Pastaruoju metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje mažų tautų, vis aštriau iškyla dvikalbystės problema. Tačiau dvikalbystės problema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių, ir ji tikrai nėra vien tautinių mažumų ar mišrių šeimų, bet ir daugumos reikalas. Šios problemos centre atsiduria mišrioje ar kitataučių šeimoje augantis vaikas, kuris turi prisitaikyti prie šalies, kurioje gyvena, normų ir taisyklių. Kitakalbė aplinka sparčiais tempais veržiasi į lietuviškų darželių grupes - jas lanko vaikai, perpratę gerai savo gimtąją rusų arba lenkų kalbą, kasmet lietuviškų vaikų darželių duris kartu su lietuviukais praveria ir dvikalbiai vaikai. Dauguma tėvų supranta, kad jų vaikai gyvens kitomis sąlygomis negu jie, ir nepageidauja, kad šie ateityje liktų visuomenės gyvenimo periferijoje. Tėvai perkelia vaikus iš darželio, kur visi kalba vaikui gimtąja kalba (lenkų), į lietuvišką darželį (grupę), nes nori, kad jis įgytų pakankamai lietuvių kalbos įgūdžių ir galėtų lankyti mokyklą valstybine dėstomąja kalba. Susidariusi situacija gana sudėtinga: šeimoje vaikas kalba viena kalba, o vaikų darželyje ugdomas ir bendrauja kita.
Straipsnyje aptariamos ikimokyklinio amžiaus vaikų dvikalbystės problemos Lietuvoje. Tyrimu siekta išsiaiškinti 5 - 6 metų dvikalbių vaikų lietuvių kalbos kompetencijų lygį, įžvelgti su kompetencijų kitimu susijusius veiksnius. Ištyrus 349 vaikų, augančių nelietuviškose ir mišriose šeimose, tačiau lankančių lietuviškus darželius, mokėjimą kalbėti, nustatytos jų daromos tarties ir žodyno klaidos, aptarta šeimos įtaka vaiko gebėjimui kalbėti valstybine kalba.
Kas yra dvikalbystė?
Bendriausia prasme dvikalbystė (dvikalbiškumas, bilingvizmas) yra dviejų kalbų vartojimas, kalbėjimas dviem kalbom. „Daugiakalbystės“ terminą vartojame tais atvejais, kai norime pažymėti „atskirų asmenų mokėjimą bendrauti dviem, trim ir t.t. kalbomis“. „Dvikalbystės“ terminas lietuvių kalboje pradėtas vartoti šešto dešimtmečio pabaigoje. Daugiakalbystės reiškinį Lietuvoje įvairiuose žmogaus amžiaus tarpsniuose yra tyrinėjęs A. Jacikevičius. Pasak A. Jacikevičiaus, susidarius specifinėms sąlygoms, atsiranda poreikis įvardinti tikrovės objektus ir bendrauti ne vienos, o dviejų kalbų priemonėmis, ir taip formuojasi dvikalbystė.
Psichologinėje literatūroje yra daug dvikalbystės ar bilingizmo sąvokos aiškinimų. J. Vabalas - Gudaitis „dvikalbiškumu“ vadina dviejų kalbų mokymą vienu metu. „Dvikalbystė“ - M. Hinto aiškinimu - individo gebėjimas vienodai arba beveik vienodai gerai kalbėti ir mąstyti dviem kalbomis. Pasak Butler ir Hakuta, toks griežtas termino dvikalbystė apibrėžimas atsiriboja nuo daugybės individų ir grupių, kurie gali būti priskiriami dvikalbiams. Šio požiūrio šalininkai linksta manyti, kad dvikalbystės „nereikia suprasti kaip gero dviejų kalbų mokėjimo. Kiekvienu konkrečiu atveju dviejų kalbų mokėjimo lygis skirtingas“. Taigi dvikalbystė šiuo atveju laikoma kelių kalbų kontinuumu, kuriame vienodai geras dviejų kalbų mokėjimas nėra toks svarbus bruožas kaip gebėjimas mokėti tam tikros socialinės grupės kalbą tiek, kad būtų galima dalyvauti svarbiausiuose komunikaciniuose aktuose.
