Visuomenėje nusistovėjęs požiūris, kad vaikai depresija neserga. Bet ar tai - tiesa? Tiksliausias atsakymas į šį klausimą - toks: suaugusiųjų depresija serga suaugusieji, o vaikų depresija - vaikai. Nors abi šios ligos formos yra panašios, visgi jos turi ir tam tikrų skirtumų. Paauglių ir suaugusiųjų depresijos raiška yra panaši. Vaikų depresija dažnai pasireiškia kompleksiškai, kartu su kitais ją lydinčiais simptomais, tokiais kaip nerimas, elgesio sutrikimai. Depresija - rimta sveikatos būklė, kuri negydoma padidina būsimų, užsitęsusių ir sunkesnių ateities depresijos epizodų riziką bei gali kelti rimtą savižudybės pavojų ir lemti sumažėjusį pasitenkinimą gyvenimu. Ankstyvas depresijos atpažinimas ir gydymas gali pakeisti gyvenimą ir išgelbėti gyvybę. Tačiau neretai vaikų depresija yra sunkiau atpažįstama arba neteisingai identifikuojama tiek artimųjų, tiek gydytojų. Patirtis rodo, kad dažnai vaikų depresija yra praleidžiama pro akis, kadangi vaiko patiriama būsena „nurašoma“ elgesio sunkumams, tinginystei arba paauglystei. Nepasigilinama į vaiko gyvenimo patirtis, kurios neretai būna traumuojančios ir stipriai sukrečiančios. Vaikas bando suprasti, kaip išbūti šiame pasaulyje, ypač jei susiduria su ne pagal amžių sudėtingais dalykais, vidiniais konfliktais, o šalia nėra artimo, į kurį galėtų betarpiškai remtis, kuris padėtų ko-reguliuoti kylančias emocijas. Depresija susergama, kai nebeveikia gynybos, padedančios išbūti ir ištoleruoti patirtą siaubą, kurį įžodinti ir išreikšti nebepavyksta. Kartais depresiją sukelia sunkus įvykis, pavyzdžiui, tėvų išsiskyrimas, netektis ar problemos mokykloje. Tačiau vaikai, taip pat, gali susirgti depresija be akivaizdžios priežasties.

Visuomenėje nusistovėjęs požiūris, kad vaikai depresija neserga. Bet ar tai - tiesa? Tiksliausias atsakymas į šį klausimą - toks: suaugusiųjų depresija serga suaugusieji, o vaikų depresija - vaikai. Nors abi šios ligos formos yra panašios, visgi jos turi ir tam tikrų skirtumų. Paauglių ir suaugusiųjų depresijos raiška yra panaši. Vaikų depresija dažnai pasireiškia kompleksiškai, kartu su kitais ją lydinčiais simptomais, tokiais kaip nerimas, elgesio sutrikimai.

Kodėl vaikai serga depresija?

Dažnai yra galvojama, kad prie vaikų depresijos priveda problemos mokykloje ir bendraamžių patyčios. Bet, anot klinikinės psichologės Ingridos Černiauskienės, mokykla ir patyčios retai būna vienintelės depresiją sukėlusios priežastys. Viena dažnesnių vaikų depresijos priežasčių - biologiniai, genetiniai faktoriai. Kitas ne mažiau svarbus veiksnys - santykiai šeimoje. Kaip jie vystosi? Ar tėvai rodo pakankamai šiltų jausmų? O gal, priešingai - išreiškia daug kritikos? Jei šeimoje kyla daug konfliktų, vaikui formuojasi savikritiškas savęs vertinimas, savo asmenybės menkinimas, nepasitikėjimas savimi. Žinoma, savikritiškas vaiko požiūris į save ir tam tikras savęs žemas vertinimas turi įtakos ir bendraamžių požiūriui: jie ima vengti tokio vaiko, kreivai į jį žiūrėti, nebendrauti. Tokia klasiokų ir artimos aplinkos vaikų reakcija grįžta grandininiu aspektu: dar labiau sustiprina paties vaiko jausmą, kad „su manimi kažkas yra labai blogai“, „aš nevertas būti su kitais vaikais“.

