Dirbtinis apvaisinimas - tai medicinos technologija, suteikianti viltį susilaukti vaikų poroms, kurioms natūralus apvaisinimas yra sudėtingas arba neįmanomas.
Ši procedūra, apimanti lytinių ląstelių (spermos ir kiaušialąsčių) arba embrionų manipuliavimą, taikoma siekiant sukelti moters nėštumą.
Dirbtinio apvaisinimo esmė ir raida
Dirbtinio apvaisinimo principas yra paprastas: kiaušinėlis paimamas iš moters, sperma - iš vyro, apvaisinimas atliekamas laboratorijoje, o embrionas perkeliamas į moters gimdą.
Šis metodas išsprendė mechaninio nevaisingumo problemą ir tapo pirmuoju žingsniu nevaisingumo gydymo srityje.
Bėgant metams, technologijos tobulėjo, o pagrindine problema tapo vyriškasis nevaisingumo faktorius.
Naujos technologijos, tokios kaip vieno spermatozoido įleidimas į kiaušinėlį, padėjo įveikti šią problemą.
Taip pat buvo sukurtos metodikos, leidžiančios paimti spermą tiesiai iš vyro sėklidės, kai spermoje nėra spermatozoidų.
Pasaulyje kas šešta pora susiduria su vaisingumo sutrikimais, t. y. pakartotinai pastoti negali 10-25 proc.
Lietuvoje yra apie 50 000 nevaisingų šeimų.
Statistikos duomenimis, mūsų šalyje vaisingumo sutrikimais skundžiasi kas šešta vaisingo amžiaus pora.
Kas šeštai Lietuvos porai, norinčiai pradėti vaikelį, reikalinga medikų pagalba.
Šioje srityje, kaip ir visoje Europoje, taikomi vis tobulesni pagalbinio apvaisinimo metodai.
Pirmasis „kūdikis iš mėgintuvėlio“ 1978 metais gimė Anglijoje.
2012 metais buvo paskelbta, kad po šios procedūros pasaulyje gimė apie 5 mln. vaikų.
Pirmasis sėkmingas dirbtinio apvaisinimo atvejis Lietuvoje įvyko 1998 metais.
Dirbtinis apvaisinimas onkologinėms pacientėms
Dirbtinis apvaisinimas suteikia galimybę susilaukti vaikų moterims, sergančioms onkologinėmis ligomis.
Chemoterapija ir radioterapija gali sukelti nevaisingumą, tačiau kiaušialąsčių užšaldymas prieš gydymą leidžia moterims pastoti pasveikus nuo vėžio.
Kitas būdas - kiaušidžių audinio užšaldymas ir persodinimas atgal į kiaušides po gydymo.
Šių dienų technologijos leidžia paimti iš moters kiaušinėlį ir jį užšaldyti, o pasveikus nuo vėžio ir panorėjus pastoti tą kiaušinėlį atšildyti, apvaisinti spermatozoidu, subrandinti embrioną laboratorijoje, o tada perkelti į moterį.
Taip vėl vyks ovuliacijos.
Gali būti, kad prireiks dirbtinio apvaisinimo, bet moteris tikrai turės daugiau šansų pastoti.
Dirbtinio apvaisinimo situacija Lietuvoje ir įstatyminiai iššūkiai
Nors pagalbinis apvaisinimas Lietuvoje taikomas jau ne vienus metus, jis vykdomas tik privačiose klinikose, kurių paslaugos nėra kompensuojamos valstybės.
Dėl didelių kainų šiomis paslaugomis naudojasi apie 2 proc. nevaisingų porų.
Bevaikiai palikti vieni su savo problemomis, o medikai, stengdamiesi jiems padėti, vadovaujasi senesniais teisės aktais.
Apie tai, kad reikia priimti Dirbtinio arba pagalbinio apvaisinimo įstatymą, kalbama jau ne vieni metai.
Šiuo metu ši procedūra Lietuvoje atliekama tik privačiose klinikose.
Ji menkai reglamentuojama, kainuoja apie 2 tūkst. eurų ir nėra finansuojama valstybės.
