Ar kada nors girdėjote pasakojimą apie Adomą ir Ievą, apie Edeno sodą? Ši istorija yra žinoma visame pasaulyje.
Pasakojama, kad Dievas, sukūręs pirmuosius žmones Adomą ir Ievą, apgyvendino juos žemiškojo rojaus sode.
Biblijoje minimas Edeno sodas - simbolinė vieta. Tačiau yra mokslininkų, tikinčių, kad legendos iš niekur neatsiranda, visa tai turi logišką paaiškinimą.
Net ir neskaičiusieji Biblijos žino apie Adomą ir Ievą - pirmuosius žmones Žemėje, kurie apsigyveno Edeno sode. Pasakojama, kad tai buvo vieta, kur viskas tobula, porai nereikėjo kęsti bado ar jausti skausmo.
Deja, Ieva nesugebėjo atsispirti klastingoms gyvatės vilionėms, nuskynė uždraustąjį vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Tad abu pirmieji žmonės buvo išvaryti iš Edeno sodo. Nuo tada pajuto tikrąjį gyvenimo skonį, kentė badą, šaltį, marą ir kitas negandas.
Kodėl gi neatsivertus Biblijos, Pradžios 1:26-3:24, ir to pasakojimo neperskaičius?
Dievas *iš žemės dulkių padaro žmogų ir pavadina Adomu. Apgyvendina jį Edeno sode, kurį pats buvo įruošęs. Sodas puikiai drėkinamas, čia gausu gražių vaismedžių. Pačiame viduryje auga „gero bei pikto pažinimo medis“. Valgyti šio medžio vaisius Dievas žmogui uždraudžia, o jei neklausys, turės mirti.
Po kurio laiko Jehova iš Adomo šonkaulio sukuria moterį Ievą, kad būtų jo pagalbininkė.
Anksčiau įvairūs žinovai, istorikai, kiti išsilavinę žmonės laikėsi nuomonės, jog Pradžios knygoje užrašyti įvykiai yra tikri istorijos faktai. Šiais laikais tendencija yra panašius dalykus vertinti skeptiškai.
Kodėl Biblijos pasakojimu apie Adomą, Ievą ir Edeno sodą abejojama?
Kodėl kyla abejonės dėl Edeno sodo istorijos?
Čia didelės įtakos, matyt, turėjo įvairios filosofijos. Ilgus šimtmečius teologai tvirtino, kad Dievo sodas vis dar kažkur egzistuoja. Tačiau ilgainiui į krikščionių bažnyčios mokymus įsiskverbė graikų filosofų, kaip antai Platono ir Aristotelio, idėjos, esą žemėje nieko tobulo negali būti, tobulybė - tik danguje.
Persiėmę tokių idėjų teologai priėjo prie išvados, kad rojus turėjęs būti arčiau dangaus. Vienų teigimu, Edeno sodas buvo įkurtas ant nepaprastai aukšto kalno, šio sugedusio pasaulio užribyje. Kiti tvirtino, kad jis buvęs Šiaurės arba Pietų ašigalyje. Dar kiti - kad Mėnulyje ar šalia jo. Tad nenuostabu, jog Edeno sąvoką apgaubė fantastikos aura.
Vis dėlto Biblija apie Edeno sodą tvirtina visai ką kita. Pradžios 2:8-14 apie šią vietą randame konkrečių žinių. Štai pasakojama, kad sodas buvęs rytinėje Edeno vietovės dalyje. Per sodą tekėjo upė ir toliau šakojosi į keturias upes. Šios pavadintos vardais, trumpai pasakyta apie jų tekėjimo kryptį.
Tas vietovės aprašymas labai domina tyrinėtojus. Daugelis jų atidžiai gilinasi į minėtą Biblijos pasakojimą, kad nustatytų, kur kadaise būta Edeno sodo. Esama daugybės prieštaringų nuomonių.
