Gyvendami skubos amžiuje tėvai neretai susiduria su didesniais ar mažesniais tėvystės iššūkiais.
Tačiau įgudę sąmoningai valdyti savo reakcijas ir pasirinkimus, jie išmoktų rečiau pasiduoti momentinėms emocijoms, “prikibusioms” mintims, besikartojančioms situacijoms ar vaikų manipuliacijoms.
Toks įgūdis ateina per praktikas, kurias siūlo mindfulness - valingo dėmesingumo ugdymo - metodas, kuris vadovaujasi naujausiais moksliniais tyrimais neurologijos bei kognityvinės psichologijos srityje.
Apie tai, kaip šis metodas veikia, paskaitoje pristatys šiuo metodu dirbanti profesionalė bei daugiau nei 20 metų mokymus organizacijoms ir asmenų grupėms vedanti psichologė Eglė Masalskienė.
Emocijų supratimas ir valdymas
Neigiamos ar nemalonios emocijos aplanko kiekvieną. Klaidinga manyti, kad reikėtų jų vengti ar netgi slopinti. Pasak psichologės Eglės Masalskienės, visos emocijos, teigiamos ir neigiamos, mums yra reikalingos.
Nors emocijų sąmoningai pasirinkti negalime, galime nuspręsti, kaip jas valdysime ir kiek vertėtų tam tikrose situacijose jomis pasikliauti.
Pasak „Rimi“ organizuojamo virtualių paskaitų ciklo „Rinkis rūpintis savimi“ psichologės E. Masalskienės, įpročiai, kaip mes elgiamės su emocijomis, lygiai kaip ir kiti įpročiai, formuojasi viso gyvenimo eigoje.
Be abejo, tai susiję su kultūra bei aplinka, kurioje augame. Vaikystė itin svarbi - pirmieji „įspaudai“ smegenyse užima tarsi pamatines vietas, ant jų statosi kiti įpročiai.
Kaip pripratome ar buvome pratinami reikšti emocijas - taip ilgą gyvenimo dalį jas reiškiame net nekeldami klausimo, ar tai vienintelis ir mums naudingiausias būdas“, - sako psichologė.
Tėvams, kurie augina vaikus, specialistė rekomenduoja mokyti mažuosius atskirti emocijas ir tinkamai jas išreikšti: „Nuo to laiko, kai su vaiku pradedame kalbėtis, jam perduodame savo santykį su emocijomis.
Pavyzdžiui, kuomet aš pasilieku su anūku, vaikas kažkuriuo momentu prisimena tėvelius ir pasidaro liūdnesnis.
Pasitaiko atvejų, kuomet auklės ar seneliai guodžia, kad mes juk smagiai leidžiame laiką, nereikia liūdėti.
Žinoma, tai daroma siekiant vaiką pralinksminti, tačiau tuo pat metu siunčiame vaikui žinutę - taip, kaip tu jautiesi, yra netinkama, reikia perdaryti tavo emociją.
Rekomenduočiau neneigti vaiko emocijų, o padėti jam jas pastebėti, įvardinti, supažindinti.“
„Pirmiausia, neigiamų emocijų žala gali tapti jų raiška socialiai nepriimtinu būdu.
Populiariojoje literatūroje sakoma, kad emocijas reikia tarsi paleisti, tačiau to nereikėtų suprasti tiesiogiai, pavyzdžiui, pradėti šaukti ar daužyti daiktus.
Moksliniai tyrimai teigia, kad ilgalaikės neigiamos emocijos, su kuriomis nėra dirbama, gali sukelti net fizinį skausmą: „Dažnas emocijų slopinimas susijęs su taip vadinamomis psichosomatinėmis ligomis.
Kartais žmogus gali jausti skausmą fiziškai, tačiau medikai niekaip neras priežasties.
Taip pat slopinamos emocijos gali sukelti raumenų įtampą, psichologines problemas, kuomet žmogus pradeda pasižymėti konfliktiškumu ir sunkiu charakteriu bendraujant.
Tokį asmenį dažnai žmonės identifikuoja kaip piktą, niurzgantį arba atvirkščiai - pasižymintį dideliu pasyvumu, nenoru nieko daryti“, - pastebi E. Masalskienė.
Mindfulness ir emocijų valdymas
Psichologė teigia, kad norint atpažinti ir suvaldyti emocijas, ypač neigiamas, gali padėti meditacija arba specialūs dėmesingumo pratimai.
