Vaiko psichologija - tai žmogaus raidos psichologijos šaka, tirianti vaiko psichikos raidą ir jos dėsnius. Ji apima visus amžiaus tarpsnius: kūdikystę, ankstyvąją vaikystę, ikimokyklinį, jaunesniojo mokyklinio amžiaus, paauglystės ir vyresniojo mokyklinio amžiaus psichologiją. Vaiko psichologija tiria psichikos raidos priežastis ir ypatybes, pažinimo, valios, emocijų bei veiklos (žaidimų, mokymosi, darbo) raidą, asmenybės ir individualių, taip pat tam tikram amžiaus tarpsniui būdingų psichologinių ypatybių susidarymą. Vaiko psichikos raidą skatina turininga ir įvairi aplinka bei bendravimas, ypač reikšmingas bendravimas su motina, kuri patenkina vaiko svarbiausius poreikius: emocinio sąlyčio, supratimo, pažinimo, saugumo. Trūkstant bendravimo su motina, vaiko psichinė raida gali sutrikti. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi sensityviuosius periodus - raidos periodus, kai besiformuojantis organizmas ypač jautrus ir imlus skirtingiems dirgikliams, todėl vaikui lengviau įgyti tam tikrą įgūdį, pavyzdžiui, kalbėti ar skaityti.
Pagrindiniai vaiko raidos etapai ir jų ypatumai
Pagrindinis vaiko asmenybės branduolys susiformuoja iki 3 metų. Šiuo laikotarpiu pasąmonėje formuojasi elgesio, asmenybės savybių modeliai, smegenų veikla ir jų jungtys, nuo to labai priklauso, koks ateityje bus mažas žmogutis. Klasikinės psichologijos atstovai teigia, kad mažyliui iki 3 metų geriausia augti su tėčiu ir mama, ypač jei nėra galimybės rinktis kokybiškų darželių ir pedagogų. Taip pat svarbu, kad vaikas nuo pat gimimo jaustų, jog jo poreikiai patenkinami, į jo pagalbos šauksmą (verkimą) reaguojama su kantrybe ir meile. Tai padeda formuotis pamatinio saugumo jausmui, kuris leidžia vaikui suvokti, kad pasaulis yra saugus.
Antrasis asmenybės formavimosi etapas vyksta iki 7 metų. Jeigu šie svarbūs raidos etapai praleidžiami, vėliau apšlifuoti vaikelio charakterį bus galima, bet nelengva - teks daug dirbti ir taikyti intensyvią terapiją. Po šių dviejų laikotarpių - iki 3 ir iki 7 metų - vaiko vidiniai elgesio modeliai iš esmės smarkiai nebesikeičia.
Apie pirmuosius metus pradeda formuotis savarankiškumas, todėl labai svarbu vaikui kuo daugiau leisti daryti ir išbandyti pačiam. Jūsų vaiko norai gali dažnai keistis: vienu metu jis gali norėti laisvės ir drąsiai leistis tyrinėti nepažįstamą teritoriją, o kitu - bėgti pas jus nusiraminimo ar pritarimo. Tad pirmiausia suteikite vaikui laisvę tyrinėti ir paskatinkite, tačiau būkite netoliese, kai vaikui jūsų prireiks. Dvimetis ar trimetis jau turi mokėti palaukti ir mokytis būti vis kantresnis. Svarbu, jog tėvai mokytų vaiką jam tinkamais ir suprantamais būdais, o ne verstų vaiką naudodami agresiją. Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda suprasti ir vykdyti nurodymus: paimti, padėti ar atnešti daiktą, pažįsta artimuosius, žino jų vardus. Jie lengvai atlieka judesius, geba patys valgyti. Mažieji jau gali pasakyti apie 20 žodžių (pavadinti aplinkos daiktus ir pan.). Antraisiais gyvenimo metais vaikai domisi aplinkos daiktais, klausinėja apie juos. Reaguoja į kitų žmonių jausmus, gali tuos jausmus išreikšti žodžiais. Palaipsniui vaikai tampa vis labiau ir labiau savarankiški ir nepriklausomi. Apie antrus metus vaikai dažnai pradeda mokytis atlikti gamtinius reikalus į