Dievo Apvaizda, lotyniškai providentia, yra svarbi krikščionybės doktrina, reiškianti Dievo valią, išmintingai planuojančią pasaulio istoriją ir kiekvieno žmogaus gyvenimą. Tai ne tik filosofų suprastas visų dalykų judintojas ar mokslininkų inžinierius, bet, pagal Naująjį Testamentą, Dievas pasirodė kaip visos žmonijos Tėvas, kuriam rūpi kiekvienos tautos žmogus, siųsdamas savo Sūnų pasaulio išgelbėti.
Dievas yra Tėvas, kuris duoda ir gina gyvybę. Biblijoje pasakojama, kad Jis rūpinasi smulkiais kūriniais, tokiais kaip žvirbliai ir laukų lelijos, tačiau dar labiau - žmogumi. Per Jėzų žmonija buvo išmokyta Dievo šauktis, sakydama „Tėve mūsų“. Dievo rūpestį Jo kūrinija ir pasitikėjimą Jo globa krikščionybė išreiškia Dievo Apvaizdos titulu.
Analogiškai galima kalbėti ir apie žmogaus apvaizdą - jo rūpestį savo ir kitų gyvenimu, supančia aplinka. Negalima paneigti žmogaus pareigos būti atsakingam už save ir kitus, darbuotis, įdirbti savo širdies ir pasaulio dirvą, padaryti ją palankią. Žmogus yra paveikslas ir panašumas Dievo, kuris taip pat nuolat darbuojasi. Tačiau svarbu išskirti ir pripažinti du skirtingus lygmenis: žmogus darbuojasi savo būdu, o Dievas - savo, vienas šalia kito ir drauge, tačiau jie nėra lygiaverčiai. Prie to, ką Dievas davė, žmogus prideda savo pastangas, o prie to, ką žmogus daro, Dievas norėtų pridėti savo pagalbą ir palaiminimą.
Užmirštant Tą, kuris yra virš visko, pervertinant ar suabsoliutinant žmogiškąjį elementą ir neigiant dieviškąjį, atsiranda netvarka ir konfliktas. Šią pamoką, pavyzdžiui, dabar skaudžiai išgyvena kai kurie, deformuojantys katalikiškosios liturgijos ir dvasingumo supratimą. Netinkamas požiūris į Apvaizdą, kai neigiamas dieviškasis elementas, lemia tuščias pastangas ir varganus pasiekimus.
Pasitikėjimas Dievo Apvaizda Biblijoje
Biblijos puslapiuose galima atrasti ne vieną pamokymą, kaip pasitikėti Apvaizda. Jėzus ragino nesirūpinti per daug gyvybe, valgiu, kūnu ar išore (Mt 6, 25). Jis pateikė pavyzdžiu padangių sparnuočius ir lauko lelijas, kuriais Dievas pasirūpina. Rūpintis reikia, tačiau visada išlieka tas „per daug“, kai viršijami medžiagos, laiko, jėgų resursai, sumaišomi prioritetai, netenkama džiaugsmo ir ramybės. Kitas kraštutinumas - atsakomybės stoka, tingumas, aplaidumas.
Dažno žmogaus lūkesčiai apsiriboja lengvo gyvenimo svajonėmis, išpūstais ir dirbtiniais poreikiais. Būtina suprasti, kad Dievas laimina tikruosius poreikius, tačiau priešinasi kaprizams. Teisinga tikėtis Jo palaimos ne lengvam ir patogiam, bet prasmingam gyvenimui.
Senajame Testamente ne kartą nuskamba vienas pagrindinių religinių postulatų: „vaikščiosi mano akivaizdoje, mano keliais ir būsi tobulas“. Šis principas atsikartoja Jėzaus kvietime rūpintis Dievo karalyste ir Jo teisybe, jam užtikrinant, pažadant, kad visa kita bus pridėta (Mt 6, 33). Su sąlyga, kad bus teisybė! Dažnai išgyvename, kad kažko dar neturime, neįsigijome, nepavartojome, o ne dėl to, kuo esame, kuo tampame, kaip vyksta gyvenimas.
