Dirbtinis apvaisinimas - tai pagalbinio apvaisinimo metodas, skirtas padėti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų. Šiandien tai yra plačiai paplitusi praktika, tačiau jos istorija yra ilga ir kupina iššūkių, diskusijų bei etinių klausimų. Šiame straipsnyje apžvelgsime dirbtinio apvaisinimo istoriją, pradedant nuo pirmųjų bandymų XIX amžiuje iki šių dienų, aptarsime skirtingus metodus, etinius aspektus ir situaciją Lietuvoje.

Pirmieji žingsniai dirbtinio apvaisinimo link

Dirbtinio apvaisinimo istorija prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje, kai mokslininkai pradėjo eksperimentuoti su gyvūnais. 1890 m. Anglijos gydytojas Walteris Heape’as pranešė, kad jam pavyko triušio patelei įsodinti embrioną. Tai buvo pirmasis žingsnis link in vitro apvaisinimo.

1934 m. amerikiečių mokslininkas Gregory G. Pincusas, išbandęs panašų in vitro metodą su triušio patelėmis, pranešė, kad žinduolių (tikėtina, ir žmonių) kiaušinėliai mėgintuvėlyje gali normaliai vystytis.

Sėkmingas apvaisinimas mėgintuvėlyje

Pirmąjį apvaisinti moters kiaušinėlį mėgintuvėlyje pavyko JAV ginekologui Johnui Rockui. Po ilgų bandymų 1944 m. kartu su laborante Miriam Menkin jie pirmą kartą sėkmingai atliko apvaisinimą ne moters kūne. Tačiau mokslininkai nežengė antrojo žingsnio - neįsodino kiaušinėlio į moters organizmą.

1959 m. kinų biologas Min Chueh Changas pateikė pirmąjį sėkmingo in vitro metodo taikymo įrodymą.

Pirmasis nėštumas ir persileidimas

1973 m. australai Carlas Woodas ir Johnas Leetonas paskelbė apie pirmąjį dirbtinai apvaisintos moters nėštumą. Deja, po kelių dienų mokslininkams teko pranešti apie persileidimą.

Pirmasis kūdikis "iš mėgintuvėlio"

1976 m. po dirbtinio apvaisinimo pastojo britų Patricko Steptoe ir Roberto Edwardso pacientė. Nesėkmė ištiko ir šį kartą - nėštumas buvo negimdinis. Po metų šie mokslininkai mėgintuvėlyje apvaisintą kiaušialąstę sėkmingai įsodino į gimdą, ir 1978 m. liepos 26 d. Anglijoje gimė pirmasis mėgintuvėlyje pradėtas kūdikis, vardu Louise Joy Brown.

Louise Joy Brown gimimas buvo revoliucinis įvykis medicinos istorijoje. Tai suteikė viltį milijonams nevaisingų porų visame pasaulyje. 2004 m. Louise Joy Brown atšoko savo vestuves, tarp svečių buvo ir R. Edwardsas. 2010 m. jam įteikta Nobelio premija už nuopelnus medicinos ir fiziologijos srityje.

Dirbtinio apvaisinimo metodai

Yra du pagrindiniai dirbtinio apvaisinimo būdai:

• Dirbtinė inseminacija: į moters lyties organus sušvirkščiama specialiai apdorota spermijų suspensija ir apvaisinimas įvyksta natūraliai moters kūne. Šis metodas taikomas, kai yra gimdos kaklelio gleivių patologija, nepakankama spermos kokybė, lytinio gyvenimo patologija, neaiškios kilmės nevaisingumas.
• Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF): hormonų injekcijomis sukėlus daugybinę ovuliaciją, iš moters kiaušidės išsiurbiama 3-12 kiaušialąsčių, jos dedamos į mėgintuvėlius su specialia terpe, į kurią pridedama paruoštos spermos. Apvaisinimui įvykus mėgintuvėlyje po 48 h blastocistos stadijos 3-4 gemalai įvedami į gimdą, kur implantuojasi, vystosi, būna įprastas nėštumas. Šis metodas taikomas, kai yra kiaušintakių patologija, vyrų nevaisingumas, endometriozė ar kitos priežasties.

Yra ir tiesioginis pagalbinis apvaisinimas, kuris taikomas, kai nepavyksta netiesioginis (spermatozoidas neprasiskverbia į kiaušialąstę, vyro spermoje yra tik keli spermatozoidai arba jie nesubręsta). Tuomet į mikroskopu stebimą kiaušialąstę specialia adata įleidžiamas vienas spermatozoidas ir kiaušialąstė cheminėmis medžiagomis sužadinama.

Nevaisingumo priežastys ir statistika

Šeima laikoma nevaisinga, kai moteris, gyvendama su vyru reguliarų lytinį gyvenimą ir nevengdama nėštumo, per 2 metus nepastoja. 10-20 proc. visų šeimų yra nevaisingos. 50 proc. atvejų nevaisingos yra moterys, 40 proc. - vyrai, 10 proc. abu sutuoktiniai.