Priėmus įstatymą, nevaisingos poros sulauktų valstybės paramos, bet procedūroms būtų taikomi įstatyme įvesti ribojimai.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo spragos
Pagalbinio apvaisinimo įstatymas numato, kad pagalbinio apvaisinimo procedūra, tiek valstybės kompensuojama, tiek nekompensuojama, gali būti atliekama tik susituokusioms poroms arba įregistravusioms partnerystę.
Taigi sąlyga egzistuoja, tačiau teisinė bazė jai įgyvendinti nesukurta, nes Lietuvoje nėra partnerystės įstatymo.
Dėl to nesusituokusios poros mūsų šalyje paliktos be pagalbos, joms negali būti atliekama pagalbinio apvaisinimo procedūra, ir jos priverstos vykti į užsienio šalis.
Taigi šis įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pagal kurią visi piliečiai turi vienodas teises į gydymą.
Konstitucinis Teismas konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą.
Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“.
„Šiuo metu įstatyme įtvirtintas reikalavimas būti sudarius santuoką ar įregistravus partnerystę ne tik neatitinka tarptautinės praktikos, bet ir riboja asmenų teisę į sveikatos priežiūros paslaugas.
Atsižvelgiant į tai įstatyme nebeturėtų likti registruotos partnerystės reikalavimo“.
Embrionų laikymo ir donavimo politika
Embrionų laikymo politika, jų donavimas - dar vienas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo netobulumas.
Pagal dabar galiojančią tvarką, sukurti ir moteriai neperkelti embrionai poros privalo saugoti neribotą laiką, amžinai.
Tokia sąlyga vėlgi riboja porų teisę pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimo procedūra, nes reikalavimas saugoti nepanaudotus embrionus amžinai - tai išlaidos, kurias ne kiekviena pora išgali mokėti.
Tiesa, Įstatymas numato, kad po dvejų metų pora embrionų gali atsisakyti ir perduoti universitetinei klinikai donorystei.
O jeigu pora nenori jų donuoti?
Vėl pažeidžiama poros teisė į disponavimą savo kūno dalimi.
Daugelyje pasaulio šalių numatytas embrionų saugojimo terminas yra 5-10 metų, nes po 10 metų jie tampa nekokybiški.
Didžiausias diskusijas kelia tai, ar embrionai turi būti saugomi kaip žmogaus gyvybė.
Kritikai sako, kad su pagarbos žmogaus gyvybei principu nesuderinami neribotas embrionų kūrimas, neribotas jų šaldymas ir sunaikinimas pasibaigus saugojimo terminams, embrionų atranka pagal genetinius požymius ir tokios atrankos metu „netinkamais naudoti“ pripažintų embrionų sunaikinimas.
Mūsų šalyje apvaisinimas donoro sperma yra probleminis.
Mat iki šiol Lietuvoje nėra spermos banko.
Visos privačios gydymo įstaigos, kurių patirtis pagalbinio apvaisinimo srityje didžiulė, turi licencijas pagalbinio apvaisinimo procedūroms atlikti ir lytinių ląstelių bankui funkcionuoti.
Tačiau tokių bankų nėra, kadangi lytinių ląstelių donorams kompensacija už jų lytines ląsteles nėra numatyta.
Todėl Lietuvos pacientams rekomenduojamas apvaisinimas donoro sperma, įvežta iš Europos Sąjungos šalių.
Tačiau Pagalbinio apvaisinimo įstatymas išskirtinę teisę dirbti su įvežtine sperma suteikia tik universitetinėms klinikoms.
Tokios sąlygos vėl riboja pacientų teises pasirinkti gydymo įstaigą, gydytoją.
Licencijos, suteikiančios teisę atlikti pagalbinį apvaisinimą, yra vienodos privačioms ir valstybinėms gydymo įstaigoms.
Tuomet kodėl teisė dirbti su sperma suteikiama tik universiteto klinikoms?
Taip vėl pažeidžiamos paciento teisės, ribojamos privačių gydymo įstaigų paslaugų teikimo galimybės.
Kritikai sako, kad anoniminė donorystė atima vaikų teisę žinoti savo tėvus.
Taip pat, norint pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimu užtenka gyvenimo kartu fakto ar notaro patvirtinimo.
Taip jau atsitiko Italijoje.
Katalikybės lopšyje egzistavo liberalus, žmogui skirtas dirbtinio apvaisinimo įstatymas.
