Mūsų kraštai - tai ne tik gamtos grožis, bet ir turtinga kalba, kurios šaknys siekia senus laikus. Dzūkija, viena iš Lietuvos regionų, garsėja savo unikalia tarme, kurią verta pažinti ir perduoti jaunajai kartai.
Kokia man dzūkiška šnekta graži - neturėjau nė bobulės, nė tetulės šituos kraštuos, tad išgirdus kur jau dzūkuojant, galiu sustot ir klausyt, kaip muzikos. O apie tikrą dzūkišką kalbą galiu vaikams papasakoti, nes Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė išleido nerealią knygą “Dabarcinės pasakos”, kuri, žinoma, parašyta dzūkiškai!
Trumpos pasakaitės porina apie mergaitę ir jos broliuką iš Dzūkijos. Visi tarmiški žodžiai pažymėti kursyvu, o pirmus sakinius skaityti reikia rimto susikaupimo. Paskui, kažkaip, įpranti. Pamenu, Rimanto Kmitos šiaulietiškai parašytąi “Pietinia kronika” irgi reikėjo pastangų ne turinį, o pačius žodžius suprast. Lyg lietuviškai parašyta, bet nesupranti apie ką.
Ievos sukurtos “Dabarcinės pasakos” skirtos ikimokyklinio amžiaus vaikams ir pradinukams - jos trumpos, pamokančios, labai vaizdingos ir, garantuoju, sukelsiančios daug klausimų ne tik kodėl taip senovėje gyveno, bet ir ką žodžiai reiškia. O čia I. Anelauskaitė-Motiejauskė nepamiršta skaitytojų ir knygos pabaigoje patalpintas dzūkiškų žodžių žodynėlis.
Netradicinis ir knygos apipavidalinimas - vietoje iliustracijų čia puikuojasi vaizdingi karpiniai, kuriuos sukūrė Vita Jasienė. Dažnai mažieji skaitytojai pavargsta nuo tų ryškių spalvų, margumo, tad toks juodai-baltas sprendimas tikra atgaiva estetikos ištroškusioms akims.
Mus aplankė tikra šikavonė - neklausėm jokių varažbų ir ir iškeliavom svieto paveizėti. Va cep, pradėsma kalbėti 🙂
Dažnai mažieji skaitytojai pavargsta nuo tų ryškių spalvų, margumo, tad toks juodai-baltas sprendimas tikra atgaiva estetikos ištroškusioms akims.
Dzūkijos kraštovaizdis ir senolių išmintis
Mes dažnai blaškomės ieškodami Rytų išminčių mokymų, karštligiškai vartome kinų feng šui knygas, ieškodami gyvenimo išminties ir harmonijos, o juk tikroji mūsų išmintis - mūsų senolių lūpose. Mažai šilinių dzūkų kaimuose senolių belikę.
Jų kraštovaizdis lėtai kinta: kaimai išsimėtę miškuose aplink Marcinkonis, pagal architektoninį planą - kupetiniai ar gatviniai. Vietovardžiai išradingi - Linažiedziai, Vidursodė, Vuogeliškės, Nabažėliai.
Jei bandysime dzūkams įpiršti lengvesnį, patogesnį gyvenimą, jie atrėš: „Tep darė mūs dziedai…”. Suprask, išgyveno jie - išgyvensime ir mes.
Kryžiai - dzūkų tikėjimo simboliai
Kaimo pradžioje išvysime po aukštą kryžių. Jie aukšti, kad išsiskirtų tarp medžių, supančių kaimą iš visų pusių, kad būtų galima įkasti iš naujo, kai apatinę dalį „pieskelis suėda”. Kiek mažesni - kaimo vidury, kryžkelėse, vos ne prie kiekvienos pirkios. Kaimo gale - vėl aukštas, dvigubas arba su ietimis. Ir būtinai visi padabinti žiurstėliais - Lietuvoje juos taip puošia tik dzūkės. Taip sako senieji kaimų gyventojai.
Miškas - dzūkų maitintojas ir dvasios ramybė
Miškas rengė, maitino, teikė dvasios ramybę. Dar išlikę tik kirviu statytų pastatų, šiam kraštui būdingas sodybų išdėstymas. Kruopščiai buvo parenkama vieta namui, o vėliau ir kiekvienam baldui, namų apyvokos daiktui.