puoduką. Tai svarbus įvykis vaiko savarankiškumui. Šiuo metu svarbu nedaryti vaikui spaudimo ir nereikalauti iš jo to, kam jis pats dar nesijaučia pasiruošęs, tačiau labai svarbu draugiškai paskatinti, padrąsinti ir padėti vaikui atlikti „reikalus“ pačiam. Tai stiprina vaiko pasitikėjimą savimi ir jūsų tarpusavio ryšį. Kai jam pavyksta, pastebėkite ir pagirkite. Svarbu nepamiršti, kad nėra jokių terminų, iki kurių vaikas turėtų išmokti. Nėra reikalo rungtyniauti su kitais vaikais - kiekvienas turi savo tempą, kuriuo mokosi. Tai labai svarbu ugdant vaiko emocinį stabilumą bei savivertę. Šiuo metu vaikui svarbu judėti - judėjimas teikia daug džiaugsmo ir padeda lavinti ir pažinti savo kūną. Mažyliai lipa aukštai, vartosi, šoka nuo laiptų, ir šokinėja per balas ar ant lovos. Dviejų metų vaikai pajaučia savo galias, savo autonomiškumą ir nepriklausomybę nuo suaugusio žmogaus. Jie jaučiasi galintis patys nuspręsti ir įgyvendinti savo sprendimus. Sprendimai dažnai būna, suaugusiojo akimis žiūrint, neteisingi, bet vaikui jie labai svarbūs, nes yra jo. Vaikas pradeda suvokti save kaip asmenybę, suprasti, kad jis yra jis, o mama yra mama. Iki šio momento, vaikas daugiau ar mažiau neabejotinai paklusdavo suaugusiems. Geriausia taktika tokiais atvejais - atitraukti vaiką tuo metu nuo jo užgaidų ir pereiti prie kitos veiklos ir kitų interesų. Reikia žinoti, kad dvejų metų vaikas skuba iš vieno kraštutinumo į kitą. Savęs patvirtinimo troškulys pasireiškia tuo, kad jis nuolat šaukia: „Aš pats!“ Tik įsitikinęs savo bejėgiškumu, vaikas prašo pagalbos: „Padaryk“, „Padėk“. Jis siekia nepriklausomybės ir tuo pačiu nenori visiškai apleisti kūdikio pozicijos, kurioje jaučiasi saugiai, globojamas vyresniųjų. Tokio amžiaus vaiką reikia mokyti laikytis kažkokių tai šeimoje ar visuomenėje priimtų normų, taisyklių ir rutinos. Tačiau taisyklės turi būti lanksčios. Per griežta rutina tokiam amžiui vaikui netinka. Antrojo gimtadienio sulaukęs vaikas žengia į įdomų ir sparčiai besikeičiantį savo raidos etapą. Šiuo metu tėvai dažnai stebi, kaip jų mažylis tampa vis savarankiškesnis, smalsesnis, nori pats tyrinėti pasaulį ir suprasti jo veikimo taisykles. Per antruosius gyvenimo metus vaikai ženkliai tobulina savo fizinius gebėjimus. Jie tampa tvirtesni, moka vis geriau išlaikyti pusiausvyrą ir atsiranda noras savarankiškai judėti. Daugelis 2 metų vaikų jau geba vaikščioti be pagalbos, bėgioti, pakelti daiktus nuo žemės nenukrentant ir netgi lipti laiptais. Šiame amžiuje taip pat pastebimas rankų ir akių koordinacijos tobulėjimas: kūdikystės negrabumą keičia tikslingesni judesiai. Kalbos plėtra yra vienas iš įdomiausių 2 metų vaiko raidos aspektų. Šiuo metu mažylis greitai plečia savo žodyną - jis gali vartoti nuo 50 iki 200 žodžių, o kai kurie net daugiau. Dviejų metų vaikai jau ima jungti žodžius į trumpus sakinius. Ekspertai pataria vengti perteklinio „vaikiško“ kalbėjimo - geriau kalbėti aiškiai ir teisingai, kad vaikas mokytųsi taisyklingos kalbos struktūros. Šiame etape vaikas ima labiau suprasti emocijas - tiek savo, tiek kitų žmonių. Jis pradeda jausti empatiją, domisi kitų vaikų žaidimu, nors dažnai dar žaidžia lygiagrečiai, o ne kartu. Tėvai turėtų suprasti, kad tokie emociniai protrūkiai yra natūrali raidos dalis. Ramus bendravimas, kantrybė ir