Į gimdą dėdavo iki 10 embrionų, paskui pašalindavo neįsitvirtinusius.
2004-aisiais jie priėmė įstatymą, kurį dabar siūlo mūsiškiai.
Per metus dirbtinių pastojimų sumažėjo nuo 36 iki 18 proc.
Pastojimo tikimybė sumažėjo dukart.
„Vienos procedūros kaina yra apie 10 tūkstančių litų, įskaitant vaistus ir pačią procedūrą.
Nekalbu apie ikiprocedūrinį gydymą - tarkime, tyrimų atlikimą, kažkokią pradinę stadiją.
„Labai aktualu priimti jį palankų pacientams ir gydytojams, o ne palankų, sakyčiau gal, politikams ir kovotojams už menamą gyvybę, kur traktuojama viena ląstelė kaip gyvybė, kurios teisės yra ginamos.
Yra valstybių, pavyzdžiui, Izraelis, kurios kompensuoja pagalbinį apvaisinimą iki dviejų vaikų gimimo, neribojant procedūrų skaičiaus.
Lietuvos pacientų organizacijos kuklesnės - jos siekia, kad Lietuva pasektų Estijos pavyzdžiu, kur valstybė kompensuoja trijų procedūrų kainą vienai porai ir neriboja sukuriamų embrionų skaičiaus.
Lenkijoje šis skaičius ribojamas, o dirbtinio apvaisinimo išlaidų kompensavimo programa norinčios pasinaudoti poros turi pateikti dokumentus, įrodančius bent metus trukusį nevaisingumo gydymą.
„Pagalbos mastą sprendžia kiekviena šalis - gali būti skiriamas dalinis finansavimas, gali būti skiriamas finansavimas valstybės vaistams, gali būti skiriamas pagalbinio apvaisinimo procedūroms arba visam komplektui kartu.
Vienos valstybės skiria vienos procedūros kompensavimą, kitos - trijų procedūrų, bet vienokia ar kitokia pagalba kiekvienoje Europos šalyje yra“.
„Italijoje susilaukti kūdikio pagalbinio apvaisinimo būdu maksimaliai kainuoja 25-40 tūkst. eurų.
Tačiau toks pilietis per savo gyvenimą mokesčių pavidalu sumoka iki 2 mln. eurų.
Akivaizdu, kad kiekvienas naujas žmogus tik pagerins visuomenės gyvenimą.
Kiekvienas pilietis - papildoma vertė šaliai.
Tai ypač aktualu jūsų šaliai, kurioje gyventojų skaičiuos nuo 3,4 mln. sumažėjo iki mažiau nei 3 mln.
Dar daugiau, jūsų gimstamumo rodikliai siekia vos 1, 37 kūdikio porai.
Per 50-60 metų jūsų bendruomenė išnyks.
Jūs turite tik dvi kartas, kad sustabdytumėte šią problemą“.
„Vienos procedūros kaina yra apie 10 tūkstančių litų, įskaitant vaistus ir pačią procedūrą.
Nekalbu apie ikiprocedūrinį gydymą - tarkime, tyrimų atlikimą, kažkokią pradinę stadiją.
„Labai aktualu priimti jį palankų pacientams ir gydytojams, o ne palankų, sakyčiau gal, politikams ir kovotojams už menamą gyvybę, kur traktuojama viena ląstelė kaip gyvybė, kurios teisės yra ginamos.
Yra valstybių, pavyzdžiui, Izraelis, kurios kompensuoja pagalbinį apvaisinimą iki dviejų vaikų gimimo, neribojant procedūrų skaičiaus.
Lietuvos pacientų organizacijos kuklesnės - jos siekia, kad Lietuva pasektų Estijos pavyzdžiu, kur valstybė kompensuoja trijų procedūrų kainą vienai porai ir neriboja sukuriamų embrionų skaičiaus.
Lenkijoje šis skaičius ribojamas, o dirbtinio apvaisinimo išlaidų kompensavimo programa norinčios pasinaudoti poros turi pateikti dokumentus, įrodančius bent metus trukusį nevaisingumo gydymą.
„Pagalbos mastą sprendžia kiekviena šalis - gali būti skiriamas dalinis finansavimas, gali būti skiriamas finansavimas valstybės vaistams, gali būti skiriamas pagalbinio apvaisinimo procedūroms arba visam komplektui kartu.