Teisybės ir sveiko, objektyvaus, išmintingo požiūrio stoka lemia gyvenimiškas klaidas. Dar daugiau, metafizinės klaidos lemia ir filosofines, ir praktines klaidas. Kalkuliuojantis mąstymas nėra tolygus filosofiniam, o pastarasis - religiniam. Taigi, viena svarbiausių žmogaus savybių ir Dievo dovanų yra tikėjimo malonės apšviestas protas.
Kai jo nebelieka, nors ir dedamos didelės pastangos žmogiškajai teisybei įgyvendinti, neteisybės patirtis pavojingai išplinta. Šventos atminties pal. Jonas Paulius II yra sakęs, jog materialinio skurdo priežastis dažniausiai yra moralinis ir dvasinis skurdas, todėl, Jėzaus mintimi, teisybės rezultatas - jog visa kita yra pridedama, ir atvirkščiai, neteisybės rezultatas - visada trūksta.
Apvaizdos ir Žmogaus Rūpesčių Santykis
Klausimu, ar gyvybė nėra svarbiau už maistą, o kūnas svarbiau už rūbą (Mt 6, 25), Jėzus Kristus iškelia nuolat besikartojančią klaidą, kai iš akių pametamas tikrasis tikslas ir prasmė, o rūpinamasi tik priemonėmis. Nuolatinis ekonomikos aptarinėjimas, šios temos dominavimas parodo, kad tikslas yra nebe pilnutinis žmogus, asmuo, aukštieji idealai, bet priemonės ir jų sistemos: daugiau gaminame, turime, daugiau vartojame ir, pasak teologų bei filosofų, mažiau esame. Kažkas taikliai nusakė šį požiūrį: „dirbk, pirk ir mirk“.
Visuotinai išplitusi velniška vilionė būti galingais ir nemylėti, atsižadėti tiesos dėl jėgos pasireiškia kaip priešingas dalykas Dievo Apvaizdai ir žmogaus apvaizdai.
Neįmanoma išvengti visa apimančio Apvaizdos veikimo, tačiau jos nepaisydamas žmogus ima pralaimėti jėgai, kuri nėra jam pavaldi ir jį pranoksta. Tai ilgainiui sukelia nerimą, netikrumą ir ateities baimę. Pasak Jėzaus, niekas negali tarnauti dviem šeimininkams (Mt 6), neįmanoma puoselėti pasitikėjimo Dievu, jei gyvenama dviprasmybėse, elgiamasi neteisingai.
Kai kurie ryte sukalba „Tėve mūsų“ ir dar pasitikrina, kas rašoma horoskopuose. Arba tu Dievo vaikas esi, arba tu benamis ir našlaitis, kuriam dangiškojo Tėvo nėra ir jo nereikia. Kiti elgiasi blogai ir naiviai tikisi, kad baigsis gerai, tarsi Dievas pateisintų blogį.
Dievo apvaizdos paslaptis
Dievo Gailestingumas ir Apvaizdos Apsireiškimai
Šv. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams nurodo pirmąją vienybės su Apvaizda sąlygą: džiaugtis sąžinės ramybe, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą ir pasitikėjimą sunkiose aplinkybėse, kuomet gali visiškai pasitikėti Dievu, reginčiu visas slaptybes. 33 psalmėje rašoma, kad į teisuolio kelią Viešpats žvelgia maloniai. Laiške Jokūbui antrinama, kad daug gali teisiojo malda.
Dievo meilė ir Jo gailestingumas nėra nauji apreiškimai žmonijai - apie tai kalbama kone kiekviename Šventojo Rašto puslapyje. Pasaulio sukūrimas ir Jo globa, kurią vadiname Dievo Apvaizda, o ypač Dievo Sūnaus įsikūnijimas, žmonijos atpirkimas ir jos išganymas yra vientisas Dievo meilės ir gailestingumo pasireiškimas.
Šventasis Raštas aiškina, jog Dievas pamilo ir išsirinko Izraelį ne dėl to, kad būtų buvę gausesni už bet kokią kitą tautą (Įst 7, 7). Išrinktajai tautai savo gerumą ir gailestingumą Dievas rodė ją išvaduodamas iš Egipto vergovės ir globodamas kelionėje į pažadėtąją žemę: „vergijoje mūsų Dievas nepaliko mūsų, bet parodė mums savo ištikimą meilę“ (Ezd 9, 9).