aiški dienos rutina padeda vaikui išmokti atpažinti bei valdyti savo jausmus. Žaidimai yra pagrindinis 2 metų vaikų mokymosi būdas. Jie tyrinėja aplinką per veiksmą ir patirtį - rūšiuoja daiktus pagal formą, spalvą ar dydį, mėgina daryti paprastus pasirinkimus ir imituoti suaugusiųjų veiksmus. Šio amžiaus vaikas jau geba sutelkti dėmesį trumpam laikui, tačiau jam greitai pabosta monotoniška veikla. Todėl rekomenduojama pasiūlyti įvairius lavinamuosius žaislus, paprastus konstruktorius, knygeles su paveikslėliais ir klausimus skatinančius žaidimus. Antrojo gimtadienio sulaukęs vaikas tampa išrankesnis maistui. Tai normalus etapas, kai mažyliai pradeda rodyti savo nuomonę ir norą kontroliuoti, ką jie valgo. Tėvams svarbu išlaikyti kantrybę ir pasiūlyti sveiką, įvairų meniu, nespaudžiant suvalgyti visko. Kaip ir mityba, miegas šiame amžiuje turi būti pastovus. Dauguma dvejų metų vaikų miega naktį apie 10-12 valandų ir dar vieną trumpą pogulį dienos metu. Tėvai yra pagrindiniai vaiko raidos gidai. 2 metų amžiuje mažylis ima daug ką kopijuoti - nuo emocijų iki elgesio modelių. Kuo dažniau tėvai demonstruoja pagarbius bendravimo būdus, rodo empatiją ir rūpinasi savimi, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas šiuos modelius perims. Psichologai ir pediatrai sutaria, kad dvejų metų vaiko raida yra labai intensyvi ir individuali. Vienas iš svarbiausių raidos etapų yra savarankiškumo ugdymas, kuris prasideda nuo pat mažens. Tėvai turi skatinti vaiką tyrinėti pasaulį, suteikti jam galimybę daryti klaidas ir mokytis iš jų. Taip pat svarbu ugdyti kantrybę, nesėkmių priėmimą ir savikontrolę.
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo iššūkių. Jau pradėjęs eiti į mokyklą vaikas gali vis ryškiau rodyti norą būti nepriklausomam, savarankiškam. O sulaukę 10-11 metų vaikai nesąmoningai labiau lygiuojasi ne į tėvus, o į draugus, mat jų įtaka stipresnė. 11-12 metų pradeda vystytis brendimo požymiai, dažnėja pyktis, keičiasi nuotaikos, daugėja baimių ir nerimo.
Tėvų vaidmuo vaiko raidoje
Tėvai yra pirmieji mažylio auklėtojai ir mokytojai, todėl jų vaidmuo neabejotinai yra svarbiausias. Jeigu šeimoje dominuoja meilė, gerumas, savitarpio supratimas, rūpestis, mažylis bus imlesnis auklėjimo poveikiui, ramesnis, emociškai stabilesnis, jausis saugus. Nuo vaiko neįmanoma nuslėpti nė menkiausio tėvų nuotaikos pokyčio.
Pilnoje šeimoje vaikas turi du pavyzdžius palyginimui - moters (mamos) ir vyro (tėčio). Vaikas nesąmoningai susitapatina su savo lyties gimdytoju, o antrąjį suvokia kaip priešingą sau pavyzdį. Tėčio (arba tiesiog vyro) nebuvimas šeimoje gali rimtai sutrikdyti psichologinę bei socialinę vaiko raidą. Galimi intelekto sričių vystymosi sutrikimai, apsunkintas lyčių suvokimas (identifikavimas) bei bendravimas su priešingos lyties asmenimis.
Mama sukuria jaukų saugų pasaulį, kur atspėjami ir įvykdomi mažylio norai, padedama ir nieko nereikalaujama. Tėvas pateikia savąjį pasaulį, kur kiekvienas atsakingas už save, kur yra nežinia, rizika ir sėkmė, o meilė skiriasi nuo mamos meilės. Mamos daug dažniau naudoja žaislus bendraudamos su mažyliais, o tėvai dažniausiai tam pasitelkia savo kūną. Tėvas duoda vaikui kur kas daugiau erdvės judėjime ir neskuba, kaip mama vaikui susidūrus su netikėtumu, būti šalia kad apgintų.
