Vis prisimenu vieną istoriją iš vaikystės. Be galo mėgau su vaikais sėdėti ir žaisti didelėje obelyje prie namo. Mama vis pykdavo ir pamačiusi visada liepdavo eiti atgal namo. Dabar suprantu, kodėl ji taip jaudindavosi. Vieną pavasario popietę, slystelėjus kojai, tėškiausi į žemę. Nepamenu, kad būčiau stipriai susitrenkusi, bet iš išgąsčio niekaip negalėjau sulaikyti ašarų. Visai netoliese žaidusi nepažįstama mergaitė prisiartino ir tyliai, atsargiai paklausė, ar labai skauda. Papurčiau galvą. Ir mergaitė pradėjo nesuvaldomai kikenti. Tada ir man pasidarė juokinga. Net nežinojau, ar dėl to, kad iškritau iš medžio, ar kad pravirkau. Nuo to juoko ir prasidėjo mūsų draugystė.
Vienos draugystės prasideda nuo juoko, kitos - nuo ašarų, yra ir tokių, kurios gimsta iš nuoširdaus pykčio. Bet vis tiek turime bent po vieną draugą. Net jei tai ir kaimynų šuo, mėgstamiausias vaikystės žaislas ar knygos veikėjas. Kodėl nuo pirmųjų minučių šiame pasaulyje akimis ieškome draugiško veido? Kam mums taip reikalingi draugai?
Atsakymų galime ieškoti ir knygose. Kartais naujus draugus surandame ten, kur mažiausiai tikėjomės. Kaip Milė iš Tiina’os Nopola’os knygos „Milė ir bjaurusis paršelis“ (Nieko rimto, 2017). Milė, praradusi savo draugą zuikelį, negali susitaikyti, kad vietoj jo turės mylimo žaislo pakaitalą - pliušinį paršelį. Nors mergaitė naujo žaislo pirmiausia negali pakęsti, galiausiai jiedu vis tiek susidraugauja. Būna, kad priešiniesi ir visam pasauliui aplink šauki, kad tokių draugų tau visai nereikia. O užplūdus tai bangai nustoji paisyti ir didžiausių skirtumų. Taip ir Kęstučio Kasparavičiaus knygoje „Kaimynė už kampo“ (Nieko rimto, 2016). Kai esi baisiai gyvačių bijantis triušis ir į kaimynystę atsikrausto Anakonda, nugalėjęs visas baimes eini susipažinti. Ir supranti, kad nėra ko bijoti. Nes visas baimes gali nugalėti tikra draugystė.
Su geriausiais draugais laikas kartais, rodos, visai sustoja ir būna, jog pagauname save besijuokiant iš nelabai juokingo pokšto vidury nakties. Dabar įsivaizduokite, kad jūsų draugas visą dieną miega. Kaip Ežiukas iš Paulo Stewarto „Kiškio ir Ežiuko metų laikų“ (Nieko rimto, 2018). Bet tai, jog ežiukas dieną miega, visai netrukdo jo draugui kiškiui. Kiek kartų yra tekę dangstyti prisimelavusį draugą? O kiek teko meluoti kartu? Beno Bėranto ir Vilijos Kvieskaitės istorijoje „Riešutortas“ (Nieko rimto, 2017) varniukas ir voveriukas vienas kitam yra ir sąžinės balsas, ir mažo nusikaltimo bendrininkai. Kartais būti draugu reiškia nuolat gelbėti bičiulį iš sudėtingiausių situacijų ir aukotis. Pavyzdžiui, jei esi maža pelytė - kaip Eidvilės Buožytės knygoje „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė“ (Nieko rimto, 2018). Bet juk kartais kuo mažesnė esi, tuo daugiau drąsos turi. Ir tada skubi į pagalbą. Nes juk taip daro tikri draugai.
Nuo ankstyvosios vaikystės ieškome žmonių, kurie galėtų būti šalia tada, kai norisi tik juoktis, ir tada, kai gali tik verkti. Ir dažnai tokių randame net ne vieną. Tiesa, sunkiausiomis dienomis šalia būna tik patys tikriausi draugai.
