Fotografija, atsiradusi XIX amžiuje, greitai užkariavo pasaulį, o Lietuvoje jos istorija prasidėjo nuo pirmųjų dagerotipų ir tęsėsi iki moderniosios fotografijos eros. Šiame straipsnyje panagrinėsime svarbiausius Lietuvos fotografijos istorijos etapus ir reikšmingiausius jos atstovus.
Fotografijos atsiradimas ir pirrieji žingsniai Lietuvoje
XIX amžiaus pirmoje pusėje, atradus šviesai jautrias chemines medžiagas, fotografija ėmė sparčiai vystytis. 1839 m. vasarą pirmosios dagerotipinės nuotraukos Lietuvoje buvo padarytos jau netrukus po to, kai L. Daguerre’as Prancūzijos mokslų akademijai pristatė savo išradimą. Vėliau Vilniuje fotografavo ir kitų šalių atstovai. Pirmasis 1843 m. laikraščiuose apie save paskelbė dagerotipininkas C. Ziegleris. Tais pačiais metais Vilniuje portretus fotografavo L. R. Rosensonas, o 1844 m. lapkritį - Vienos chemikas F. Danneris. Vilnietis E. Rosensonas, fotografijos mokęsis Karaliaučiuje, 1844 m. atidarė savo ateljė, kuri veikė su pertraukomis iki 1863 m. 1851 m. Vilniuje fotografavo dagerotipininkas iš Norvegijos Neupertas. Nuo 1854 m. iki 1859 m. Romerių name Savičiaus gatvėje apsistodavo Neuschaefferis, kartais atvykdavęs į Vilnių.
Nuo 1860 m. ilgainiui fotografija išstūmė dagerotipiją. 1860 m. atidarytos dar kelios fotoateljė - A. Korzono, A. Swieykovskio, V. Rapoport, tikriausiai 1861 m. - A. Bonoldi. Kai kurie fotografai, siekdami modernizuoti savo veiklą, siuntėsi įrangą iš Paryžiaus ir net siūlė pirkti fotoaparatus bei albumus. Nuo 1863 m. birželio 6 d. iki 1905 m. sausio 1 d. buvo galima aptarti tuometines fotoateljė veiklą, remiantis patikrinimo medžiaga. Darbai, jų kokybė ir pobūdis keitėsi, kaip ir savininkai, klientų poreikiai bei įstatymai.
Fotografų veikla XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Lietuvoje veikė daugybė fotografų. Vienas iš jų, Vincas Ferinauskas, gimė apie 1910 m. ir pradėjo mokytis fotografijos pas Panevėžio fotografą ir atvirukų leidėją Jankelį Trakmaną. 1913 m. vedęs, grįžo į Debeikius, nusipirko paviljoną ir ėmėsi savarankiškai fotografuoti. Po Pirmojo pasaulinio karo įkūrė nedidelį fotoateljė Miežiškiuose. Jo didžioji dalis fotoarchyvo saugoma Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Kupiškyje vienas pirmųjų fotografų buvo Jonas Jakutis, kuris 1920-1924 m. buvo miesto tarybos narys ir pirmasis burmistras. Jis ateljė įsirengė namuose ir fotografavo lauke, naudodamas to meto rekvizitą. Jo darbai, datuojami apie 1927-1928 m., vaizduoja Kupiškio miestą.
Kitas svarbus fotografas, Kazimieras Juozakas, susidomėjo fotografija apie 1930 m. ir apie 1936 m. atidarė savo ateljė. Jis fotografavo tiek paviljone, tiek miesto vaizdus ir įvykius. Karo metais jis buvo vienintelis fotografas mieste. Vėliau, vengdamas tremties, su šeima pasitraukė į Šeduvą, o 1955 m. grįžęs rado savo archyvą sunaikintą.
