Rašytoja Ina Ogenskienė, kilusi iš Druskininkų, atrado savo pašaukimą vaikų literatūroje, o jos kūryba pelnė pripažinimą ne tik skaitytojų, bet ir kritikų. Pirmoji Inos Ogenskienės knyga vaikams „Sagutė” pasirodė 2022-aisiais. Kelią į vaikų literatūrą atvėrė sėkmingas dalyvavimas nacionaliniame fondo „Švieskime vaikus“ konkurse.
Nuo debiuto premijos už knygą „Pasakos su Paveikslėliais“, trečiosios vietos už „Sagutę“, antrosios už „Koncertas turėklui“, jos kūriniai nuolat sulaukia aukštų įvertinimų. Knyga „Koncertas turėklui“ pateko ir tarp penkių nominančių į Metų knygos titulą vaikų kategorijoje „Metų knygos rinkimuose 2023“.
2025-ieji metai rašytojai ypatingai derlingi - skaitytojus pasiekė bene penketas knygų. Fondas „Švieskime vaikus“ leidžia knygas dešimtimis tūkstančių egzempliorių, o leidykla „Gelmės“ prisidėjo išleisdama dvi knygutes - „Akmenėlis“ ir „Ežiuko Pukutuku metai“. Daugelis šių knygų išleista vienu metu ir sulaukė premijų, nors kūriniai buvo parašyti skirtingu laiku.
Ina Ogenskienė atvirauja, kad į tokį sėkmės antplūdį reagavo keistai, nesureikšmindama, lyg tai būtų savaime įvykęs dalykas. Ji sako, kad jai su knygomis visada taip - ilgai laukia, o kai knyga atsiduria rankose, jaudulys nurimsta. Rašytojai sunku pasakyti, ko daugiau buvo - įkvėpimo ar pareigos. „Pradžioje, ko gero, džiaugsmas, įkvėpimas. Pakilimas savotiškas, trumputis. Jis, žinoma, niekur nedingo, bet kiek vėliau atsirado suvokimas, kad visi tie laimėjimai įpareigoja. Tai jau ne vienkartinis projektas - parašiau ir pamiršau. Knygos pradeda savo gyvenimą ir dabar jau reiks padėti joms gyventi. Tai ir susitikimai su vaikais, kelionės į bibliotekas, darželius, mokyklas.“
Nors pasiekimai įpareigoja, rašytoja nemano, kad tai verčia rašyti daugiau. „Čia daugiau veikia įkvėpimas. Rašymas man niekada nebuvo darbu, pareiga, tai greičiau atvirkščiai - hobis, laisvalaikis, poilsis.“
Paklausta, ar pritartų minčiai, kad vaikams rašyti turėtų brandaus amžiaus žmonės, nes jie geriau supranta vaikus, Ina Ogenskienė atsako neigiamai. „Tikrai, ne kartą ir man kilo ši mintis. Pagalvoju - o ar ne per sena esu rašyti vaikams? Ko gero vaikams rašyti galima bet kokio amžiaus, bet bus tuomet skirtingi kūriniai. Nori nenori, bet vyresnis žmogus daugiau matęs, į gyvenimą žiūri gal kiek ir sudėtingiau. Kitoks tas rašymas bus. Brandesnio žmogaus - gal labiau „močiutiškos” pasakos išeis - edukacinės, pamokančios. Jauno - galbūt labiau žaismingos, iš draugo pozicijos.“