Dievas pasigaili net tų, kurie nuo Jo nusigręžė ir garbino aukso veršį, nes Jo gailestingumas yra beribis: „kas gali išmatuoti jo didingą galybę ir nupasakoti jo gailestingumo darbus? Dievo gailestingumas yra kur kas didesnis už Jo teisingumą: jo įniršis tetrunka akimirką, o jo gerumas tęsiasi visą gyvenimą“ (Ps 30, 6); „garbinkite jį ir dėkokite, nes jo gailestingumas tveria per amžius“ (Dan 3, 90); „Viešpatie, tavo gerumas siekia dangų“ (Ps 36, 6).
Dievas žino, kad žmogus yra silpnas ir jam reikia Kūrėjo pagalbos: „kaip tėvas gailisi savo vaikų, taip Viešpats gailisi jo pagarbiai bijančių“ (Ps 103, 13); „jų labui atsimindavo savo sandorą ir pasigailėdavo iš savo gerumo“ (Ps 106, 45). Tad į savo Tėvą mes ir nebijome kreiptis: „pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš begalinio savo gailestingumo“ (Ps 51, 3); „Viešpatie, neužmiršk savo gailestingumo ir ištikimos meilės, - jie seni kaip laikas“ (Ps 25, 6); „neatsakyk man savo gailestingumo, - tavo meilė ir tavo tiesa mane visad tesaugo!“
Dievo Apvaizdos Simbolika
Krikščionių bažnyčiose Dievo globos simbolis yra Apvaizdos akis, stebinti Žemę iš aukštybių. Biblijoje akis yra visažinystės, budrumo ir nuolatinės Dievo globos ženklas. Kai kurie sujungia trikampį, vaizduojantį Dieviškąją apvaizdą, su hetitų trikampiu, reiškiančiu „gėrį“. Šis elementas buvo sukrikščionintas kaip Švenčiausiosios Trejybės atvaizdas. Trikampyje pavaizduota akis simbolizuoja tikėjimą, kad Dievas visažinis, viską matąs, nes „viskas yra atidengta ir matoma prieš Jo akis (Hbr 4, 13), net ir tai, kas įvyks ateityje laisvai kūriniams veikiant“ (Vatikano I susirinkimas, dogminė konstitucija Dei Filius I, 19).
Klasikinis Biblijos tekstas šia tema yra 33-čios psalmės fragmentas: „Viešpats žiūri iš dangaus ir mato visus žmonių sūnus.“
| Koncepcija | Apibrėžimas | Biblijiniai Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Dievo Valia | Išmintingas pasaulio ir žmogaus gyvenimo planavimas. | Mt 6, 25-34; 10, 29-31 |
| Dievo Globa | Konkreti ir tiesioginė krikščionių globos sistema. | Ps 103, 13; Ps 106, 45 |
| Žmogaus Autonomija | Dievas nepanaikina žmonių autonomijos ir laisvos valios. | Job 10, 12; Išm 6, 7 |
| Pasitikėjimas | Vadovavimas grįstas Dievo gerumu, meile ir rūpesčiu žmonija. | Mt 6, 33; Jn 9, 3 |
Naujajame Testamente tiesiogiai apie Dievo gailestingumą kalbama mažiau, nes čia pasakojama apie didžiausią Jo gailestingumo apsireiškimą - Dievo tapimą žmogumi. Kristus - tikras Dievas ir tikras Žmogus - gailisi ir užjaučia vargstančius ir kenčiančius: „ateikite pas mane visi, kurie alkstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28); „matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 9, 36).
Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius (Mt 14, 14). Jėzus guodžia nuliūdusius ir jų pasigaili: prikelia viengimį našlės sūnų, užjaučia ligonius, pats juos gydo ir apaštalams suteikia šią galią: „gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotuosius, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Ypač Jėzus gailestingas atgailaujantiems nusidėjėliams: „aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (M/c 2, 17).
Įvairiais palyginimais, pvz., apie gerąjį ganytoją (Jn 10, 1-18), prarastą avį (Lk 15, 3-6), gailestingąjį samarietį {Lk 10, 30-37), prarastą drachmą (LA: 15, 8-10) ir kitais, Jis aiškina, kad „žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti tų, kurie buvo žuvę“ (LA: 19, 10).