Panevėžyje svarbią vietą užėmė fotografas Icikas Fridas (Fried), kuris fotografavo nuo 1921 m. ir turėjo ateljė Bataliono g. 2. Jo darbai apėmė miesto vaizdus, įvykius, interjerus. Taip pat verta paminėti fotografą Stasį Banelį, kuris okupacijos metais baigė reporterio kursus ir įgijo rašytojo specialybę. Jis buvo pirmasis Panevėžio muziejaus prižiūrėtojas ir aktyviai dalyvavo kraštotyros veikloje.
Fotografų atelje ir jų veikla
Daugelis fotografų savo ateljė įsirengdavo namuose arba nuomodavosi patalpas. Pavyzdžiui, Juozas Karazija turėjo ateljė „Menas“ Vytauto Didžiojo g. Jo darbai, pažymėti fotografo spaudu, datuojami nuo 1926 m. ir apima įvairius portretus, žmonių grupes, vinjetes.
Petras Jutelis, gimęs 1904 m., dirbo fotografo pagalbininku, o vėliau, vedęs, savo namuose Ramygalos g. 111 (dabar 89) įsirengė ateljė. Karo metais jis daugiausia fotografavo žmones ir spausdino nuotraukas. Jo ateljė Vasario 16-osios g. veikė nuo 1933 m.
Kitas Panevėžio fotografas, A. Kerbelis, turėjo ateljė Vasario 16-osios g. Jo darbai, datuojami 1939-1940 m., apima portretus ir miesto vaizdus.
Jonas Cibulskis, kurio jaunatviški portretai buvo itin vertinami, turėjo ateljė „OMEGA“ Respublikos g. 30. 1952 m. jis buvo suimtas ir ištremtas, o grįžęs į Lietuvą 1959 m., tęsė fotografijos veiklą, kūrė meninius portretus ir dalyvavo parodose.
Panevėžio mieste veikė ir kitos fotoateljė, pavyzdžiui, „Marsas“ Plukio g. 1, kurios savininkas iki Pirmojo pasaulinio karo ir 1918-1922 m. fotografavo geležinkelio stoties miestelyje. Taip pat verta paminėti fotografą P. Puzino g. 5, kuris 1933 m. įsirengė ateljė Vasario 16-osios g. 21.
10 Lietuvos fotografijos istorijų. Aleksandras Macijauskas
Reguliavimas ir apribojimai
Fotografų veiklą XIX a. antroje pusėje reguliavo griežti įstatymai. Nuo 1863 m. birželio 6 d. įsigaliojo gubernatoriaus M. Muravjovo įsakymas, kuriuo buvo griežtinama kontrolė. Dėl politinio nepatikimumo kai kurių fotografų darbai buvo konfiskuojami, o patys fotografai baudžiami ar net ištremti. Pavyzdžiui, A. Korzonas 1863 m. birželio 29 d. buvo nuteistas ir ištremtas.
Nuo 1870 m. veikė Laikinosios fotografijos cenzūros taisyklės, kurios nustatė, kad fotografai visiškai atsako už savo darbuotojų veiksmus. Taip pat buvo reikalaujama kasmet atnaujinti leidimus veiklai. Nepateikus reikiamų dokumentų ar nesumokėjus užstato, ateljė galėjo būti uždaromos.
Nuo 1863 m. birželio 6 d. gubernatoriaus įsakymu buvo draudžiama fotografuoti vietovių vaizdus be specialaus leidimo. Vėliau, 1892 m. rugpjūčio 1 d. cirkuliaru, šios nuostatos buvo primintos ir papildytos. Dėl politinio nepatikimumo ar kitų priežasčių, kai kurių fotografų prašymai leisti fotografuoti vietoves buvo atmesti.
Nepaisant apribojimų, fotografai stengėsi plėsti savo veiklą. Pavyzdžiui, J. Hermanavičius, gavęs leidimą dirbti su kompanionu, 1898 m. siekė sudaryti Rusijos vaizdų albumą. Taip pat svarbu pažymėti, kad nuo 1903 m. leista fotografuoti vietoves, o tai lėmė didesnį tokių nuotraukų kiekį.
tags: #dvynukus #fotografavom #kai #jiems #buvo
