Istorija apie Tūbinių parapijos kūrimą ir jos dvasininkus atskleidžia ilgą ir sudėtingą kelią, kupiną pastangų, tikėjimo ir atsidavimo. Ši istorija prasideda XX amžiaus pradžioje, kai Žemaičių vyskupijos ganytojai, tokie kaip vyskupai F. Gasparas Cirtautas ir P. Karevičius, žengė pirmuosius žingsnius siekiant įsteigti naują parapiją.
Vyskupas F. Gasparas Cirtautas 1905 m. liepos 26 d. pašventino naujosios Šilalės bažnyčios kertinį akmenį, o 1919 m. birželio 29 d. vyskupas P. Karevičius, perimdamas Vyskupystės ganytojo pareigas, įėjo į dabartinės Šilalės bažnyčios istoriją. Vyskupo P. Karevičiaus vizitacijos metu atrandamos ir pirmosios žinios apie norą steigti Tūbinių parapiją.
Istorikas K. Misius pateikia duomenų, kad "prašymas priklausyti Tūbinių parapijai Žemaičių vyskupijos kurijai buvo pasiūlytas 1922 metais. Jį pasirašė 1336 asmenys". Tačiau istorinis laikas buvo nepalankus, krašte vyko reformos, valstybės ir kariuomenės kūrimo darbai. Vyskupijos kurijai pareikalavus, kad gyventojai kleboną išlaikytų, atsirado prieštaraujančių, todėl parapija tuo laiku nebuvo įsteigta.
Dvasininkų tarnystė ir darbai Tūbinėse
Kunigas D. Dundulis, gimęs 1885 m. ir miręs 1946 m., buvo vienas iš svarbiausių Tūbinių parapijos dvasininkų. Baigęs Kauno Žemaičių kunigų seminariją, 1910 m. lapkričio 28 d. jis buvo įšventintas diakonu, o 1911 m. birželio 5 d. Kauno arkikatedroje vyskupas Gasparas Cirtautas įšventino jį kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias jis aukojo gimtosios Anykščių parapijos bažnyčioje. Apie 1915 m. D. Dundulis tarnavo vikaru Vainute, paskui iki 1918 m. buvo vikaras Švėkšnoje, nuo 1918 m. sausio perkeltas vikaru į Kvėdarną. Nuo 1920 m. iki 1925 m. jis rūpinosi Tūbinių bažnyčia.
D. Dundulis, būdamas Vainute, pasižymėjo kaip geras ūkininkas. Jis sudarė sutartį su vyskupu, kad šioje parapijoje jis būtų paliktas iki gyvenimo pabaigos, už tai įsipareigojo sutvarkyti ir numelioruoti visas parapijai priklausiusias žemes. Savo įsipareigojimą įvykdęs, klebonas įsigijo parapijai vokišką javų kombainą, kuriuo pjaudavo javus ir kuldavo grūdus. Tai buvo vienas pirmųjų javų kombainų XX a.
Vokiečių okupacijos metais Vainuto klebonas D. Dundulis krikštijo žydų vaikus, išrūpindavo jiems fiktyvius dokumentus. Jis padėjo savo seseriai Julijai Juozokienei, kuri savo namuose taip pat slėpė žydus. Kai jo pagalba žydų vaikams buvo atskleista ir dvi mergaitės jo akivaizdoje nušautos, dvasininkas patyrė didelį sukrėtimą ir susirgo, gydėsi, bet ir pasveikęs liko prastos sveikatos. Už žydų slėpimą ir pagalbą jiems dvasininkas buvo suimtas ir tardomas. Jis yra vienas iš 159 Lietuvos kunigų - žydų gelbėtojų.
Iš Tūbinių kunigas D. Dundulis perkeltas 1925 m. vasarą ir iki gyvenimo pabaigos, 1946 m., buvo Vainuto Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas. Įdomu, kad karo pradžioje, 1941 m. Tūbinėse nudegus klebonijai, D. Dundulis į Vainutą pasikvietė Tūbinių vargonininką S. Pintverį.
Po D. Dundulio, 1926 m. Tūbinių bažnyčios kuratu tapo kun. Aleksandras Bialazaravičius. Jo pėdsakas Tūbinėse ypač ryškus. Vienas svarbiausiųjų A. Bialazaravičiaus darbų buvo 1926-1927 m. Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios statyba. Kunigas A. Bialazaravičius dirbo Pašaltuonyje, Kavarske, Vidžiuose, taip pat Gardame, kur rūpinosi naujos bažnyčios statyba. Atkeltas į Tūbines 1925 m., Aleksandras Bialazaravičius gimė 1884 m. gegužės 21 d. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 1910 m. birželio 20 d. A. Bialazaravičius buvo įšventintas kunigu.
