Graikų mitologijoje Dzeusas yra aukščiausias ir galingiausias Olimpo dievas, šeštasis Krono ir Rėjos sūnus. Jis taip pat yra daugelio graikų mitologijos dievų ir didvyrių tėvas. Dzeusas sukeldavo griaustinį, žaibus, lietų ir vėjus. Pagal Homerą, jis gyveno aukščiausiame Graikijos Olimpo kalne, kur jam pakluso kiti dievai. Iš Olimpo kalno Dzeusas prižiūrėjo žmones, matydamas ir valdydamas viską, apdovanodamas už gėrį ir bausdamas už blogį. Dzeuso simboliai: žaibas, skeptras ir erelis. Romėniškas Dzeuso atitikmuo - dievas Jupiteris, etruskų - Tinia, o hinduizmo - Djausas.
Pasakojama tokia Dzeuso gimimo istorija, kurią vėliau adaptavo graikai pagal kretiečių mitą. Kronas, bijodamas, kad jo vaikai gali atimti iš jo valdžią, vos jiems gimus, prarydavo. Todėl Dzeusą Rėja slapta pagimdė kalno oloje Kretoje. Kronui praryti ji davė akmenų ryšulį. Dzeusą auginti ir saugoti Rėja pavedė ožkai (arba nimfai) Amaltėjai bei ginkluotiems jaunuoliams - kuretams. Dzeusu taip pat rūpinosi nimfos - Adrastėja ir Ida.
Apie Dzeusą kūdikystėje yra daug legendų. Pasakojama, kad Dzeusą išmaitino bitės. Graikiškai bitė vadinama „melissa“, ir pagal vienus duomenis, vienos nimfos vardas buvęs Melisa, o pagal kitus - Melisėju vadinę Adrastėjos ir Idos tėvą. Iš vieno Amaltėjos rago tryško nektaras, iš kito - ambrozija, o nulaužtą Amaltėjos ragą vadino „gausybės ragu“, arba Plutu (turtu), arba Tiche (laime); iš šio rago tekėjo neišsenkama gausybė maisto ir gėrimo. Dzeuso skydą (aigis), kuris iš pradžių reiškė tamsų audros debesį (kaitaragis), liaudies etimologija taip pat susiejo su ožka.
Užaugęs Dzeusas sukilo prieš titanus. Jis paragino Metidę, kad ši duotų Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, tada šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus, į kovą su titanais. Per dešimt metų titanais buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas.
Prometėjo mitas – Iseult Gillespie
Dzeusui buvo išpranašauta, kad jei jo žmonai Metidei gims sūnus, jis nuversiąs Dzeusą nuo sosto. Norėdamas to išvengti, Dzeusas apgavo Metidę, įkalbėjęs ją pasiversti muse, kurią prarijo. Tačiau jau buvo per vėlu, nes Metidė jau laukėsi vaiko. Laikui einant ji pradėjo daryti savo būsimai dukrai šalmą ir mantiją. Jos kalimas, kai ji gamino šalmą, sukėlė Dzeusui didelį skausmą galvoje, ir Prometėjas, Hefaistas, Hermis ar Palamaonas (pagal skirtingus šaltinius) kirviu suskaldė Dzeuso galvą prie Tritono upės. Taip gimė Atėnė, išminties ir karo deivė, Dzeuso pirmoji žmona Metidė buvo Okeano ir Tetijos dukra. Dzeusas, nors ir laikytas visagaliu ir panteono vyriausiuoju dievu, turėjo atlaikyti kelis sukilimus prieš jo valdžią, vienas iš kurių buvo Gigantų mėginimas nuversti Olimpo dievus.
Dzeusas yra dievų ir žmonių tėvas, apibūdinamas kaip „valdovų valdovas, laimingiausias tarp laimingiausių ir tobuliausias tarp tobuliausių, palaimintasis Dzeusas“. Žemiškieji valdovai, karaliai, teigdavo, kad jų valdžia - dieviška, o jie patys save kildinti iš jo arba skleidė legendą, kad jų karališkasis skeptras - Dzeuso dovana. Dzeuso šventieji gyvūnai - erelis ir jautis (Dzeusas jais kartais pasiversdavo), šventasis medis - ąžuolas (ąžuolo lapų šlamėjimu Dzeusas atskleisdavo savo valią). Svarbiausia kulto vieta - Olimpija; ten Dzeuso garbei vykdavo olimpinės žaidynės.
| Vardas | Tėvai | Sutuoktiniai | Vaikai (paminėti tekste) |
|---|---|---|---|
| Dzeusas | Kronas ir Rėja | Metidė, Hera | Atėnė, Arėjas, Hebė, Hefaistas, Apolonas, Artemidė, Hermis, Persefonė, Afroditė, horos, moiros, charičiai, mūzos, Dionisas, Heraklis, Helenė, Dioskūrai, Persėjas, Minojus, Sarpedonas, Radamantas |
| Metidė | Okeanas ir Tetija | Dzeusas | Atėnė |
| Hera | Kronas ir Rėja | Dzeusas | Arėjas, Hebė, Hefaistas |
Dzeusas vienintelis visiškai laisvas (eleutheros), nors ir negali pakeisti tvarkos nei gamtos, nei idėjų pasauly. Dar daugiau, jo buvimas - pasaulio vieningumo laidas. Moiros, likimo deivės, buvo Dzeuso dukterys, taip pat kaip ir Horos, saugančios nustatytą tvarką tiek gamtos pasauly, tiek ir moralės srityje, glaudžiai tarp savęs susijusios. Pripažinti ir gerbti pasaulio tvarką, laikytis Temidės (Įsakymo) įsakymų buvo būtina. Vienintelis žmonių vertas gyvenimo būdas buvo laisvė, ir nors, pagal Eschilą, „niekas nėra laisvas, išskyrus Dzeusą“, vis dėlto, tarp žmonėms Dzeuso teikiamų malonių buvo ir laisvė.
