Apvaisinimas - tai spermatozoido ir kiaušialąstės susiliejimas, jų branduolių susijungimas ir naujos gyvybės užsimezgimas. Tai dažniausiai įvyksta kiaušintakyje. Šiame straipsnyje aptarsime, kas vyksta po apvaisinimo, kaip susidaro zigota ir kaip ji vystosi toliau į gemalą, taip pat panagrinėsime dvynių vystymosi ypatumus ir placentos reikšmę gemalui.
Kiaušialąstės ir spermatozoidai
Kiaušialąstė ir spermatozoidas yra dviejų tipų lytinės ląstelės, kurios susijungia apvaisinimo metu, tačiau jos labai skiriasi savo struktūra, funkcijomis ir dydžiu. Kiaušialąstė (ovocitas) yra moters lytinė ląstelė, kuri susidaro moters organizme. Kiaušialąstės yra didesnės nei spermatozoidai, nes jos yra atsakingos ne tik už genetinės medžiagos perdavimą, bet ir už būsimam embrionui reikalingų medžiagų tiekimą. Spermatozoidas yra vyro lytinė ląstelė, atsakinga už moters kiaušialąstės apvaisinimą. Skirtingai nei kiaušialąstė, spermatozoidas yra daug mažesnis ir turi uodegėlę, kuri leidžia jam judėti link kiaušialąstės.
Kiaušialąstė yra moters lytinė ląstelė, didesnė ir nejudri, atsakinga ne tik už genetinės medžiagos perdavimą, bet ir už embriono maitinimą. Spermatozoidas yra vyro lytinė ląstelė, daug mažesnė ir judri, kurios pagrindinė funkcija yra apvaisinti kiaušialąstę, perduodant genetinę informaciją.
Apvaisinimas ir zigotos susidarymas
Per lytinį aktą sėkla išsiveržia į moters lytinius takus - įvyksta ejakuliacija. Nuo makšties iki kiaušintakio ampulės, kur dažniausiai apvaisinama kiaušialąstė, spermatozoidas juda apie 1 - 1,5h ir nukeliauja apie 20cm atstumą. Pakeliui žūva daug spermatozoidų, jie rezorbuojasi.
Kiaušintakiuose spermatozoidai gali išlikti gyvybingi apie tris paras, dėl to sperma, patekusi net kelias dienas prieš ovuliaciją, gali jos “sulaukti” ir apvaisinti kiaušinėlį.
Kiaušialąstė apvaisinimo metu esti gana pasyvi. Kiaušintakiuose jos apvalkalėlis suminkštėja, o paviršiuje esanti tam tikra medžiaga - fertilizinas turi įtin didelės reikšmės apvaisinimui. Tuomet kiaušinėlio paviršiuje formuojasi apvaisinimo membrana, keičiasi jos laidumas (įvyksta depoliarizacija), dėl to kiti spermatozoidai nepapuola, kai jau vienas jų prasiskverbia, ir žūva.
Kontakto vieta (zona pellucida) dėl fermentų lyg sukietėja. Prieš patekdamas į kiaušialąstės citoplazmą, spermatozoidas netenka uodegos. Po to susilieja abiejų ląstelių branduoliai, susijungia chromosomos. Susidaro kokybiškai nauja ląstelė - zigota, užsimezga nauja gyvybė.
Zigota (sen. gr. ζυγωτός - 'susijungta į porą') - po apvaisinimo susidariusi diploidinė ląstelė, iš kurios ima augti ir vystytis naujas organizmas. Dažniausiai zigota susidaro susijungus lytinėms ląstelėms (gametoms): vyriškajai (spermatozoidui) su moteriškąja (kiaušialąste). Lytinių ląstelių branduoliai susijungia ir tampa vienu. Tokiam branduoliui dalijantis mitoziškai ląstelių skaičius vis dvigubėja.
Tai - ląstelė, atsirandanti susiliejus dviem gametoms. Po apvaisinimo susidaro diploidinė ląstelė, iš jos ima augti ir vystytis naujas organizmas. Dažniausiai zigota susidaro susijungus lytinėms ląstelėms (gametoms): vyriškajai (spermatozoidui) su moteriškąja (kiaušialąste). Lytinių ląstelių branduoliai susijungia ir tampa vienu. Tokiam branduoliui dalijantis mitoziškai, ląstelių skaičius vis dvigubėja.