Tačiau ji pati sau paprieštarauja, paminėdama savo knygą „Koncertas turėklui“, kuri yra rimtesnė, kiek filosofinė, su daug alegorijos, tinkanti ir suaugusiems. O štai „Pasakos su paveikslėliais“ augintos ilgą laiką, pirmieji pasakojimai parašyti prieš dvidešimt metų, paskutiniai - visai neseniai. Ir viskas taip pat žaismingai ir nuotaikingai išėjo. „Ta branda arba pasirodo, arba ne, priklausomai nuo rašytojo gyvenimo etapų ir net vienadienių nuotaikų. O štai „Žiurkė Ne Matilda“ - pasiutus, žaisminga, linksma. Viena paskutinių mano parašytų knygų vaikams. Nors… irgi lengvai didaktinė. Bet, manau, kad knygos vaikams turi ir mokyti, ne tik linksminti.“
Ina Ogenskienė yra kaunietė, gydytoja anesteziologė-reanimatologė. Ji pabrėžia, kad viskas veikia - ir darbas, ir poilsis, ir vaikų auginimas, ir atostogos, kelionės, liga, sveikimas. „Bet kokia gyvenimiška patirtis. Jeigu nori rašyti - rašysi. Kita vertus, darbas ligoninėse, su žmonėmis paveikė ne KAD rašau, o KĄ ir KAIP rašau. Nors vaikams temos tikrai ne medicininės, bet alegorijoms pasakose turėjo įtakos. Darbas su kenčiančiu ir laukiančiu pagalbos lėmė, kad esu atsargi rinkdama žodžius. Ne įžūli. Gerbiu kūrinio veikėją, o kartu ir skaitytoją. Labai labai svarbi etika. To kaip tik moko bendravimas su ligoniu.“
Gydytojos darbas ligoninėje turėjo įtakos ir jos knygoms, skirtoms suaugusiems. Naujausia jos knyga „Devynios Palėpės“, išleista „Gelmių“, yra labai „medicininė“.
Rašytoja prisimena, kad jos pirmoji parašyta kūrinys buvo nuotykių pasaka, kurią rašė labiau sau. Vėliau sekė detektyvinė apysaka vaikams, kurios herojų prototipais buvo jos sūnūs. Vaikai ir sesė siūlė leisti knygą, tačiau ji liko stalčiuje. Tik gimus jaunėliui, Ina Ogenskienė pradėjo rašyti jam pasakas, kurias vėliau užrašė. Šios pasakos, užmatytos draugės, menininkės Dianos Tomkuvienės, buvo išspausdintos Kaišiadorių krašto leidinyje „Atspindžiai“, o vėliau autorė ir pati draugė pasiūlė dalyvauti vaikų literatūros konkurse, kurį skelbė fondas „Švieskime vaikus“. Taip prasidėjo jos kelias vaikų literatūroje.
Ina Ogenskienė prisimena savo vaikystę ir knygas, kurios ją augino. „Skaičiau viską, tik skirtingu eiliškumu, priklausomai nuo amžiaus. Skaityt išmokė močiutė kokių penkerių metų, pirmos knygos „Rikiki ir Rududu“, „Kikas“, „Pifo nuotykiai“ - klasika. Perskaičiau pusseserės „Saulutę“ ir koks nusivylimas buvo, kai pirmoje klasėje gavau „Vyturėlį“. Kokių dvylikos metų jau buvau perskaičius visas „Berželio“ bibliotekos vaikų skyriaus knygas ir prašiausi į suaugusiųjų, bet nepriėmė. Nuėjau į „Saulėtekio“ biblioteką terorizuoti bibliotekininkių.“ Ji prisipažįsta, kad nemėgo skaityti liaudies pasakų, nes jos jai atrodė baisios. Vėliau pradėjo skaityti rimtesnes knygas, užsienio rašytojų - Žiulį Verną, Marką Tveną, Dikensą, fantastiką, Agatą Kristi, mokslo populiarinimo knygas. Su vaikais skaitė ir „Harį Poterį“.