Dvikalbystės tipai ir formavimosi ypatumai
Dvikalbystės problemas nagrinėjantys autoriai klasifikuoja jos tipus ir rūšis. Ankstyvoji dvikalbystė - kai abi kalbas vaikas išmoksta kartu, vienu metu (dvikalbystė šeimoje). Tiek viena, tiek kita kalba jam yra gimtoji. Vėlesnioji dvikalbystė - kai antrosios kalbos išmokstama jau susiformavus pirmosios - gimtosios kalbos įgūdžiams. „Vienkalbiai vaikai apie trečiuosius gyvenimo metus, kai gimtoji jų kalba jau pakankamai sustiprėjusi, susiduria su kaimynystėje gyvenančiais, kita kalba kalbančiais vaikais ar pradeda lankyti darželį, kur užsiėmimai vyksta ne šeimos kalba. Mišrioji dvikalbystė - „pasireiškia tada, kai šeimoje, bendraujant su vaiku, laikomasi (.) kalbų izoliavimo principo („vienas asmuo - viena kalba“), tačiau už šeimos ribų šio principo nesilaikoma.
Baker ir Jones manymu, vienas iš būdų parodyti savo dvikalbystės stebėjimus yra kalbų kaitaliojimas pokalbio metu, dažniausiai kitų dvikalbių kompanijoje. Perėjimas prie kitos kalbos - akivaizdus ženklas, kad žmogus yra dvikalbis, nes labai mažai dvikalbių savo abiejų kalbų visiškai nemaišo.
Pagal kalbos išmokimo laiką skiriama „ankstyvoji“ (early) ir „vėlyvoji“ (late) dvikalbystė. Ankstyvoji dvikalbystė - kai abi kalbas vaikas išmoksta kartu, vienu metu (dvikalbystė šeimoje). Tiek viena, tiek kita kalba vaikui yra gimtoji kalba. Vėlyvoji dvikalbystė - kai antrosios kalbos išmokstama jau susiformavus pirmosios gimtosios kalbos įgūdžiams. Antrosios kalbos mokymasis paremtas kalbėjimu gimtąja kalba.
Skiriamas ir „pasyvioji“ (dormant) dvikalbystė. Grįžus į vieno iš tėvų gimtinę aktyviau vartojama viena kalba, po to vėl primirštama. Pagal kalbinius gebėjimus skiriama „receptyvioji“ (receptive) ir „produktyvioji“ (productive) dvikalbystė ir pan. Receptyvioji - išugdytas mokėjimas suprasti, klausyti ir skaityti antrąja kalba, tačiau nekalbama ta kalba. Produktyvioji tuo tarpu apima ne tik supratimą, bet ir mokėjimą atkurti tai, kas buvo pasakyta, ir savarankiškai atpasakoti istoriją.
Dar vienas dvikalbystės tyrimo aspektų ir šio reiškinio skirstymo į tipus kriterijus būtų - kalbos vartotojo sąsaja su viena (gimtąja) kultūra ar keliomis (gimtąja ir kita, kitomis) kultūromis. Pagal šį kriterijų asmenys yra skirstomi į „dviejų kultūrų gimtakalbius“ (bicultural L1), kurių kultūrinę tapatybę formuoja dvi (gimtoji ir kita) kultūros, ir „vienos kultūros negimtakalbius“ (monocultural L2), kurių kultūrinis identitetas susijęs su viena kultūra - gimtąja, nors komunikuojant vartojama ir kuri nors svetimoji kalba. Neabejotina, kad kalba yra svarbi kultūros dalis, tačiau asmens gebėjimas vartoti kelias kalbas savaime nelemia kelių kultūrų individo tapatybės.