Draugystės raida vaikystėje
Pedagogė Ieva Žiūraitė pasakoja apie draugystes vaikų darželyje. Kiek jos yra svarbios vaikui, kokio amžiaus vaikai jau sugeba užmegzti draugystę, kuri tęsis visą gyvenimą? Konsultuoja “Šilagėlės” vaikų darželio pedagogė Ieva Žiūraitė. Geriausiai vaikai mokosi bendraudami su pedagogu ir su savo bendraamžiais. Toks bendravimas perauga į draugystę, kuri, kaip teigia psichologas Robert Selman, prasideda jau nuo 3 metų.
Šio amžiaus vaikai dar nelabai sugeba suprasti kito žmogaus požiūrį ir tiki, kad kiti vaikai galvoja taip pat, kaip ir jie patys. Tačiau jau šiame amžiuje vaikams patinka turėti draugų, ir jie aiškiai pasirenka, kurie vaikai jiems patinka labiau už kitus. Didelę reikšmę draugystei skiria 5 - 9 metų vaikai. Šiame amžiuje vaikams draugai yra tie, kurie daro gerus darbus ar rūpinasi savo draugu. Pavyzdžiui: „Duok man šitą daiktą ir aš su tavimi draugausiu“.
6 - 12 metų vaikai draugystę supranta kaip „paslauga už paslaugą”. Ir jei vaikas padaro ką nors gero savo draugui, jis tikisi ko nors panašaus gauti iš savo draugo. Šiame amžiuje vaikams labai svarbu sąžiningumas, abipusiškumas, gebėjimas matyti situaciją ir savo draugo akimis, ir pačių vaikų nusistatytų (kartai gan sudėtingų) taisyklių laikymasis.
Taigi, draugystė vaikams padeda augti, pažinti pasaulį, atskleisti save, leidžia kartu smagiai leisti laiką, dalintis paslaptimis, patirtimi ir patarimais, suteikia daugybę progų ir drąsos įgyvendinti įvairius sumanymus ir įsitraukti į įdomias veiklas.
Kaip padėti vaikui užmegzti draugystę?
Tačiau ne visiems vaikams pavyksta greitai susirasti draugų dėl savo ramaus, drovaus būdo ar priešingai agresyvaus, šiurkštaus elgesio, negalios požymių ar fiziologinės išvaizdos, tokie vaikai dažnai patenka į uždarą ratą, kurio be tėvų ir pedagogų pagalvos negali įveikti.
Norint padėti vaikams puoselėti draugystės įgūdžius reikalinga skatinti vaiką užmegzti ryšius, palaikyti draugiškus santykius, padėti išsprendžiant susidariusius konfliktus. Taigi, tėveliai turėtų:
- Drąsinti vaikus draugams užduoti klausimus, pasiūlyti idėjų, įdomios veiklos - žaidimų, pakviesti kartu ką nors veikti, kuo nors pasidalinti, pozityviai komentuoti ir šypsotis;
- Paaiškinti ir konkrečiai patarti apie vaiko vienokio ar kitokio elgesio sukeltus sunkumus visų pirmą jam pačiam, o vėliau ir aplinkiniams, pademonstruoti pozityvias alternatyvas;
- Leisti vaikams išreikšti savo nuomonę apie savo savijautą ir jausmus, atsiradus konfliktams ir kartu ieškoti sprendimo būdų.
Taip pat galimos ir kitos priemonės vaikų izoliacijai įveikti:
- Paskaitykite knygas draugystės, draugo susiradimo tema, tai galėtų būti knygos A. Milano „Mikė pūkuotukas” ar A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė” ir užveskite diskusiją apie draugo susiradimą;
- Suorganizuokite bendrą veiklą ar užsiėmimą kartu, kad patys vaikai galėtų pasidalinti darbais ar atsakomybėmis;
- Kalbėkitės su vaiku apie jo veiksmus Nupasakojant vaiko veiksmus žodžiais, kuriais padėsite vaikui suprasti ir kartu pakeisti elgesį, kuris sukelia kitiems vaikams problemų ir nėra tinkamas ir priimtinas kuriant draugiškus santykius. Pavyzdžiui: „Ar pastebėjai, kad atsisėdai ant grindų per patį vidurį ir trukdei statyti bokštą”. Kitą kartą, paklausk vaikų, kur tau atsisėsti ir kartu žaisti. Pažiūrėkime ar tai bus geriau?”;
- Pabrėžkite draugiškumo privalumus ir vaikas matydamas pozityvaus elgesio pasekmes, daug mieliau savo elgesiu stengsis integruotis į kitų vaikų būrį;
- Padėkite įveikti atstūmimą skatindami kitus vaikus vengti pasisakymų, kaip, „tau negalima”, „eik iš čia”.