Paskirtas 1910 m. vasarą, jis buvo Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras, talkino klebonui Petrui Legeckui. Kavarske jis įkūrė Lietuvių katalikų blaivybės skyrių, turėjusį savo knygynėlį, organizavo lietuviškus vakarus. Vėliau dirbo Vydžių, Jūžintų, Jurbarko, Šiluvos, Tytuvėnų, Gargždų parapijose. 1919-1925 m. A. Bialazaravičius buvo Gardamo Šv. Roko bažnyčios kuratas, Žemaičių Naumiesčio parapijos kunigas filialistas. Gardame radęs sudegusią bažnyčią, jis organizavo naujos bažnyčios statybą - išmūrijo pamatus ir surinko nemažai medžiagos statybai. Gardame jis pastatė Lurdo Švč. Mergelės Marijos statulą.
1925 m. pradėjęs dirbti Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios kuratu, A. Bialazaravičius buvo Šilalės parapijos kunigas filialistas. Tūbinėse A. Bialazaravičius aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir religinėje veikloje. Lietuvoje valdžioje įsitvirtinus Krikščionių demokratų partijai, kunigams ir tikintiesiems buvo palankios politinės sąlygos. Vyskupijose kunigai buvo skatinami dalyvauti kuriamose religinėse organizacijose, susirūpinta vaikų ir jaunimo mokymu. 1926 metais mokyklose Lietuvoje buvo įvestas privalomas tikybos pamokos, o nuo 1927 m. privalomas pradinis mokslas.
Vienas iš seniausių atrandamų istorinių Tūbinių gyvenimo nuotraukų padaryta Velykų šventėje, kur klebonas A. Bialazaravičius su Tūbinių pradžios mokyklos mokiniais, apie 1925 m. Nuotrauka iš P. D. Dundulio archyvo.
Iš užrašo ir nuotraukų palyginimų galima nustatyti suaugusių žmonių, velykinio renginio organizatorių tapatybes. K. Jako užrašas nuotraukoje skelbia: "Aš pavedu draugei Jakaitei. Sveikinu su šventomis Velykomis drauge, "Aleliūja", savą paveikslą, sudiev. J. "Aleliūja" B."Jos malonybei, Jakaitei Bronei su pagarba nuo manęs, J.K. "Pasilieku sau šį paveikslą mirusios mamytės O. Petravičiūtės, 1926m. liepos mėn 31 d." O. Petravičiūtę Mačaitienę iš Paakmenio laidoja Tūbinių kun. Aleksandras Bialazaravičius.
Laidotuvės Višinskių giminėje, vienos iš seserų vyro Brazausko laidotuvės Tūbinėse, apie 1925 m. Matildos Višinskienės laidotuvės. Laidoja kun A. Bialazaravičius.
Nuo 1930 m. iki gyvenimo pabaigos 1936 m., A. Bialazaravičius buvo Pašaltuonio (Jurbarko raj.) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas. Jau dirbdamas Pašaltuonyje, kun A. Bialazaravičius sutvarkė parapijos trobesius, pastatė naujų, įtaisė naujus bronzinius varpus, pridėdamas nemažai savo pinigų, įtaisė naujų bažnytinių rūbų.
Pašaltuonyje kun A. Bialazaravičius visą tarnybos laiką buvo aktyvus katalikiškuose laikraščiuose. Pasirašydamas slapyvardžiu "Daičiūnų sūnus" ar santrumpa A. B., A. Bialazaravičius rašė į spaudą iš Kavarsko (1912 m.), Jūžintų (1913 m.) ir Tytuvėnų (1918 m.). Kunigas mirė 1936 m. gegužės 28 d. Pašaltuonio k.
Tūbinių parapijos steigimo pastangos
Kunigas Stanislovas Aužbikavičius, gimęs 1885 m. Burniuose, Kaltinėnų valsčiuje, baigė Kauno kunigų seminariją. 1910 m. jis buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Žemaičių Kalvariją. Nuo 1914 m. dirbo tose pačiose pareigose Viduklėje, 1918 m. Vėžaičiuose, nuo 1921 m. paskirtas naujai įkurtos Stalgėnų parapijos klebonu, rūpinosi bažnyčios vargonais ir kitu vidaus inventoriumi.