Pasak A. Jacikevičiaus, natūraliausia dvikalbystės laboratorija yra kiemai, kuriuose gyvena vaikai. Dvikalbystės formavimosi ikimokykliniame amžiuje akstinai tie patys, kaip ir vienos kalbos vystymęsi. Jei vaikui bendrauti su suaugusiais ir pažinti aplinką pakaktų vienos kalbos, tai daugiau kalbų jis neišmoktų. J. A. D. Bradaitytės teigimu, tėvai, pedagogai, gydytojai kartais keistai įsivaizduoja dvikalbystę ir dvikalbėje aplinkoje atsidūrusio vaiko auklėjimą.
Mitai ir realybė apie dvikalbystę
Dažnai manoma, kad vaikų dvikalbystę sąlygoja tam tikros socialinės priežastys, dėl kurių jie priversti gyventi ten, kur kalbama daugiau negu viena kalba. Taip pat egzistuoja mitas, kad dviejų ar daugiau kalbų girdėjimas yra sutrikusios kalbėsenos priežastis. Daugybė pasaulio vaikų nuo pat mažumės girdi keletą kalbų. Atvirkščiai - griežtas tėvų sprendimas kalbėti namie ta kalba, kuria vaikas namie bendrauja, šeimoje gali sukelti emocinių ir psichologinių sunkumų. Kalba labai glaudžiai susijusi su emocijomis, veikla, tapatybės paieškomis.
Kitas mitas teigia, kad kalbų „maišymas“ priklauso nuo socialinės aplinkos. Taip pat manoma, kad vien tam, kad būtų įmanomas elementarus susikalbėjimas, vaikas kalbos turi mokytis trejus metus. Mokytojai yra pati aplinka: vaikas girdi kalbant ir gali kalbėti įvairiose situacijose su įvairiais žmonėmis. Kuo turtingesnis vaiko žodynas, tuo lengviau jis mokysis kalbos.
Mokslininkai ir dabar ginčijasi: ar reikia vaiką „įmesti“ į naujos kalbos terpę ir taip priversti jį išmokti naują kalbą, ar reikia tvirtinti gimtosios kalbos pamatus pamažu integruojant ir kitą kalbą. Žinoma, jei pedagogas nemoka vaiko gimtosios kalbos (o taip dažniausiai ir būna), tai išeitis tėra viena. Ši problema ypač aktuali JAV, kur net 14% moksleivių namuose kalba ne anglų kalba, todėl toje šalyje ir atlikta daugiausia tyrimų. Tyrimai rodo, kad vaikams daug geriau, jei visų pirma gerai išmokstama gimtoji kalba. Pavyzdžiui, Kalifornijos Carpinteria mieste buvo atliktas tyrimas, kurio metu tirti ispaniškai kalbantys vaikai. Pirmoji vaikų grupę sudarė vaikai, kurie ėjo į „ispaniškai kalbančius“ darželius (su anglų kalbos mokymu), o antroji - į „angliškai kalbančius“. Pradinėse klasėse daug geresnių rezultatų pasiekė vaikai, kurie ėjo į „ispaniškai kalbančius“ darželius ir mokėsi anglų kalbos kaip antrosios kalbos. Tačiau dėl visai suprantamų priežasčių tokių programų, kuriose visiems vaikams būtų galima mokytis jų gimtąja kalba, pasiūla yra neįmanoma.
Dvikalbystės nauda ir iššūkiai ikimokykliniame amžiuje
Mūsų šalyje dvikalbystė ikimokykliniame amžiuje gana paplitusi. Ir nieko keista, jei vaikas šeimoje, o vėliau ir darželyje, iš pradžių mokosi pirmąją, o vėliau ir antrąją kalbą arba net kelias kalbas vienu metu, ypač jeigu yra patenkinti jo elementarūs poreikiai ir vaikas jaučiasi puikiai. Vaikai atsirenka ir išmoksta tas kalbas, kurių jiems reikia. Dvikalbystė neturėtų padaryti žalos vaikams, kurių kalbos raida normali. Tokių vaikų ne tik gimtosios, bet ir antrosios kalbos žodynas gausus. Jie geba taisyklingai bendrauti abiejomis kalbomis, yra komunikabilūs, drąsūs su aplinkiniais, noriai mokosi naujų žodžių, klausinėja, ką jie reiškia. Čia pat juos vartoja, sparčiai perima svetimos kalbos sistemos savybes ir nepainioja jų su gimtosios kalbos ypatumais.