Dažnai draugai neatsiranda staiga. Reikia nemažai laiko, kad pažįstamas vaikas taptų tavo draugu. Tam, kad susidraugautum su kitu vaiku, neužtenka vien noro tai padaryti, svarbu pačiam parodyti, jog kitas vaikas rūpi. Ir čia labai svarbi kiekvieno vaiko iniciatyva, noras ir asmeninis indėlis į draugystės kūrimą ir draugiškų ilgaamžių santykių puoselėjimą.
DIANA NORI IŠLAIKYTI DRAUGYSTĘ SU KNOPA! 😱 Ar Bunny mergaitės susimušė su Diana?
Svarbiausi draugystės aspektai skirtingais amžiaus tarpsniais
Konsultuoja medicinos centro "Neuromeda" psichologė Gintarė Dailydė: Vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje vaikui svarbu išmokti užmegzti artimą draugystę su savo bendraamžiais. Dažnai manoma, kad vaikų, kurie turi daug draugų, socialiniai įgūdžiai yra geresni ir jie labiau subrendę emociškai nei vaikai, kurie turi tik kelis draugus arba jų visai neturi. Įvairūs psichologiniai tyrimai, nagrinėjantys, kodėl ir kaip įvairaus amžiaus vaikai užmezga draugystes su bendraamžiais, rodo, kad tokios prielaidos yra dažniausiai klaidingos. Vaikas, turintis vieną ar du draugus, socialiniai įgūdžiai gali būti geresni nei tų vaikų, kurie turi daug draugų. Vaikas, kuris kažkurį savo amžiaus laikotarpį neturi draugų gali būti visiškai psichologiškai sveikas ir socialiai prisitaikęs prie jį supančios aplinkos.
Iš mamos pasakojimo nekyla abejonių, kad vaikas turi socialinių įgūdžių, juos puikiai demonstruoja bendraudamas su suaugusiais. Taigi šiuo atveju, neužtenka tik suskaičiuoti draugus. Reikėtų įvertinti, kaip vaikas pats jaučiasi, kaip elgiasi ir ką apie tai galvoja. Kiekviename amžiaus laikotarpyje vaikai užmezga draugystę dėl skirtingų priežasčių. 2-4 metukų vaikams neįdomios jų draugų asmenybės ir pomėgiai. Šiame laikotarpyje draugystės yra pagrįstos bendra veikla, o ne kito vaiko asmeninėmis savybėmis. Dėl to pati draugystė nėra pastovi, draugai lengvai pakeičiami kitais draugais.
Ikimokyklinukai ir pradinių klasių vaikai į draugystę jau pradeda žiūrėti rimčiau. Draugai pasirenkami pagal panašų žaidimo stilių. Tylūs vaikai susidraugauja su tyliais. Šėlstantys susidraugauja su tais, kuriems patinka veikla ir triukšmas. Nuo dešimties metų vaikai renkasi draugus pagal bendrus interesus ir jiems tampa svarbu, ar kitas vaikas yra malonus ir jiems palankus. Taigi ankstyvoje paauglystėje ir vėliau vaikai renkasi draugus labai panašiai kaip ir suaugę - jie žiūri ne tik į bendrus interesus, bet ir specifinius asmenybės bruožus, kurie sutampa su savais. Todėl kartais vaikai nesusidraugauja vien todėl, kad nėra panašūs ir neturi bendrų pomėgių.
Jeigu nerimaujate, kad Jūsų vaikui sunku susirasti draugų, štai keletas patarimų:
- Nespauskite vaiko. Naujos draugystės užmezgimo įgūdžiai vieniems vaikams formuojasi lėčiau, kitiems - greičiau. Duokite vaikui laiko išbandyti naują draugystę ir pačiam suprasti, ar turi bendrumo su bendraamžiu, ar ne. Svarbu, kad nepavykus susidraugauti vaikas nesuvoktų to kaip nesėkmės ir nejaustų kaltės jausmo. Tėveliai gali jam paaiškinti, kad draugais tampa ne kiekvienas žmogus, todėl normalu, kad kartais su kitais nesusidraugaujame.