1931 metais kunigas Stanislovas Aužbikavičius atsikėlė į Tūbines, buvo Tūbinių bažnyčios kuratas, priklausė Tūbinių šaulių būriui. 1931 m. naujai paskirtas Tūbinių kuratas Stanislovas Aužbikavičius vėl pasiuntė kurijai gyventojų prašymą įsteigti Tūbinių parapiją. Kurijos įpareigotas (Šilalės) dekanas Pranciškus Kūdis, 1931 m. balandį pateikė žinias apie norinčius priklausyti Tūbinių parapijai. Iš viso Tūbinių parapijai priklausyti norėjo 246 šeimos - 1401 asmuo.
Nepaisant kun. S. Aužbikavičiaus rūpesčio, Tūbinių parapijos steigimas vėl įstrigo, kai 1932 metais netikėtai susirgo Tūbinių parapijos steigimu besirūpinantis Šilalės dekanas Pranciškus Kūdis. Jis dėl ligos nebegalėjo tęsti pradėto darbo ir netrukus mirė. Dekano laidotuvėse Šilalėje kartu su kitais tūbiniškiais dalyvavo Tūbinių klebonas S. Aužbikavičius.
Klebonas Jurgis Galdikas, gimęs 1883 m. balandžio 23 d., sudėjo paskutinius taškus ilgoje Tūbinių parapijos kūrimo byloje. Jo išvada dėl Tūbinių parapijos pateikta 1935 m. rugsėjo 29 d. rašte kurijai - "Reikia steigti Tūbinių parapiją".
Netrukus po D. Masiulio paskyrimo, 1937 m. gegužės 25 d., Tūbines antrą kartą vizitavo vyskupas J. Staugaitis. Iš vyskupo vizitacijos atgarsių spaudoje galima suprasti, kad kun D. Masiulis jau žinojo apie būsimas savo naujas pareigas, kad greitai taps pirmuoju Tūbinių parapijos klebonu. Prisiminimuose, tėvų ir senelių pasakojimuose Vyskupo J. Staugaičio atvykimas į Tūbines išlikęs net po 80 metų. Dalyvavusi vyskupo sutiktuvėse Angelė Mačaitytė Vilkanauskienė prisiminė, kad vyskupas bendravo su tikinčiaisiais, teikė Sutvirtinimo sakramentą, vaikams pirmąją komuniją.
Tų pačių 1937 m. rudenį, lapkričio 2 d. Telšių kurija Tūbinių klebonui D. Masiuliui oficialiu laišku pranešė, kad įregistruota nauja Tūbinių parapija. Kad suaktyvinti naujos parapijos gyvenimą, kun. D. Masiulis pradėjo leisti mėnesinį katalikišką laikraštuką "Tūbinių parapija". Šiam tikslui jis rinko medžiagą, redagavo, taip pat rūpinosi leidinuko spausdinimu, bei platinimu.
Kunigas D. Masiulis būdavo mėgiamas vaikų, kuriuos mokino tikybos dalyko.
Dabartiniai akcentai ir paminklai
Sekmadienį, rugpjūčio 13 d., 10 val. Lančiūnavos bažnyčios šventoriuje vyko paminklo Negimusiems vaikams šventinimas. Į jį kunigas ir idėjos autorius Robertas Skrinskas kvietė visus, kam aktuali ir svarbi Lietuvos demografinė situacija. Skulptūrą tautodailininkas drožė apie pusantro-du mėnesius.
Skulptūra „Mama!..“ yra labai jautri, kadangi ji buvo pastatyta siekiant atminti visus vaikus, kurie yra dingę be žinios. Jos iniciatoriai ir pagrindiniai fondatoriai yra Dingusių žmonių šeimos paramos centras. Per metus Europoje be žinios dingsta apie 250 tūkst., Lietuvoje - apie 2 tūkst. vaikų. Šia skulptūra norima parodyti, kad kiekvieno visuomenės atstovo pareiga yra skirti laiko vaikams, tuo pačiu pranešti apie įtartinus atvejus, niekada nebūti abejingais ir padėti vaikams gyventi gražiame pasaulyje.
Šventojo rašto žodžiai, iškalti ant juodo akmens D. Dundulio paminklo, atspindi kunigo gyvenimo nuostatas ir tikėjimą.
tags: #dingusiu #vaiku #statula #mama #pasventinimas