Vaikams nekyla didelių sunkumų išmokti naują kalbą, bet daug sunkiau yra tada, kai jie netenka tos kalbos, kurią vartoja bendraudami su artimaisiais. Ankstyvojoje vaikystėje antros kalbos mokymasis vyksta lengvai, lyg tarp kitko ir žymiai efektyviau nei vėliau mokykloje. Anot S. J. Shin, nors dvikalbystė turi daug akivaizdžių privalumų, vaikus auklėti dviem kalbomis yra nelengvas iššūkis, ypač jei viena iš kalbų - gyventojų mažuma. Mokslininkė, kad padėtų savo vaikams išmokti mažumos kalbos, daugumos kalba kalbančioje aplinkoje namie su savo vaikais kalba savo gimtąja kalba.
R. Skripkienės manymu, visuomenės požiūris į dvikalbystę šiek tiek dviprasmis: pripažįstant kalbų mokėjimo vertę, bijomasi kalbų interferencijos ar net asimiliavimosi. Tačiau šie dalykai nebūdingi tikrajai dvikalbystei. Kalbos „susimaišo“ tada, kai nė vienos iš jų gerai nemokama, o asimiliacijos pavojus kyla, kai vieną kalbą siekiama pakeisti kita, kai viena kalba „nusilpsta“, praranda visas jos vartojimo sferas. Dauguma vaikų jau ikimokykliniame amžiuje gali laisvai išmokti dvi kalbas, bet pasiekti aukštą kalbos mokėjimo lygį, integruotis į dvi kultūras - užtrunka daug ilgiau. Vaikui lietuvių kalbos mokymasis, ugdymasis lietuvių kalba, jeigu jis vyksta be prievartos, gali ir turėtų tapti arba maloniu žaidimu, arba priemone, būdu sužinoti, pažinti ką nors nauja, arba bendravimo su įdomiais jam žmonėmis priemone.
Ne visi žmonės vienodai gabūs kalboms ir sunku iš anksto numatyti, kiek, per kokį laiką vienas ar kitas asmuo gali išmokti naują kalbą. Tačiau psichologiniais tyrimais patvirtinta, kad tik 5-8 metų vaikai turi gebėjimų išmokti antrosios kalbos tais pačiais būdais, naudodamiesi tais pačiais galvos smegenų centrais, jų aktyvinimu, kaip ir mokydamiesi gimtosios kalbos.
Dvikalbystė - tai gebėjimas laisvai, natūraliai bendrauti dviem kalbomis. Remiantis šiuo principu galima teigti, kad mažylis ankstyvoje vaikystėje tam tikrą patirtį įgyja kalbėdamas gimtąja kalba ir ši patirtis yra pagrindas ugdant kalbėjimo kitomis kalbomis įgūdžius.
Danų mokslininkės M. Dauguma mokslininkų, pedagogų, tėvų antros kalbos išmokimą traktuoja kaip intelektualinį pasiekimą, palankią galimybę ekonominiam augimui, vystymuisi, kaip priemonę akademinei sėkmei pasiekti. Dvikalbystė turėtų būti traktuojama kaip teigiama savybė ir auklėjimo pasiekimas. Sutinku su A. Mazolevskienės nuomone, kad „ikimokyklinio ugdymo pedagogai turėtų pasiremti danų, taip pat ir švedų darželių praktine patirtimi - siekti, kad šie vaikai būtų „aktyviais dvikalbiais“. Kalbėtų savo mamos kalba ir mokėtų valstybinę kalbą.