- Sužinokite, kaip vaikas jaučiasi. Vaikui gali būti sunku atsakyti į klausimą: „Kaip jautiesi?“ Todėl tėveliai gali jį stebėti ir klausytis. Vaikas gali išreikšti jausmus žodžiu, pavyzdžiui, pasakydamas, kad bijo, arba per kūno reakcijas, elgesį. Pavyzdžiui, jam skauda galvytę, blogai miega ir pan. Įvardinkite jausmus paprasčiausiai užduodami klausimą: „Tu nerimauji dėl to, kad neturi draugo..?“ Kartu pastebėkite vaiko elgesį bendraamžių grupėje - kaip elgiasi su juo kiti vaikai, kaip elgiasi jis pats.
- Įvertinkite situaciją vaiko akimis. Kalbėkitės su vaiku ir pabandykite išsiaiškinti ir suprasti, kaip pačią situaciją vertina vaikas. Paklauskite jo - ar jis norėtų turėti draugą, kokį draugą įsivaizduoja, ką su draugu norėtų veikti, ką jis mano apie, pavyzdžiui, draugės sūnų ir pan. Kuo daugiau žinosite, ką galvoja Jūsų vaikas, tuo bus lengviau nuspręsti, kiek iš tiesų tai yra problema ir kaip ją spręsti.
- Klauskite, ką vaikas galvoja. Ypač tada, jeigu išsiaiškinote, kad vaikas jaučia liūdesį ar nerimą dėl to, kad neturi draugo.
- Padėkite vaikui pakeisti blogas mintis geromis. Pavyzdžiui, „Aš kitiems neįdomus“ galite pakeisti į „Vaikų pomėgiai yra skirtingi - vieni berniukai daugiau mėgsta važinėti dviračiu, kiti - skaityti knygas. Galiu rasti draugą, kuriam patiks ta pati veikla kaip ir man, ir mes galėsime kartu įdomiai leisti laiką“.
- Paskatinkite vaiką įsitraukti į mėgstamus užsiėmimus su kitais vaikais. Bendra veikla dažnai suvienija, atsiranda apie ką kalbėti su kitais vaikais. Tai gali būti puiki pradžia draugystei. Vieniems vaikams patinka įprasti užsiėmimai, tokie kaip važinėjimas dviračiu, sportas, šokiai. Kitiems reikia kažką sukonstruoti, pvz., lėktuvėlį, aitvarą ir pan. Konstravimo būreliai gali būti originali mintis, atskleidžianti vaiko poreikį. Pasikalbėkite su vaiku, galbūt atrasite jo pomėgį, kurio dar nežinojote.
Lapkričio 29-ąją švęsime DRAUGYSTĘ - bus minima Tarptautinė draugo diena. Draugai vienodai svarbūs, nepaisant mūsų amžiaus, tačiau, skirtingais amžiaus tarpsniais skirtingai suprantame, kas yra draugas. Jeigu ankstyvoje vaikystėje draugas suvokiamas kaip žaidimų bendrininkas, tai visai kitokią reikšmę bei svorį jis įgauna bręstant, formuojantis asmenybei.
Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus komanda pakvietė į paauglystę žengiančius jaunuolius atkreipti dėmesį į draugystei svarbias savybes ir ugdyti jas savyje, rašoma šios įstaigos pranešime žiniasklaidai. Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Andželika Vežbavičiūtė pasakoja, kad iš dešimčių vaikų atsiųstų frazių ryškėja pats svarbiausias jų poreikis - būti išklausytiems ir suprastiems. „Gebėjimą atliepti šiuos vidinius poreikius bręstantis ir ieškantis jaunas žmogus vertina išskirtinai reikliai. Dar mūsų paaugliams svarbu, kad šalia būtų žmogus, prie kurio jie galėtų būti savimi, jaustųsi mylimi tokie, kokie yra iš tiesų, svarbu, kad tas žmogus jiems nevadovautų ir nenurodinėtų. Štai ir visa draugystės esmė pagal paauglius“, - dalijasi A. * nes man nesvarbu, tu storas ar plonas, ar turi kokių nors problemų su sveikata, nesvarbu ar tau patinka berniukai ar mergaitės, man esi svarbus TU!
