Fizikė Eglė Dalia Borutaitė-Makariūnienė, gyvendama Antakalnyje, Vilniuje, dalijasi prisiminimais apie savo tėvą, rašytoją Kazį Borutą, mamą ir vaikystę. Ji pasakoja apie sudėtingą tėvo gyvenimą, kupiną maišto ir konfliktų, apie tai, kaip Pirmoji Lietuvos Respublika leido laisvai reikšti pažiūras, tačiau dėl to K. Boruta ne kartą atsidūrė kalėjime, turėjo verstis iš vertėjo amato ir negalėjo skelbti savo pavardės. Tik paskutiniais gyvenimo metais jo kūryba vėl pradėta publikuoti.
Eglė Borutaitė-Makariūnienė, sudariusi knygas, padėjo pramušti tylos ir laiko sieną, kurios skyrė nuo jos tėvo, leisdama jam atgyti kaip unikaliai ir gaivališkai asmenybei.
Tėvo ir mamos likimai kalėjime
„Jau nežinau - atsimenu, perskaičiau, ar man kas nors yra pasakojęs“, - su šypsena prisimena Eglė Borutaitė-Makariūnienė, kalbėdama apie tai, kad jos mama, laukdamasi jos, irgi sėdėjo kalėjime. Abu jie figūravo vienoje byloje. Prokuroras pareikalavo milžiniško užstato - 50 000 litų - kad motiną išleistų. „Pasakiški pinigai tais laikais“, - priduria Eglė.
Kadangi tėvai nesituokė bažnyčioje, seneliai jautėsi įskaudinti. Vis dėlto, nepaisant to, kad marti nebuvo pageidaujama, senelis užstatė savo ūkį ir ją išpirko. „Pirmiausiai tai močiutės širdis atsileido“, - pasakoja dukra.
Knyga „Gyvenimas drauge su draugu“
Knyga „Gyvenimas drauge su draugu“ apima laikotarpį nuo 1924 iki 1946 metų ir pasakoja apie tėvų draugystę bei bendrą gyvenimą. Ji buvo parašyta specialiai Eglei, kad ji prisimintų anksti mirusią savo mamą. Tėvas ją rašė lageryje. „Atnešė man tokią gražią, nedidelę knygutę, ranka rašytą, beveik netaisytą“, - prisimena Eglė.
Knyga „Gyvenimas drauge su draugu“ buvo išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos praėjus 50 metų po to, kai tėvas ją parašė. Rasų lageris, kuriame kalėjo tėvas, buvo dviejose vietose. „Giliu sovietmečiu tėvas nuo Trijų Kryžių kalno mums su Kęstučiu rodė, kaip jis aplink Vilnių „keliavo“ per visus kalėjimus ir lagerius. Sakė, reikėtų kada parašyti apie tas „keliones“. „Ši beprotybė juk tęsis ne amžinai“, - pridūrė“, - pasakoja dukra.
Sunki motinos liga ir mirtis
Eglė Borutaitė-Makariūnienė prisimena, kaip sunkiai sirgo jos mama. Jai turėjo būti ištrauktas dantis. „Turėjo sveikus gražius dantis. Baltus, blizgančius, net dabar atsimenu“, - pasakoja dukra.
Pradėjus skaudėti, mama kreipėsi į pažįstamą profesorių odontologą, kuris patarė rimtesnį gydymą. Tačiau, supykusi, kad iš karto nepadėjo, ji nuėjo pas kitą dantistę. „Ta nelabai įsigilino, normaliai nesutvarkė ir prasidėjo uždegimas“, - pasakoja Eglė.
Tuomet krašte prasidėjo suirutė, nebuvo vaistų. Danties uždegimas virto žandikaulio, o galiausiai ir smegenų uždegimu. „Pamenu palatos, kurioje ji mirė, arkinius langus, jie buvo atsukti į Neries pusę“, - prisimena Eglė.