Vienos valstybės skiria vienos procedūros kompensavimą, kitos - trijų procedūrų, bet vienokia ar kitokia pagalba kiekvienoje Europos šalyje yra“.
Lietuvoje dabar susiklosčiusią padėtį, kai valstybė nekompensuoja nė dalies apvaisinimo procedūrų, sveikatos apsaugos ministras vadina nesuvokiama ir žada problemą spręsti, tačiau užsimena netikintis, kad įstatymą pavyktų priimti greitai dėl visuomenėje kylančių religinių, filosofinių ir etinių nesutarimų.
„Bažnyčios rūpestis yra tai, kad šitame procese yra labai daug embrionų, kurie yra užšaldomi, atšildant daugiau kaip pusė jų žūsta.
Kitaip tariant, manipuliacija žmogaus gyvybe yra nepriimtina, nes mes laikomės pozicijos, kuri yra ne tikėjimo klausimas, bet mokslo klausimas, kad žmogus atsiranda nuo pradėjimo momento.
Klaida, kurią padarėme Lietuvoje, priimdami įstatymą, yra tai, kad mes uždraudėme lytinių ląstelių donorystę.
Taip pat draudžiama embrionų donorystė.
Taip mes tarsi atimame galimybę susilaukti vaikų tiems, kurie patys negali jų susilaukti.
Tai yra nepagrįstas draudimas.
Kaip ir negali būti vadinamas neetišku embrionų šaldymas.
Nes tai yra galimybė ateityje turėti savo vaiką.
Tai yra saugojimas, o ne naikinimas.
Ir tai yra galimybė tiems, kurie negali sau leisti dar kartą kartoti procedūros.
Jeigu Lietuva nenori atsisakyti vilties turėti kūdikį, gaišti laiko, kentėti skausmų ir leisti savo pinigų dėl neprotingo politikų sprendimo.
Tačiau ką tik gavome gerą žinią iš Anglijos: lietuviams, turintiems legalų leidimą dirbti, anglai apmoka dirbtinio apvaisinimo procedūrą.
Mūsų valstybė, skirtingai nuo kitų Europos šalių, nefinansuoja nei procedūros, nei medikamentų.
Ir kol kas neketina to daryti.
Valstybė dirbtinio apvaisinimo srityje mūsų žmonėms niekuo nepadėjo ir nepadeda.
Ir, atrodo, neketina padėti.
Tačiau ką tik gavome gerą žinią iš Anglijos: lietuviams, turintiems legalų leidimą dirbti, anglai apmoka dirbtinio apvaisinimo procedūrą.
Lietuvoje yra trys klinikos teikiančios dirbtinio apvaisinimo procedūrą: Gražinos Bogdanskienės Vaisingumo centras, Vaisingumo klinika bei Motinos ir vaiko klinika.
Per metus jos atlieka apie 300 procedūrų.
Vidutinė procedūros kaina - 8-10 tūkst. Lt.
Lietuvoje tokią kainą gali mokėti maždaug 10 proc. nevaisingų šeimų.
Situacija Lietuvoje
Šiuo metu ši procedūra Lietuvoje atliekama tik privačiose klinikose.
Ji menkai reglamentuojama, kainuoja apie 2 tūkst. eurų ir nėra finansuojama valstybės.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų.
Diskusijų klausimai
Didžiausias diskusijas kelia tai, ar embrionai turi būti saugomi kaip žmogaus gyvybė.
Kritikai sako, kad su pagarbos žmogaus gyvybei principu nesuderinami neribotas embrionų kūrimas, neribotas jų šaldymas ir sunaikinimas pasibaigus saugojimo terminams, embrionų atranka pagal genetinius požymius ir tokios atrankos metu „netinkamais naudoti“ pripažintų embrionų sunaikinimas.
Kai kurie politikai ir medikai sako, kad etines problemas išsprendžia nauja technologija šaldyti ne embrionus, o kiaušialąstes.
Liberalesnio reglamentavo šalininkai sako, kad reikalavimas visus embrionus perkelti į moters organizmą didina daugiavaisio nėštumo riziką ir mažina pagalbinio apvaisinimo sėkmės tikimybę.
Antras svarbus klausimas yra susijęs su lytinių ląstelių - spermos ir kiaušialąsčių - donoryste.