Tėvas vaikui asocijuojasi su tvirtumu, stabilumu, disciplina, tvarka, kaip mama - su švelnumu, rūpestingumu, šiluma, besąlygiška meile. Abu gimdytojai drauge suformuoja vaikui pasaulio pilnatvės, užbaigtumo įvaizdį. Tėvas ne tik gimdytojas, bet ir vyro pavyzdys. Mažyliui labai svarbus tėvo artumas, nes tarp jo ir tėvo yra savotiška distancija, kuri atėjus laikui leis atžalai atsiskirti nuo tėvų ir pradėti gyventi savarankiškai.
Ankstyvojoje vaikystėje pagrindinė veikla yra žaidimas. Žaisdamas vaikas realizuoja savo gabumus, mokosi bendrauti, įgyja naujų žinių, patiria įvairių emocinių išgyvenimų. Didelė paskata tolesnei psichikos ir asmenybės raidai - mokymosi pradžia. Mokymasis keičia visus psichinius procesus (suvokimą, atmintį, mąstymą, vaizduotę), suteikia vaikui valingumo, kryptingumo.
Tėvų požiūris į auklėjimą daro didelę įtaką vaikų raidos sėkmei. Vaikai dar neturi pakankamai patirties ir žinių, kad visada galėtų patys priimti teisingus sprendimus, todėl tėvai turi atsakingai nustatyti ribas ir kartu gerbti vaiko asmenybę. Tėvystė - tai nuolatinis mokymasis, o svarbiausia - nuoširdus dėmesys vaikui ir rūpinimasis jo fizine ir emocine gerove.
Jeigu ateina tėvai pas psichologą su jau ūgtelėjusia atžala ir sako: „Nesusišnekame, dabar jau norėtume auklėti“, suprantama, kad vaikas nepasiduoda auklėjimui, kaip suaugusieji įsivaizdavo, kaip tikėjosi. Mažyliui nepaprastai sunku, nes jis visą savo gyvenimą gyveno vienaip, bet staiga jį pradeda „laužyti“. Jis tam priešinasi, nes iki tol gyveno kaip kunigaikštis. Vaiko galvoje tvyro sumaištis. Pavyzdžiui, itin globėjiški gimdytojai viską darė už jį arba, priešingai, atsipūtę tėvai tiesiog viską leido. Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai gyventi palaidoje baloje nebeįmanoma, ir tėvai dažnai tampa savitais agresoriais, nes juos apima visiškas bejėgiškumas ir beviltiškumas, kai pabando nubrėžti ribas.
Neretai tėvai dėl šventos savo ramybės, kad tik ko nors nepridarytų, įkiša į rankas planšetę, kad padūkėlis tik sėdėtų ir nekvaršintų galvos. Tėvams taip lengviau ir patogiau, tačiau nei kantrybė, nei įgūdžiai vaikui neugdomi. Pažiūrėkite, kiek suaugusiųjų linkę isterikuoti po pirmosios nesėkmės, o viskas iš ten - iš vaikystės.
Pagrindinė taisyklė turėtų būti tokia: ne suaugusieji padaro už vaiką, o jį patį skatina tai atlikti. O tėvai bus saugus meilės ir šilumos uostas, visada padės, kai reikės. Taip išmokote savo mažiuką priimti ir įveikti nesėkmes, ugdote kantrybę ir pakantumą.
Vaiko psichologijos tyrimo metodai
Vaiko psichologijos tyrimo metodai apima stebėjimą, pokalbį, eksperimentą, vaiko veiklos (piešinių, lipdinių, konstravimo darbų ir kitų) analizę. Vaiko psichologijos pradininkas Didžiosios Britanijos psichologas W. T. Preyeris knygoje „Vaiko siela“ aprašė vaiko elgesį ir emocines problemas. 20 a. pradžioje vaiko psichologija tapo savarankiška psichologijos šaka, darė poveikį geštaltpsichologija, biheiviorizmas, psichoanalizė, psichosocialinė raida. Vaiko psichologijos problemas tiria Vilniaus universitetas, Lietuvos edukologijos universitetas, Švietimo plėtotės centras.
