Pedagogo įgyta sveikatos ugdymo kompetencija yra svarbus veiksnys kuriant visapusio mokinių fizinio, psichinio, dvasinio ir socialinio ugdymo sąlygas, formuojant sveikos gyvensenos supratimą, ugdant sveiko gyvenimo būdo įgūdžius ir įpročius bei vertybinį mokinių požiūrį į savo ir aplinkinių sveikatą.
Auklėjimas - tai žmogaus socializacijos vyksmas, kurio metu žmogų veikia kryptinga, tikslinga ugdytojų ir chaotiška fizinės bei socialinės aplinkos įtaka. Siekdama įgyvendinti savo tikslą ir uždavinius remsiuosi šiais autoriais: Jovaiša L., Adamonienė R., Dumčienė A. ir Tilindienė I., Žilienė A.
Pasak Jovaišos L. (2001), auklėjimas yra pagalba ir vadovavimas žmogui santykių su aplinka metu, remiantis vertingiausiais kriterijais arba gyventi remiantis aukščiausiomis vertybėmis, t.y. auklėjimas - žmogaus santykių su aplinka, su jo paties veikla ir su savimi ugdymas. Auklėjimo tikslas - sudaryti sąlygas darniai asmenybei bręsti, jai padėti vertingai gyventi ir vadovauti jos adekvačiai savivokai ir saviraiškai. Kitaip tariant, auklėjimo tikslas - išugdyti asmenybę.
Kaip teigia Bitinas B. (2004), auklėjimo tikslas yra auklėtojo susidarytas tobulo auklėtinio vaizdinys, lemiantis jo organizuojamą auklėjamąją veiklą, t.y. Auklėjimo esmė - “žmogaus dorinimas” (Jovaiša L., 1995).
Auklėjimo vyksmo pusės ir metodai
Auklėjimo vyksmas turi dvi puses, t.y. išorinę ir vidinę. Išorinė auklėjimo pusė matoma auklėjimo veikloje (pagalbos, vadovavimo, bendravimo veiksmai, auklėtinių aktyvumas ir saviaukla). Auklėjimo metodai - praktiniai auklėtojo ir auklėtinio veiksmai, kurie palengvina auklėjimo turinio kaip visuomeninės patirties perdavimą, pasisavinimą ir panaudojimą. Tais metodais bandoma pasiekti auklėjimo tikslus. Vienokiais metodais naudojamas žodis kaip auklėjimo priemonė, kitokiais - veiksmas, pavyzdys.
Rodomieji auklėjimo metodai
Rodomieji auklėjimo metodai turi tikslą formuoti auklėtinių dvasines vertybes ir dorovinį elgesį teigiamais pavyzdžiais. Jovaiša L. (1997) ir Žilienė A. (2003) kaip rodomąjį auklėjimo metodą išskiria teigiamų pavyzdžių demonstravimą. Teigiamų pavyzdžių demonstravimas ir stebėjimas būna dvejopas.
Anot Žilienės A. (2003), asmeninis pavyzdys, kaip metodas, veikia tada, kai auklėtojas naudoja tam tikrą pedagoginio elgesio būdų sistemą. Auklėtojo asmeninio pavyzdžio taikymas reikalauja iš auklėtojo (pedagogo) profesionaliai naudoti saviraiškos priemones: kalbą, valią, jausmus, charakterį, temperamentą, sugebėjimus, žinias. Vadinasi, asmeninis pavyzdys yra geriau dinamiškas, valdomas, kuriamas savęs vaizdas kitiems ir sau.
“Asmeninio pavyzdžio vaidmuo aiškus iš to fakto, kad suvoktas, patrauklus, emociškai išgyventas geras pavyzdys padeda formuotis vertingoms asmenybės savybėms. O blogas pavyzdys - blogoms, žalingoms. Ir labai dažnai jis turi lemiamą reikšmę asmenybės vystymuisi. Anot autoriaus, elementaraus asmeninio pavyzdžio poveikio stiprinimo būdas yra saikingi ir tinkami santykiai su auklėtiniais.