Kritikai sako, kad anoniminė donorystė atima vaikų teisę žinoti savo tėvus.
Politikų pozicijos
Sugriežtinti įstatymą praeitą savaitę pasiūlė 57 politikai.
Dauguma iš jų - „valstiečiai“, taip pat keli konservatoriai, „tvarkiečiai“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos nariai.
Už liberalesnį reglamentavimą tvirtai pasisako socialdemokratai ir liberalai.
Už konservatyvų variantą - prieš embrionų šaldymą ir už jų skaičiaus ribojimą - Vyriausybėje pasisakė atskirąją nuomonę pareiškęs Rokas Masiulis, kadenciją baigiančioje Vyriausybėje dirbęs energetikos ministru, o naujoje paskirtas susisiekimo ministru.
Konservatorius Andrius Kubilius viešai pareiškė palaikantis liberalesnį variantą.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė rinkimų kampanijos metu per rinkimų debatus prieš daugiau kaip dvejus metus embrionų naikinimą buvo pavadinusi „labai neetišku dalyku“, bet šiemet liepą ji vetavo įstatymą, kuris draudžia embrionų šaldymą ir riboja sukuriamų embrionų skaičių.
Situacija užsienyje
Dauguma Europos Sąjungos šalių leidžia embrionų šaldymą ir neriboja jų skaičiaus, o apvaisinimas mėgintuvėlyje iš dalies finansuojamas valstybės.
Ar Tikrai Galima Pirkti Lėktuvo Bilietą Vaikui Be Paso?
Pasaulyje daugiau nei 5 mln. vaikų gimė panaudojus pagalbinio apvaisinimo technologijas.
Pati saugiausia ir ekonomiškiausia technika - auksinis standartas - tai vieno embriono perkėlimas į moters organizmą, kai pertekliniai embrionai yra šaldomi ir perkėlimi vėliau, pagal gydymo planą ir poreikį.
Dauguma Europos Sąjungos šalių leidžia embrionų šaldymą ir neriboja jų skaičiaus, o apvaisinimas mėgintuvėlyje iš dalies finansuojamas valstybės.
Lietuva liko vienintelė Europos Sąjungos šalis, net iš dalies nekompensuojanti dirbtinio apvaisinimo procedūrų.
Yra valstybių, pavyzdžiui, Izraelis, kurios kompensuoja pagalbinį apvaisinimą iki dviejų vaikų gimimo, neribojant procedūrų skaičiaus.
Lietuvos pacientų organizacijos siekia, kad Lietuva pasektų Estijos pavyzdžiu, kur valstybė kompensuoja trijų procedūrų kainą vienai porai ir neriboja sukuriamų embrionų skaičiaus.
Helsinkio universiteto centrinės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos centro vadovas bei Europos žmogaus reprodukcijos ir embriologijos draugijos vadovas prof. Juha Tapanainen paaiškino, kodėl tokios nuostatos gali būti pavojingos.
„Yra keletas problemų, susijusių su 3 embrionų perkėlimu į moters gimdą.
Pirma, moteris atsiduria daug didesnėje rizikoje, nes padidėja daugiavaikio nėštumo tikimybė, reikia daug daugiau stimuliacijų, norint pasiekti tuos pačius rezultatus.
Padidėja ir priešlaikinio gimdymo rizika.
Tokiu būdu poros atsiduria nelygiavertėse pozicijose, mat procedūros tampa žymiai brangesnės ir tik turtingos poros gali sau tai leisti.
Be to, žmonės išvyksta gydytis į kitas šalis, ką esame jau pastebėję“.
Daugiavaisių nėštumų pavojai
Į moters gimdą perkeliant du embrionus, daugybinių nėštumų skaičius išauga ketvirtadaliu.
Jei perkeliami trys embrionai, kaip numatoma dabartinėje įstatymo redakcijoje, kas trečia pora rizikuoja daugybiniu nėštumu.
Motinai, besilaukiančiai trynukų, ir naujagimiams visuomet kyla nėštumo komplikacijos, priešlaikinio gimdymo grėsmė, pavojus tiek mamos, tiek kūdikio gyvybei, apsigimimų rizika.
Be to, visuomet tenka daryti Cezario pjūvį.