Vaikų depresijos riziką didinantys faktoriai:

• Šeimyniniai sunkumai, skyrybos, nuolatiniai barniai
• Patyčios
• Fizinė, emocinė ar seksualinė prievarta/smurtas
• Kiti psichologiniai/fiziniai sutrikimai pvz. negalia; ADHD, autizmo spektro sutrikimas ir kt.
• Jausmų skirstymas į blogus/ gerus, nesaugi aplinka jausti ir reikšti jausmus
• Genetinis polinkis į depresiją kitus nuotaikų ar psichikos sutrikimus (atvejai šeimos istorijoje)

Nėra vienos priežasties depresijai atsirasti, ją dažnai sukelia įvairių dalykų derinys. Pavyzdžiui, jūsų vaikas gali turėti polinkį į depresiją ir taip būti patyręs sunkių gyvenimo įvykių.

Kaip atpažinti vaikų ir paauglių depresiją?

Yra įprasta, kad kartais vaikai jaučiasi prislėgti, yra irzlūs ar mąsto neigiamai. Tai yra sveiko vystymosi ir mokymosi valdyti emocijas dalis. Tačiau vaikystės depresija yra daugiau nei tiesiog liūdesys, kuris ateina ir praeina. Jei jūsų vaikas serga depresija, vaikui gali būti sunku mokytis, susirasti draugų ir kuo geriau išnaudoti kasdienį gyvenimą. Jei depresija tęsiasi ilgą laiką be gydymo, vaikai gali atsilikti mokykloje, prarasti pasitikėjimą savimi ir užsisklęsti. Tačiau vaikų depresija nuo suaugusiųjų neretai skiriasi savo išraiška. Kai kurie vaikai gali nekalbėti apie savo jausmus, bejėgiškumą, neviltį ir neatrodyti liūdni, o, priešingai, nuolat kelti bėdų savo agresyviu, probleminiu elgesiu, kuris iš pirmo įspūdžio gali atrodyti kaip maištas, tinginystė. Tuomet vaikui uždedama būtent problemų kėlėjo etiketė. Svarbu atsiminti, kad probleminis elgesys - pagalbos šauksmas. Greita ir sąlyginai lengva apkaltinti vaiką, kad sugadino jums nuotaiką, tingi arba nesistengia, tačiau pasigilinus į situaciją dažnai atsiskleidžia kitos spalvos.

Šie simptomai gali padėti atpažinti, ar jūsų vaikas susiduria su depresiškumu ar depresija tačiau, kad būtų diagnozuota depresija reikalinga vaikų psichiatro ir psichologo išvada.

Taigi, depresiją galima įtarti, jei jūsų vaikas skundžiasi:

• Liūdesiu ar slogia nuotaika (bent 2 savaites)
• Patiria elgesio problemas mokykloje
• Dingusiu susidomėjimu dalykais, kurie visad patikdavo
• Neryžtingumas, trūksta pasitikėjimo savimi
• Mažiau bendrauja su draugais ir šeima
• Patiria tuštumos jausmą, negali jausti emocijų
• Turi minčių apie savižudybę arba savęs žalojimą
• Iš tikrųjų žaloja save, pvz. rizikingai elgiasi, įvairios priklausomybės, pjaustosi, perdozuoja ir t.t.

Taip pat, vertėtų susirūpinti jei:

• Sutriko miegas (nemiega arba miega daugiau nei įprastai)
• Kyla dėmesio koncentracijos problemų
• Žemas energijos lygis arba bendras nuovargis
• Pakito apetitas (valgo žymiai daugiau arba mažiau nei įprastai)
• Svorio pokyčiai
• Pastebimi kiti fiziniai simptomai

Mažų vaikų depresiją galime pastebėti iš staiga pasikeitusių tamsių piešinių, pavojingų veiklų/elgesio, kurios dažnai nurašomos nelaimingiems atsitikimams.