Pamąstykime. Nuo įvykių Edeno sode praėjo maždaug šeši tūkstančiai metų. Aprašė juos Mozė, matyt, remdamasis žodiniu pasakojimu, o gal net ir senesniais rašytiniais šaltiniais. Tiesa, Mozė pirmosios žmonių šeimos istoriją atpasakojo, kai jau buvo prabėgę kokie 2500 metų. Taigi Edenas jau tada buvo sena istorija. Tikėtina, kad per šimtmečius daug kas pasikeitė, pavyzdžiui, upės galėjo pasukti kita vaga. Žemės pluta nuolat juda, reljefas kinta. O vieta, kur, kaip manoma, buvo Edenas, yra seisminėje zonoje - būtent čia užregistruojama 17 procentų stipriausių žemės drebėjimų pasaulyje. Tad pokyčiai tokiose vietose nestebina.
Vis dėlto kai kurie faktai mums žinomi. Iš Pradžios knygos aprašymo matyti, kad Edeno sodas yra konkreti vieta. Dvi iš pasakojime paminėtų keturių upių - Eufratas ir Tigras (Hidekelis) - savo vandenis plukdo ligi pat šiol. Jų ištakos yra labai arti viena kitos. Biblijoje net įvardyti kraštai, per kuriuos upės vingiavo, pasakyta, kokiais gamtos ištekliais tas regionas garsėjo.
O ką galima pasakyti apie pasakas ir legendas? Ar čia irgi viskas konkrečiai išdėstoma? Gal veikiau įvairias detales, kurias galima patvirtinti ar paneigti, linkstama praleisti? „Seniai seniai už jūrų marių“, - prasideda ne viena pasaka.
Ankstesnių laikų teologai spėliojo, kad pasakojimuose iš tiesų minima Ganga Indijoje ir Nilas Egipte, nors kiti pažymėjo, kad tai apimtų per didelę Žemės dalį. XVI a. teologas Johnas Calvinas, žinomas dėl vaidmens protestantų reformacijoje, rašė: „Daugelis mano, kad Pišonas ir Gihonas yra Ganga ir Nilas, tačiau žmonių padarytą klaidą gausiai paneigia atstumas tarp šių upių. Nejaugi dviejų žmonių buveinė staiga išsiplėtė nuo atokiausios Azijos dalies iki Europos pakraščio.“
Nepaisant to, Tigro ir Eufrato paminėjimas leidžia daryti prielaidą, kad Edeno sodas plytėjo Irano ir Irako pasienyje, kur yra Eufrato ir Tigro upių santaka, vadinama Šat al Arabu. Nors nėra istorinių faktų, įrodančių, kad sodas vešėjo Irake, galbūt ši ypatinga vieta liko palaidota po didžiuliu nuosėdų sluoksniu.
Kiti teigia, kad Edenas buvo didelis regionas Mesopotamijoje arba kad apėmė visą Derlingąjį pusmėnulį.
Kai kurios religinės grupės įtikėjo, kad sodo vieta - už Artimųjų Rytų ribų. Ankstyvieji mormonų lyderiai manė, kad paslaptingasis sodas vešėjo Džeksono apygardoje, Misūrio valstijoje. Pamokslininkas Elvy E. Callaway tikėjo - kad prie Apalačikolos upės Floridoje, netoli Bristolio miesto. Taip pat buvo teigiančių, kad tikroji sodo vieta - Jeruzalėje.
Spėjama, kad rasti įrodymų apie Edeno sodą neįmanoma dėl Biblijoje aprašyto Didžiojo tvano. Tuometinį pasaulį 40 dienų ir naktų užtvindė vanduo, siautėjo audros. Toks potvynis nušlavė stebuklingąjį Edeno sodą, netgi galėjo pakeisti visų keturių minimų upių vandens kelius.