„Vienas iš 5 kūdikių, gimęs iš trynukų, turi vienokių ar kitokių apsigimimų visam gyvenimui.
Jau nekalbu apie gydymo kaštus“.
Apie daugiavaisio nėštumo pavojus perspėjo ir Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Vaisingumo centro vadovas med. dr. Arūnas Liubšys.
„Moteriai sunku arba neįmanoma išnešioti naujagimių 40 nėštumo savaičių.
Be abejonės, jei moteris nešioja 3, o ne vieną vaisių, ji tikrai nepagimdys tik tris kilogramus sveriančio kūdikio.
Išmaitinti vieną ar tris kūdikius - skirtingas dalykas.
Jei naujagimiai gimsta iš daugiavaisio nėštumo, jų šansai išgyventi gerokai sumažėja.
Kuo naujagimis gimsta anksčiau, tuo tikimybė, kad jis turės rimtų sveikatos problemų ateityje, tik didėja.
Tai tampa ne tik medicininė, bet ir socialinė problema.
Todėl kalbant apie dabar priimtą įstatymą reikėtų skaičiuoti ne tik šios dienos išlaidas valstybei, bet ir galvoti apie ateitį.
Juk vieno tokio vaikelio išlaikymas, priežiūra bei pagalba kainuoja labai didelius pinigus“.
Gydytojas sakė pastebėjęs, kad pastaraisiais metais padaugėjo daugiavaisių nėštumų.
„Kai kuriuose medicininiuose dokumentuose nurodoma, kad tai - po dirbtinio apvaisinimo, bet mes ne visada turime tokią informaciją.
Daugelis tokių procedūrų vykdomos privačiose klinikose, o kai kurios šeimos net nenori pasakyti, kur tą procedūrą darė - jie pas grįžta tik gimdyti.
Gal yra ir tam tikrų etinių dalykų, kai šeimos ne visada nori prisipažinti, kad nėštumas - dirbtinio apvaisinimo rezultatas.
Tačiau, aišku, tendencija yra, kad iš pagalbinio apvaisinimo gimstančių vaikų Lietuvoje pastaraisiais metais daugėja“.
Klaidi istorija Lietuvoje
Pirmoji sėkminga pagalbinio apvaisinimo procedūra buvo atlikta 1978 m. Jungtinėje Karalystėje.
Pirmoji taip gimusi mergaitė - Louise Brown - šiandien jau yra dviejų vaikų motina, o procedūrą sukūręs britų fiziologas Robert Edwards 2010 m. buvo apdovanotas Nobelio premija.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Akušerijos ginekologijos klinikos docentė dr. Eglė Drejerienė spaudos konferencijoje pažymėjo, kad pagalbinis apvaisinimas pasaulyje yra įprastas gydymo metodas, kurio metu kasmet gimsta 350 tūkst. naujagimių, tačiau Lietuvoje šio klausimo ištakos - labai sudėtingos ir miglotos.
„Šios technologijos į Lietuvą atėjo gerokai pavėlavusios.
Lietuvoje pirmos sėkmingos pilno ciklo procedūros buvo atliktos tik 1998 m.
Šias technologijas vystė privačios struktūros.
Asistuojamosios technologijos į Lietuvą pavėlavo 15-20 metų, vertinant istoriniu aspektu“.
Jos teigimu, dirbtinio apvaisinimo procedūras ir tvarką apibrėžė 1999 m. tuometinio sveikatos apsaugos ministro Lauryno Mindaugo Stankevičiaus pasirašytas įstatymas.
Po poros metų sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva buvo surinkta specialistų grupė, kurie turėjo paruošti pirmąjį dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą ir teikti jį Seimo svarstymui.
„Tos principinės priešpriešos gyvavo nuo pat pradžių.
Esminės konservatyviosios nuostatos išliko visus 14 metų ir jas daugiausiai palaikė gydytojai, atstovaujantys organizaciją „Už gyvybę“.
Ji buvo remiama katalikų bažnyčios.
Jie išsakydavo savo esmines nuostatas, besąlygišką prioritetą teikdami embrionų teisių apsaugai“.
2004 m. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir tie balsai, kurie tvirtino, kad šių technologijų dėl neetiškumo nereikėtų leisti, pasidarė tylesni.