Rašytojos tekstuose dažnai sutinkami neįprasti veikėjai: namų ieškanti pamesta sagutė, teatro turėklas, kuriuo mergaitė spektaklio metu groja, megzta žiurkė niurzgalė, dainuojantys pajūrio akmenėliai. „Vaikai kitaip mato daiktus, jiems dažnu atveju jie gyvi. Gyvu daikteliu jie pasitiki labiau, nei pastoviai jį mokančiu suaugusiu. Šito man neleido pamiršti mažasis sūnus.“
Dažnai knygų veikėjai atsiranda iš kasdienybės, daiktų, kuriuos rašytoja pastebi aplink save. Pavyzdžiui, šukos, kurios galėjo pasakoti apie mergaitę iš geto, nes rašytoja jautėsi neturinti teisės rašyti apie holokaustą, nes tai ne jos išgyventa tragedija. Kiti veikėjai atsiranda iš bendrų kūrybinių procesų su vaikais, pavyzdžiui, knyga „Pasakos su paveikslėliais“ kaupėsi po truputį, kai kartu su sūnumi rašė pasakas apie daiktus. Knyga „Koncertas turėklui“ - atvirkštinis variantas, kai istorijos įvyko gyvenime, o tik po to atsirado pasakotojai.
Ina Ogenskienė teigia, kad jos tekstuose yra daug humoro ir filosofinių minčių neieškant. „Rašau taip, kaip mintys, jausmai patys ateina. Negalvoju, tai vaikui, ar suaugusiam bus. Už tai tos knygos tokios ir yra, tinkančios ir vaikui, ir jo tėvams ar močiutei. Kiekvienas pamatys ten skirtingus dalykus. Kiekvienas pagal savo patirtį.“ Ji pabrėžia, kad rašyti vaikams yra daug sunkiau nei suaugusiems, tai nėra „maža“ literatūra. „Ir pykstu, kai sako - na štai, užaugai, pradėjai rašyt dideliems. O man tai vos ne žingsnis atgal. Rašyti vaikams man tampa vis sunkiau.“
Rašytoja labai vertina knygų iliustracijas, maketavimą ir kitus meninius sprendimus, kurie nėra visada priklausomi nuo autoriaus. „Štai šitie visi Jūsų išvardinti dalykai vaikiškose knygose yra be galo svarbūs, nė kiek ne menkiau, nei pats tekstas. Vaikas, o ir jam patariantis ar perkantis knygą suaugęs, pirmiausia pamato iliustracijas. Jos užkabina.“ Ji džiaugiasi, kad jai sekėsi su iliustratoriais, ypač su Vita Tomkute-Taujanskiene, kuri iliustravo jos knygas „Sagutė“, „Akmenėlis“, „Pieva“, „Ežiuko Pukutuku metai“. Taip pat vertina fondo „Švieskime vaikus“ parinktus dailininkus, tokius kaip Andrius Seselskas ir Kristina Norvilaitė-Geniušienė.
Viena paskutinių jos knygų - „Ežiuko Pukutuku metai“ - yra apie draugystę, gražius poelgius, gamtą. Rašytoja ją pradėjo rašyti gamtoje, vedžiodama šuniuką po ąžuolyną. Ežiukas Pukutukas atsirado sūnaus pasiūlymu, nes vienas jo mėgstamiausių žaislų buvo ežiukas Eliksas.
Rašytojas T.Dirgėla: apie kūrybą vaikams, įsimintinas knygas ir sudominimą skaitymu
Rašytoja džiaugiasi, kad lietuvių autorių knygų vaikams pakilimas yra juntamas. „Gražios, įdomios, išskirtinės, iliustruotos, eiliuotos, kalbančios socialinėmis temomis, jautrios - džiugina mažuosius skaitytojus ir jų tėvus.“
Ji pabrėžia, kad kiekviena knyga kažką duoda skaitytojui - nuotykių, supratimo, jausmo, kad nesi vienas, kad yra tokių pačių ar panašių į tave, jausmo, kad tave kažkas supranta, juoko, grožio, įkvėpimo. „Knygiuko“, kaip ir bet kurios kitos knygos, tikslas yra perteikti knygelės kūrėjų mintį, emociją ar jausmą, skiriasi tik apimtis - „Knygiukuose“ pasakojamos vos šimto žodžių istorijos.“
Ina Ogenskienė tiki, kad jos knygos, nors ir parašytos suaugusio žmogaus patirtimi, sugeba paliesti vaikų širdis, nes jose yra tiesos, nuoširdumo ir meilės.
tags: #druskininkiete #rasytoja #isleista #knyga #vaikams