Būsimo individo lytis ir požymiai
Būsimo individo lytis nulemiama apvaisinimo metu. Apvaisinimo metu nulemomi ir kiti požymiai (ūgis, akių ir odos spalva, net sveikata, ligos). Žmogaus genotipe esti 22 poros somatinių ir viena pora lytinių chromosomų (iš viso - 46 chromosomos).
Visos moters ir vyro įvairių ląstelių chromosomos esti vienodos, išskyrus lytinių chromosomų porą. Subrendusios lytinės ląstelės turi viengubą (haploidinį) chromosomų rinkinį (iš viso - 23 chromosomos). Nesubrendusios lytinės ląstelės turi dvigubą chromosomų rinkinį. Joms bręstant, šis rinkinys dalijasi taip, kad į subrendusią lytinę ląstelę atsitiktinai (arba motinos, arba tėvo) patenka tik viena iš dviejų vienos poros chromosomų.
Iš pirminės moters lytinės ląstelės (XX) randasi dvi vienodos subrendusios kiaušialąstės, kuri kiekviena turi po X lytinę chromosomą. Iš pirminės vyro lytinės ląstelės (XY) susidaro vienas subrendęs spermatozoidas su X, o kitas - su Y lytine chromosoma.
Jeigu kiaušialąstę apvaisins spermatozoidas su Y lytine chromosoma - užsimegs vyriškos lyties gemalas, jei su X - moteriškos. Vadinasi, tėvo spermatozoidai lemia vaiko lytį.
Dažniausiai spermatozoidai su Y lytine chromosoma esti judresni ir greičiau pasiekia kiaušinėlį, dėl to gimsta daugiau berniukų, tačiau vyriškos lyties gemalas esti jautresnis išorės poveikiams ir dažniausiai žūva dar negimęs (tuomet prasideda savaiminis persileidimas). Nustatyta, kad 100 naujagimių mergaičių tenka 104 - 106 berniukai, tačiau vėlgi daugiau jų gimusių miršta.
Susidariusi nauja zigota turi dvigubą - diploidinį chromosomų rinkinį (viena homologinė - tos pačios poros chromosoma esti paveldėta iš tėvo, kita iš motinos). Susijungus lytinių ląstelių branduoliams ir susidarius zigotai, apvaisinimas baigiasi.
Gemalo vystymasis
Pirmąją savaitę po apvaisinimo vyksta gemalo užuomazgos segmentacija ir kelionė implantacijos vietos link. Maždaug po 24-30 val. nuo apvaisinimo zigota būna pasidalijusi į dvi dukterines ląsteles, vadinamas blastomerais. Toliau blastomerai mitoziškai dalijasi, dukterinių ląstelių sparčiai daugėja, bet jos neužauga iki motininių ląstelių dydžio. Toks dalijimasis vadinamas masės segmentacija, arba skilimu, fissio. Taip skylanti gemalo užuomazga apie 3 paras keliauja kiaušintakiu gimdos link. Ją stumia pasieninė skysčių srovė, sukelta kiaušintakio epitelio virpamųjų plaukelių ir lygiųjų raumenų judesių. Mitybai reikiamų medžiagų blastomerai gauna iš kiaušinėlio trynio atsargų (nors jų yra labai nedaug) ir kiaušintakio gleivių.
Žmogaus segmentacija yra visiška, fissio totalis, t. y. skyla visa gemalo užuomazgos masė. Pirmųjų blastomerų skilimas užtrunka iki 24 val., vėlesnių - 12-18 val. Apie trečiąją parą žmogaus gemalo užuomazga būna sudaryta iš 12-16 blastomerų. Tokia ląstelių sankaupa primena avietę ir vadinama morule, morula. Morulėje blastomerai tankėja, compactio, keičiasi jų forma, susidaro tarpląstelinės jungtys. Pradeda išsiskirti dviejų tipų blastomerai: išoriniai, kurie dalijasi greičiau ir plokštėja, apgaubia vidinius.
