Dzūkų tarmė - tai ne tik būdas bendrauti, bet ir unikalus kultūros paveldas, kurį svarbu išsaugoti ateities kartoms. Nors pats nesu kilęs iš Dzūkijos, išgirdęs dzūkų kalbą, sustoju ir klausausi kaip muzikos. Laimei, yra žmonių, kurie deda daug pastangų, kad dzūkų kalba gyvuotų ir būtų perduodama vaikams. Šiame straipsnyje apžvelgsime iniciatyvas ir kūrinius, skirtus dzūkų kalbos populiarinimui tarp vaikų.
Knygos - vartai į dzūkų kalbos pasaulį
Vienas iš būdų supažindinti vaikus su dzūkų tarme - knygos. Ievos Anelauskaitės-Motiejauskės knyga "Dabarcinės pasakos" - puikus pavyzdys. Šios trumpos pasakaitės, parašytos dzūkų tarme, pasakoja apie mergaitę ir jos broliuką iš Dzūkijos. Knygoje esantys tarmiški žodžiai yra pažymėti kursyvu, o knygos pabaigoje rasite dzūkiškų žodžių žodynėlį. Vietoje iliustracijų knygoje puikuojasi Vitos Jasienės sukurti vaizdingi karpiniai, kurie suteikia knygai netradicinio žavesio. Dažnai mažieji skaitytojai pavargsta nuo tų ryškių spalvų, margumo, tad toks juodai-baltas sprendimas tikra atgaiva estetikos ištroškusioms akims. Ievos sukurtos “Dabarcinės pasakos” skirtos ikimokyklinio amžiaus vaikams ir pradinukams - jos trumpos, pamokančios, labai vaizdingos ir, garantuoju, sukelsiančios daug klausimų ne tik kodėl taip senovėje gyveno, bet ir ką žodžiai reiškia. Pamenu, Rimanto Kmitos šiaulietiškai parašytąi “Pietinia kronika” irgi reikėjo pastangų ne turinį, o pačius žodžius suprast. Lyg lietuviškai parašyta, bet nesupranti apie ką.
Svetlana Žadeikienė - tikras Alytaus krašto deimančiukas, kuri siekia išsaugoti dzūkų tarmę. Beveik 50 metų pedagoge dirbusi moteris yra išleidusi ne vieną knygą dzūkų tarme, veda edukacijas, renka senąsias tarmiškas frazes. 2023 m. Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka išleido Svetlanos Žadeikienės sukurtą dzūkišką knygelę „Paukštukai ir Būžukai“, kuri atveria vaikams gražios senelių ir prosenelių kalbos lobius, skatina juos skaityti, o jei dar nemoka - klausyti. Knygelėje rasite trumpus dzūkiškus eilėraštukus apie gražius ir įdomius dalykus, iliustruotus Alytaus Dzūkijos mokyklos vaikų piešiniais.
Tiems, kuriems patinka lietuvių literatūra, tikrai gali patikti Aušros Šiaučiulienės knyga "Dzūkų dainelės vaikams" (su CD).
Prieš metus žmonės galėjo perskaityti mažąjį princą žemaitiškai - „Mažasis princos.“ O šiais metai prie šios knygos prisijungė dar dvi tarmės: aukštaičių - „Mažasai princas“ - ir dzūkų - „Mažulis princas“. „Mažasisiai princas mani apipyla klausimais, ale maniškiu, ragis, negirdėja. Garsas apipyla - girdit, kietai aš tariu, jeigu mes dabar dedam lygybę, kaip būtų standartinėj kalboje, būtų „apylė“, - pasakoja knygos vertėja Daiva Kardelytė-Grinevičienė. Taip skamba aukštaičių tarmė, o tiksliau - rytų aukštaičių, uteniškių patarmė. Joje ypač skiriasi kirčiavimas, taip pat ir kai kurių žodžių tarimas. Perrašyti knygą aukštaitiškai vertėjams užtruko apie pusę metų. Tiesa, jie pasakoja, kad teko susidurti su ne vienu iššūkiu - kaip sudėlioti sakinio struktūrą, taip pat kaip pritaikyti knygą įvairaus amžiaus skaitytojams. „Sakinio pradžia „tai yra“ labai dažnai kartojasi lietuviškajame vertime. Ir patarmėje, na, taip nesakoma, tokios formuluotės nėra, tai buvo ganėtinai sudėtinga rasti tą tokį skambesį“, - sako D. Kardelytė-Grinevičienė. „Jaunimas paima - du žodžiai, atsiverčia eilutę, trečio žodžio nesupranta ir meta knygą į šoną. Negali tos kalbos padaryti labai buitinės, nes tada prapuola Egziuperi. Tai va, čia yra valundelį - tas lį - mes čia dar nosinę prikabinom, l perbrauktas, tai reiškia, kad negali tarti „ly“, - sako knygos vertėjas Vytautas Kardelis. „Mažasis princas“ dzūkiškai „Labu dzienu“, - pasisveikino Mažulis princas. „Labu dzienu“, - atsakė kupčius. Naujausius žernukus - tai čia turima omeny naujausius vaistus troškuliui numalšinti“, - kaip knygos fragmentas skamba dzūkiškai, pasakoja knygos vertėjas, poetas Juozas Žitkauskas. Poetas pasakoja, kad versti nebuvo sunku - toks jausmas, jog Egziuperi knygą lyg dzūkų tarme rašė. Pasak jo, šioje tarmėje kietinami žodžiai. „Norėdami kitatarmiai pamėgdžiot dzūką, tai belekur sudeda „dz“, „c“ ir maždaug „čia dzūkiškai pašnekėjau“ - nei galo dzūkiškai nepašneka“, - sako J. Žitkauskas. Nors perrašyti knygą dzūkiškai nebuvo sunku, iššūkių vertėjai, vis tik, neišvengė. „Stengėmės kaip įmanoma išvengti svetimybių iš gudų rusų ar lenkų kalbos o, iš tiesų, dzūkai turi gražių savo žodžių“, - teigia poetas.