Teigiamų pavyzdžių metodika
Jau vėlesniojoje savo knygoje “Hodegetika”, Jovaiša L. (2003) išskiria Teigiamų pavyzdžių demonstravimą kaip atskirą metodiką, ir ją išplečia šiek tiek plačiau, t.y. Pavyzdys - veiksminga pradinė auklėjimo priemonė, kokiais nors būdais panaudojama auklėjimo tikslu, tampa auklėjimo metodu. Pavyzdžio metodikos psichologinis pamatas yra toks pats kaip ir teigiamų pavyzdžių demonstravimo, t.y. kad vaikų, paauglių ir jaunuolių pasąmonė turi ypatybę identifikuoti save su kitais, perimti kitų mąstymo būdą, kalbėseną, elgseną, gestikuliaciją ir pan. Anot Jovaišos L. (2003), taip jie lavinasi ir auklėjasi. Pasak jo, yra patrauklių pavyzdžių, kuriuos siekiama imituoti, mėgdžioti, darytis į juos panašiam.
- Natūralusis pavyzdys - imamas iš gamtos, tiesiogiai stebimos žmogaus veiklos ar elgesio, nes visos tikrovės neįmanoma stebėti, matome tik fragmentus.
- Pirmavaizdis (prototipas) - tai autentiškas kokių nors daiktų ar reiškinių pavyzdys.
- Pirmtako pavyzdys - jis sukelia gyvą susidomėjimą kalbamuoju klausimu, t.y. pvz.: jeigu Mažvydas yra lietuviškos raštijos pradininkas, tai Donelaitis - lietuvių poezijos pirmtakas. Anot Jovaišos L., auklėjimo reikalui pirmtako pavyzdžių nedaug.
- Provaizdis - tai ko nors pirmykštės būklės vaizdas, pateiktas kaip pavyzdys to, kaip atrodė pradinė, pirmykštė būklė, siekiant palyginti ją su šia diena.
- Modelinis pavyzdys - tai padidintas ar pamažintas, išryškinantis ar sumenkinantis daiktų, reiškinių, įvykių ar ženklų vaizdas. Modelis daromas pagal originalą arba originalas pagal modelį. Ženkliniai modeliai vaizduojami simboliais, t.y. sutartiniais ženklais, reiškiančiais kokią nors sąvoką ar prasmę. Modelinis pavyzdys gali būti statiškas (pvz.: kryžiaus ženklas) arba dinamiškas (pvz.: spektaklis, filmas, grožinės literatūros kūriniai ir pan). Nesimboliniai modeliai daromi iš daiktų ar veiksmų.
- Iliustracinis pavyzdys - jis taikomas, kai norima iliustruoti pasakojimą, aiškinimą, paskaitą žodiniais pavyzdžiais, paveikslais, schemomis, lentelėmis ir pan., tuomet žodinė informacija tampa daug ryškesnė ir įtikinamesnė.
- Paveikslas - paveikslas kaip pavyzdys ypač veiksmingas doriniam ir estetiniam auklėjimui.
- Projektas - projektas kaip pavyzdys dažniausiai yra kokios nors idėjos, minties ar sumanymo galimas įgyvendinti žodinis ar grafinis vaizdas. Įvairūs projektai kyla pokalbiuose, diskusijose. Auklėjimo vyksme dažnai yra projektuojamos pačių auklėtinių iškeltų sumanymų įgyvendinimo galimybės.
- Planas - planas kaip pavyzdys yra panašus į projektą.
- Demonstravimas - jis naudojamas, kai rodomasis pavyzdys laikomas auklėjimo šaltiniu.
Sakytiniai (verbaliniai) auklėjimo metodai
Sakytiniai auklėjimo metodai - tai žodiniai auklėjimo metodai, kuriais siekiama įtikinėti. Tuo tarpu Bitinas B. (2004) sakytinius auklėjimo metodus įvardija kaip verbalinius auklėjimo metodus. Jis teigia, kad verbalinių auklėjimo metodų paskirtis yra perteikti auklėtiniams visuomenės sukauptą ir apibendrintą socialinio elgesio patirtį. Šie metodai įgalina auklėtoją iš gausios socialinės patirties atrinkti ir savo auklėtinius supažindinti su ta informacija, kuri yra aktualiausia, geriausiai atitinka jų amžiaus ir individualias savybes, jų išsiauklėjimą ir poreikius. Tai auklėtinių skatinimas vadovautis socialiai vertingais elgesio motyvais. Taikant sakytinius auklėjimo metodus, žodis yra naudojamas ne tik informacijai perteikti, bet ir nurodymams, koks elgesys turi būti konkrečioje situacijoje, pamokoma padarius klaidą, patariama, kai nepajėgia jo nors pasirinkti, paaiškinama, kai kas nors nesuprantama žmonių tarpusavio santykiuose ir pan.