Pripažindami harmoningos dvikalbystės ugdymą ikimokykliniame amžiuje, neturėtume užmiršti aplinkybių, kurios yra nepalankios dvikalbystei. Vaikas gali tapti „puskalbiu“ arba net „kalbos invalidu“, kai šeimoje nesudaromos sąlygos kalbos mokymuisi (neskiriama dėmesio bendravimui su vaiku, nekuriama dvasingumo atmosfera, neformuojamas teigiamas požiūris į kelias kalbas, vyrauja nenatūrali ir ribota šeimos narių žodinė sąveika ir pan.). Norėdami padėti vaikui išvengti kalbų raizgalynės (puskalbystės), kiekvienas iš tėvų nuosekliai ir nuolat turi bendrauti su vaiku tik savo gimtąja kalba (taikomas principas - „vienas asmuo - viena kalba“). Pavizdžiui, daugelis žmonių kūdikį kalbina savo gimtąja kalba. Tai neturi nieko bendra su informaciniu tarpininkavimu, tiesiog kalbama apie jausmus. Ilgainiui vaikas suvokia, kad motinos kalba ir tėvo kalba skiriasi ir geba atsakyti ta kalba, kuria buvo užkalbintas.
Dar ir dabar daugeliui tėvų dvikalbystė nėra prestižo reikalas, o tik antros kalbos mokymasis „iš reikalo“. Prie netinkamų aplinkybių priskiriama šeimoje dominuojanti interferuojanti kalbinė aplinka. Šias nepalankias šeimos aplinkybes galėtų įveikti darželio pedagogai, tačiau auklėtojai ne visada pakankamai tikslingai plėtoja vaikų gebėjimą kalbėti. Anot Annick De Houwer, dvikalbiai vaikai susiduria ne tik su teigiama dvikalbystės puse, bet ir su neigiama. Tėvai, pedagogai, gydytojai kartais keistai įsivaizduoja dvikalbystę dvikalbėje aplinkoje atsidūrusio vaiko auklėjimą. Dažnai jie vadovaujasi neteisingomis, nenaudingomis ir netinkančiomis vaikų idėjomis.
A. Mazolevskienė pabrėžia, kad darželiuose trūksta to, kas skatintų vaikus kalbėti, - įdomios kalbinės situacijos, dėmesio jo pasakojimui. C. Baker akcentuoja, jog pedagogas, ugdydamas dvikalbį vaiką, turi kalbą padaryti įdomia, linksma, vaikui suprantama. Kalba yra susijusi su bendravimu. Kalbant yra įgyjama informacijos, stiprinami tarpusavio santykiai, sekamos pasakos, dirbama grupelėse, žaidžiami žaidimai. Daug kalbama apie dvikalbystės žalą ir naudą. Anot J. Vabalo - Gudaičio, kiekvienas dvikalbiškumo vaizdinys ar mintis yra susiję su dviem ekvivalentinėmis kalbos išraiškos formomis. Tos formos rungtyniauja, bando viena kitą išstumti ir nustelbti.
Pasak M. Puskalbystės pavojingumą yra apibūdinęs M. Hintas. Jo atlikti tyrimai Estijoje parodė, jog remiantis „tam tikrais duomenimis“ - apie dešimt procentų (vadinasi, beveik kas dešimtas) vaikų yra potencialūs puskalbiai. Mokslininkų įrodyta, kad kalbinis neišsivystymas nėra vienintelis pavojus, gresiantis individui, gyvenančiam dvikalbystės sąlygomis. Gimtoji kalba vaikui yra svarbus savo asmenybės identifikavimo faktorius, kuris ima reikštis nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų. Mokslininkų tyrimais taip pat yra nustatyta, kad mažam vaikui jokia kalba nėra sunki, jeigu ji yra dažniausiai girdima jo aplinkoje. Aplinka suteikia vaikui praktiškai neribotų galimybių įsisavinti kalbą dar prieš mokyklinį amžių.
