Danijos literatūros istorija yra turtinga ir įvairi, apimanti šimtmečius nuo seniausių runų įrašų iki šiuolaikinių eksperimentinių kūrinių. Nors H. K. Anderseno pasakų motyvai lietuvių vaikų poezijoje dažnai minima kaip ryškiausias vaikystės skaitinių autorius, šiuolaikinėje vaikų poezijoje jo kūrybos apraiškų menkai įžvelgiama. Dažniausiai lietuvių vaikų eilėraštyje vyrauja netiesioginiai H. K. Anderseno pasakų sekimai.
Straipsnyje plačiau aptariama H. K. Anderseno pasakų motyvų sklaida minėtų poetų tekstuose. Sąlygiškai galima skirti tokias H. K. Anderseno pasakų motyvais kuriamų eilėraščių atmainas: įvardijami, bet ne atviri H. K. Anderseno kūrybos motyvai Violetos Palčinskaitės, Sigito Gedos eilėraščiuose; atsitiktiniai H. K. Anderseno įvaizdžiai Dalios Kudžmaitės poezijoje; neįvardijami, bet nujaučiami H. K. Anderseno kūrybos motyvai Valdemaro Kukulo, Liutauro Degėsio poezijoje.
Danijos literatūros raida prasidėjo nuo seniausių raštijos paminklų, runų įrašų ant ginklų ir papuošalų, siekiančių 1-4 amžių. Vėliau, 12-13 amžiuje, paplito raštai lotynų kalba, o saksas Gramatikas sukūrė tautos istoriją danų darbuose (Gesta Danorum), kurioje perpasakojami kai kurie skandinavų mitai ir sagos. Vėlyvaisiais viduramžiais buvo kuriamos baladės, o pirmoji spausdinta knyga danų kalba - Eiliuotoji kronika (1495).
16 amžiuje, prasidėjus reformacijai, paspartėjo literatūros danų kalba plėtotė. Reikšmingas C. Pederseno Biblijos vertimas (1550, vadinamoji Kristijono III Biblija) davė pradžią rašomajai danų kalbai. Buvo leidžiami poleminiai traktatai, pamokslai, giesmynai, pradėjo formuotis pasaulietinė literatūra, ypač dramaturgija. Žymiausias baroko epochos atstovas - psalmių kūrėjas Thomasas Kingo (1634-1703).
Danų nacionalinės literatūros pradininkas - Šviečiamojo amžiaus idėjų reiškėjas dramaturgas L. Holbergas. 18 amžiaus antroje pusėje buvo kuriama sentimentalizmo literatūra (J. Ewaldas, J. Baggesenas). 19 amžiaus pirmoje pusėje danų literatūra suklestėjo. Veikiamas vokiečių literatūros susiformavo romantizmas; žymiausias romantikas - poetas ir dramaturgas A. G. Oehlenschlägeris. Literatūroje vyravo skandinavų mitiniai motyvai, tautiškumo problema.
Tuo pačiu laikotarpiu kūrė švietėjas ir rašytojas N. F. S. Grundtvigas, skandinavų literatūrinės pasakos pradininkas H. Chr. Andersenas, filosofas ir rašytojas S. A. Kierkegaardʼas. Realizmo tendencijos žymios S. S. Blicherio, J. L. Heibergo, M. A. Goldschmidto kūryboje; satyrinę poeziją rašė F. Paludanas-Mülleris.
19 amžiaus 8 dešimtmetyje natūralizmui atsirasti turėjo poveikio judėjimas Modernusis proveržis, kurio pradininkas buvo literatūros istorikas G. Brandesas. H. Pontoppidanas - žymiausias danų auklėjamojo romano kūrėjas. J. P. Jacobseno kūriniams būdinga intelektualumas, psichologiškai motyvuoti charakteriai. H. Bango romanuose ir novelėse vaizduojama tragikomiška žmogaus egzistencija. Kiti ryškesni šio laikotarpio rašytojai: H. Drachmannas, K. A. Gjellerupas.
