Kartais gyvenime nutinka taip, kad vaikas, kurio turėtumėte mylėti besąlygiškai, sukelia neapykantą ir atstūmimą. Ši situacija gali būti ypač sunki, kai vaikas yra pirmagimis, o motina turi dar du vaikus. Neaišku, ar tai depresija, ar kita psichologinė problema, bet neapykanta didžiulė, iki tiek, kad nenorima gyventi su juo po vienu stogu.
Visi vaikai yra nuo vieno tėvo, kuris yra užsienietis, ir šeima gyvena kitoje šalyje. Nėštumas laukiantis pirmagimio buvo ypač sunkus: ne tik nuolatinis vėmimas, bet ir dviejų artimų žmonių netektis, kurių laidotuvėse motina negalėjo dalyvauti. Santykiai su vaiko tėvu buvo kupini pykčių ir kivirčų. Nors pirmagimio laukė visa giminė, motina jautėsi nesaugi ir atstumta jo giminės. Krikštynos ir krikštatėvių pasirinkimas buvo priimti be jos sutikimo, kas dar labiau sustiprino jos jausmą, kad ji su vaiku yra supančiota, tačiau niekas to nesuprato.
Buvo kalbėta ir ligi šiol kalbama su vyru apie neapykantą pirmagimiui, tačiau jis nesupranta. Klausimai, tokie kaip "kokia tu motina?" ar "kodėl jį pavertei atpirkimo ožiu?", skamba skaudžiai, nes motina nenorėjo nieko paversti atpirkimo ožiu ir stengėsi pamilti vaiką. Kurį laiką atrodė, kad sekasi. Vaikas yra socialus ir bendraujantis, nebijo svetimų, mažai skundžiasi, tačiau motina nesupranta, kodėl jam reikia perdėto dėmesio.
Susilaukus dar dviejų vaikų, kurie nebuvo planuoti, situacija pasikeitė. Nėštumai ir gimdymai vyko geriau, nors ir be vyro dalyvavimo. Po pirmagimio gimimo sulėkė vyro pusės giminės, o po kitų dviejų vaikų - ne, tačiau motina jautėsi geriau. Ji visada stengėsi dalyti dėmesį ir viską po lygiai. Motina nežino, kaip atrasti bendrą kalbą su pirmagimiu ir kaip su juo bendrauti, nes jaučiasi šlykščiai.
Daugelis moterų, susidūrusių su panašiomis problemomis, teigia, kad reikalinga psichologo pagalba. Iš šalies žiūrint, vaikas yra nekaltas dėl sunkaus nėštumo, vyro ar jo giminės sprendimų. Jis yra auka, o problema yra labai rimta ir reikalauja profesionalios pagalbos.
Tačiau, kai nėra laiko ar galimybių kreiptis į psichologą tiesiogiai, pavyzdžiui, esant viena su trimis vaikais, vyrui dirbant kitame mieste ir nesant artimųjų paramos, svarbu ieškoti alternatyvių sprendimų. Vyras nenori eiti pas psichologą, nes "ką žmonės pagalvos". Tokiais atvejais gali padėti konsultacijos internetu, pavyzdžiui, el. paštu ar per "Skype".
Kai kurie specialistai mano, kad meilė vaikui nėra dingusi, ji tiesiog užgožta kitų dalykų, nuoskaudų ir "užsiblokavusi". Gali būti, kad pyktis, kilęs iš santykių su vyru ar gyvenimu apskritai, išsilieja ant pirmagimio. Svarbu suprasti save, kas su jumis darosi, ką galėtumėte pakeisti, kad būtumėte laimingesnė.
Kartais vyro žodžiai, kad vaikas tapo "atpirkimo ožiu", būna taiklūs. Meilė vaikui gali sugrįžti tada, kai motina išmoksta apginti savo interesus, pastatyti gimines į vietą ir parodyti, kad ji yra verta pagarbos. Taip pat svarbu, kad vyras palaikytų ir apgintų ją konfliktinėse situacijose su gimine.
Motina jaučia, kad vyras labai stengėsi ją su vaiku susieti, ir tai jai pavyko, tačiau būtent dėl to ji kenčia. Ji nebuvo pasiruošusi vaikams. Nors žino, kad vaikai niekuo dėti, su kitais dviem vaikais viskas tvarkoje, o su vyresnėliu visada problemos ir neišpasakytas pyktis. Motina bandė studijuoti, bet studijos žlugo, nes nebuvo sudarytos sąlygos. Ji liko svetimoje šalyje, o vyras ją išdavė ir apšnekėjo savo giminėms. Bandymai skirtis baigdavosi grasinimais. Kol ji stengiasi gražiai sutarti su vyru, viskas gerai, bet jaučiasi įspausta į kampą. Supranta, kad su juo kažką išsiaiškinti neturi vilties, kariauti dėl vaikų irgi neturi jėgų. Negali išlieti emocijų, pykčio, net negali nueiti į tualetą viena. Neturi su kuo išsikalbėti, neturi draugų.
