvų namų, tėviškės sąvoką į pirmą vietą - kaip visa apimančio vieneto. Tai, ko siekta visą XIX a. ir kas įgavo pagreitį XX a. pirmoje pusėje, literatūra įtvirtina menišku žodžiu. Tėvynė ir Lietuva. Tarp šių sąvokų galima dėti lygybės ženklą - „Lietuva, tėvyne mūsų“. Dar XIX a. A. Baranauskas teigia, kad lietuviai turi vieną tėvynę ir ją myli. Apskritai tėvynės meilė yra dominuojanti tema poezijoje. Poetams tėvynė yra graži, jos pasiilgstama, kai esama toli nuo jos, dėl jos lietuvis pasiryžęs alkti, vargą vargti, mirti. Tėvynės meilė dar labiau juntama, kai žmogus iš jos išvaromas, kai sugrįžti į ją nėra galimybių. Į Vakarus pasitraukusių rašytojų kūriniuose liejasi skausmas dėl prarastos, kenčiančios tėvynės, slegia nepakeliamas ilgesys. Ryškiausių to meto poetų K. Bradūno, J. Aisčio bei B. Brazdžiono kūryboje atskleidžiamas ypač glaudus ir tvirtas tėvynės ir žmogaus ryšys. Anot K. Bradūno, „mes dantimis įsikandę laikomės Tėvų Žemės“ („Milžinkapiai“). Išeiviai, atplėšti nuo namų, jautė vis didėjančią meilę gimtajam kraštui. Būtent meilė ir ilgesys pagimdė gražiausius posmus, apdainuojančius gimtosios žemės grožį bei jos didingą praeitį, išsakančius skausmą dėl jos netekties, skelbiančius tikėjimą, tautos laisvę, nes tėvynė - visa ko pradžia ir prasmė. Poetai kūrė iš Lietuvos ilgesio, iš nerimo dėl jos likimo. Pagrindinės eilėraščių temos - tėvynės ilgesys, žmogaus, išplėsto iš gimtojo krašto, likimas, tėvynės lemties apmąstymas.
Panašiai jautėsi ir iš tėvynės išplėšti tremtiniai. Tremtinių eilėraščiai buvo rašomi kaip liaudies dainos, jie buvo perduodami iš lūpų į lūpas. Jų kūrybos motyvai - tėvynės ilgesys, sugrįžimas į ją, atsiminimai apie tėvynę, jos gamtą, namus, jai būdingas viso buvusio visaverčio ir harmoningo gyvenimo praradimų reflektavimas. Pokario partizanai nebuvo atskirti nuo tėvynės, veikė ir kūrė Lietuvoje, tad iš arti matė tėvynės kančias ir pasiaukojimą dėl jos. „Partizanų ir jų rėmėjų kurtos dainos, eilėraščiai yra tragiško istorinio laikotarpio dokumentai, atspindintys laisvės kovotojų patirtį ir kartu perduodantys jų priesakus ateities kartomms“ (Nakienė). Partizanų, kaip ir tremtinių bei išeivijos, dainose Lietuva traktuojama kaip gimtasis kraštas, šalis, valstybė. „Tėvynė piešiama tėviškės vaizdais, o natūrali gimtųjų vietų meilė išsiplečia į tėvynės Lietuvos meilę“ (Jokimaitienė). Būdinga dainų kompozicinė detalė - žūvančių partizanų ištarti paskutiniai žodžiai, juose taip pat išryškėja apibendrinta Lietuvos valstybės sąvoka. Partizanams tėvynė taip pat yra gyva: ji kenčia, jai skauda, ji gali kalbėti, alsuoja, kaip mylimajai jai duodama priesaika. Ypač akcentuojama kova už tėvynę, pasiryžimas aukotis dėl jos.