Į pasiūlymą fraze apibūdinti draugystę atsiliepė Kauno miesto moksleiviai, dienos centrą lankantys vaikai, prisijungė ir sesers Faustos Palaimaitės globojami Kauno nepilnamečių kolonijos vaikinai. O ar gali tėvai išlikti draugais savo paaugliams? Darbo patirties su šios sudėtingos amžiaus grupės nepilnamečiais turinti psichologė Jūratė Marcinkevičienė, sako, kad gali. Tačiau specialistė atkreipia dėmesį, kad daug kas priklauso nuo tėvų pastangų. „Jeigu tėvai demonstruos savo autoritetą, pranašumą prieš paauglį - tai neabejotinai iššauks priešpriešą. Vienintelis kelias į dialogą yra nuoširdus domėjimasis savo paaugliu. Paauglystė neretai būna vienas sudėtingiausių amžiaus tarpsnių. „Natūralu, kad paauglys ieško panašaus amžiaus bendraminčių bei veiklų savirealizacijai. Kartais tėvams gali atrodyti, kad augantis vaikas nebenori kartu leisti laiko, tačiau taip nėra.
Kaip ir kasmet, VAIKO LABUI kviečia tęsti dar prieš daugelį metų pradėtą gražią iniciatyvą - kurti ar pratęsti klasės ar grupės „Draugystės knygą“. Visagino lopšelyje-darželyje „Auksinis gaidelis“ vaikai iš grupių „Nykštukai“ ir „Gandriukai“ įgyvendino ypatingą veiklą - sukūrė „Draugystės knygą“. Mažieji iš grupės „Nykštukai“ piešė savo draugus - tuos, su kuriais žaidžia, juokiasi, dalijasi žaislais ir praleidžia smagiausias dienos akimirkas. Piešiniuose atsiskleidė vaikų nuoširdumas ir jų supratimas apie draugystę - spalvingi veidukai, plačios šypsenos ir glaudūs apkabinimai rodo, kaip svarbūs draugai kiekvieno vaiko gyvenime. Tuo tarpu grupės „Gandriukai“ vaikai pasinėrė į emocijų pasaulį. Jie piešė tai, ką jaučia, kai kalba apie draugystę - džiaugsmą, šilumą, laimę, netikėtus atradimus ar net liūdesį, kai draugas išeina ar liūdi. „Draugystės knyga“ - tai ne tik vaikų kūriniai, bet ir jų mažos širdelės atspindys. Džiaugiamės ir didžiuojamės savo mažaisiais kūrėjais, jų nuoširdumu ir gebėjimu per spalvas bei formas pasakyti tai, ką kartais sunku išreikšti žodžiais.
Gimus vaikui, tokiam mažyčiam, bejėgiui, atrodo, besąlygiškai priklausome vienas kitam. Bet praeina metai, kiti ir pajuntame, jog vaikas nebejaučia tokio stipraus poreikio, kad visą laiką būtume šalia. Vėliau pareiškia, kad jam daug įdomiau pažaisti kieme su draugais, negu eiti su tėvais į muziejų. Juk tai puiku! Bendravimas su vienmečiais vaikui turi didelę reikšmę. Jau antraisiais gyvenimo metais jis veržiasi į lauką pažaisti su kitais mažyliais. Tik dar nemoka to daryti, todėl bendraujant vis kyla ginčų dėl žaislų. Sulaukus ketverių, tobulėjant kalbai kontaktų daugėja. Vaikai buriasi į grupeles, kad kartu galėtų žaisti. Kitas vaikas tėra žaidimo partneris, jo vertinimas priklauso nuo to, kaip greitai jis bėga, kokius žaidimus moka. Vaikas žino, kad kitų norai gali skirtis nuo jo paties, tačiau dar sunku prie to taikytis. Septynmečius vienija ne tik žaidimai, bet ir mokslai, pomėgiai. Draugus pradedama rinktis. Berniukai buriasi į grupes, vadovaudamiesi ne emociniais kontaktais, o bendrais interesais. Mergaitės dažniau draugauja poromis, jų santykiai artimesni, patikimesni. Mokyklinio amžiaus vaikui tėvai nebegali atstoti viso pasaulio.