Vienas iš jų - „RAIN“ metodas: „Šis metodas leidžia pastebėti, priimti emociją ir iššifruoti jos siunčiamą žinutę.
Taip iškeliame klausimą, kiek emocinis reagavimas į tam tikrą situaciją atitinka tikrovę - galbūt tai susiję su mano senomis patirtimis arba kiek tam tikra emocija yra genetiškai paveldėtos dalies nulemta reakcija.
Kaip teigia ekspertė, apie 20 min. „Norint atlikti „RAIN“ pratimą, nereikia specialaus pasiruošimo.
Pirmiausia, atsisėkite tiesiai, galite užsimerkti.
Pastebėkite, kaip kvėpuojate.
Tada sutelkite dėmesį į kūno pojūčius - esate įsitempęs ar atsipalaidavęs?
Stebėkite minčių srautą ir kokias emocijas bei nuotaiką jos sukelia.
Antras etapas - raskite tą emociją, kurią norite labiau patyrinėti.
Savęs paklauskite, kaip tą emociją galime pavadinti?
Apie ką ji man kalba?
Ką ji atspindi?
Išsiaiškinkite, su kuo konkrečiai ta emocija susijusi - gal su žmogumi, situacija?
Emocijos susiejimas su konkrečiu žmogumi ar mintimi gali padėti suvokti, iš kur ji atėjo, apie kokį poreikį ji kalba ir ką ta emocija siūlo daryti, be to, ar tikrai tai - geriausias būdas tą poreikį patenkinti.
Galiausiai, baigdami pratimą, padėkokite sau už skirtą laiką“, - aiškina E. Masalskienė.
Nemėgstantiems meditacijų, psichologė siūlo išbandyti fizinę veiklą, prisiminti hobius arba jausmus išreikšti dienoraščio puslapiuose: „Fizinis aktyvumas - puiki iškrova susikaupusiai fizinei įtampai išnaudoti.
Kadangi dėl emocinės įtampos vyksta pakitimai ir kūne, toks būdas itin tinkamas.
Taip pat mėgstami hobiai gali padėti nukreipti emocijas tam tikra linkme.
Galų gale, atviri pokalbiai su artimaisiais taip pat atneša puikių rezultatų.
Svarbiausia - atrasti sau tinkamiausią būdą“, - įsitikinusi E. Masalskienė.
Savirūpa ir jos svarba
Ne kartą girdėjome posakį: „Pirma darbas - tik po to poilsis.“
Dėmesio sutelkimo mokytojos Eglės Masalskienės teigimu, situacija, kai darbai niekada nesibaigia, o laiko pailsėti vis nėra, yra neadaptyvaus įsitikinimo pasekmė.
Pasak specialistės, įsitikinimai lemia, kaip savimi rūpinamės arba nepasirūpiname.
„Yra darbų, kurie niekada nesibaigia.
Pavyzdžiui, kai kurie ūkio darbai yra niekada nesibaigiantys.
Taigi, vienus darbus reikia pabaigti, o kitus - nutraukti.
Žinoma, yra ir tarpinių darbų - kurie turi būti kažkada pabaigti, bet reikia sustoti.
Darbo įstatymai sako, kad pietų pertrauka reikalinga pavalgyti ir pailsėti.
Mums nuolat reikia pertraukėlių, jog galėtume atstatyti tiek emocines, tiek fizines jėgas - nuraminti mintis ir atpalaiduoti kūną“, - sako psichologė E. Masalskienė.
Būtume naivūs, jeigu tikėtumėmės, kad visi žmonės laikosi nuostatos „jei būsiu geras ir rūpinsiuosi kitais labiau nei savimi, jie irgi manimi pasirūpins labiau nei savimi“, įsitikinusi dėmesio sutelkimo mokytoja: „Šiuolaikinėje visuomenėje vargiai taip gali būti.
Ir mes tą matome iš labai dažno pavyzdžio - kaukės dėvėjimo.
Per šį pavyzdį galime pamatyti, kad ne visi vienodai priimame įvairias taisykles, savęs pasirūpinimo - taip pat.
Kas manimi turi pasirūpinti - aš ar kiti?