Dalis mokslininkų mano, kad Edeno sodas vešėjo Afrikoje. Anot jų, jei tikime, kad Edeno sodas simbolizuoja žmonių kilmę, turime įvertinti šio žemyno svarbą žmonijai. Mokslininkai išsiaiškino, kad visi turime bendrų protėvių su žmonėmis, gyvenusiais Afrikoje prieš 150-200 tūkst. metų. Vadinamąjį žmonijos lopšį galima rasti Pietų Afrikoje, maždaug 50 km į šiaurės vakarus nuo Johanesburgo. Būtent čia randama daugiausia ankstyvųjų žmonių palaikų. Tarp tūkstančių aptiktų fosilijų tyrėjai atkasė australopitekų - ankstyvųjų, į beždžionę panašių žmonių rūšies, kurios amžius siekia maždaug 3,4-3,7 mln. metų, liekanų. Šiuolaikiniai Homo sapiens išsivystė prieš 200-300 tūkst. metų.
Remiantis tyrimais, Botsvana - labiausiai tikėtina Edeno sodo vieta, mat beveik visą šalį dengiančioje Kalahario dykumoje, kur kadaise plytėjo pelkė, gyveno pirmieji žmonės. Tuo metu Makgadikgadi ežeras driekėsi daugiausia Botsvanos teritorijoje. Bėgant tūkstantmečiams, ežeras persipildė ir išsiliejo žemiausiame taške šiaurės rytuose. Zambezės upės vidurupyje susidarė Viktorijos krioklys. Tuomet Makgadikgadi ežero vidutinis lygis sumažėjo. Ežero pakraščiai virto pelkėmis, o žmonės čia gyveno tol, kol pakitusios klimato sąlygos privertė kraustytis kitur.
Anksčiau mokslininkai manė, kad žmonės vystėsi visame žemyne, tačiau 2019 m. pateikė naujas žmonijos kilmės teorijos išvadas. Genetikės Vanessos Hayes vadovaujama komanda padarė išvadą, kad būtent srityje aplink Makgadikgadi ežerą išsivystė šiuolaikiniai žmonės. Išvados pagrįstos 1217 mitochondrijų DNR mėginių, paimtų iš Pietų Afrikos populiacijų. Tyrėjai sugebėjo atsekti, kur atsirado ankstyviausia Homo sapiens motininė giminė maždaug prieš 200 000 tūkst.
Šiuolaikinis mokslas ir Biblijos pasakojimas
Šiuolaikinis mokslas patvirtina, kad žmogaus kūnas sudarytas iš įvairių cheminių elementų, pavyzdžiui, vandenilio, deguonies, anglies. Visos tos medžiagos randamos žemės plutoje. Daugelis mokslininkų teigia, kad gyvybė išsivystė pati savaime: iš paprastų gyvybės formų per milijonus metų radosi vis sudėtingesnės. Tačiau reikia pasakyti, kad vadinamosios paprastos gyvybės formos nėra jau tokios paprastos. Visi organizmai, net ir mikroskopiniai vienaląsčiai, yra be galo sudėtingi. Be to, nesama jokių įrodymų, kad gyvybė atsirado ar galėjo atsirasti atsitiktinai.
Ar klausydamasis didingos simfonijos, žvelgdamas į nuostabaus grožio paveikslą, stebėdamasis naujausiais technikos pasiekimais imtumėte tvirtinti, jog tie darbai neturėjo autoriaus? Žinoma, ne! Vis dėlto savo sudėtingumu, grožiu ir išmoningumu jokie šedevrai nė iš tolo neprilygsta žmogaus kūnui. Kaip tad galėtume teigti, kad žmogus radosi savaime, be Kūrėjo?
Pradžios knygoje dar pasakyta, kad iš visų gyvų būtybių žemėje tik žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą (Pradžios 1:26). Vadinasi, žmogaus gebėjimas kurti - o apie tai byloja įspūdingi muzikos, meno, inžinerijos darbai - atspindi Dievo kūrybines galias.