Namui statybai rengiamasi iš anksto. Mediena ruošiama itin rūpestingai. Sako, atėjęs girion, dzūkas jai „pasikloniodavęs”, o paėmęs į rankas kirvį - atsiprašydavęs. Baigęs darbus - padėkodavęs, prižadėdavęs iškirstus medžius atsodinti. Mišką ruošdavo tik žiemą - tada miegančiame medyje mažiausia drėgmės, džiūdamas jis neskilinėja. Nuo rąstų pašalindavo žieves, „suposmuodavo jir per vasarų palikdavo dziūt. Rudenį, nutaikį laiko tarp darbymetės, ovaš palengvėjusį, veždavo namo”.
Grybų ir uogų rinkimo tradicijos
Pasirodžius grybams, dzūko namie nerasi. Grybus jie paprastai parduoda. Vaikšto senieji kaimų gyventojai dar iš tėvų paveldėtais grybų takeliais. Maždaug dvylikos metų vaiką ,,krikšto moma, tota, dziedas ar bobulė imdavo už rankelės jir sakydavo, akšy, aš tau savo tropelas ataduosiu.” Apvestas tropelėm jaunasis grybautojas jau eidavo vienas „ne jieškoc grybo, o cik parsnešč”. Pagal tam tikrus ženklus net neišėję iš kiemo suprasdavo, kur ir kokie baravykai pasirodė - trakinukai, rudagalviai ar balci. Rinko tik penkias rūšis grybų.
- Pavasarį - šmarškus (bobausius).
- Zelionkos (žaliuokės) renkamos į krepšius su dangčiais ir prieš nešant supirkėjams merkiamos į sraunų upių, upelių, šaltinėlių vandenį - „kad nelikt pieskelės”. Zervyniškių teigimu, „jir nakcai zelionkaites, pririštas už raikštės, Ūlon palikdavom”.
- Rinko varnėkus (raudonviršius).
- Budės (ūmėdės) tik retsykiais įkrisdavo kašalėn, kad patektų petelnion. Jas skabė karvės, sarnukės. Dar ir dabar gali išgirsti posakį: „Ko sėdzi kap budė (niekam nereikalingas daiktas), aik darbuicis ar šokc”.
Išėję grybauti net ir gausios šeimos grybautojai miške retai susitikdavo.
Uogavimas - irgi nelengvas darbas, „ale ty sukienkaitės, skepetaitės jir cukierkaitės augo”. Didžiausias turtas - spalgenos, renkamos ir parduodamos ir rudeniop, ir pavasarį. Užpiltos šaltinio vandeniu, išlaikomos ištisą žiemą. Renkamos bruknės, jos dar ir dabar raugiamos žiemai. Mėlynės, vaivorai, avietės, upelių pakrantėse augančios serbentės, bobingės renkamos labai retai ir tuoj pat suvalgomos. Džiovintų mėlynių pasiliekama viduriams tvarkyti ir nuo kosulio.
Bitininkystės tradicijos
Bitutės irgi miške, drevėse. Dar dziedas parinkdavo pušį. Paprastai „susuktų”, „ba jos mediena necinka statybai”, dervingą - net nudžiūvęs toks medis nepūva. Nukirsdavo viršūnę, ir pušelė imdavo augti į plotį, o ne į aukštį. Medžiui nekenkia, žaliuoja šoninėmis šakomis. Tada „umisnu peikenu iškaldavo draves”. Išskobtą angą užverdavo, palikdami landą. Tada jau pačios bitutės „namelius apsišildydavo aplipydamos vašku aplink durelas” - tai „namas” su dviem keturiais butais. Po daugelio metų toks išvirtęs medis supjaustomas, kiekvienam rąstui uždedamas stogelis, įtvirtinama apačia ir jis tampa kelminiu (stačiu arba gulsčiu) aviliu. Medis žymimas, kaip dzūkai sako, „giminės, mūs krūmo žanklu”. Apsigyvenus bitėms, tai jau privati nuosavybė, saugoma įstatymų.
Žalos drevėms pridarydavo meškos. Kad koriai netaptų lengvu grobiu, įtaisydavo kliūčių: padėdavo apverstas akėčias „dancimi in viršų” ties landa, ant virvių pakabindavo lentelę, „lyginai suplaukes”, į kurią atsirėmus rudoji krisdavo, neretai ir ant akėčių. Arba tiesiai prieš pat landą ant virvės parišdavo trinką. Užsikorusiai meškai ji trukdė „išlupc durelas”, letena sušėrus trinka smogdavo atgal „jir neroz voždavo meškiūtei”. Medin įkopti reikėjo ir žinių, ir įgūdžių. „Dziedas pas bites ajo, kap kunigas pas altorių. Pircin prausės, po baltai rėdės jir sakydavo - ainu girion prog kojas in smercį veizėc”.