Psichologė teigia, jog geriausias pavyzdys, įrodantis, jog rūpinimasis savimi, o ne kitais, turėtų būti prioritetas, yra prašymas skrydžio metu, kilus avarinei situacijai, užsidėti kaukę pirmiausia mamai, o tik po to - vaikams.
„Logika - pirmiausia reikia pasirūpinti savimi.
Jeigu aš neišliksiu, o išliks silpnesnis, jis vis tiek neišliks, nes nebus kam juo pasirūpinti.
Tad rūpinkitės savimi ir dėl kitų, ne tik dėl savęs“, - pataria E. Masalskienė.
Tai galioja ne tik „mama - vaikas“ ar „mokytoja - mokinys“ santykiuose, bet taip pat ir darbo aplinkoje.
Dėmesio sutelkimo mokytoja pataria rūpintis savo būsena ir dėl kolegų bei klientų: „Tik būdamas ramus ir pailsėjęs galėsite būti pilnaverte komandos dalimi, tinkamai aptarnauti savo klientus ir suteikti jiems geriausius įspūdžius.
Išsekusiems ir vis nerandantiems laiko prieš šventes atsipūsti psichologė siūlo paprastą pratimą - ant popieriaus lapo pasižymėkite keletą veiklų, kurios jūsų gyvenime kartojasi dažniausiai.
Šalia pridėkite prierašą atsakydami į šiuos klausimus: ar ši veikla jums teikia malonumą?
Ar lavina kokį nors jūsų meistriškumą, gebėjimą?
Ar jus „maitina“ fiziškai ir emociškai?
O galbūt tik sekina?
„Prieš akis turėdami tokią lentelę aiškiau suprasite, kurios gyvenimo veiklos jums kelia nuotaiką ir suteikia jėgų, o kurios - vargina ir sekina.
Kitas pratimas, kurį siūlo išbandyti E. Masalskienė, vadinasi „Atjauta sau“.
Tai meditacinis pratimas, skirtas sudėtingiems momentams įveikti ir juose išbūti.
„Atsisėskite tiesiai ir prisiminkite nemalonią būseną, kai jautėtės emociškai ar fiziškai blogai.
Pabandykite įsivardyti, ką reiškia tas „blogai“ ir pabandykite šį blogį priimti.
Leiskite sau priminti keletą dalykų.
Pirma, diskomfortas yra gyvenimo dalis - jausti skausmą yra normalu.
Visi žmonės jaučia skausmą ir kartais taip jaučiasi.
Tuomet prisiminkite, kad visiems žmonėms tokioje būsenoje norisi palaikymo ir supratimo.
Pripažinkite sau, kad galbūt tą momentą norėjote, jog taip pat kas nors jus suprastų ir palaikytų.
Dabar galite sau pasiūlyti: „Gal galiu būti sau geras šią akimirką ir pats sau suteikti tą atjautą, kurios man reikia?“
Galite pamėginti leisti savo kvėpavimui nurimti, kiek išeina, net kai yra įtampa.
Su kiekvienu iškvėpimu leiskite kūnui atsipalaiduoti.
Galiausiai, įsivardiję būseną, galite susieti ją vaizduotėje su kažkokia spalva, šviesa ar žmogumi, kuris simbolizuoja ramybę.
Pirmojo karantino metu, pavasarį, organizuotą paskaitų ciklą darbuotojams „Rimi“ atgaivino ir per antrąją pandemijos bangą.
Ir konsultacijų metu, ir vedant seminarus, pvz., apie streso valdymą, konfliktų sprendimo būdus ar efektyvų bendravimą, neretai žmonės klausia: “Bet ką daryti, jei nutiko štai taip…?”
Anksčiau aptarti emocinių kompetencijų lavinimo žingsniai (pažink save ir modeliuok save) siejami su taip vadinamu asmeniniu EQ arba asmeniniu intelektu.
Šios “rūšies” intelektas įgalina mus suprasti ir valdyti pačius save, o suprasti kitus žmones turėtų pagelbėti tarpasmeninis intelektas.
Priminsiu, kad autorius, pirmas paminėjęs taip vadinamas intelekto dalis, buvo L.Gardner - jis sukūrė daugybinį intelekto modelį ir prie mums labiau įprastų loginio-matematinio, erdvinio, kalbinio, muzikinio intelekto formų pridėjo dar kinestetinį (kūno) intelektą, asmeninį intelektą ir tarpasmeninį intelektą.
Du pastarieji apima tai, ką dabar vadiname emociniu intelektu.