O kalbant apie moters sukūrimą iš vyro šonkaulio, ar čia yra koks keblumas? * Dievas, aišku, moterį galėjo sukurti ir kitaip, tačiau tai, jog ši sukurta iš vyro, buvo labai prasminga. Mūsų Kūrėjas norėjo, kad vyrą ir moterį jungtų tvirti santuokos saitai ir kad juodu taptų artimi, nelyginant „vienas kūnas“ (Pradžios 2:24). Vyras ir žmona, abu puoselėdami tvirtą, glaudų tarpusavio ryšį, nuostabiai vienas kitą papildo. Šių dienų genetikos specialistai, be to, priėjo išvadą, jog visa žmonija greičiausiai kilo iš vieno protėvio ir pramotės.
Tokia išvada Šventuoju Raštu nepagrįsta. Visi Dievo darbai, kaip moko Biblija, yra tobuli, o visa, kas bloga, ateina ne nuo Dievo (Pakartoto Įstatymo 32:4, 5).
Gero ir pikto pažinimo medis bei kalbanti gyvatė
Biblijoje, Pradžios knygoje, neparašyta, kad šie medžiai būtų buvę kokie nors ypatingi ar stebuklingi. Būna, ir žmonės kai kuriems dalykams suteikia simbolinę reikšmę. Paimkime pavyzdį. Šalies įstatymas reikalauja gerbti valstybės vėliavą. Už jos išniekinimą ar netinkamą panaudojimą asmuo net gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Suprantama, niekas nemano, kad čia gerbiamas pats audeklo gabalas. Vėliava yra oficialus valstybės simbolis. Taigi gerbti vėliavą iš esmės reiškia gerbti valstybę. Ką tad simbolizavo tie du medžiai? Esama daugybės sudėtingų teorijų. O atsakymas paprastas, bet tikrai ne primityvus. Gero bei pikto pažinimo medis vaizdavo išimtinę Dievo teisę nustatyti, kas yra gera ir kas bloga (Jeremijo 10:23). Tad nenuostabu, jog imti to medžio vaisių buvo nusikaltimas.
Tiesa, Pradžios knygoje minima kalbanti gyvatė gali būti sunkiai suprantamas dalykas, ypač jeigu neatsižvelgiama į bendrą Biblijos kontekstą. Kas padarė taip, kad atrodytų, jog gyvatė kalba? Senovės izraelitams tą atsitikimą su gyvate geriau suprasti padėjo jau turimos žinios. Jie žinojo, kad nors gyvūnai ir nešneka, dvasinė būtybė gali padaryti, kad taip atrodytų. Ar kitos dvasinės būtybės, sakykim, maištingieji angelai, irgi gali daryti stebuklus? Mozė savo akimis matė, kaip Egipto žyniai atkartojo kai kuriuos Dievo stebuklus, pavyzdžiui, padarė taip, kad lazda atrodytų virtusi gyvate. Matyt, Mozė buvo įkvėptas parašyti ir Jobo knygą. Iš jos nemažai sužinome apie didžiausią Dievo priešą Šėtoną. Tas klastūnas pareiškė, kad nė vienas Jehovos tarnas neliks jam ištikimas (Jobo 1:6-11; 2:4, 5).
Ar anų laikų izraelitai manė, jog Edeno sode atsižadėti ištikimybės Dievui pirmąją moterį iš tikrųjų paskatino Šėtonas, prisidengęs gyvate? Ar per gyvatę iš tiesų kalbėjo Šėtonas? Sykį Jėzus Šėtoną pavadino „melagiu ir melo tėvu“ (Jono 8:44). Turbūt sutiksite, kad „melo tėvas“ yra, kitaip sakant, melo pradininkas. Pirmą kartą ištartas melas buvo gyvatės žodžiai, pasakyti Ievai. Dievas žmones buvo įspėjęs, kad jei valgys uždraustą vaisių, mirs, o gyvatė tvirtino priešingai: „Jūs tikrai nemirsite!“ (Pradžios 3:4).
Be abejo, Kristus žinojo, kad gyvate manipuliavo Šėtonas. Argi ne logiška manyti, kad galinga dvasinė esybė galėjo sudaryti įspūdį, jog kalba gyvatė? Ar nesutiktumėte, kad Pradžios knygos pasakojimas skeptiškai vertinamas visai be pagrindo?