Apie ketvirtąją parą morulė patenka į gimdos ertmę. Pro skaidriąją sritį pradeda skverbtis ir tarp blastomerų (jų iš viso 32-58) kauptis skystis - iš morulės susidaro pūslytė, vadinama blastocista. Jos plona siena, sudaryta iš išorinių ląstelių, vadinama trofoblastu. Viduje lieka blastocistos ertmė, cavitas blastocystica ir vidinių ląstelių masė, massa cellularis interna, arba embrioblastas, embryoblastus, prigludęs prie trofoblasto. Iš embrioblasto vėliau formuojasi gemalas, amnionas, trynio maišas, o iš trofoblasto - chorionas ir placenta. Ir morulę, ir blastocistą dengia skaidrioji sritis. Iki implantacijos (apie dvi paras) blastocista laisvai migruoja gimdos ertmėje. Maisto medžiagomis ją aprūpina gimdos liaukos, gausiai išskiriančios sekretą, vadinamąjį „gimdos pieną“.
Šeštąją parą trofoblasto ląstelės pradeda gaminti į tripsiną panašų fermentą, kuris ištirpdo gabalėlį skaidriosios srities. Pro susidariusią angą blastocista „išsirita“ kaip viščiukas iš kiaušinio. Lįsdama pro angą, ji gali įgyti aštuoniukės formą, o embrioblastas - persismaukti pusiau ir pasidalyti į dvi dalis. Taip kai kurie autoriai aiškina monozigotinių (biamnioninių, monochorioninių) dvynių susidarymą. Išsilaisvinusios blastocistos apimtys ryškiai padidėja. Ji prilimpa prie gimdos gleivinės tuo poliumi, kuriame yra embrioblastas (arba gimdos gleivinės link). Blastocistos išsilaisvinimu iš skaidriosios srities ir prilipimu prie gimdos gleivinės prasideda implantacija.
Antrąją savaitę vyksta gemalo užuomazgos implantacija ir toliau tęsiasi jos segmentacija. Implantacija, implantatio, nidatio - tai blastocistos įsiskverbimas ir panirimas į funkcinį gimdos gleivinės sluoksnį. Normaliai šis procesas vyksta užpakalinėje ar priekinėje gimdos dugno ar kūno sienelėje, kuomet gleivinė yra sekrecijos fazėje: pilnakraujė, išburkusi, pasirengusi priimti gemalo užuomazgą.
Apie 7-ąją parą blastocista pradeda skverbtis ir nirti į gimdos gleivinę. Besiskverbdama ji subliūkšta - tai implantacinis kolapsas. Skverbdamasis į gimdos gleivinę, blastocistos trofoblastas pasidalija į du sluoksnius: citotrofoblastą, cytotrophoblastus ir sinciciotrofoblastą, syncytiotrophoblastus. Citotrofoblastą sudaro kubinės ląstelės, kurios aktyviai mitoziškai dauginasi. Besidaugindamos ląstelės lieka susijungusios tilteliais, o jų daugiabranduolė masė ir sudaro sinciciotrofoblastą. Jis gamina proteolizinius fermentus, ardančius gleivinės audinius, rezorbuoja suardytus produktus, fagocituoja ląstelių liekanas, pradeda sekretuoti žmogaus chorioninį gonadotropiną (ankstyvieji nėštumo testai nustato šį hormoną moters šlapime). Piršto formos sinciciotrofoblasto išaugos graužiasi į gleivinę, gilina ir platina implantacinę duobę. Implantaciją palengvina ir suaktyvėjusi gleivinės ląstelių apoptozė.