Aštri būtinybė Dešimtmečiams draugų paieška yra tokia svarbi, kad tėvai lieka antrame plane. Atžalos siekia atsiskirti nuo suaugusiųjų pasaulio ir sukurti savąjį. Taip jų būryje gimsta įvairiais kodais, šifrais praturtinta slapta kalba, akylai saugoma nuo pašalinių. Draugės nuomonė tampa svarbesnė negu mamos. Mus tai skaudina, bet teks su tuo susitaikyti. Normalu, kad vaikai vis labiau nuo mūsų tolsta. Kitaip jie neišmoks būti savarankiški, nesugebės rasti savo vietos visuomenėje. Paauglystėje santykiai su bendraamžiais dar labiau stiprėja: vaikas nori perprasti suaugusiųjų požiūrį į gyvenimą, taip pat išsaugoti ir savo pasaulio autonomiją. Beviltiška ginčytis dėl jo kalboje atsiradusių žargoninių žodelių, ilgų plačių kelnių, kuriomis jis išdidžiai šluoja šaligatvius. Neleis jų patrumpinti - jis nenori išsiskirti iš draugų! Draugas paaugliui svarbus savivokai, kad susigaudytų vidiniame pasaulyje. Begaliniai pokalbiai telefonu tėvams tampa tikru galvos skausmu. Vaikas čiumpa telefoną ir visam vakarui užsidaro savo kambaryje. Namų darbų sąsiuvinis guli ant stalo net nepaliestas, o mes veltui bandome "prisikasti" prie ragelio, norėdami paskambinti skubiais reikalais. Ir jokiu būdu nesistenkite slapčia klausytis... "Ką tu - rimtai? Meluoji! Puiku!" - ir taip ištisas valandas. Nurimkite, jūsų vaikui viskas gerai. Amžinybę trunkantys paauglių pokalbiai telefonu - tipiškas reiškinys, nors iš šalies mums atrodo tuščias ir beprasmis. Tokiame amžiuje svarbus ne pokalbis, o dalijimasis emocijomis. Šimtus kartų aptardami tą pačią problemą paaugliai kaskart ją išgyvena vis kitaip. Telefonu galima pasakyti tai, ko niekad neprasitartum akis į akį. Problema yra ne pokalbiai telefonu, o mūsų nesusikalbėjimas.
Jeigu draugas staiga pasirodė... Teoriškai sutinkame, kad vaikai draugus renkasi patys. Tačiau neretai į namus jie atsiveda tokius, kuriuos vien pamatę sunerimstame ar net išsigąstame. Nesivarginkite, draudimai čia nepadės. Mažylį dar sugebėtume palenkti į savo pusę, nors taip problema ir neišsispręstų, o vyresnėliams tik sukelsime protestą, sulauksime priešingų rezultatų. Stenkitės išsiaiškinti, kokia netinkamų draugų pasirinkimo priežastis. Įvertinkime mūsų ir vaikų santykius. Ar jie visada sulaukia iš mūsų supratingumo ir palaikymo, meilės ir švelnumo? Gal per dažnai juos užgauname, ir jie su mumis atitinkamai elgiasi, tyčia rinkdamiesi draugus, kurie mums greičiausiai nekels susižavėjimo. Įsižiūrėkite į savo vaiką. Gal jis namie vienoks, o kieme niekuo nesiskiria nuo padaužų ir tiesiog renkasi draugus pagal save? Galbūt artimiau susipažinus su tais blogiukais jie pasirodys esą ne tokie jau ir blogi, o agresija - tik kaukė, po kuria slepiasi geras ir jautrus žmogus.
Dažnai draugystę suprantame kitaip negu vaikai. Suaugusieji vadovaujasi moraliniais vertinimais ir mano, kad tikri draugai turi būti ištikimi, sąžiningi, užjaučiantys. O vaikui tiesiog reikalingas žaidimų partneris ar mokanti išklausyti draugė, net jei ji rūko ir keikiasi. Išmokykime vaikus pamatyti stipriąsias ir silpnąsias draugų vietas bei suprasti, ko iš jų verta mokytis, o ko ne. Vaikai labai lengvai pasiduoda bendraamžių įtakai, nes nori būti priimti į jų būrį. Jie ne visada supranta, kad įmanoma būti draugais ir neišsižadant savo nuomonės. Mūsų užduotis - ne piktintis, o išmokyti vaiką ištarti "ne". Paaiškinkite, kad suprantate jo norą neišsiskirti iš kompanijos, bet juk galima draugams pasakyti: "Man labai norisi leisti su jumis laiką, bet ne daužant stiklus". Šiuo atveju teks pasiūlyti ką nors ne mažiau įdomaus.