19 amžiaus pabaigoje vyravo simbolistinė poezija, kurios svarbiausi poetai buvo S. Claussenas ir J. Jørgensenas. 19 amžiaus pabaigoje-20 amžiaus pradžioje Danijos literatūroje kaip protestas prieš dekadentizmą iškilo sambūris Liaudies proveržis. Jo rašytojų (daugelis buvo kilę iš provincijos) kūryboje aukštinamas žmogaus ir gamtos ryšys, vyravo valstiečių ir darbininkų realistiniai gyvenimo bei buities vaizdai, socialinė problematika: J. C. L. Knudsenas, J. M. Skjoldborgas, J. Aakjæris, M. Andersenas Nexø, J. V. Jensenas, T. Larsenas.
Tarpukario literatūrai būdinga avangardiniai ieškojimai, ekspresionizmo poetika žymi Emilio Bønnelycke’s (1893-1953), A. T. Kristenseno kūriniuose. Apie 1930 metus ryškus danų teatro pakilimas. Eksperimentines dramas rašė C. E. M. Soya, K. Munkas, K. Abellis. Prozoje vyravo socialinė tematika (K. Beckeris, J. Paludanas, H. R. Kirkas, H. Scherfigas). Iškilo rašytojų iš Farerų salų (W. Heinesenas, Jørgenas-Frantzas Jacobsenas, 1900-38, Heðinas Brú, 1901-87).
Po II pasaulinio karo literatūroje ryšku egzistencializmo (H. C. Branneris, M. A. Hansenas) ir psichoanalizės (A. Donsas, H. C. Branneris, T. Ditlevsen) įtaka. 20 amžiaus viduryje susiformavo modernizmas, kurio atsiradimas sietinas su literatūriniu žurnalu Heretica (1948-53). Buvo reikalaujama literatūros atnaujinimo, poezija keliama kaip atskira estetinė vertybė, protestuojama prieš intelekto, sukėlusio kultūros krizę ir karą, kultą. Apie žurnalą būrėsi poetai P. A. D. de La Couras, T. Bjørnvigas, O. Sarvigas, Ole Wivelis (1921-2004), F. Jægeris, prozininkai K. Blixen, M. A. Hansenas ir kiti.
Apie 1960 metus iškilo nauja karta kūrėjų, kurių kūrybai būdinga absurdo literatūros, prancūzų naujojo romano įtaka, subjektyvaus prado iškėlimas. Buvo leidžiamas žurnalas Vindrosen. Jame bendradarbiavo rašytojai P. Seebergas, V. Sørensenas, K. Rifbjergas.
20 amžiaus paskutinių dešimtmečių literatūra pasižymi temų ir meninių raiškos priemonių įvairove. Poezijoje ryšku moderniosios kalbotyros įtaka, kuriama eksperimentinė ir konkrečioji lyrika, eilėraščių rinkiniai sudaromi sisteminės ir simetrinės konstrukcijos principu. Žymesni poetai: Peris Højholdtas (1928-2004), I. Christensen, P. Tafdrup, Sørenas Ulrikas Thomsenas (g. 1956). Modernias dramas rašo A. Saalbach, Peteris Asmussenas (g. 1957), Line Knutzon (g. 1965).
Prozoje derinami dokumentinės, biografinės ir grožinės literatūros elementai (Thorkildas Hansenas, 1927-89, H. Stangerupas, Ebbe Kløvedalis Reichas, 1940-2005). Rašytojų Hanne Marie Svendsen (g. 1933), S. Å. Madseno kūriniams būdinga fantastinių ir realistinių bruožų sintezė. Svarbią vietą Danijos literatūroje užima moterų kūryba: Dorritos Willumsen (g. 1940), K. Thorup, S. Brøgger. Kuriama minimalistinė proza (Christina Hesselholdt, g. 1962). Populiarūs kriminaliniai bei nuotykių romanai, kuriuose gvildenamos svarbios politinės ir socialinės problemos (A. Bodelsenas, P. Høegas).