Žmogaus gemalo užuomazgos implantacija vadinama tarpaudinine, arba intersticine, implantatio interstitialis, nes blastocista visiškai panyra į duobutę, kurios anga užsidengia fibrino kamšteliu. Blastocistą supa gleivinės jungiamasis audinys, kuriame, kaip atsakas į implantaciją, vyksta decidualinė reakcija: gleivinė pradeda storėti, dar labiau paburksta ir tampa pilnakraujė, joje daugėja jungiamojo audinio, leukocitų ir atsiranda atkrintančiosios plėvės decidualinių ląstelių, cellulae deciduales. Tai didelės, kartais daugiabranduolės ląstelės, turtingos glikogeno ir riebalų intarpų. Manoma, kad jos atlieka keletą funkcijų: trofinę (implantacijos pradžioje jos yra gemalo maisto medžiagų šaltinis), sekrecinę (sekretuoja įvairias medžiagas, kurios, patekusios į amniono skystį, veikia gemalo augimą ir sklaidą), apsauginę (neleidžia gemalo užuomazgai skverbtis per daug giliai - implantacija sustoja funkcinio gleivinės sluoksnio išoriniame glaudžiajame posluoksnyje).
Sinciciotrofoblasto kiekis, ypač 9-11-ąją dienomis, sparčiai didėja. Jis tampa panašus į kempinę, nes jame atsiranda ertmių - lakūnų, kurios plečiasi ir jungiasi į tinklą (būsimosios placentos tarpgaurelinių ertmių užuomazgą), ryškesnį gemaliniame poliuje. 2-osios savaitės pabaigoje motinos kraujas išsilieja į lakūnas. Pradeda formuotis placentinė kraujotaka. Apie 12-13-ąją parą po apvaisinimo gimdos gleivinės implantacinės duobės kraštai apauga epiteliu ir visiškai užgyja (iki to implantacijos vieta gali pakraujuoti).
Kol vyksta implantacija, tęsiasi segmentacija. Buvęs kamuoliuko formos embrioblastas 7-ąją dieną suplokštėja ir pasidalija į du lapelius: viršutinį - epiblastą, epiblastus, ir apatinį - hipoblastą, hypoblastus. Netrukus tarp epiblasto ląstelių atsiranda ertmė, kurioje kaupiasi skystis. Ši ertmė persitvarko ir tada, kai ją iš išorės apsupa negemalinė mezoderma, ji virsta antriniu (galutiniu) amnionu, amnion secundarium (definitivum). Iš hipoblasto kilusios plokščiosios ląstelės 9-ą apribodamos didelį pirminį trynio maišą, saccus vitellinus primarius.
Todėl subliūškusi (dėl implantacinio kolapso) blastocista vėl išsipučia. Antrosios savaitės pabaigoje pirminis trynio maišas suplyšta ar supliukšta. Iš išorės apsuptas negemaline mezoderma, jis apie 14-ąją parą virsta daug mažesniu antriniu (galutiniu) trynio maišu, saccus vitellinus secundarius (definitivus). Negemalinė mezoderma, mesoderma extraembryonicum, kilusi iš pirminio trynio maišo sienos, o vėliau iš epiblasto kaudalinio galo, apsupa ne tik galutinį amnioną ir trynio maišą, taip pat iš vidaus iškloja blastocistos ertmę - taip susidaro gaurelinis dangalas. Sutankėjusios negemalinės mezodermos ląstelės, siejančios uodeginį gemalo galą su gaureliniu dangalu, vadinamos jungiamuoju stiebeliu, pedunculus connectens. Jo vietoje atsiras bambos virkštelė. Apie tolesnę amniono ir trynio maišo, choriono bei virkštelės sklaidą ir funkcijas žr. sk. „Vaisiaus plėvės ir priedai“ 108 psl. Taigi embrioblastas virsta dvilapiu gemaliniu disku, discus embryonicus bilaminaris, kurio skersmuo antros savaitės pabaigoje - 0,1-0,2 mm, o blastocista - dvilape blastocista, blastocystis bilaminaris. Susidarius dvilapei blastocistai, baigiasi žmogaus gemalo segmentacija.
Trečiąją savaitę vyksta gastruliacija, gastrulatio - procesas, kurio metu susidaro trys gemaliniai lapeliai: išorinis - ektoderma, vidinis - endoderma ir vidurinis - mezoderma, iš kurių formuojasi visi gemalo audiniai ir organai. Gemalinių lapelių formavimosi šaltinis - epiblastas. Hipoblastas gemalo kūno sklaidoje nedalyvauja, tik sudaro negemalinę trynio maišo endodermą.