Kaip ankstyvosios vaikystės patirtis veikia visą gyvenimą trunkančią sveikatą ir mokymąsi
Vaiko teisių gynėjai skaičiuoja, kad būtent paaugliai dažniausiai patiria smurtą, nepriežiūrą. Kiekvienas vaiko raidos etapas turi savų iššūkių, kuriuos lemia vaiko amžius ir patirtis. Kai kurie paaugliai, susidūrę su stresu ar nerimu, gali būti irzlūs, išreikšti pyktį ar kaltinti kitus. Svarbu, kad tėvai suprastų, jog šios emocijos kyla iš vidinio nerimo, ir stengtųsi palaikyti atvirą dialogą.
Labai mažo vaiko pagrindiniai poreikiai: būti pavalgiusiam, kad būtų šilta ir saugu, kad šalia būtų žmonių, kurie gali pasirūpinti. Tad šiuo periodu tėvų tikslas yra patenkinti pagrindinius fiziologinius ir psichologinius poreikius, t. y. saugumą ir artumo jausmą. Ankstyvojoje vaikystėje padėtas saugumo pagrindas vaiką lydi ir kitais raidos etapais. Tiesa, vaikui pradėjus lankyti mokyklą, gali kilti naujų iššūkių, mat keičiasi aplinka, atsiranda naujų reikalavimų, kitų vaikų, mokytojų.
Labai svarbu, kad tėvai mokytų vaiką jam tinkamais ir suprantamais būdais, o ne verstų vaiką naudodami agresiją. Nenorėčiau, jog tėvai išsigąstų, kad jei jau pavėlavo, vaikas bus toks ir nieko nebepakeisi. Vaiko siela tarsi smuikas.
Tėvai turi skatinti vaiką tyrinėti pasaulį, suteikti jam galimybę daryti klaidas ir mokytis iš jų. Taip pat svarbu ugdyti kantrybę, nesėkmių priėmimą ir savikontrolę. Svarbu, kad tėvai suprastų, jog šios emocijos kyla iš vidinio nerimo, ir stengtųsi palaikyti atvirą dialogą.
Edipo kompleksas pasireiškia vaikams nuo 3 iki 5 metų. Berniukas jaučia nesąmoningą seksualinę trauką mamai, o tėvui pavydi mamos ir jaučia priešiškumą. Tėvai turi suprasti, kad tai viena svarbiausių vaiko asmenybės formavimosi krizių. Tiek mama, tiek tėtis turi kantiriai paaiškinti vaikui, kad mama yra tėčio žmona, o kai sūnus užaugs, jis irgi susiras žmoną. Vaikui matant tėvams derėtų elgtis santūriau vienam su kitu, kad netraumuotų mažojo. Tikslinga sukurti tam tikrą distanciją tarp savęs ir vaiko, kuri reikštų ne jo jausmų atstūmimą, bet švelnią įtaigą, jog suaugusiųjų santykiai - tai jų „laukas“, kuris bus jam prieinamas kuomet užaugs. Abiems tėvams svarbu rodyti meilę ir supratimą mažajam.
Vaikui, ypač jautriam, patėvio atsiradimas šeimoje gali būti labai traumuojantis. Jis jaučia, kad mama laiminga ir myli „kitą“, „svetimą“, nors neseniai jos meilė ir ji pati priklausė tik jam. Vaikas jaučiasi išduotas, mano, kad išduotas ir jo tikras tėvas. Jis pavydi mamos. Dažnai pradeda kovoti su nauju mamos vyru: neklauso, priešgyniauja. Jo agresyvumas slepia baimę būti nereikalingam, paliktam. Vaikas gali neapkęsti patėvio, jei mano, kad jis kaltas dėl tėvų skyrybų ar patėvis turi nepatrauklių savybių, apsunkinančių bendravimą.
Jeigu šeimoje dominuoja meilė, gerumas, savitarpio supratimas, rūpestis, mažylis bus imlesnis auklėjimo poveikiui, ramesnis, emociškai stabilesnis, jausis saugus. Nuo vaiko neįmanoma nuslėpti nė menkiausio tėvų nuotaikos pokyčio.
Fiziologiškai, gimęs vaikutis būna labiausiai prisirišęs prie mamos. Dabar gana dažnai mažylis gimsta dalyvaujant tėčiui. Nuo pat pirmų gyvenimo dienų tėtis gali ir turėtų padėti rūpintis mažyliu. Jis geba daug ką, ko mama po gimdymo kartais negali ar neturi laiko: žaisti su mažyliu, maudyti, ilgai nešioti.