Pirmagimio elgesys ypač erzina: prie stalo jam nepatinka, to nenori. Kai motina eina migdyti brolių, jis tvarką daro pats, užlipa ir ima batoną su nutela. Jei paklausia, kas ką padarė, viską meta broliams, kurie nekalba. Jis nenori dalintis, bet pats viską atiminėja ir kitus du virkdo. Jei pasakai, kad kažko neduosi, užsiriaukia kaip paauglė merga, su žmonėmis nesisveikina.
Skyrybos ir nepilnos šeimos nėra išimtis, o viena iš šeimos formų. Taip pat viena iš šeimos formų - kai sutuoktiniai drauge augina vaikus iš savo ankstesnių santuokų. Kaip padaryti, kad svetimas vaikas taptų savu? Su kokiais sunkumais teks susidurti ir kaip juos spręsti?
Iš pradžių vyras ir moteris, nuoširdžiai mylintys savo partnerį, tiki, kad bus lengva pamilti ir jo (jos) vaikus. Tačiau vietoj to vaikas gali pasireikšti priešiškumu, agresija, netgi neapykanta. Priversti jį pamilti naująjį "tėtį" ("mamą") nėra taip lengva.
Norint sukurti normalius tarpusavio santykius su naujaisiais šeimos nariais, būtinas vidinis nusiteikimas besąlygiškai priimti ir vaikus. Iš pradžių jus gali gluminti, liūdinti ir net piktinti daugybė jų įpročių ir ypatumų. Tačiau atminkite, kad jūs - ne pašalinis stebėtojas, ne teisėjas ir ne vertintojas, o kūrėjas. Už tai, kas vyksta jūsų šeimoje, esate atsakingas kaip tikras tėvas ar mama.
Svarbiausia - nevaidinti susikurto vaidmens, būti savimi. O jei jau norite prisiimti kokį nors vaidmenį, geriausia - ne tėvo (mamos), o vyresniojo draugo.
Norint išlaikyti gerus santykius, svarbiausia - nuoširdūs, gilūs jausmai su mylimuoju, kurie yra geriausias pavyzdys ir patikimiausias "žaibolaidis" vaikams. Taip pat būtina sukurti gerus santykius ir su vaikais. Būtent - sukurti! Stenkitės kuo daugiau ir dažniau kalbėtis su vaiku apie viską. Būtent to jis iš jūsų laukia. Bendravimo, nuoširdaus domėjimosi, neabejingumo.
Vyrams tenka mokytis mylėti. Tačiau svarbiausia - norėti. Tėvo meilei reikia įrodymų. Kuo daugiau vyras "investuoja" į vaiką, kuo labiau apčiuopiami jo pastangų rezultatai - tuo artimesnis jam tampa pats vaikas. Čia galioja taisyklė: kuo daugiau duosi - tuo daugiau gausi.
Kaip nustatyti ribas su vaikais | Dr. Becky Kennedy ir dr. Andrew Huberman
Būti tėvu ar motina - tai ne tik laimė, bet ir sunkus darbas, kuriam reikia milžiniškos kantrybės, noro ir meilės. Jei šie trys dalykai bus, jums tikrai pasiseks!
Suaugusiems nauji santykiai dažniausiai siejasi su džiugiomis permainomis. Tačiau vaikams tai ne visada gali patikti. Artėjant šeimos pokyčiams vaikas gali pasijusti nesaugus. Nežinodamas kaip tai paveiks jo santykius su tėvais vaikas gali pykti, jam gali būti pavydų, kad tėtis ar mama skiria daug dėmesio svetimam žmogui. Vaikui tenka labai sunkus uždavinys - išmokti dalytis tėvų dėmesiu su patėviu ar pamote.
Kuriant antruosius santykius nebelieka galimybės dviese išgyventi adaptacinio laikotarpio. Užduotis gerokai sunkesnė - reikia būti ir mylinčiu partneriu, ir tuo pačiu nepamiršti būti gerais tėvais. Atėjęs į naują šeimą partneris tarsi įšoka į jau važiuojantį traukinį. Siekiant priklausyti šeimai, gali kilti pagunda pulti užimti tuščią vietą, padėti vadovauti šeimai, nustatinėti naujas taisykles. Tokioje situacijoje gali tekti susidurti su nemenku vaikų pasipriešinimu.