Savaitės pradžioje uodeginiame epiblasto gale, ląstelėms dauginantis ir tankėjant, susiformuoja pirmykštė linija, linea primitiva. Galvinis jos galas pasibaigia sustorėjimu, vadinamu Henzeno (Hensen), arba pirmykščiu, mazgu, nodus primitivus. Linija ir mazgas pradeda įdubti. Taip iš linijos susidaro pirmykštė vaga, sulcus primitivus, o iš mazgo - pirmykštė duobė, fovea primitiva. Vagos ir duobės ląstelės pradeda grimzti bei kryptingai migruoti po epiblastu. Šis procesas vadinamas įėjimu, ingressio, įsimovimu ar invaginacija, invaginatio. Įsimovimo laikas, vieta ir kryptis lemia tolesnį ląstelių likimą.
Literatūros šaltiniuose gemalinių lapelių susidarymas aiškinamas skirtingai. Naujausiais duomenimis, gemalinė endoderma ir chorda yra kilusios iš ląstelių, įsimovusių pro pirmykštės vagos priekinį galą ir pirmykštę duobę. Dalį šių ląstelių invaginuoja iki pat hipoblasto, įsiterpia tarp jo ląstelių, nustumia jį į gemalinio disko kraštus ir sudaro gemalinę endodermą. Kitos ląstelės migruoja tiesiai į galvinį disko galą ir formuoja stuburo stygos ataugą, processus notochordalis, kuri po sudėtingų persitvarkymų virsta stuburo styga, arba chorda, notochorda. Chorda - gemalinio disko ašis. Gemalui augant, ji nyksta (liekanų būna tik tarpslankstelinių diskų branduoliuose, nucleus pulposus).
Pro pirmykštę vagą įsimovusios ląstelės migruoja po epiblastu kraniolateraline kryptimi. Jos formuoja gemalinę mezodermą. Epiblasto ląstelės, nepraėjusios pro pirmykštę duobę ir vagą, duoda pradžią gemalinei ektodermai. Būsimo gemalo kūnas formuojasi į priekį nuo pirmykštės duobės, todėl gemalinis diskas auga kranialine kryptimi, o pirmykštė vaga trumpėja, kol išnyksta (4-osios savaitės pabaigoje). Ektodermą ir endodermą atskiria mezodermos lapelis visame gemalinio disko plote, išskyrus ryklinę burnos membraną, membrana oropharyngealis, ir kloakos membraną, membrana cloacalis. Šiose dviejose vietose ektoderma tiesiogiai liečiasi su endoderma. Gemalinio disko kraštuose gemaliniai lapeliai susijungia su atitinkamais negemaliniais lapeliais, dengiančiais amniono ir trynio maišo sienas. Tarp chordos priekinio galo ir ryklinės burnos membranos yra priešchordinis lapelis, lamina prechordalis. Jo ląstelės skleidžia molekulinius signalus, kurie skatina būsimų smegenų ir kitų galvos struktūrų sklaidą (cefalizaciją), todėl ši sritis vadinama galvos organizaciniu centru.
Taigi dvilapis diskas virsta trilapiu gemaliniu disku, discus embryonicus trilaminaris, kurio ilgis - apie 1,5 mm, o dvilapė blastocista - trilape, blastocystis trilaminaris. Trečiosios savaitės pabaigoje ektodermoje prasideda neuruliacija, neurulatio, o mezodermoje - somitogenezė, somitogenesis ir vaskuliogenezė, vasculogenesis. Neuruliacija - tai neuroektodermos (nervinio vamzdžio ir skiauterės) susidarymas, kurį stimuliuoja chorda. Pastaroji skatina virš jos esančios ektodermos ląsteles aukštėti ir sutankėti. Taip ektodermoje susidaro nervinė plokštelė, lamina neuralis. Ji pradeda įlinkti, susidaro nervinė vaga, sulcus neuralis, jos šonuose - klostės, plicae neurales. Klostėms suaugus susidaro nervinis vamzdis, tubulus neuralis - galvos ir nugaros smegenų užuomazga. Jo galuose lieka atviros angos: galvinis ir uodeginis neuroporas, neuroporus cranialis et caudalis. Klostėms suaugant, vamzdis atsiriboja nuo paviršiaus ektodermos. Dalį klosčių ląstelių atsiskiria ir išsidėsto abiejose pusėse tarp vamzdžio ir paviršiaus ektodermos. Taip susidaro nervinė skiauterė, crista neuralis. Jos ląstelės greitai pasklinda po visą gemalą ir diferencijuojasi į periferinės nervų sistemos, antinksčių šerdies, širdies tarpskilvelinės pertvaros, pigmentines ir kitokias ląsteles. Pasklidusios gemalo galvoje, nervinės skiauterės ląstelės virsta galvos mezenchima, mesenchyma capitis, iš kurios vėliau formuosis įvairūs galvos ir kaklo jungiamojo audinio dariniai (kaulai, raiščiai, kietasis smegenų dangalas, dantų dentinas, cementas ir kt.). Šių ląstelių migracijos, proliferacijos, adhezijos ir kt. procesų sutrikimai gali lemti įvairių organų raidos ydas ir sindromus, kurie bendrai vadinami neurokristopatijomis. Iš paviršiaus ektodermos, ectoderma superficialis, vėliau formuosis viso kūno odos epitelis ir jo dariniai.