Monologo metodika
Taip pat toje pačioje savo knygoje, t.y. „Hodegetika“ (2003), Jovaiša L. mini ir išskiria tokią auklėjimo metodiką kaip monologo metodika, kai tuo tarpu ankstesnėse savo knygose, tokiose kaip „Edukologijos pradmenys“, tokios kaip metodikos išvis nėra išskirta, čia yra viena bendra. Monologas - tai vieno žmogaus kalbėjimas. Šiuo metodu daugiausiai naudojamasi, nors jis yra varginantis, kadangi reikia įtempti dėmesį. Psichologinis monologo pamatas, anot Jovaišos L. (2003), yra sąmonės negalia pažinti tikrovę vien pojūčiais gaunama informacija. Kalba yra gilesnis tikrovės pažinimo šaltinis ir sąmonės išreiškėja, todėl žmonės gali sąmoningai bendrauti. Kalba perteikia visuomenės kultūros vertybes, kurios yra reikalingos auklėtiniams. Todėl monologą labai tinka naudoti perteikiant vertybes tiems, kas jų neturi ir kas nedaug apie jas yra tegirdėjęs. Tačiau yra ir kitų kalbos panaudojimo metodų.
- Nurodymas - tai toks metodas, kai kas nors parodoma ir paaiškinama (pvz.: auklėtojas sako: “Eikite prie pašto, jo kieme yra muziejus”). Nurodymai duodami, kai auklėtiniams neaišku, kas darytina ir kaip darytina. Jei dažnai naudojamasi nurodymu, tai vėliau jis virsta nurodinėjimu, o nurodinėjimas sukelia įkyrumo jausmą ir auklėtinių nepasitenkinimą.
- Patarimas - jis teikiamas, kai jo prašoma arba kai aišku, kad auklėtiniai neįveiks užduoties. Patarimai turi būti korektiški, nepažeisti auklėtinių orumo, nepaneigti jų nevykusių pastangų ar jas pajuokti. Patarimais taip pat negalima ir mėgautis.
- Pamokymas - tai trumpas paaiškinimas to, ko auklėtiniai nesupranta ar nemoka daryti. Juo siekiama duoti informacijos dorovės, estetinių santykių, kultūringo elgesio klausimais. Pamokymas neturėtų virsti pamokslavimu, moralizavimu bei nežadinti gėdos jausmo dėl nežinojimo. Pamokymas siejamas su veiklos ar elgesio padarinių numatymu. Mokiniai dažnai negalvoja apie savo veiksmų padarinius, t.y. apie tai, kas bus paskui, kai jie vienaip ar kitaip pasielgs. Todėl tokiais atvejais jie labai dažnai pridaro klaidų.
- Pasakojimas - tai toks metodas, kai žodžiu vaizdžiai ir emocingai atskleidžiamas temos turinys. Tema kyla dažniausiai spontaniškai, iš pokalbių turinio, asociacijų su juo arba iš anksto sugalvojama pagal auklėtinių poreikius ir interesus. Pasakojimas gali būti: siužetinis (kada atskleidžiama įvykių, nutikimų, nuotykių, legendų, padavimų eiga ir raida, sekamos pasakos), aprašomasis (jis nušviečia daiktų ar reiškinių požymius, sakoma, kaip kas atrodo, kokių turi ypatumų), aiškinamasis, mišrus.
- Prakalba - ji paprastai būna proginė. Prakalbai reikia iš anksto pasirengti, t.y. sutvarkyti išvaizdą, numatyti tinkamą kalbėjimo vietą, taip pat apgalvoti prakalbos turinį, kurį reikia pasirašyti, išmokti, bet prakalbos metu nesinaudoti tekstu.