A. Mazolevskienės atlikti 5 - 6 metų dvikalbių ir kitakalbių vaikų bei jų grupių auklėtojų kalbinės veiklos stebėjimai, taip pat daugelio pedagogų, dirbančių kitakalbiu aspektu mišriose vaikų darželio grupėse darbo patirties įvertinimas rodo, jog vyraujantis kalbinės aplinkos ir kalbinės veiklos stimuliacijos prastumas neužtikrina jų sėkmingo lietuvių kalbos mokymosi. Dažniausiai auklėtojų praktikuojamas taip vadinamas atviras metodas, kai vaikai paleidžiami savarankiškai plaukioti svetimos kalbos jūroje ir manoma, kad jie patys padarys reikiamus apibendrinimus, kaip tai buvo su gimtąja kalba. Bet tai pavyksta ne visiems. Vieniems užtenka pabūti toje kalbinėje aplinkoje, o kitiems - ne. Pirmieji - tai „gabieji“, o antrieji - ne. Patirtis rodo, jog ugdant vaiko komunikacinę kompetenciją, auklėtojoms nederėtų laukti natūralių situacijų, kurios verstų vaiką sužinoti naują žodį ir jį pavartoti. Net ir 5 - 6 metų vaikai dar neturi svetimų kalbų mokymosi įgūdžių, negali sąmoningai mokytis. Dėl to situacijas būtina sukurti.
Pažindamas kelias kalbas vaikas pirmiausia apdovanojamas ypatinga dovana - be didelių pastangų mokėti ne vieną kalbą. Moksliniai tyrimai rodo, jog vaikai, kurie ankstyvojoje vaikystėje auga daugiakalbėje aplinkoje, yra nuovokesni ir intelektualiai lankstesni. Šiuo atveju lavinami vaiko analitiniai, raštingumo ir bendravimo gebėjimai. Mokėdamas daugiau nei vieną kalbinę sistemą vaikas be ypač didelių pastangų suvokia kitas kalbas, lengviau išmoksta naujų užsienio kalbų, plačiau žvelgia į pasaulį, kitų šalių kultūras.
Vaikai pagal mokslinėje literatūroje išskiriamas dvikalbystės vystymosi pakopas skirstomi į šias amžiaus grupes (skirstyta pagal smegenų vystymosi stadijas): nuo gimimo iki 3 metų (dominuoja mamos kalba, į klausimus pateiktus kita kalba atsako mamos kalba); nuo 4 iki 6 metų (vis daugiau išmoksta antrosios kalbos, gali tęsti pokalbį abiem kalbom); nuo 7 iki 9 metų (abi kalbas moka vienodai, dvikalbystė galutinai susiformuoja būtent šioje pakopoje).
Tyrimai parodė, kad vaikui suėjus 12 mėnesių susiformuoja vaiko klausos žemėlapis, o maždaug iki 6 metų mentalinis fonetinis žemėlapis užpildomas visiškai. Mokslininkai pastebėjo, kad kuo vėliau vaikas yra supažindinamas su antra kalba, tuo mažiau galimybių, kad jis ją išmoks taip puikiai kaip pirmąją. Šį praradimą iš dalies gali kompensuoti stropumas, tačiau gebėjimas formuoti garsus nuo to negerėja.
Jei abiejų tėvų kalba yra ne ta pati arba jei vaikas nuo gimimo girdi šeimoje vieną kalbą, o už namų ribų tenka kalbėti kita kalba: tarp savęs tėvai gali šnekėtis kaip jiems yra patogiau. Iki keturių metų vaikai painioja kalbas, todėl atrodo, kad vaikas nesuvokia nuolat girdintis dvi skirtingas kalbas. Kartais viename sakinyje pasakomas žodis yra vienos kalbos, keli kitos. Daugelį tėvų tai gąsdina, bet tai yra išties normalu. Juk ir viena kalba kalbantys vaikai nuo 2 iki 4 metų kalba „sava“ kalba ir šie metai vadinami „autonominiu vaikų kalbos periodu“. Apie ketvirtuosius metus vaikas puikiai jau atskirs dvi kalbas ir atsakys į klausimus ta kalba, kuria į jį bus kreipiamasi.