Tais pačiais metais buvo priimtas ir skandalingasis Italijos įstatymas „Law 40“, kurio principinės nuostatos vėliau buvo perkeltos į Lietuvos konservatyvųjį įstatymą.
„2008 m. projekto teikėjų pavardės pasikeitė, tačiau įstatymo nuostatos liko tos pačios.
Iš naujo rengiami klausymai, dar kartą patikrinta literatūra.
Projektas lyg ir galėjo pasiekti kažkokį susitarimą, buvo teikiamas įstatymo projektas, kuomet sukuriamų embrionų skaičius būtų limituojamas iki 10, buvo leidžiamas šaldymas, tačiau draudžiama lytinių ląstelių donorystė.
Svarstymo metu projektas vėl buvo grąžintas tobulinimui.
Dabar turime jau trečią pakilimo bangą, situacija vėl tokia pati - Seimo nariai nusprendė priimti labai konservatyvų, tą patį, kuris gyvuoja nuo 2004 m., įstatymo variantą“.
Siūlo nedaryti Italijos klaidų
Apie tai, kaip Italiją paveikė 2004 m. priimtas konservatyvusis pagalbinio apvaisinimo įstatymas, papasakojo dr. Luca Gianaroli.
„Kelią, kuriuo dabar eina Lietuva, mynė ir Italija.
Joje konservatyvus pagalbinio apvaisinimo įstatymas priimtas 2004 metais, kuris dėl žalos motinai, naujagimiui, visuomenei Italijos konstitucinio teismo po dešimtmečio buvo panaikintas.
Iki pat įstatymo priėmimo Italija konkuravo su kitomis šalimis.
Ir net po tada, kai 2010-2011-aisiais buvo priimtos įstatymo pataisos, mes vis dar neatsigauname nuo originalaus įstatymo pasekmių - gydytojams tenka mokytis iš naujo, o mūsų rodikliai - vis dar ne tokie geri, kaip likusioje Europoje.
O ką tai reiškia?
Daug negimusių kūdikių“.
Paklaustas, kodėl Italija keitė 2004-aisiais priimtą įstatymą, dr. L. Gianaroli aiškino, kad tai lėmė teismų sprendimai.
„Sulaukdavome po 60 bylų, 58-iose jų buvo nuspręsta paciento naudai.
Teisėjai mus įpareigojo įstatymo pagalba padėti pacientui.
Situacija buvo dramatiška visoje Italijoje, tad vietiniai teismai klausimą perkėlė į Aukščiausiąjį teismą, kuris turi galią keisti įstatymus.
Konservatyvusis įstatymas galiausiai buvo pakeistas tuo pagrindu, kad jis prieštaravo Konstitucijai, nes diskriminavo Italijos piliečius dėl jų patologijų, sveikatos, pinigų“.
L. Gianaroli taip pat pasakojo, kad dėl egzistavusio draudimo atlikti embriono diagnostiką bylą prieš Italiją viena šeima laimėjo ir Strasbūro teisme.
Italijai pakeitus įstatymą, Europos žemėlapyje prastai atrodo dar dvi šalys - tai Lietuva ir Malta.
Pastarojoje yra draudžiamas embrionų šaldymas.
Preimplantacinė genetinė diagnostika (ja siekiama išvengti sunkios paveldimos genetikės ligos perdavimo vaikui) draudžiama Maltoje bei Airijoje.
Birželį Lietuvos Seimo priimtame Pagalbinio apvaisinimo įstatymas šiuos tyrimus taip pat uždraudžia.
Galutinai, medikai pabrėžė, kad konservatyviuoju įstatymu uždraudžiami pažangūs ir mokslu pagrįsti nevaisingumo gydymo metodai - lytinių ląstelių ne iš sutuoktinio ar registruoto partnerio.
Tai vienintelė galimybė onkologiniams pacientams, kuriems gydymas chemoterapija ir radioterapija pažeidė reprodukcinę sistemą, susilaukti vaikų.
Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 500 naujų vėžio atvejų vaisingo amžiaus žmonėms.
Konservatyvaus įstatymo projekto šalininkai ir Katalikų bažnyčia prezidentės siūlomoms nuostatoms nepritaria - jie sako ginantys negimusią gyvybę.
tags: #dirbtinio #apvaisinimo #istatymas #uzsienyje