Neskubėkite. Ženkite vienu metu po vieną žingsnį. Kalbėkitės su partneriu, aptarkite savo lūkesčius, kaip įsivaizduojate bendrą ateitį. Nepalikite vaikų nežinioje, kalbėkitės su jais dar prieš partneriui apsigyvenant kartu. Atsakykite į visus vaikų klausimus, supraskite vaikų jausmus ir baimes, būkite jautrūs.
Tėvai turi suprasti, kad norėdami šeimoje sukurti visaverčius santykius su naujuoju partneriu turi truputį "atpalaiduoti valdymo diržus", atiduodant šiek tiek kontrolės naujajam patėviui, kad jis pamažėl galėtų įsitraukti ir tapti autoritetingu suaugusiuoju vaikams.
Gali būti, kad net ir tais atvejais, kuomet atrodo, viską padarote taip kaip reikia, vaikai savo netinkamu elgesiu gali išbandyti jūsų žodžio tvirtumą taip sukeldami nepatogumų naujajam patėviui. Kuomet taisyklė sulaužoma, tėvai neturėtų situacijos su patėviu aiškintis prie vaikų. Tokiose situacijose reikėtų palaikyti patėvio sprendimą, tačiau jei su juo nesutinkate - aptarkite ir išsakykite savo lūkesčius dėl ateities veiksmų vaikams negirdint.
Ką galėtų padaryti patėvis? Jie galėtų pasistengti suprasti ir atliepti tėvų jausmą: "Matau, kad pyksti ant Julijos dėl jos melagystės". Atėjus į naują šeimą reikėtų skirti laiko "apsižvalgymui".
Būsimajam patėviui gali atrodyti, kad geriausias būdas užmegzti santykį su vaiku - užsiimti kažkokia veikla dviese. Kai kurie vaikai gali noriai ir lengvai priimti patėvio pasiūlymus, tačiau lėtesniems, introvertiškiems vaikams gali prireikti daugiau laiko. Vaikas gali pasijusti labai nejaukiai pasilikęs vienas su mažai pažįstamu žmogumi. Tokiais atvejais jis jausis kur kas saugesnis šalia matydamas savo mamą ar tėtį.
Nesitikėkite, kad partnerio vaikai pamils jus per vieną naktį, o ir jums patiems tai gali tapti iššūkiu. Vaikų pažinimui ir meilei prireiks laiko. Geriausiai būtų, kad pažintį pradėtumėte nuo bendrų šeimos pasisėdėjimų ar smagaus laisvalaikio leidimo būdų, dalyvaujant visiems šeimos nariams. Bendra veikla sujungia šeimą.
Svarbu, kad vaikas pajustų, jog jis nieko neprarado, o tik atrado dar vieną patikimą žmogų. Tėvai turėtų nuolat priminti vaikams, kad permainos šeimos gyvenime neturi nieko bendro su jų tėvų jausmais jiems, kad nepaisant visko, vaikai bus visada mylimi abiejų tėvų.
Pamotės/patėvio santykiai su partnerio vaikais - vieni sudėtingesnių. Bendram gyvenimui naujoje šeimoje reikia ruoštis atsakingai. Stebėkite, kalbėkitės, išklausykite, išgirskite vieni kitus. Laikui bėgant naujos šeimos nariai susigyvena ir pasijunta artimesni.
Kai kurie vaikai sunkiausiai išgyvena faktą, kad tėtis turi kitą žmoną. Bet kurio amžiaus vaikai tai gali išgyventi labai sunkiai. Priklauso nuo situacijos.
Kuriant šeimą būtina numatyti sunkumus, galinčius kilti bendraujant su vyro vaikais, buvusia moterimi. Šiems gyvenimo uždaviniams reikia pasiruošimo bei kantrybės. Jei iki santuokos moteris įsisąmonina, kad buvusi šeima yra neatsiejama vyro gyvenimo dalis, nesklandumai neturėtų trukdyti laimingiems šeimos santykiams.
Tėvai turėtų visiems savo vaikams skirti tiek dėmesio, kiek reikia (ir kiek pajėgia). Verčiau pasidžiaugti, kad sutuoktinis yra rūpestingas ir dėmesingas tėvas.
Ar įmanoma pamilti svetimą vaiką kaip savo? Ar kraujo ryšys tikrai toks svarbus? Svetimų vaikų nebūna. Jei jūs tikrai mylite šią moterį (vyrą), besąlygiškai priimsite ir jos (jo) vaikus. Tik su tokiu vidiniu nusiteikimu galima sukurti normalius tarpusavio santykius su naujaisiais šeimos nariais.
Mylėti svetimą vaiką - ir sunku, ir lengva. Tai priklauso nuo to, kokie mūsų tikslai ir lūkesčiai. Jei norime vienišam vaikui dovanoti savo širdį ir namus, meilės gausime su kaupu. Jei tikimės, kad vaikas mums ką nors dovanos, bet neatversime jam savo širdies, liksime nusivylę.
