Šiuolaikinėje visuomenėje pastebimas fenomenas, kai vaikų literatūroje vis dažniau atsispindi temos, kurios anksčiau buvo laikomos išskirtinai suaugusiųjų sfera. Rašytoja Eglė Nachajienė pastebi, kad „į vaikų knygas vis dažniau persikelia mūsų visuomenės bėdos“, o tai lemia, jog „vaikai viliojami temomis, kurios anksčiau būtų vadintos suaugusiųjų.“ Šis teiginys kelia diskusiją, ar vaikų literatūra turėtų atspindėti sudėtingas visuomenės problemas, ar išlaikyti saugesnę ir šviesesnę erdvę vaikams augti.
Viena vertus, negalima paneigti, kad vaikų literatūra visada atspindėjo laikmetį ir visuomenės vertybes. Pasakos, kaip vieni pirmųjų tekstų, su kuriais susipažįsta vaikai, nuo seno mokė gėrio ir blogio, smerkė ydas ir auklėjo jaunąją kartą. Jos ne tik moko išminties, bet ir skatina kūrybingumą, pasitikėjimą savimi bei drąsą siekti tikslų. Pavyzdžiui, lietuvių liaudies pasakose, tokiose kaip „Vargšas ir Besotis“ ar „Spėri Verpėja“, akcentuojama melo pasekmės, primenant, kad „melo kojos trumpos“.
Kita vertus, šiuolaikinė visuomenė susiduria su vis didėjančiu susvetimėjimu, šeimos tarpusavio bendravimo problemomis ir nepagarba. Šios problemos tampa aktualios ir jaunimui, todėl natūralu, kad jos pradeda rastis ir jaunimo literatūroje. Rašytojas Vytautas V. Landsbergis pastebi, kad „vaikams kažkodėl nebeįdomus Karlsonas ar Mažasis princas“, o vaikų rašytojui „reikia bandyti atpažinti televizijos ir kompiuterių sujauktą dabartinių vaikų sąmonę.“ Kai kurie kūriniai netgi imasi nagrinėti temas, susijusias su seksualiniu gyvenimu, pirmaisiais kartais, narkomanija ar jaunais tėvais. Tokios knygos gali atlikti pokalbių su tėvais vaidmenį, ypač tais atvejais, kai tėvai ir vaikai „neretai visiškai nesikalba atvirai, nuoširdžiai, gyvena kiekvienas savo pasaulyje.“
Vis dėlto, svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Eglė Nachajienė teigia, kad „man atrodo, kad vaikams labiau reikia šviesos - ji ir leis jiems augti saugiems.“ Vaikų literatūra turėtų ne tik atspindėti realybę, bet ir teikti viltį, mokyti pozityvių vertybių ir padėti vaikams suprasti pasaulį saugioje aplinkoje. Ne visos knygos, kurios pristatomos kaip vaikiškos, iš tiesų tinka vaikams. Jaunas žmogus, rinkdamasis knygą, dažnai atkreipia dėmesį į pavadinimą ar aprašymą, todėl svarbu, kad šios priemonės nebūtų manipuliacinės.
Knygų svarba ugdant vaikų pasaulėžiūrą ir vertybes yra neabejotina. Jų turinys formuoja ne tik žmonių požiūrį, bet ir supažindina su žmogaus vidiniu pasauliu. Tačiau kyla klausimas, ar vaikų literatūra turėtų būti tiesiog visuomenės bėdų atspindys, ar turėtų siūlyti sprendimus ir teikti šviesos. Fizikas Albertas Einšteinas, kalbėdamas apie ryšį tarp vaikų brandos ir pasakų, netiesiogiai pabrėžia pasakų vaidmenį ugdant vaikus ir suteikiant jiems išminties.
Galima teigti, kad vaikų literatūroje atsispindi visuomenės bėdos, tačiau svarbu, kaip jos yra pateikiamos ir kokią žinutę perduoda jaunajam skaitytojui. Nors kai kurios temos, anksčiau laikytos suaugusiųjų, dabar tampa prieinamos vaikams, svarbiausia, kad šios temos būtų nagrinėjamos atsakingai ir su tikslu padėti vaikams suprasti sudėtingą pasaulį, o ne jį traumuoti.
Pasirinkimas, kokias temas ir kaip pateikti vaikų literatūroje, yra didelė atsakomybė. Svarbu atsiminti, kad „vaikams labiau reikia šviesos - ji ir leis jiems augti saugiems.“