"Pamatysiu - užmušiu" Išanalizavote jūsų su vaiku tarpusavio santykius, pakalbėjote su juo apie moralines vertybes, bet... Jis ir toliau bendrauja su padaužomis. Ką daryti? Kuo dažniau kvieskite draugus į svečius. Pirma, galėsite su jais artimiau susipažinti. Antra, vaikas daugiau laiko bus su jumis. Trečia, galbūt pavyks padaryti jiems įtaką. Vaikai dažnai beatodairiškai žavisi kokia nors stipria asmenybe, seka jos pavyzdžiu. Tik klausimas, kokiu? Jeigu jis ieško autoriteto, padėkite rasti tokį, kuriuo verta sekti. Tai gali būti treneris, būrelio vadovas, mokytojas. Neretai vaikai neatsirenka, kuris žmogus "su pliusu" ar "minusu". Jeigu vaikui draugai daro neigiamą įtaką, sustiprinkite savo pozityviąją. Tebūna jam ne mažiau įdomu su jumis, negu su tuščiai slankiojančia kompanija. Vaikas turi jausti, kad gali jumis pasitikėti. "Dar pamatysiu - užmušiu!" - toks posakis tikrai nepadės. Privalote parodyti, kad ir jų nuomonė jums yra svarbi. Pasitikėdami jumis galų gale jie išsirinks tokius draugus, kurie patiks ir jums.
Kur tu, drauge? Tėvai, kurių vaikai visą laiką leidžia su abejotinos reputacijos draugais, pavydi tiems, kurių vaikai ramiai sėdi namie ir užsiima savo veikla. Pastarasis variantas ne ką geresnis. Neturinčiam draugų paaugliui ateityje gali kilti bendravimo sunkumų. Bet jūs dar turite laiko jam padėti. Dažniausiai sunkiai bendrauja drovūs, savimi nepasitikintys vaikai. Prastai save vertinantieji kiekvieną paerzinimą priima kaip skaudžią pašaipą. Keturmetė nenori eiti į darželį. "Mane ten visi skriaudžia", - sako ji su ašaromis akyse. Mergaitė įgijo negatyvaus bendravimo patirties ir bijo vėl atsidurti nemalonioje situacijoje. Dažniau kvieskite jos draugus į svečius. Tegul mažylė supranta, kad bendravimas su vaikais teikia malonumą, ne tik nusivylimą. Dažniau pagirkite, pabrėžkite vaiko teigiamas savybes, skirkite užduotis, su kuriomis jis lengvai susitvarkys. Pasitikėkite juo!
Kol vaikas mažytis... Mokykite bendrauti vos vaikui gimus. Tik per daug nešokinėkite aplink mažylį sudarydami jam šiltnamio sąlygas. Pripratusiam būti pasaulio centru bus sunku apsiprasti kolektyve, kuriame pripažinimą visada reikia išsikovoti. Ikimokyklinio amžiaus vaikai draugus vertina pagal jų gebėjimus. Padėkite vaikui turtinti savo įgūdžius - išmokykite jį plaukti ar važiuoti dviračiu. Užsukusiems į svečius vaiko draugams svarbu, kokią atmosferą jie pajaus - geranorišką ar abejingą. Jie jausis pamaloninti, jeigu su jais pabendrausite, kuo nors pavaišinsite. Vaikai turi žinoti, kad jie džiugina ir suaugusiuosius. Nupirkite stalo žaidimų, kuriuose turi dalyvauti keletas žmonių, - tegul vaikas pasikviečia draugų. Vasarą sode įrenkite sporto aikštelę, kurioje su malonumu rinksis vaikai iš pusės sodo apylinkių. Sudarykite tinkamą atmosferą vaikams bendrauti, žaisti. Kuo dažniau vaikai būna kartu, tuo artimesni jie tampa. Patarimas ir droviems, ir lengvai bendraujantiems vaikams - žmogus gauna tai, ką pats duoda pasauliui. Jeigu gerai elgiamės su aplinkiniais ir stengiamės jiems daryti gera, jie taip pat mielai su mumis bendraus. Kaip pasakė Goethe: "Kad turėtume daug draugų, reikia pačiam būti draugu".
Kas svarbiausia draugystėje? Draugystėje svarbu lygios teisės, kito nuomonės pripažinimas. Abu požiūriai yra svarbūs. Tėvų pareigos - kur kas kitokios nei draugystės. Tai ir disciplina, ir auklėjimas, ir patarimai, ir šiluma. Reikalinga išmintis. Be abejo, yra ir priėmimas, ir domėjimasis kito nuomone. Tėvystė, iš esmės, skiriasi nuo draugystės. Tėvystės vaikai iš savo tėvų tikisi visada. Kas atsitinka kai tėvai pradeda draugauti su vaikais? Kodėl tėvai nori draugauti su vaikais?