Pirmasis žingnelis lavinant EQ - pastebėk, atpažink ir pripažink savo emocijas (kaip dabar jaučiuosi? ką dabar jaučiu?).
Pratindamiesi tai daryti įgundame nuolat užduoti sau klausimą “KAS su manimi vyksta?”, o atsakydami į jį išmokstame vieną vertingiausių dalykų - pažinti save (kas man būdinga?).
Pirmosios pamokėlės pabaiga buvo tokia: įprask būti pastabus - atskirk, kur situacija, kur mintis, kur emocija.
Negali valdyti to, ko nė nepastebi esant.
Pastebėk: Pamėginkite keletą dienų vis paklausti savęs “kaip dabar jaučiuosi?” arba “ką jaučiu dabar?”.
Įprastai mes sau tokių klausimų neuždavinėjame, tai būtų tik kaip pratimas, treniruojantis savistabą.
“Ne, tikriausiai man to nereikia - aš juk ne vaikų darželio auklėtoja… ir ne psichologas…”, - galite pagalvoti.
Bet… nebent… gal norėtumėte lygiaverčiai naudotis visomis savo smegenimis, net tik “racionaliosiomis”, ir net paprašyti abiejų savo smegenų pusrutulių “komunikuoti” tarpusavyje?
Sako, tada gimsta geriausi sprendimai: kairioji mūsų smegenų pusė labiau atsakinga už kalbą, logiką, o dešinioji - už vaizdinius, jutimiškai ir intuityviai suvokiamus dalykus.
Apie stresą dabar kalbėti įprasta: gyvenimo tempas, darbo problemos, persidengiančios funkcijos, terminai ir kiti suvaržymai, kurių negalime kontroliuoti, o dar tos emocijos bendravime - ir asmeniniame, ir net dalykiniame…
Paprastai visi mes norime arba jausti jo mažiau (mažiau “stresuoti”), arba išmokti geriau su juo susitvarkyti (valdyti stresą).
Geroji žinia: ir viena, ir kita padaryti galima.
Bendraudami mes keičiamės informacija.
Vienas kažką pasako, tada kitas išsako savo nuomonę arba pateikia prašymą, nurodymą…
Atrodo, viskas paprasta - tiesiog sakai, ką galvoji, ir tiek.
Tačiau tikriausiai esate pastebėję, kad mintis ar idėja gali būti tokia laki, tokia nepagaunama, kad nė pats nežinai, kaip čia tiksliau išsireiškus.
O juk svarbu dar ir kad kitas teisingai suprastų - ne tik pačią mintį, bet ir jūsų intensiją, ypač jei norite tartis, ką nors gauti, padaryti įtaką pašnekovo veiksmams.
Tikriausiai perskaitę šių dviejų tipų teiginių pavadinimus pagalvojote, kad “Aš” tipo teiginiai yra egoistiškai orientuoti į save patį, todėl jie bus nerekomenduojami.
Kadaise labai seniai Sokratas, mokydamas savo mokinius, sukūrė savotišką mokymo metodą, kurį ir dabar naudojame pedagogikoje, psichologiniame konsultavime, psichoterapijoje.
Jis būtinai įtraukiamas ir į koučingo (coaching) siūlomų pokalbio technikų sąrašą, nes puikiai atitinka ugdomojo vadovavimo (lietuviškas coaching atitikmuo) nuostatas: padėk žmogui augti pačiam, atskleisk jo potencialą, paskatink mąstyti - nes tik įvykus pokyčiams mąstyme įvyks pokyčiai elgesyje ir turėsime kitus rezultatus.
Ši pokalbio technika (ar metodas) taip ir vadinama - “sokratiškas klausinėjimas” arba “Sokrato klausimai”.
Visas sokratiškų klausimų gudrumas - paklausti mokinį taip, kad jis būtų priverstas galvoti pats, o ne laukti mokytojo teikiamos informacijos, ir kad jo atsakymas taptų atspirties tašku sekančiam mokytojo klausimui…
Taip klausimas po klausimo mokinys “išmąsto” visa tai, ką tradiciškai dirbantis mokytojas papasakotų pats.
Greta aktyvumo prisideda dar ir atsakomybė bei motyvacija daryti viską, kas paremtų išsakytas mintis: juk aš pats taip pasakiau (tai rūpi vadovams).