Edukacinės iniciatyvos - dzūkų kalba iš pirmų lūpų
Svetlana Žadeikienė keliauja po darželius ir mokyklas, moko vaikus dzūkiškai. Jos darbas duoda puikių vaisių. Gegužės 19 dieną Nedzingės bibliotekoje vyko popietė, skirta Dzūkijos metams paminėti. Dalyvavo Nedzingės ir Tolkūnų kaimų jaunieji bendruomenių nariai. Bibliotekininkė Irena Krutulienė renginį pradėjo poeto Martyno Vainilaičio eilėraščiu „Mano dzūkeliai“, paporino ščyrų atsicikimų, kuris buvo Kazimieravo kaimi „Paršo gaudzynės“. Kultūros centro vadovas Albertas Jakubavičius dzūkų tarmi paporino apie Kamisarkos kaimi gyvenusį smuikininką Ramasiuką. Vaikams išdalinti dzūkų tarmės tekstai. Reikėjo išsirinkti patinkančias ištraukas ir paskaityti. Melita Melešiūtė, Gytis Karčiauskas, Martynas Cickevičius, Paulius Mikalauskas, Andrijana ir Elijus Naručiai skaitė pasakos „Dziedulis ir bobulė“ ištraukas. Matas Banys ir Gustas Krutulis - pasaką „Dzingo kacinas“. Popietės dalyviai sprendė kryžiažodžius, dėliojo sakinius iš dzūkiškų žodžių, minė mįsles, sakė patarlių pabaigas. Albertas papasakojo, kaip ankščiau dzūkai spėdavo orus: „Jei lašiniai rasoja, bus lietaus“, „Jeigu saulė laidzias debesin, bus lietaus“, „Jei gandras stovi an vienos kojos, bus šalta“ ir kt. Kreipėsi į dalyvius: „Žiūnc iš šono dziaugsmas ima, kad tep visi gražiai dzūkiškai šnekat, brangykim, nesisarmacykim savo tarmės ir laikykim savi ščyrais dzūkais, kad dar ilgai galėtūm dzidziuocis savo gražiu dzūkišku šnektu.“
Lauke vaikai žaidė senovinį dzūkišką žaidimą „Pikis“, dalyvavo įvairiose estafetėse, išbandė taiklumą su strėliukėmis.
Tarmių svarba ir išsaugojimas
Idėjos autorius Marius Čiuželis sako, kad tokios knygos padeda nepamiršti, kokia yra spalvinga ir tarmėmis turtinga lietuvių kalba. Pasak jo, vis daugiau žmonių apie tarmes pamiršta. „Viena tarme arba potarme bekalba vienas kaimas, kuriame 5 trobos belikusios, ir tie žmonės skaičiuojami ne šimtais tūkstančių, o skaičiuojami dešimtimis“, - teigia M. Čiuželis.
G. Gaudentas Kurila (kūrybinis slapyvardis - Cieksas Žalbungis) - aktyvus literatūros kūrėjų telkėjas, rašantis ir tarmiškai ir kitus skatinantis taip rašyti. G. Kurila kuria rytų aukštaičių vilniškių tarme, taip, kaip kalbama Mielagėnuose ir jų apylinkėse. Tarmė - ne tik kai kurių balsių ar priebalsių tarimas ne pagal bendrinės kalbos, o pagal savos kalbos dėsnius. Tarmė ir patarmė - tai išskirtinė pasaulėjauta, ištisas kosmosas!
Svetlana Žadeikienė teigia, kad jei nieko nesiimsime, po dviejų šimtų metų dzūkų tarmės visai nebeliks. Todėl svarbu branginti, nesisarmatinti savo tarmės ir laikyti save ščyrais dzūkais, kad dar ilgai galėtume didžiuotis savo gražiu dzūkišku šnektu.
Aukštaitiškas sveikinimas - palinkėjimas (Aukštaičių tarmė)
Dzūkiška pasaka apie juodą katiną
Vienų sykį gyveno dziedukas ir bobukė ir turėjo jie juodų kap suodzis kacinų. Kacinų jie labai mylėjo. Kacinas su jais gyveno vienoj troboj. Tas kacinas nebuvo paprastas jis nuspėdavo orų, vos cik islaistas kieman is kart puola draskyt duris raiškia bus blogas oras, ale jai laksto po kiemų- bus geras oras. Dziedukas dzaugdavos kacino spėjimas tep galėjai susiplanuoc lauko darbus. Vienų rozų išlaistas kacinas in laukų negryžo trobon, jau sutemė ale kacino vis kaip nėr tep nėr. Vos cik išaušus rytui bobukė kamašus ir išai kacino ieškoc jautė bobukės širdzis, kad čia nagus bus takišį laumės. Aina bobukė takucu nugi žūri laumė pabalin žlugtų velėja. Mus aplankė tikra šikavonė - neklausėm jokių varažbų ir ir iškeliavom svieto paveizėti. Va cep, pradėsma kalbėti 🙂 Kokia man dzūkiška šnekta graži - neturėjau nė bobulės, nė tetulės šituos kraštuos, tad išgirdus kur jau dzūkuojant, galiu sustot ir klausyt, kaip muzikos.
Netrukus knygos mylėtojus pasieks ir audioknyga dzūkų bei aukštaičių tarmėmis. Tiesa, suvalkiečiams teks nusivilti - knygos šia tarme nebus - mat ji neturi atskiro raidyno, tačiau audioknygos suvalkiečiai tikrai sulauks ir galės klausytis šios pasakos.