- Paskaita - tai mokslinės, meninės, techninės, religinės, ekonominės, socialinės ar kultūrinės tematikos informacijos perteikimo metodas, dažniausiai taikomas aukštesniųjų klasių auklėtiniams ar aukštųjų mokyklų studentams. Paskaita yra nenutraukiamas, nuoseklus ir ilgesnės trukmės pasakojimas, kuris vadovaujasi tais pačiais kriterijais kaip ir pasakojimas, kai auklėtiniams kyla noras plačiau susipažinti su kokiu nors minėtų sričių klausimu, o jam nušviesti reikia ir žinių papildomų, ir kompetencijos. Paskaitos konspektą arba planą pasirašo paskaitos vedantysis, o tą planą sudaro temos aktualumas, problema, problemos sprendimo galimybės, temos aiškumo variantai (galimybės) bei jų vertingumas, taip pat faktai, pavyzdžiai, teiginiai ir jų analizė, bei apibendrinimas.
- Pranešimas - jis naudojamas norint sudaryti galimybę auklėtiniams viešai atsiskaityti už atliktus socialinius, kultūrinius darbus ar išnagrinėtas knygas ir pan. Parašomas pranešimo tekstas, kuris skaitomas konferencijoje. Po pranešimo gali vykti diskusija.
Anticipacija ir auklėjamoji konsultacija
Anticipacija - būtinas bendravimo su mokiniais būdas arba metodas, kadangi mokiniai ne visada pajėgūs prieš pradėdami veiklą ar pasirinkdami elgesio būdus suvokti ar numatyti jų rezultatus, todėl dažniausiai auklėtojams tenka sužadinti auklėtinių veiklos ir elgesio anticipaciją, mokyti numatyti padarinius, sudaryti tokį planą, kuris užtikrintų gerus elgesio ir veiklos rezultatus. “Kad auklėtinių anticipacinio suvokimo mąstymas būtų veiksmingas, auklėtojui turėtų rūpėti taip pagrįsti ir aiškinti tam tikro elgesio neišvengiamumą, kad juo patikėtų ir įsisavintų jo prasmę. Anticipacija yra svarbi ir reikalinga probleminių arba kitaip, sunkiai auklėjamų vaikų ar paauglių perauklėjimui bei elgesio korekcijai.
Savo knygoje “Hodegetika” (2003) Jovaiša L. aprašo auklėjamąją konsultaciją - t.y. pokalbį, turint tikslą įveikti dorovinio ir kultūrinio brendimo sunkumus, formuoti tinkamus tarpusavio santykius su aplinka. Anot Žilienės A. (2003), auklėjamoji konsultacija turėtų pakeisti moralizavimą - įkyrų ir žalingą žinomų reikalavimų kartojimą. Pasak Žilienės A. (2003), iš pedagogo - konsultanto reikalaujama į mokinių elgesio “nelygumus”, klaidas ir pražangas žiūrėti kaip į vystymosi sunkumus, kuriuos įveikti gali tik pats mokinys. Kaip ir daug kur, taip ir čia, didelį vaidmenį vaidina pastangos kurti ir formuoti save. O pagrindinis savęs kūrimo veikėjas - savimonė, nuo kurios priklauso, kuo asmenybė save laiko, o nuo to, kaip ji pažįsta save, priklauso ir tai, kaip asmenybė tvarko savo tarpusavio santykius su aplinka.
Tikinimo ir įtikinimo metodai
Žilienė A. (2003) ir Jovaiša L. (1997) labai panašiai pateikia tikinimo metodo sampratą. Jau vėlesniame savo leidinyje “Hodegetika” (2003), Jovaiša L. neišskiria tikinimo metodo kaip atskiros metodikos, bet jį priskiria prie sakymo metodų, t.y. prie monologo metodikos, ir pavadina įtikinėjimo kalba, kuri yra specialiai skiriama svarbiems auklėjimo uždaviniams spręsti, t.y. Tikinimo metodas - t.y. formuojamas auklėtinio įsitikinimas. Pirmiausia, anot autorių, perteikiama teisinga ir pagrįsta informacija svarbiausiais būties ir žmogaus egzistencijos klausimais. Pasitikėjimas - “tai tikrumas su tam tikra rizika” (Žilienė A., 2003). Todėl, pasak autorės, pažiūrose yra informacijos, kuri ne visai atitinka kitą informaciją. Pažiūros vėliau pereina į įsitikinimus, kuomet prieštaringa informacija mažiau prieštaringa. Įsitikinimas - “tai pažiūra, tapusi individui absoliučiu žinojimu ir emociniu išgyvenimu” (Žilienė A., 2003).