Tačiau nebūtina būti nei filosofu, nei psichologu, kad galėtum pritaikyti tokį klausinėjimo metodą.
Buityje mes dažnai tai darome, nė nesusimąstydami, kodėl ir kaip to metodo išmokome.
Galbūt medžiojame savo mokytoją ar atkartojame vaikystės patirtį.
Svarbiausia - naudojame tai dėl to, kad praktiškai tai pasiteisina.
Senos knygos pasakoja, jog kartą Sokratui atvedė naują mokinį, degantį noru išmokti gražiai kalbėti.
Filosofas, keletą minučių pasikalbėjęs su jaunuoliu, pasakė, jog už mokslą šiam reikėsią mokėti dvigubai.
“Kodėl?” - paklausė būsimas mokinys.
Šiuolaikiniam žmogui mokėjimas klausyti taip pat labai reikalingas, tačiau ne kiekvienam sekasi juo pasinaudoti spontaniškai, savaime - jei neskiriame tam specialaus dėmesio.
Juk gyvenimo tempas skatina mus judėti vis greičiau, o judėti - vadinasi, daugiau kalbėti, mažiau tylėti…
Klausymas gi, atvirkščiai, mums siejasi su pauze, lėtėjimu.
Paprastai pasitikėjimo savimi paieškos aktualios ir vyrams, ir moterims, tačiau moterims pasitikėjimas savimi susvyruoja dažniau.
Moterys visada linkusios labiau save analizuoti, taip pat ir dažniau savimi abejoti.
Ypač sunkus periodas, kai mama staiga suvokia, kad tas mažas vaikelis, apie kurį sukosi visas pasaulis, staiga paaugo.
Turintis pakankamai ryžto ir pasitikėjimo savimi žmogus gali labai toli nueiti - tiek, kiek jam reikia, kiek norisi.
Jis pasieks savo užsibrėžtus tikslus, o svarbiausia - jis jausis laimingas ir gyvenantis harmoningą gyvenimą, - teigia psichologė Eglė Masalskienė.
Nepasitikėjimas savimi, menkas savęs vertinimas - daugelio psichologinių problemų priežastis.
Kai žmogui stinga pasitikėjimo, gali būti, kad net ir menkiausia užduotis ar darbas, su kuriuo žmogus susiduria buityje ar darbe, atrodys labai sudėtingas, reikalaujantis per daug laiko ir pastangų.
Tad jis nieko nesiims daryti, o nedarydamas turės rezultatą „nieko nepadariau“ - ir taip įsitikins dar kartą, kad jis tikrai nieko negali.
Taip užsisuka tarsi užburtas ratas: nepasitikintys savimi nieko nedaro, ir kaip tik todėl jų pasitikėjimas savimi vis menkėja…
Žmogus patiria stresą, jeigu jam tenka imtis darbų, kurie, pasak jo, „ne jo nosiai“.
Būna, pasitikėjimas savimi tarsi buvo, o kažkuriuo metu (pavyzdžiui, mamai suplanavus grįžti į profesinę veiklą po keleto vaikų auginimo metų) ima ir kažkur pasislepia.
Tada kuo toliau, tuo silpnesnis žmogus jaučiasi.
Esant tokioje būsenoje imtis naujos kryptingos veiklos, atrodo, neįmanoma.
Neretai tokie žmonės, kuriems stinga pasitikėjimo savimi, tampa pikti, sunkiai valdo emocijas, ima konfliktuoti su aplinkiniais.
Ką turite mintyje?
Išoriškai, galbūt, jie atrodo itin stiprūs ir pasitikintys savimi, net agresyvoki, bet tai gali būti tik kaukė, tam tikra gynyba.
Psichologai tai vadina kompensacine strategija - kai ir sau, ir kitiems norime įrodyti, kad taip nėra: pvz. jei jaučiuosi silpnas, menkas, noriu visiems, o pirmiausiai sau, įrodyti esąs stiprus.
Be to, nepasitikintis savimi žmogus jautriau reaguoja į aplinką ir kitus žmones.
Viskas, kas jam primena ar yra panašu į įrodymą, kad jis menkas, erzina.
Susierzinęs tampa piktas.
Susidaro užburtas ratas - jei kaltiname save (pykstam ant savęs), bet nieko nedarom - pykstam dar labiau, nes įsitikinam, kad esam tikrai nieko verti.