„Nekencu pučkelių (dabartinių avilių), su jom vienas klapatas - šilcyk, vėdzyk, šark, dar visokios varjozės užpuola. Gi pučkelėn cik parvešcinės bitukės gyvena.” Bitininkaujama iš kartos į kartą. Dzūkijoje dar gyvi bitininkystės papročiai ir tikėjimai.
Karvių ganymas ir žvejyba
Ganoma viso kaimo karvių banda pakiemiui. Ryte nuskamba gongas - skerdžius ar piemuo pasirengęs išginti. Šilinių dzūkų karvytės - sportininkės, kokį dešimtį kilometrų nueina mišku skabydamos žolę. Kiekvienas laukelis, kalnelis, lanka ar net proskyna, kur genamos karvės, turi vardus: Margai, Citnagynė, Banadai, Švokštabalė, Jandrynas, Būdos… Sočios, atsigėrusios ir pailsėjusios prie vandens grįžta. Pienelio vos viena dainyčėlė - trijų litrų medinis kibirėlis. Pienelis skalsus, labai gardus ir maistingas. Vakare pargintos karvės pačios išsivaikšto po kiemus. Kitą rytą išgins jau kitos karvutės šeimininkas.
Žvejota luotais, vėliau atsirado valtys. Pasišviečiant gagančiumi vėžiaujama, buvo plaukiama žvejoti naktį, kai upes, kol nebuvo Kauno hidroelektrinės, atplaukdavo karališkosios žuvys. Žuvys žiemai sūdomos: „Ne vienų bačkelį žuvies, kamsų ar maliutių pasruošdavom Adventui.” Vėžiai - „tuom rozu puodan jir gatava”. Požiūris, kaip ir į visa, kas gyva, tausojantis: „Nikdi negaudėm žuvų su ikrukais.
Dzūkų charakteris ir tautosaka
Čia praeina visas gyvenamas, auginami vaikai, čia žmogus jaučiasi saugus. Namų aplinka gerai pažįstama, jungianti kelių kartų gyvenimus, drauge ir labai paslaptinga. Šeimos gausios. Juo daugiau dukterų - juo didesnis rūpestis tėvui. Teks pasogų sukrauti. Linų nors „užuoganaicį pasėc”. Jau nuo „dzvylikos keturiolikos metų mergaitė imdavo galvoc, kuoj aprangs savo būsimus vaikus, vyrų”.
Šilų dzūkai jokiam darbui žmogaus nesamdė - viską darė patys. „Jei ne grybai jir ne vuogos - šilų mergos būtų nuogos, jei ne grikiai jir ne lįšiai - dzūkų bernai būt nuplyšį.” Šį posakį sugalvojo ne koks pašalietis, norėdamas pasišaipyti, o patys dzūkai. Turi subtilų humoro jausmą. Labai emocingi. Supykę išsikalba, pykčio ilgai nelaiko. Nuoskaudas greit pamiršta. Optimistai. Rodos, dėl nieko nesukantys galvos - gyvenantys lengvai ir žaismingai. „Viena akelė verkia - kita juokias”. Antai prie mirusiojo rymodama rypuoja senolė: „Pažiūrėk, tavo visi susiedėliai suvejo pas tavi, kelkis tėvule, negulėk, atmerk savo šviesias akelas”, ir iškart labai natūraliai marčiai tarstels: „Pamaišyk kokletus - prisvils”, tada vėl graudžiai raudos: „Kam tu mumi palikai vienus vargelio varguoc…” Raudos dar gyvos. Šiliniai - girios vaikai. Gyvenantys santarvėje su gamta. Gerai pažįstantys savo aplinką, puikiai besiorientuojantys miške.
Eilėraščiai vaikams - ne tik gražūs eiliuoti tekstai. Tai puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį, turtinti vaiko žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodį ir turtingumą. Ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis - galinga emocinės išraiškos priemonė. Poezijoje slypi tiek jausmų ir išgyvenimų, suteikiančių vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti, geriau suvokti aplinkinių žodžiais neišreikštas emocijas. Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas. Juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas.
Kaip supažindinti vaikus su poezija?
- Parinkite eilėraščių, tinkamų vaiko amžiui ir raidos etapui. Paprastas eilėraščio rimas, patraukli, vaiko interesus atliepianti poezijos kūrinio tema paskatins vaiko susidomėjimą, o mokymosi procesas bus malonus ir efektyvus.
- Mokymo procesą pradėkite garsiai skaitydami vaikui eilėraščius.
- Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save. Skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį.
- Kartojimas - būtinas veiksmas siekiant įsiminti. Kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį.
- Džiaukitės vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius.
Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana vaikui. Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus, labai turiningų eilėraščių. Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Vytė Nemunėlis, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas.. ir kiti poetai sukūrė daug ypač gražių eilėraščių.