Abipus chordos išsidėsčiusi mezoderma susiskirsto į paašinę, mesoderma paraxiale, tarpinę, mesoderma intermedium ir šoninę, mesoderma laminae lateralis. Paašinę mezodermą sudaro segmentuoti somitomerai ir somitai, somiti. Pirmieji somitomerai atsiranda 3-iosios savaitės pabaigoje abipus chordos galvinio galo. Kiti per dvi savaites (po tris poras per parą) susiklosto paeiliui kraniokaudaline kryptimi. Gemalo kakle ir kūne jie kompaktizuojasi ir virsta somitais, kurių iš viso susidaro 42-44 poros (apie jų sklaidą žr. toliau). Gemalo galvoje pirmieji septyni somitomerai nesudaro kompaktiškų somitų, jų ląstelės pasklinda ir kartu su nervinės skiauterės ląstelėmis formuoja galvos mezenchimą, kuri yra galvos raumenų ir jungiamųjų audinių sklaidos šaltinis. Su šonine mezoderma somitus jungia tarpinė mezoderma. Gemalo kaklo ir krūtinės srityje ji yra segmentuota ir vadinama somitų kojytėmis, arba nefrotomais. Tarpinė mezoderma juosmens srityje sudaro nesegmentuotą metanefrogeninį audinį. Šoninę mezodermą sudaro du nesegmentuoti lapeliai - somatinis (pasieninis), mesoderma somaticum (parietale), ir vidurių, mesoderm viscerale. Pasieninis mezodermos lapelis kartu su paviršiaus ektoderma...
Dvynių vystymasis
Dvyniai vystosi arba iš vienos zigotos (homozigotiniai arba monozigotiniai), arba iš dviejų (heterozigotiniai arba dizigotiniai). Taip nutinka dėl tam tikrų priežasčių nulemiamo zigotos pasidalijimo į genetiškai identiškas dalis.
Susijungę dvyniai, gemini conjuncti, populiariai vadinami Siamo dvyniais. Tokie dvyniai gimsta kartą iš 50 000-100 000. Jų formavimąsi lemia vėlyvas (iki 14 dienos) gemalų užuomazgų atsiskyrimas - jos nevisiškai atsiskiria, atsiskiria, bet vėl suauga arba gemaliniame diske susidaro dvi pirmykštės vagelės. Simetriški Siamo dvyniai, gemini symmetrici, gali būti susijungę galvomis (Craniopagus, Cephalopagus), krūtinėmis (Thoracopagus, Omphalopagus/Xiphopagus) ar dubenimis (Pygopagus/Iliopagus, Ischiopagus/ Ischio-omphalopagus). Nuo jų suaugimo apimties ir gylio (gali būti suaugę tik oda ir gali dalytis bendrais vidaus organais) priklauso jų gyvybingumas ir chirurginio atskyrimo galimybės. Kai gemalinis diskas dalinasi nevisiškai ir netolygiai, rutuliojasi nesimetriški dvyniai, gemini asymmetrici. Nesimetriškai susijungusių dvynių vienas būna didesnis - tai autozitas arba šeimininkas, hospes, o kitas, mažesnis ir ryškiau pakitęs - parazitas, parasitus. Kartais autozito kūno viduje gali būti įsiterpęs dvynys, fetus inclusus. Jo kūno dalys, organai ar audiniai, esantys autozito organizme, gali virsti naviku.