Jei susivokiame, kad nepasitikėjimas savimi yra priežastis - belieka jį stiprinti…
Technikų yra įvairių.
Ir su specialistų pagalba, ir be.
Galime padėti patys sau, neretai padeda kiti arba gyvenimo aplinkybės.
Bet kam jų laukti?
Galime ir patys sau jas susikurti - imti ir pradėti daryti tai, ko nedarėme, ir pažiūrėti, kas iš to išeis…
Išeiti iš komforto zonos - kaip dabar madinga sakyti.
Jei išėjimas bus nesaugus, neapskaičiuotas, jei nepasiseks - ne kas…
Teks kartoti dar ir dar arba nusivylimas nė nebeleis to daryti.
Žinoma, ne vien mėginimai nuveikti kažką, kas nauja, yra svarbu.
Prisiminti tai, ką jau nuveikei, bet pamiršai - taip pat prasminga.
Pačiam gal tai neatrodo kažkas ypatinga, bet kai pasidalini su kitais, pasilygini, gauni įvertinimą…
Darydami vien tai, ko nevertiname patys, ko nelaikome svarbiais dalykais, irgi nepadėsime sau.
Todėl peržiūrėjimas savo norų, susivokimas savo paties (ar kitų primestuose) gyvenimo tiksluose gali būti pati pradžia tokio vidinio darbo.
Įsitikinimas apie save - koks esu - su tam tikru vertinimo aspektu (blogas ar geras).
Tai visada kalba apie mūsų savęs vertinimą (savivertę, kaip sako psichologai).
Pasitikintis savimi žmogus vertina save teigiamai, vidutiniškai (nors mums tas žodis taip nepatinka!), normaliai - t.y. adekvačiai.
Pasitikintis savimi žmogus leidžia sau būti ir puikiu, ir nelabai… visokiu.
Svarbu išmokti leisti sau būti pakankamai geru.
Taip pat pasitikėjimas savimi susijęs su saugumo jausmu.
Aišku, apie pasitikėjimą savimi galime kalbėti ir kaip apie auklėjimo bei patirties pasekmę, ir kaip apie įgimtų temperamento ar asmenybės bruožų rezultatą, ir kaip apie įprotį mąstyti apie save vienaip arba kitaip.
Jei norite dirbti su savimi - kaip pavyzdį galiu pateikti vieną labai paprastą pratimuką: kiekvieną dieną užsirašykite visus savo dienos pasiekimus (ką padariau, ir kuo esu patenkintas).
Tai gali būti ir labai maži darbeliai, pvz., pasodinau gėles.
O juk galėjau ir nesodinti (anksčiau to nedarydavau).
Vadinasi, tai jau pasiekimas.
Pildykite taip savaitę, dvi, jei norite - ilgiau…
Galite pradėti matuoti “balais”.
Pildote vakare - ir apdovanokite save bent pagyrimu (gerai čia aš padariau).
Po to perskaitykite visos savaitės įrašus…
Galite taip surašyti ir paskutinių metų pasiekimus, ypač tinka kokio gimtadienio ar Kalėdų proga.
Jei ieškote postūmio „iš šono“, vienas iš variantų galėtų būti Moters mokyklos rengiama vasaros stovykla moterims „Aš tikiu ir galiu“, kurios tikslas - parodyti moterims, kokios jos stiprios iš tiesų yra ir galėtų būti.
Ne tik kalbėsimės pasitelkiant profesionalias saviugdos metodikas, galvosime ir darysime pratimus “ant popieriaus”.
Patyriminiai užsiėmimai - naudingas, ir smagus dalykas, ir aptarti yra ką.
Tad stovyklos metu leisimės į naktinį žygį, o norinčios galės ir dar kokį ekstremalų užsiėmimą išbandyti…
Juk puikus yra jausmas, kai supranti: jeigu jau padarei TAI, padarysi ir KITA kitose gyvenimo srityse.
Eglė Masalskienė apie emocijas kelyje
Psichologė Eglė Masalskienė teigė, kad emocijos iš tiesų gali paveikti vairuotojo elgesį prie vairo, tačiau to galima ir išvengti, jei prie vairo sėdintis žmogus elgsis sąmoningai ir gebės emocijas atpažinti bei suvaldyti.