Mokytis dviejų kalbų yra papildomas darbas tėvams, reikalaujantis daugiau kantrybės ir įsipareigojimų. Tėvai pastebi, kad kelias kalbas nuo gimimo girdintis vaikas kalbėti pradeda 3-6 mėnesiais vėliau nei įprasta. Nuogąstauti tikrai nėra pagrindo, kadangi vaikas turi išmokti dvigubai daugiau žodžių, o smegenys įsisavinti dvi skirtingas kalbines sistemas. Paprastai vaikas vartoja dvi kalbas skirtingose situacijose ir kalbos viena kitos neužgožia. Vaikas dar ikimokykliniame amžiuje nesunkiai įsisąmonina dvi kalbas, bet visa kita - išmokti jas taisyklingai vartoti, integruotis į dvi kultūras - užtrunka kiek ilgėliau.
Ar dvikalbystė naudinga smegenims? | BBC Ideas
Palankios situacijos harmoningai dvikalbystei ir veiksniai, lemiantys vaiko kalbų išmokimą
Palankiausios situacijos harmoningai dvikalbystei apima šiuos principus: laikomasi principo: vienas asmuo - viena kalba, viena aplinka - viena kalba; vyrauja tolerancija ir pagarba abiem kalboms, bei kultūroms; siekiama perduoti vaikui šeimoje puoselėjamas kultūrines tradicijas; mokomas vaikas nuo pat mažens nepriklausomai nuo jo kilmės ir tikėjimo pozityviai reaguoti į kultūrinius visuomenės skirtumus ir įvairoves; nepamiršti, kad šeimos įtaka begalinė - padedanti vaikui formuotis kaip asmenybei.
Veiksniai, lemiantys vaiko kalbų išmokimą, yra daugybė, vieno teisingo atsakymo nėra: tai charakteris, vaiko intelektas, mokymosi intensyvumas, stilius, temperamentas, vaiko komunikacinės ir kalbinės patirtys, amžiaus ypatumai, norų, aplinkybių ar gyvenimo sąlygų sąvadas.
Tyrimų pavyzdžiai
J. T. Ramonaitė (2011) pristato vaikų iš Lietuvos, atsidūrusių Italijoje, kalbos perėmimo patirtis: apibendrinti rezultatai parodė, kad vaikai nuo 1,5 iki 14 metų, kurie dalyvavo tyrime, kalbėti naujoje aplinkoje (galėjo pasakyti viską, ko nori) pradėjo po 3-4 mėnesių buvimo Italijoje. Sparčiausiai mokėsi vaikai 5-6,5 metų vaikai (apie mėnesį), kadangi labai daug šneka, klausinėja, nori įsilieti į naująją kultūrą ir bendrauti. Vaikai iki 4 metų taip pat nedaug atsilieka savo smalsumu ir noru bendrauti, mokosi greitai ir noriai. Kiek sunkiau sekėsi vyresniems nei 9 metų amžiaus vaikams. Teigiama, kad šie vaikai kalbą išmoksta puikiai per metus. Visi šios grupės vaikai mokėsi daugiausia bendraudami su šeima, kitais šeimos nariais, bei papildomai su italų kalbos mokytoju. Taip pat padėjo įsiliejimas į ugdymo įstaigą, televizija, noras pritapti naujoje aplinkoje.
Statistiniai duomenys
Apklausos metu su dvikalbiais vaikais tikėtasi išsiaiškinti jų lietuvių kalbos gebėjimus. Bendra darbo apimtis - 60 puslapių, iš jų - 6 puslapiai priedų. Darbe pateiktos 27 diagramos. Duomenų suvedimas į diagramas padeda vizualizuoti tyrimo rezultatus.
tags: #dvikalbyste #ikimokykliniame #amziuje