Į lietuvių kalbą anksčiausiai pradėta versti H. Chr. Anderseno kūryba. 1895 m. išleistas pirmasis jo pasakų vertimų rinkinys; vėliau pasakos buvo daug kartų leidžiamos. Išversta M. Anderseno Nexø, H. Bango, K. Blixen, A. Bodelseno, C. Bødker, H. C. Brannerio, Hanso Henningo Harmerio, W. Heineseno, P. Høego, J. P. Jacobseno, J. V. Jenseno, Hanso Lyngby Jepseno (1920-2001), Morteno Korcho (1876-1954), Michaelio Larseno (g. 1961), K. Michaëlis, L. Panduro, H. Pontoppidano, Bjarne Reuterio, K. Rifbjergo, O. Sarvigo, V. Sørenseno ir kitų rašytojų kūrinių.
Danijos literatūra, ypatingai vaikų poezija, atspindi šalies istoriją, kultūrą ir visuomenės raidą. Nuo klasikinių pasakų motyvų iki šiuolaikinių eksperimentų, ji nuolat ieško naujų formų ir išraiškos priemonių, atliepdama laikmečio iššūkius ir vertybes.
Vienas ryškiausių XX a. danų literatūros balsų yra Tovė Ditlevsen (1917-1976), gimusi ir užaugusi Kopenhagos darbininkų klasės rajone. Jau paauglystėje ji išgarsėjo savo poezija, vėliau parašė daugiau nei 30 poezijos knygų, romanų, apsakymų ir atsiminimų. Nors kritikų iš pradžių atmesta kaip darbininkų klasės rašytoja, nesivaikiusi tuo metu klestėjusių modernizmo ir postmodernizmo literatūrinių madų, dabar Tovė Ditlevsen vadinama viena svarbiausių savo kartos autorių, o jos kūrybą pasaulis atranda iš naujo.
Autobiografinėje „Kopenhagos trilogijoje“ Tovė Ditlevsen piešia ne tik laikmečio, bet ir savo vidinės, psichologinės raidos paveikslą. Pirma trilogijos dalis prasideda, kai autorei penkeri. Gimusi Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, Tovė Ditlevsen supranta esanti nepritapėlė, savyje jaučianti kai ką nepaprasto ir dar nepažinto - pašaukimą rašyti. Trilogija tęsiasi Europai po truputį ritantis į Antrąjį pasaulinį karą. Priversta anksti palikti mokyklą, Tovė aukoja kūrybai skirtą laiką dirbdama bereikšmius, nesuprantamus darbus ir megzdama keistus, kartais net žalingus santykius su vyrais. Paskutiniame trilogijos tome aprašoma autorės kova tarp rašytojos pašaukimo ir konkuruojančių dukters, žmonos, motinos ir narkomanės vaidmenų.
„Kopenhagos trilogija“ - įtraukianti autorės kelionė per meilę, draugystę, ambicijas ir priklausomybę. Rodos, šiauriečių laimingo gyvenimo taisyklėmis Tovė nesivadovavo, o gal aplinkybės jai neleido būti visiškai laisva ir laiminga? Kiek nedaug trūko iki to jaukaus namų intymumo, artimo ir tikro ryšio su aplinkiniais? Tovė savo memuaruose rašo apie daugialypius moters vaidmenis, transformacijas, kurios kartais veda į savidestrukciją.
Tovės „Veidai“ - tarsi 4-oji „Kopenhagos trilogijos“ dalis. Romanas paremtas autorės asmenine patirtimi psichiatrijos ligoninėje, kovojant su depresija ir priklausomybe nuo raminamųjų. 1968-ieji, Kopenhaga. Knygų vaikams rašytoja Lisė pagaliau sulaukia pripažinimo. Tačiau džiugesį aptemdo pakitęs jos vyro elgesys: Gertas negali susitaikyti su žmonos šlove ir nė nenutuokia, kad Lisė žino, kas vyksta tarp jo ir namų tvarkytojos. Stiprėjantis moters nerimas pamažu virsta obsesija, atvedančia ją į psichiatrijos kliniką. Čia ją pasitinka daugybė veidų - teisiantys, įtarinėjantys, mylintys veidai - tarsi greitai besikeičiančios kaukės, tarp kurių lengva pamesti tikrąjį savo atspindį.