Dialogo metodika
Dialogo metodiką Jovaiša L. apibūdina kaip sudėtingesnę nei monologas. Mokykloje dialogas dažniausiai vyksta klausimų - atsakymų būdu, kitur - natūraliai bendraujant keičiamasi teiginiais. Ano Jovaišos L. (2003), toks vyksmas yra psichologiškai sudėtingesnis, t.y. “Auklėtojui dialogo vyksmo ypatumai kelia naujų uždavinių, todėl, kad auklėtojas paprastai yra pokalbio vadovas, kuriam svarbu veikti ne tik auklėtinio dvasinį gyvenimą, bet ir kurti jame tikrumo savo mintimis jausmą bei pasitikėjimą savimi” (Jovaiša L., 2003).
- Auklėtinio minčių refleksija - tai toks dialogo ypatumas, kuris reikalauja adekvataus auklėtinio teiginių atspindėjimo sąmonėje. Auklėtiniai daug kalba, todėl kartais yra sunku suvokti, ką jie nori pasakyti. O taip atsitinka todėl, pasak Jovaišos L. (2003), kad jų mintis darko įvairūs jausmai ir išorės dirgikliai. Todėl yra labai svarbu įsiklausyti į auklėtinio kalbėjimą ir pasistengti suprasti pagrindinę mintį bei apmąstyti, t.y. reflektuoti ir tik po to jau tęsti pokalbį. O tai jau sudaro sąlygas ir galimybę auklėtojui parodyti, kad jis suprato tai, ką auklėtinis jam norėjo pasakyti. Jeigu jis suabejoja, ar tiksliai yra supratęs tą mintį, tuomet jau auklėtojas bando viską perfrazuoti ir aiškintis kartu su auklėtiniu, kas parodo auklėtiniui, kad auklėtojas nori jį suprasti.
- Auklėtinio jausmų refleksija - t.y. stebėjimo ir mąstymo dalykas, kadangi čia jau reikia išskirti nuotaikas, tam tikrus afektus, nusiteikimą, abejingumą, emocijas, baimę ir pan.
- Klausinėjimas per auklėjamąjį pokalbį. Yra dvi klausimų rūšys, t.y. atviri ir uždari klausimai. Uždarieji - tai kai reikalaujama vieno atsakymo, o atvirieji - kai leidžiama plačiau pasisakyti. Uždaruosius klausimus vertėtų vartoti kuo rečiau. Nereikėtų užduoti sunkių klausimų, ypač su žodžiu “kodėl”.
- Auklėtojo laikysena per pokalbį. Visų pirma, anot Jovaišos L. (2003), reikėtų pasirūpinti pokalbio atmosfera - pasitikėjimo, laisvumo, paprastumo bei pagarbos santykiais. O visų antra, reikia rasti tinkamą vietą pokalbiui.
Tyrimas dėl sveikatos ugdymo kompetencijos
Įvadas. Pedagogo įgyta sveikatos ugdymo kompetencija yra svarbus veiksnys kuriant visapusio mokinių fizinio, psichinio, dvasinio ir socialinio ugdymo sąlygas, formuojant sveikos gyvensenos supratimą, ugdant sveiko gyvenimo būdo įgūdžius ir įpročius bei vertybinį mokinių požiūrį į savo ir aplinkinių sveikatą.
Tyrimo tikslas. Nustatyti Lietuvos studentų požiūrį į sveikatos ugdymo kompetencijos poreikį švietimo ugdymo krypčių studijose ir įvertinti jų sveikatos ugdymo kompetencijos lygį bei su sveikata susijusią elgseną.
Tyrimo metodai ir organizavimas: Tyrime dalyvavo 378 studentai iš Lietuvos Edukologijos Universiteto, Šiaulių Universiteto; Klaipėdos Universiteto; Lietuvos Sporto Universiteto. Požiūriui, suvoktai sveikos gyvensenos ugdymo kompetencijai, pasirengimui taikyti sveikos gyvensenos ugdymo įgūdžius praktikoje matuoti buvo naudojamas specialus klausimynas planuoto elgesio teorijos rėmuose, remiantis I. Ajzen (2006) rekomendacijomis.