Placentos reikšmė
Placenta formuojasi gemalo sąlyčio su gimda vietoje, blastocistos dangalo - trofoblasto gaureliams įaugus į gimdos gleivinę (apie 12 savaitę). Į trofoblasto gaurelius iš jo pusės įauga kraujagyslės. Taip susidaro choriono gaureliai, kurie išskiria gimdos gleivinę ardančius fermentus, dėl to apie juos susidaro ertmelės - lakunos, kurias užpildo motinos kraujas.
Per placentą iš motinos į vaisių patenka deguonis, maisto medžiagos, vitaminai, o iš jo į motinos organizmą grąžinamas CO2 ir medžiagų apykaitos liekanos. Pro placentą prasiskverbti virusai, kai kurie vaistai, nikotinas ir narkotikai. Štai kodėl nėščiai moteriai draudžiama rūkyti, vartoti narkotikus ir kai kuriuos vaistus, kurie neigiamai veikia gemalo formavimąsi ir brendimą.
Placenta - tai hormonų gamykla. Ji išskiria chorioninį gonadotropiną, progesteroną, o nėštumo pabaigoje - ir estrogenus. Pastarieji skatina gimdos sienelės susitraukimus. Placentoje kaupiasi kai kurios medžiagos (pvz., glikogenas, geležis). Ją su vaisiumi jungia virkštelė (umbilicus). Virkštelė esti 1 - 2 cm skersmens, 0,5 - 0,6m ilgio (ji formuojasi iš vaisiaus dangalų ir priedų - amniono ir trynio maišo).
Vaisiaus vandenys yra sudėtinga biologiškai aktyvi terpė, dalyvaujanti motinos ir vaisiaus medžiagų apykaitoje. 99% jos sudaro vanduo. Nėštumo pradžioje vaisiaus vandenis gamina tik amniono epitelis. Vėliau dar prisideda vaisiaus šlapimas, nuolat išskiriamas į amniono ertmę.
Nėštumo eigoje vandenų daugėja. Daugiausia jų (virš 1000ml) būna 38 - 39 nėštumo savaitę. Nėštumo pabaigoje jų sumažėja iki 800-1500ml. Nėštumui užsitęsus, vandenų toliau mažėja. Mažas vandenų kiekis būdingas placentos nepakankamumui.
Vandenyse randama 0,2 - 0,4% baltymų, šiek tiek gliukozės, elektrolitų, bilirubino, kai kurių hormonų, palyginti nemažai kreatino (iki 2mg%) ir kt. Nėštumo pradžioje vaisiaus vandenys būna skaidrūs, vėliau padrumzlėja nuo vaisiaus odos plaukelių (lanugo), epidermio ląstelių ir odos riebalinių liaukų produktų.
Nėštumo metu visą laiką vyksta vaisiaus vandenų apykaita: dalis jų rezorbuojasi į motinos kraujo apytaką, dalį sunaudoja vaisius. Nėštumo pabaigoje per parą jis praryja 300 - 500ml vandenų. Manoma, kad vandenis rezorbuojasi ir per vaisiaus virkštelę, ir per odą. Vaisiaus vandenų skystoji dalis visiškai pasikeičia maždaug per 3 valandas, elektrolitai ir kitos medžiagos.
Vaisiaus vandenys atlieka ir grynai mechaninę funkciją: vaisius juose laisvai vystosi ir juda, yra apsaugotas nuo traumų.
Placenta: jos vystymasis ir funkcija
Pagalbinis apvaisinimas
Neretai pasitaiko atvejų, kai porai nepavyksta pastoti natūraliai. Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija.
Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Kitas nevaisingumo gydymo metodas, kuris laikomas vienu iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, yra in vitro fertilizacija (IVF), suteikianti galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme.
tags: #diploidine #lastele #susidariusi #po #apvaisinimo