Tėvas ir dukra susitarė, kad sekmadieniais rašys vienas kitam laiškus, kad nebūtų taip liūdna. Tėvas, kiek galėdamas, atvažiuodavo į Alytų, kur Eglė baigė keturias pradinės mokyklos klases. „Mokiausi visai pusėtinai. Labai padėjo toks žydas gydytojas Bielkinas, Alytaus ligoninės kažkurio skyriaus vedėjas. Truputį gydytojas, truputį valdininkas. Juodu su žmona buvo žydai. Vokiečių metais buvo slepiami mano tetos M. Gal metus ar daugiau jis man padėjo ruošti pamokas“, - pasakoja Eglė.
Tėvo pažadai ir svajonės
Eglė prisimena, kaip tėvas jai, jau paauglei, vis žadėjo, kad netrukus prasigyvens, kad turės namus. „Sakė, kad kai išpirks „Baltaragio malūną“, bus geriau“, - prisimena Eglė tėvo žodžius laiške.
Ji taip pat prisimena tėvo svajonę pastatyti sodybą Pajiesyje, kuri buvo pastatyta jos mamos vardu. „Tada tėvas daug dirbo fiziškai. Anais laikais tai buvo neprivažiuojama vieta, neišpasakytai graži“, - pasakoja Eglė.
Kodėl pasirinko fiziką?
Eglė Borutaitė-Makariūnienė pasakoja, kad jos jaunystę lydėjo įvairios fantazijos. „Apie tai su tėvu daug kalbėjome, kai išėjo iš lagerio. Kaip sakau, mano pašnekesiai su tėvu buvo mano „vakarinis universitetas“. Tėvas labai daug visko pasakojo - iš literatūros, kultūros, istorijos“, - prisimena Eglė.
Lietuvių literatūros studijavimas jai atrodė „nerimtas darbas“. „Perskaitai, ir žinai - ką ten studijuot?..“ - juokiasi ji. Kita vertus, tie dalykai buvo „labai ideologizuoti“. Dėl istorijos tėvas sakė, kad Sovietų Sąjungoje istorijos kaip mokslo nėra. Chemijos Eglė nemėgo. „Pagalvojau, kad neutraliausias dalykas man atrodo fizika. Matematika gerai sekėsi“, - aiškina ji savo pasirinkimą.
Tėvo gelbėjimo misija ir J. Čiurlionytės vaidmuo
Pasakojama apie tai, kaip Kazys Boruta, dirbdamas Literatūros muziejaus vedėju Vileišių rūmuose, gelbėjo vertingus eksponatus. Kai vokiečiai įsakė viską pakrauti į sunkvežimius, jis simuliavo ir nevežė. Dėl to jis susipyko su dailininku Alfonsu Valeška, kuris jį apšmeižė. Tėvui teko važiuoti į Kauną, kur jam tarpininkavo dailės istorikas Mikalojus Vorobjovas. Abu jie buvo studijavę Vienoje pas tą patį profesorių lyginamąją kalbotyrą.
Taip pat minima Jadvyga Čiurlionytė-Abraitienė, kuri padėjo išgelbėti K. Borutą nuo išvežimo į lagerius. Ji vėlai vakare gavo raštelį, kad tėvas ruošiamas etapui į Sibirą, ir perspėjo J. Paleckį. Jadvyga Čiurlionytė, su kuria K. Boruta susituokė apie 1945 metus, turėjo dukrelę Marulytę, kuri susidraugavo su Egle.
ALYTUS KLAUSIA: SOCDEMAMS GĖDA? | ŽEMAITAIČIO REITINGAI KYLA | KAUNAS, KASČIŪNAS ir TAPINAS
Literatūriniai ryšiai ir K. Borutos kūrybos kelias
Pasakojama apie K. Borutos santykius su kitais rašytojais, pavyzdžiui, su Jonu Baltušiu, kuris tapo jo literatūriniu krikštatėviu. J. Baltušis Kaune dirbo spaustuvės tekstų rinkėju ir siekė tapti rašytoju. K. Boruta patarė jam rašyti apie tai, ką jis žino, ir pasiūlė pakeisti pseudonimą į „Baltušis“.