„Veidai“ - įspūdingas kūrinys, nagrinėjantis T. Ditlevsen prozai būdingas psichinės sveikatos, moters vaidmens visuomenėje, meninės saviraiškos temas. Lisė Mundus - be galo įdomi, nepatikima pasakotoja, priverčianti susimąstyti apie veidus, kuriuos kuriame, slepiame ir keičiame palaikydami santykį su kitu. Tovės gyvenime sunku įžvelgti vidinę santarvę, bet daugiausiai laisvės jai teikė pats rašymas. Ar rašymas ir yra hygge dalis?
Knygų vaikams rašytoja, H. K. Anderseno pasakų motyvais kuriančių eilėraščių analizė, taip pat ir kitų Danijos autorių kūryba, atskleidžia vaikų poezijos įvairovę ir jos ryšį su bendrais literatūros tendencijomis. Nors H. K. Anderseno tiesioginis poveikis šiuolaikinei vaikų poezijai nėra ryškus, jo palikimas išlieka svarbus.
Vienas iš ryškių pavyzdžių yra Yahya Hassanas (g. 1995 m.), palestiniečių kilmės danų poetas, kurio kūryba sukėlė didžiulę diskusiją Danijoje. Jo pirmoji poezijos knyga YAHYA HASSAN (2013 m.) tapo sensacija, kritikavo islamo religinį ekstremizmą, Danijos politiką imigrantų atžvilgiu ir visuomenės susiskaldymą. Knyga tapo bestseleriu, išversta į daugelį užsienio kalbų. Hassano poezija, nors ir kontroversiška, atspindi svarbias socialines ir kultūrines temas šiuolaikinėje Danijoje.
Kiti svarbūs Danijos literatūros atstovai, kurių kūryba verčiama į lietuvių kalbą, apima įvairius žanrus ir temas. Tai ir Jensas Christianas Grøndahlis, nagrinėjantis vyro ir moters santykių įvairovę, ir Mads Peder Nordbo, rašantis kriminalinius romanus, ir Karen Blixen, pasaulinio pripažinimo sulaukusi rašytoja. Taip pat verta paminėti Astridos Lindgren, Sveno Nordqvisto, Jujjos ir Tomaso Wieslanderių, Martino Widmarko, Kristinos Ohlsson, Katarinos Mazetti kūrinius, kurie yra populiarūs tarp jaunųjų skaitytojų Lietuvoje.
Švedų vaikų literatūra lietuvių skaitytojams nėra svetima. Pepės Ilgakojinės ar Karlsono, kuris gyvena ant stogo, - vienos žymiausių vaikų literatūros rašytojų pasaulyje - švedės Astridos Lindgren sukurtų veikėjų istorijos yra gerai žinomos. Tiltus tarp šių klasika tapusių kūrinių ir Lietuvos pirmosios tiesė vertėjos Eugenija Stravinskienė bei Laima Bareišienė. Daugiausia švediškų vaikiškų knygelių yra išleidusi leidykla „Nieko rimto“, kuri gerą dešimtmetį lietuvių kalba leidžia žymaus švedų vaikų rašytojo ir dailininko Sveno Nordqvisto knygų seriją „Petsonas ir Findusas“.
Danijos vaikų poezija, kaip ir visa Danijos literatūra, yra gyvas ir besikeičiantis reiškinys. Ji atspindi šalies istoriją, kultūrą ir visuomenės raidą, ieškodama naujų formų ir išraiškos priemonių, atliepdama laikmečio iššūkius ir vertybes.