Dažniausios nevaisingumo priežastys:

• Įgimtos moters ar vyro lyties organų anomalijos
• Nepakankama moters kiaušidžių funkcija
• Kiaušintakių nepraeinamumas
• Nepilnavertė vyro sperma
• Sutrikusi ovuliacija
• Menstruacinio ciklo sutrikimai

Dirbtinis apvaisinimas Lietuvoje

Lietuvoje pirmoji apvaisinimo mėgintuvėlyje eksperimentus bendradarbiaudama su Londono karališkojo universiteto ligonine 1993 m. pradėjo gydytoja Gražina Bogdanskienė. Anglijoje ji atliko procedūrą, po kurios 1994 m. panevėžietė pagimdė pirmąsias mūsų šalyje dvynukes „iš mėgintuvėlio“.

Šiuo metu Lietuvoje kasmet atliekama apie 200 dirbtinio apvaisinimo procedūrų, nors, leidžiant finansinei padėčiai, norinčiųjų būtų apie 2 tūkstančius. Skandinavijos šalyse 1 proc., o Nyderlanduose net 4 proc. žmonių yra gimę po pagalbinio apvaisinimo.

2016 metais Lietuvoje priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas atvėrė naujas galimybes vaisingumo sutrikimų turinčioms poroms. Įstatymas reglamentavo pagalbinio apvaisinimo paslaugų tvarką bei pirmą kartą Lietuvoje įteisino lytinių ląstelių donorystę nevaisingų porų gydymui.

Etiniai ir moraliniai aspektai

Dirbtinis apvaisinimas kelia daug etinių ir moralinių klausimų, susijusių su:

• Embrionų likimu (pertekliniai embrionai, embrionų donorystė, embrionų sunaikinimas)
• Lytinių ląstelių donoryste (anonimiškumas, vaiko teisė žinoti savo tėvus)
• Surogatine motinyste
• Vaiko prigimtine teise gimti iš meilės ir turėti abudu tėvus
• Galimomis komplikacijomis ir apsigimimais

Šie klausimai reikalauja atidžios analizės ir diskusijų, siekiant rasti sprendimus, kurie atitiktų tiek nevaisingų porų interesus, tiek visuomenės moralines vertybes.

Dirbtinio apvaisinimo procedūros eiga

Dirbtinio apvaisinimo metodika susideda iš dviejų fazių. Pirmojoje fazėje paimami ovuliacijai pasiruošę kiaušinėliai ir jie apvaisinami. Kiaušinėlio subrendimą siūloma nustatyti ultragarsu, t. y. nustatant folikulo dydį. Iš 18-23 mm skersmens folikulų didesnė galimybė gauti priešovuliacinius oocitus. Šiam tikslui naudojami skatinamieji hormonai. Paskui atliekama laparoskopija - pro pilvo ertmę tam tikru prietaisu apžiūrima pilvo ertmė - ir specialia adata ištraukiamas folikulo turinys, kuriame yra kiaušinėlis. Prieš apvaisinimą gauta vyro sperma taip pat turi būti atitinkamai paruošta: sukeliama kapacitacija, nuo spermatozoidų paviršiaus pašalinami cheminiai inhibitoriai, neleidžiantys jiems patekti į kiaušinėlį ir t. t. Sperma plaunama specialiais druskingais tirpalais. Pagaliau pradedamas pats svarbiausias momentas - apvaisinimas. Kiaušinėliui esant inkubatoriuje, ten įdedama paruoštos vyro spermos. Vyksta apvaisinimo procesas, kuris trunka 40-45 valandas nuo skilimo pradžios arba 16-20 valandų nuo dviejų branduolių pasirodymo oocite.

Antrojoje fazėje gemalas transplantuojamas į gimdą. Į gimdą gemalas persodinamas kateteriu, (švirkščiama po 2-3 gemalus, o kiti gali būti užšaldomi pakartotiniam transplantavimui, jeigu iš pirmo karto nepavyktų pastoti. Svarbiausia šioje fazėje - tinkamu laiku gemalą transplantuoti į gimdą. Be to, yra nustatyta, kad į gimdą reikia transplantuoti bent tris gemalus, kad nors vienas įsitvirtintų ir pradėtų vystytis.