Sovietinėje Lietuvoje po karo likę rašytojai buvo priversti atspindėti sovietinės valstybės interesus ir politiką, skelbti liaudiškumą ir partiškumą, realizmo stiliumi vaizduoti vadinamąją objektyvią tikrovę, ideologizuotą šviesią ateitį, turėjo būti deklaruojama sovietinės valdžios atėjimo neišvengiamybė, besąlygiškas pasitikėjimas komunistų partijos ideologija. Vieni rašytojai susitaikė su sovietine realybe (pvz., V. Mykolaitis-Putinas išleido socializmo statybas šlovinantį eilėraščių rinkinį „Sveikinu žemę“), kiti - nesusitaikę - buvo ištremti į lagerius (pvz., A. Miškinis). Tėvynė išplėsta iki didžiosios sovietinės tėvynės, ir tai jau nebebuvo Lietuva. Tik 7 dešimtmetyje greta tradicinės ir socialistinio realizmo kanonus atitinkančios poezijos buvo rašoma ir vadinamojo tyliojo modernizmo poezija, kuriai būdinga ezopinė kalba, ironiškas požiūris į socialistinę gyvenseną, mitologizmo paieškos. Tėvynės vaizdinys lyg ir buvo kuriamas, lyg ir grįžtama prie tautos, tėvynės, Lietuvos istorijos, tačiau siūloma tėvynę mylėti tyliai, turėti ją širdy, kentėti, bet nesipriešinti sovietinei valdžiai. To meto situaciją turbūt geriausiai atspindėjo K. Bradūno žodžiai Justinui Marcinkevičiui: „Gerumų jau gana, Justinai, / Reikia teisybės, / Kurios tu pasakyti negali.“
Prasidėjus atgimimui ir nepriklausomybės pradžioje neieškota naujų tėvynės reikšmių - remtasi į praeitį (Vydūną, Maceiną, Maironį, Brazdžionį, Aistį), spausdinta tremtinių poezija, partizanų dainos ir dokumentai, tremtinių atsiminimai. Taigi vėl iškilo meilė tėvynei, kova už tėvynę. Tokie kūriniai įkvėpė kovoti už laisvę, suvienijo tautą. Tačiau šių dienų rašytojų kūriniuose tėvynės beveik nėra. Kaip „Šiaurės Atėnuose“ rašė Marius Ivaškevičius, „[M]ano kartos mąstantiems žmonėms Tėvynės meilė, reiškiama tais garsiais šūkiais ir nepagrįstu idealizavimu, gerokai svetima“. Turėtume suprasti, kad jaunimas atmeta visą amžių puoselėtą tėvynės vaizdinį, o gal ieško savo tėvynės suvokimo (tačiau jaunimo apklausa to nepatvirtina). Miesto žmonėms tėvynė nėra tėvų namai, sodžius, kaimas su savo unikalia gamta, tad nesuprantamas nei išeivių, nei tremtinių, nei poetų apdainuotas tėviškės gamtos grožis, ilgesys, nesuprantamas ir partizanų pasiaukojimas.
Kuo labiau tolsta vaikystės metai ir tarsi nuotraukoje pamažu pamažu ryškėja to nerūpestingo, bet be galo imlaus meto fragmentai, tuo didesnis atsiranda noras tai kažkur ir kažkokia forma užfiksuoti, paskleisti, sudėlioti, lyg manytum, kad be tavęs tai niekas ir taip gražiai nėra ir nebus daręs, kad tai taps dažno mūsų savastimi ir išgyventa praeitimi. Iš esmės blaiviu protu suprantu, kad taip nėra: kiekvienas mūsų turi SAVO unikalius praeities įspaudus, šventus prisiminimus, į kuriuos su nešvariais batais įeiti nevalia, o ir svetimom rankom žarstyti negalima. Nes tai intymu. Tai - TAVO. Bet bąlstant plaukams kažkokia pakusa ima ir sušnabžda: na, neuždaryk praeities savyje, paviešink savo ilgesį, savo jausmus, SAVO tėvynės ir gimtinės matymą - per atskiras skaidulas, įvykius, nuotaikų ir įspūdžių fragmentus. Žinoma, ne. To ir nesiekiu. Ypatingą kvapą per metų šabakštynus atsineša GIMTINĖ. Garsai, vaizdai, nutikimų nuotrupos, žmonių veidai ir stovylos - čia pasirodančios ir tarsi rūke išnykstančios. Visa tai perleista per asmeninių išgyvenimų prizmę, štai kodėl tie fragmentai tokie jautrūs, tokie subtilūs, tokie keistai ir nevienareikšmiškai susipynę, sumišę… Juo labiau, kad ta gimtinė jau