Taip pat minima, kaip K. Boruta, išėjęs iš kalėjimo, turėjo ištikimų draugų, kurie padėjo jam rasti darbo. Albinas Kilikevičius jam parūpino vertėjo darbo. Vėliau jo versti kūriniai pasirodė kitų autorių pavardėmis. Didelį darbą atliko bibliografė Valerija Vilnonytė, sudariusi ir išleidusi 10 tomų K. Borutos „Raštus“. Tai sovietiniais laikais buvo nelengvas pasiekimas.
Eglė prisimena, kaip tėvas vertė Romaino Rolland’o romanų ciklą „Žanas Kristofas“ iš rusų kalbos kalėdamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Nors jis norėjo atstatyti savo autorystę, vėliau į leidinį buvo įrašyta Vaclovo Šiugždinio pavardė. „Manau, iš rusų kalbos tėvas tikrai išvertė. Ir tikrai tai buvo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime: rankraštis rašytas K. Bet kadangi V. Šiugždinis prancūzų kalbą mokėjo, įsivaizduoju, kad paėmęs tėvo vertimą jį pataisė. Na, tėvas buvo vertėjas be pavardės, tai įrašė V. Šiugždinį“, - svarsto Eglė.
„Baltaragio malūno byla“ ir vėlesni kūriniai
Romanas „Baltaragio malūnas“ pasirodė 1945 m. pabaigoje ir buvo lydimas neigiamos recenzijos. Po jos knyga greitai dingo iš knygynų. „Draugai ir priešai „mokė“ tėvą, kaip reikia rašyti. Taisė visi, kas tingėjo. Kiekvienas pamokymas jam brangiai kainavo, labai skaudžiai išgyveno“, - pasakoja Eglė.
Vis dėlto K. Boruta ėmėsi korekcijų, įvedė naujų personažų. „Visų manymu, jis jį pagadino“, - konstatuoja dukra. „Baltaragio malūno byla“ - tai iš esmės ilga nespausdinimo istorija.
K. Borutos 60-mečio jubiliejus 1965 m. buvo atšvęstas iškilmingai, tačiau netrukus po to, kovo 9 d., jis mirė. 1955 m. pasirodė jo knygutė vaikams „Dangus griūva“. Tėvas labai džiaugėsi „Jurgio Paketurio kelionėmis“ ir visą laiką skyrė „Mediniams stebuklams“. „Jis taip norėjo juos surealinti! Knygnešių laikotarpį įterpti. „Mediniai stebuklai“, jo žodžiais tariant, buvo vaikėzo darbas“, - prisimena Eglė.
Tėvas norėjo perrašyti „Medinius stebuklus“, tačiau Eglė jį įtikino, kad geriau rašytų naują knygą apie knygnešius. „Tačiau niekada negalima taisyti jaunystės kūrinių...“ - sako ji.
Po K. Borutos mirties, jo pataisytas rankraštis buvo pateiktas J. Baltušiui, redakcinės kolegijos pirmininkui. Tačiau prieš naująjį variantą „Medinių stebuklų“ buvo nusiteikę V. Kubilius, A. Maldonis ir kiti. Pirmasis variantas, išleistas ir išverstas į rusų bei daugelį kitų kalbų, buvo išsaugotas.
Filmas „Velnio nuotaka“
Kai Arūnas Žebriūnas pagal „Baltaragio malūną“ darė filmą „Velnio nuotaka“, Eglė nežinojo, ar nepatyrė kokių nors trukdžių. „Bet filmas - jau ne K. Borutos „Baltaragio malūnas“, - konstatuoja ji. „Skambinau autorių teisių agentūrai, kai pamačiau, kad nėra tėvo pavardės. Neturiu jokių pretenzijų nei A. Žebriūnui, nei Sigitui Gedai. Tačiau jei ne tėvas, juk nei Jurgos, nei Baltaragio, nei Girdvainio nebūtų. Kieno siužetas? Ne jie juk sumanė šiuos personažus, o mano tėvas. Galėjo parašyti „pagal K.“