Gyva istorija: Ingridos patirtis

Savo patirtį šioje srityje pasakoja Ingrida - 36 metų amžiaus moteris, prieš 8 metus dirbtinio apvaisinimo būdu pagimdžiusi dukrytę Emą. 8 metus su vyru negalėjome susilaukti kūdikio, todėl kreipėmės į gydytoją G. Bogdanskienę. Procedūrai buvome ruošiami Vilniuje, o viskas tuomet vyko dar Londone. Pirmas bandymas pastoti buvo nesėkmingas. Tačiau vyras po 3 mėnesių vėl pasiūlė pabandyti. Tiesą pasakius, labai bijojau ne procedūros, o jausmų, kurie aplanko tokiais atvejais. Vis dėlto pabandėm dar kartą. Šis kartas buvo sėkmingas. Abiem atvejais buvo įsodinta po 3 embrionus. Pastojusi ypatingo džiaugsmo iš pradžių nejutau, nes negalėjau tuo patikėti. Ir gal tik po mėnesio tikrai „sužydėjau“. Nėštumas buvo labai sėkmingas, jaučiausi ypač gerai. Būdama 29 metų cezario pjūvio būdu pagimdžiau normalaus svorio mergytę. Emai dabar 7 metai, auga sveika ir žvali, kaip ir visi vaikai. Savo patirtį laikau sėkminga, bet kai kurioms kartu važiavusioms moterims pasisekė mažiau - viena vilnietė net 8 kartus kas 3 mėnesius ruošdavosi procedūrai, tačiau kas kartą nepasisekdavo. To nepatyrusiam sunku suvokti, kiek žmogui reikia ištvermės. Pernai vėl bandėme daryti procedūrą, jau Vilniuje. Sumokėjome 10 000 Lt, tačiau, procedūrai nepavykus, nutarėm daugiau nebandyti. Juk jau Dievas mus apdovanojo vaikeliu… Tikiu, kad jeigu Dievas nepadės, tai nieko nebus, nes iš medicinos pusės garantijų nėra…

Dėl pirmos procedūros iniciatyvą rodžiau aš, tačiau antrai be jo noro nebūčiau ryžusis. Jis labai man padėjo, tačiau negalėjo suprasti, iš kur turiu tiek stiprybės. Esu tik už dirbtinį apvaisinimą moters vyro sperma, nes apvaisinimas donoro sperma yra neetiškas pirmiausia vaiko atžvilgiu. Juk jis turi žmogišką teisę žinoti, kas yra tėvas.

Prieš ir po: skirtingos nuomonės

Med. m. k. 1988, Nr. IVF baby - taip vadinami vaikai iš mėgintuvėlio. Visame pasaulyje jų jau yra daugiau nei milijonas. Šis klausimas sukelia labai prieštaringas diskusijas tarp medikų, politikų, dvasininkų ir kitų visuomenės atstovų. Mes nesiimame spręsti - gerai tai ar ne, tiesiog pateikiame skirtingas nuomones ir paliekame teisę tai daryti jums, skaitytojai.

Gydytojas akušeris-ginekologas Virgilijus Rudzinskas: „Jei kalbame apie dirbtinį apvaisinimą ir kitas šiuolaikines technologijas, kurios įsiskverbė į žmogaus gyvybės pradžios sferą, lieka tik stebėtis žmogaus proto skvarbumu ir kasdien laukti vis naujų atradimų. Nerimą kelia tik tai, kad šiuolaikinės technologijų galimybės dažnai lenkia suvokimą, kas yra etiška, o kas - ne. Juolab kad kuo toliau, tuo labiau mokslas keisčiau nubrėžia žmogaus gyvybės pradžią. Aš palaikyčiau tokias technologijas, kuriose užsimezgusi žmogiška gyvybė nebūtų naikinama, šaldoma, donuojama ir pan.“

Neigiamos dirbtinio apvaisinimo pasekmės:

• Medikamentų poveikis: Dirbtiniam apvaisinimui vartojami medikamentai padidina moters kiaušidžių aktyvumą. Nuo 1 iki 10 proc. visų dirbtinai stimuliuotų ciklų galima tikėtis kiaušidžių perstimuliavimo sindromo. Australijoje tirta, kad per pirmus 12 mėnesių po minėtų procedūrų padaugėjo kiaušidžių ir gimdos vėžio.
• Procedūrų komplikacijos: Imant moters lytines ląsteles iš kiaušidžių tenka atlikti jų punkcijas, kai kada - chirurgines operacijas. Visa tai susiję su galimais kraujavimais, organų pažeidimais, infekcinėmis komplikacijomis bei sąaugų susidarymu.
• Psichologinis - emocinis poveikis porai: Tik kas penktas dirbtinio apvaisinimo ciklas baigiasi vaikelio užsimezgimu ir gimdymu. Tad nepavykus procedūrai šeima išgyvena nerimą, pereinantį į depresiją.
• Nėštumo ir gimdymo komplikacijos: Po dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje į gimdą persodinama keletas žmogaus gemalų. Dažniau būna daugiavaisiai nėštumai, persileidimai, priešlaikiniai gimdymai, gimsta mažo svorio naujagimiai.
• Apsigimimai: Pastaruoju metu nerimą sukėlė informacija, kad dirbtinio apvaisinimo metu pradėti vaikai dažniau kenčia dėl įgimtų anomalijų.

tags: #dirbtinio #apvaisinimo #istorija

• Nauda prieš gimdymą
• Priežastys, kodėl kūdikis sukioja galvą ir trinasi į pagalvę
• Judėjimas ir mokymasis su žaislais
• Apie vėduoklinį greblį 22 dantukai 55 cm
• Vežimėliai su keičiama rankena