Atpažinkite emocijas
E. Masalskienė aiškino, kad dažniausiai, paskatinti emocijų, nesvarbu ar tai būtų itin gera emocija dėl prasidėjusių atostogų, ar itin bloga dėl prastai praėjusios dienos, žmonės ima elgtis impulsyviau, mažiau galvoja apie pasekmes, o svarbiausia didesnį dėmesį koncentruoja į mintis, o ne eismą ir vairavimą.
Psichologė tikino, kad tokia vairuotojo būsena iš tiesų gali turėti įtakos prastesnei jo reakcijai, dėl ko tam pačiam žmogui paveiktam emocijų gali prireikti daugiau laiko pastebint kliūtį kelyje ar pasirenkant bei priimant sprendimus.
Tiesa, specialistė tikino, kad tokios įtakos emocijos gali ir neturėti, tačiau dėl to žmogus nuolat turėtų atkreipti dėmesį į savo būseną ir elgesį.
„Žmonės turi būti sąmoningi ir gebėti pajusti, atpažinti ir įsisąmoninti savo emocijas, mintis ir impulsus anksčiau nei jie paskatino vienokį ar kitokį elgesį.
Antras etapas būtų sąmoningai nuspręsti, kaip elgtis: ar taip, kaip skatina impulsas, ar geriau nuo tokių veiksmų susilaikyti“, - aiškino psichologė.
Specialistė atkreipė dėmesį, kad tiek teigiamos, tiek neigiamos emocijos veikia pakankamai panašiai, mat ir vienu, ir kitu atveju vairuotojas gali visiškai nekreipti dėmesio į viršijamą greitį.
Tiesa, skirtumų taip pat yra, mat neigiamų emocijų paveiktas žmogus veiksmus atlieka agresyviau, dažniau nesilaiko saugaus atstumo nuo kitų transporto priemonių.
Teigiamos emocijos taip pat gali turėti neigiamos įtakos, mat tokiais atvejais vairuotojai mažiau koncentruojasi į pagrindinį savo darbą, o daugiau pasineria į apmąstymus apie įvykusį įvykį.
Didėja tolerancija patiems sau
E. Masalskienė atkreipė dėmesį, kad vairuojant viskas vyksta itin greitai, todėl per sekundės dalį situacija gali visiškai pasikeisti.
Ji aiškino, kad kai kuriais atvejais žmogui gali būti sunku greitai įsisąmoninti savo emocijas, todėl vedamas impulso žmogus gali labai greitai bandyti atsirevanšuoti tam, kuris prieš jį staigiau pastabdė, užlindo ar atliko kitą nelauktą manevrą.
Paskatinti tokių impulsų ir emocijų vairuotojai dažniau ima nepaisyti Kelių eismo taisyklių, didinti ir net viršyti leistiną greitį.
Paveikti emocijų žmonės neįvertina rizikos, o dėl to rečiau susimąsto apie galimas pasekmes.
„Kelyje viskas vyksta greičiau, todėl žmonės dažniau reaguoja impulsyviai ir instinktyviai, visai kaip gyvūnai.
Vis dėlto reikėtų ugdyti įprotį nuolat savęs paklausti, kaip jaučiuosi, kokias emocijas man sukelia vienokia ar kitokia situacija, kaip paveiktas tokių emocijų elgiuosi?
Įvertinęs savo būseną vairuotojas galės priimti reikiamus sprendimus, supras, kad turi būti atidesnis nei įprastai, nes šiuo metu yra paveiktas emocijų, o dėl to jo impulsyvūs veiksmai gali sukelti pavojų ne tik jam pačiam, bet ir kitiems“, - aiškino E. Masalskienė.
Pirmiausia - saugumas
Psichologė teigė, kad supratęs, jog jį trikdo emocijos, ar fizinis nuovargis, vairuotojas turėtų dar labiau susikaupti ir visą savo dėmesį sukoncentruoti tik į eismą, savo ir kitų saugumą bei neleisti, kad emocijos paskatintų priimti neapgalvotus ar net kvailus sprendimus dėl kurių pasekmės gali būti itin liūdnos.
Vis dėlto pastebėjus, kad suvaldyti emocijų nepavyksta, psichologė ragino sustoti leistinoje vietoje ir bent trumpam atsitraukti nuo vairavimo, pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru ir kelionę tęsti bent truputį nusiraminus.
Dima Kuniskis. Kodėl turime išmokti valdyti emocijas?
tags: #egle #masalskiene #vaikai