Jėzus Kristus vadinamas „ištikimuoju bei tiesakalbiu Liudytoju“ (Apreiškimo 3:14). Jis, tobulas žmogus, niekada nemelavo, neiškreipė tiesos. Prieš ateidamas į žemę jis ilgus amžius gyveno danguje, kaip pats sakė, „dar prieš atsirandant pasauliui“ buvo šalia savo Tėvo Jehovos (Jono 17:5). Tad kai žemėje buvo kuriama gyvybė, Jėzus tai matė. Kristaus mokymai rodo, kad Adomas ir Ieva tikrai gyveno. Aiškindamas, kad vienpatystė yra Jehovos nustatyta santuokos norma, Jėzus paminėjo pirmąją porą (Mato 19:3-6). Jeigu Adomas su Ieva niekada negyveno ir Edeno sodas, jų namai, pramanytas, vadinasi, arba Jėzus buvo apgautas, arba melavo. Tačiau nei taip, nei anaip būti negali. Jėzus savo akimis matė, kokia tragedija įvyko Edeno sode. Neigdami Pradžios knygoje užrašytą istoriją, parodytume stokoją tikėjimo Jėzumi. Taip pat būtų neįmanoma perprasti kai kurių esminių Biblijos mokymų, tušti būtų Dievo pažadai.
Dievo siųstas tvanas, matyt, nuplovė visas Edeno sodo žymes. Ezechielio 31:18 užrašyti žodžiai leidžia suprasti, kad septintajame amžiuje prieš mūsų erą „Edeno medžiai“ jau seniai buvo išnykę.
Pasakojimai vaikams iš Biblijos
Laidų personažai - Lietutė ir meškiukas Knopsis. Jų dialogu perteikiamos ir svarstomos vaikams aktualios problemos. Iš Lietutės krištolinio laistytuvo „liejasi“ įvairios Šventojo Rašto istorijos. Atgyja biblijiniai herojai, sukuriami jų charakteriai, perteikiami išgyvenimai.
Istorijos pateiktos chronologine tvarka, vaikams lengvai suprantamos, neilgos.
Senojo Testamento istorijos:
- Dangaus ir Žemės sukūrimas. Žmogaus sukūrimas.
- Nojus stato laivą. Tvanas.
- Babelio bokštas.
- Jokūbas ir Ezavas. Jokūbas apgaulės būdu gauna tėvo Izaoko palaiminimą.
- Jokūbo kelionė. Ezavas atleidžia Jokūbui.
- Juozapas Egipte.
- Mozės gimimas.
- Mozė pabėga į Midjaną.
- Gideono drąsa.
- Dovydas nugali Galijotą.
Naujojo Testamento istorijos:
- Jėzaus gimimas.
- Rytų išminčių apsilankymas.
- Jėzaus krikštas.
- Pirmasis ir antrasis duonos padauginimai.
- Dešimt talentų.
- Paskutinė vakarienė.
- Jėzaus suėmimas, teismas ir mirtis.
- Jėzaus prisikėlimas.
- Pasirodymas Marijai Magdalenai ir mokiniams.
Nuostabiausia visų laikų istorija. Biblija per 3 minutes
Biblija, Šventasis Raštas arba Naujasis ir Senasis Testamentai - tai ne paprasta knyga, tai Dievo laiškas žmonėms. Dievo įkvėpti žmonės užrašė šį laišką - Testamentą, kurio žinią galime sužinoti tik jį perskaitę. Pradžioje šis laiškas buvo parašytas senųjų amžių kalbomis: hebrajų, aramėjų, graikų. Prasidėjus apšvietos epochai arba kitaip - XVI a. Iš viso Biblija yra išversta į 2233 pasaulio kalbas.
Kai meldžiamės, mes kalbamės su Dievu, pasakojame Jam savo istoriją, dalinamės džiaugsmu ir liūdesiu...