Pirmesnis atsiranda ypatingas psichologinis prieraišumas prie mamos. Mažylis mamą suvokia kaip dalį savęs. Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda prisirišti prie kitų šeimos narių, bet mama lieka svarbiausias prieraišumo objektas. Tėvas yra mylimas ne dėl jo tėvystės, o dėl jo santykių su vaiku. Dažniausiai tėtis grįžta iš darbo ir pradeda žaisti su mažyliu, todėl mažylis jį mato kaip draugą.
Neabejojama, kad be tėviško pavyzdžio neįmanomas tinkamas berniukų auklėjimas, jų kaip būsimųjų vyrų ugdymas. Bet berniukui reikia ne vien tik vyriškų įgūdžių. Reikia išmokti mylėti bei priimti meilę, užjausti, džiaugtis, džiuginti kitus, matyti grožį, atleisti, rūpintis - tai atrodo „moteriški“ įgūdžiai, bet be jų žmogus nesugebės užmegzti pilnaverčių santykių. Lygiai taip pat mergaitei reikalingas mamos meilės, švelnumo, empatijos, moteriškumo, šeimininkavimo pavyzdys. Iš tėčio jai svarbu gauti rūpinimąsi, palaikymą, pagirimą, pagarbą - be to ji būdama suaugusi nepasitikės savimi bei vyrais.
Kadangi visi vaikai skirtingi, tai ir apie ligą jie ima klausinėti skirtingu laiku. Vieni klausinėja iškart, kiti - tik po kurio laiko. Galvodamas apie ligos priežastis, vaikas gali manyti, kad tai jo kokių nors veiksmų pasekmė. Dažnai vaikai žino ką nors iš savo aplinkos, kam nepavyko įveikti ligos. Todėl jie baiminasi klausti apie tai, kas su jais bus.
Svarbu pasakyti, kad vaikas serga rimta liga ir yra gydomas. Vaikui būtina išgirsti, kad gydytojai, medicinos sesutės ir artimieji padarys viską, kas įmanoma, kad jam padėtų. Vaikai, kuriems vėžio diagnozė nustatyta visai neseniai, baiminasi nežinomybės ir su nerimu laukia, kas bus. Būdami ligoninėje jie mato kitus vaikus, kurie blogai jaučiasi, yra pliki ar net su amputuotomis galūnėmis. Tačiau vaikas bijo klausti, kas jam bus, ir gali įgyti nerealistiškų baimių. Būtent dėl to yra būtina papasakoti vaikui apie gydymo eigą, galimus šalutinius poveikius ir apie tai, kaip susidoroti su tuo, kas laukia ateityje.
Vaiko gyvenimą galime lyginti su situacija, kai jis pasimeta didžiuliame prekybos centre. Kūdikiui tokia patirtis gali būti gąsdinanti. Pasaulis jam dar labai nepažįstamas, todėl pirmoji reakcija dažnai būna sustingimas iš baimės ir verkimas. Mokyklinukas irgi išsigąsta, bet kadangi jis jau pripratęs prie žmonių, jo aplinka plečiasi, tai baimė ne tokia didelė. Jis irgi išsigąs, vargu, ar sugalvos visą veiksmų algoritmą, ką jam reikia daryti, bet tikimybė, kad ką nors užkalbins, gal ko nors paklaus, didesnė. 11-12 metų vaikas, jau beveik paauglys, patirties turi dar daugiau. Todėl jis sugalvos, ką daryti, o iš baimės gims pyktis. Paauglys to įvykio gali nesureikšminti. Jis pastovės, apsisuks, nueis prie kasų, nes turbūt logiškai sumąstys, kad ten greičiausiai tėvai jo lauks. Arba ramiai lauks tėvų, galbūt paklaus: „Tai kaip mes čia išsiskyrėme?“
Vis dėlto, net jei vaikas jau paauglys ir jaučiasi vis mažiau priklausomas nuo tėvų, psichologė M. Guptos primena, kad tėvystė - tai nuolatinis mokymasis, o svarbiausia - nuoširdus dėmesys vaikui ir rūpinimasis jo fizine ir emocine gerove.