daugiau kaip 500 metų turi keistą Balbieriškio vardą. Taip, tai tas pats miestelis, prilipęs prie Nemuno kilpos tarp Prienų ir Alytaus, prie vaizdingų upės skardžių ir gūdžių miškų. Pagal vieną versiją jo pradžia kildinama nuo prancūziškojo barbier (barzdaskutis). Nežinau, ar dėl šio fakto, ar dėl keisto skambėjimo, ar dėl savotiškų toje tarpukelėje tarp Dzūkijos ir Suvalkijos gyvenančių žmonių miestelio vardas sukelia lyg ir pašaipą, lyg ir juoką ar kreivą šypsnį, bet daugelis dabarties rašytojų, politikų ar šiaip veikėjų Balbieriškio vardą vartoja neigiama prasme. Tai užgauna? Na, gal šiek tiek. To užguito provincijos miestelio žmogaus reikšmė - pasirodo, globali, netgi kosminė, visa aprėpianti. Per tuos įvairių asociacijų ir prisiminimų brūzgynus lyg kokia tauri šviesa, namų kvapas ar skaidrus skambesys iš glūdumos priartėja GIMTINĖ. Kas nėra panardinęs galvos į gilaus kaimo šulinio tamsybę, regėjęs teliuskuojantį savo atvaizdą, atsispindintį dangų ir kažkur dugne blyksinčias švieseles. Paslaptis ir magija, potraukis nerti į tą gilumą ir baimė, sukaustanti vaikišką drąsą, kad bemat atšoki ir džiaugiesi, kad TAS tavęs dar nepagavo, neįtraukė, nesupančiojo. O, koks skanus buvo to šulinio vanduo! … O dėstytojas kažką kalba apie tarybinės žurnalistikos ypatumus. Reiktų užsirašyti, nes pavasarį egzaminas.
Kartais ir dabar sugrįždamas namo, nenoriu su kuo nors susitikti, kalbėtis, prisiminti. Aš per gimtinę einu vienas - su savo mintimis, savo prisiminimais: va, čia buvo sodelis, čia noko antaniniai, kuriuos tėvas ant aukšto gūnia užklojęs kartais išsaugodavo iki šv. Namo jau nėra, likę tik duonkepės plytų krūva, mėtosi lango rėmas, viskas apaugę dilgėlėmis ir krūmais. Tvartelis, į kurį suvarydavau perdien paupyje ganytas žąsis, dar tebestovi. Prisėdu ant akmens. Kaip norėčiau ant šiltos korsnies, nuo kurios per angą stebėdavau ateinančius ir išeinančius kaimynus. Bėga metai. Nes pažįsta laižytą plaštaką. Bėga metai. Ech, tie kaimynai… Tai jų dialogai įsiskverbė į mano sąmonę, jų mintijimas ir istorijos mane tarsi perspėjo apie žmones galvoti atsargiai, geriau su dalele humoro negu piktai ir užgauliai. Kartais pamanau: kodėl man užsifiksavo baltagalviai senukai? Gal kokiose nuotraukose matęs, gal kaime sutikęs, gal kas daug pasakojęs? Kaip dabar prisimenu: vos pavasario saulė šiltyn, dar sniegas lopiniais, o aš jau sėdžiu sausesnėj atšlaimo vietoj kalne už sodelio ir - visas miestelis kaip ant delno. Niekdarė ta ATMINTIS. Kalbu su aukštaite žmona: ji niekada nesijaudina dėl to, kas vyko ar vyksta gimtinėje - tokiame pat nedideliame Aukštaitijos miestelyje. Jos nekankina ilgesys, jai neatsiranda vidinio poreikio nueiti, pastovėti, prisiminti, o tuo labiau tą įspūdį kur nors užfiksuoti. Aišku, tai dar nereiškia, kad nėra jokių gimtinės emocijų - ir čia aš būsiu labai neteisus. Atleisk, mieloji. Aš laišką parašiau. Sutinku anądien prospekte kulniuojančią vaikystės mokslų draugę - dabar ji vienuolė. Klausia: ar nuvažiuoji į namus? Iškart nesupratau - kokius namus? A, gimtinėn, taip, kartais, per Motinos dieną - ant tėvų kapų, ir per Vėlines, taip pat į kapines. „Tau - gerai”, sako ji panarinusi galvą. Nes jos gimtinė - suarti laukai, kur tik keletas plytų mėtosi, dar kauburiu iškilusi buvusios krosnies vieta ir - aplink švilpia vėjai. Sakau seseriai Aldonai: tai važiuojam su manim, va, Visi Šventi už keleto dienų. Praėjo 35 metai po tos studentiškos eiliavimo apie GIMTINĘ bangos.