Kai kurie vaikai, kurie turi problemų dėl nerimo ir depresijos, taip pat turi fizinių simptomų, tokių kaip galvos ir skrandžio skausmai, kurie neturi fiziologinio pagrindo. Depresijos simptomus gali imituoti ir nediagnozuota anemija, hipotirozė ar vitamino D trūkumas, todėl prieš diagnozuojant depresija svarbu atmesti šias ligas.

Svarbu suprasti, kad tiek vaikams, tiek suaugusiems visiškai normalu išgyvenus sunkų gyvenimo įvykį jaustis prislėgtu ir reikėti laiko prisitaikyti. Sunerimti verta, kai nuotaikos ir elgesio pokyčiai užsitęsia ir trukdo normaliam vaiko vystymuisi ir socialiniam gyvenimui. Taip pat, labai svarbu nesumaišyti gedulo su depresija, kadangi gedulas yra natūrali netekties išgyvenimo stadija kurio nevadiname tikrąja depresija. Tačiau užsitęsęs gedulas, lydimas kitų ilgalaikių pakitimų, gali pereiti į tikrąja depresiją tad svarbu stebėti situaciją ir gedulo procesą.

Šalia simptomų analizės dar svarbesnis yra pojūtis esant šalia. Kartais nutinka, kad net matydamas žmogaus šypseną viduje pajunti gilią skausmo prarają, beprasmybės jausmą, ar tiesiog staiga užėjusį stiprų liūdesį, kuris nėra tavo. Tai įvyksta ne tik psichologo kabinete, bet ir namuose. Svarbu pasitikėti šiuo jausmu, jis gali padėti atpažinti depresijos sutrikimą ne tik vaikuose, bet ir suaugusiuose. Tikėtina, kad intuityviai pajutote būtent tai, ką Jūsų vaikas jaučia giliai viduje, tačiau nemoka išreikšti žodžiais.

Kaip padėti vaikui ir paaugliui, kuris serga depresija?

Susidūrus su šiuo sutrikimu labai svarbu yra laiku kreiptis pagalbos tiek į vaikų psichiatrą, tiek į psichologą/psichoterapeutą. Uždelstas pagalbos suteikimas apsunkina gijimą ir padidina tikimybę depresija sirgti ilgiau ir sunkiau. Taip pat, kartu su profesionalia pagalba galite savo vaikui padėti ir namuose. Vienas iš svarbiausių dalykų būtų užtikrinti aiškią ir sveiką dienos rutiną, į kurią įeina kokybiškas miegas, maistas, judesys/sportas. Svarbu, kad būtų aiškios valandos, kada einama miegoti, valgoma, žaidžiama, mokomąsi. Be šių dalių bet kokia pagalba nėra tokia efektyvi ir veiksminga. Taip pat, labai svarbu kalbėtis su vaiku apie jausmus, skatinti juos reikšti kad ir kokie jie būtų, - galima piešti, rašyti laiškus, lipdyti, plukdyti laivelius su įvairiausiomis žinutėmis ir kt. Svarbu pasižiūrėti į tai kūrybiškai ir būti šalia, leidžiant vaikui būti tokiu koks jis yra šią akimirką, nespaudžiant keistis. Padėti susigrąžinti ryšį su aplinka gali padėti ir judesys, dėmesingo įsisąmoninimo, jogos pratimai, masažai, kvėpavimas, buvimas gamtoje. Svarbu skirti vaikui daug teigiamo dėmesio, ypač užsiėmimų, kuriuose galite praleisti laiką kartu šeimoje kalbėdami ir klausydami apie jo rūpesčius ir jausmus. Skatinkite savo vaiką užsiimti veikla, kuri jam paprastai patinka.

Paaugliai, skirtingai nei vaikai, dažnai bijo atsiverti ir kalbėti apie neretai su depresija ateinančias suicidines mintis, apie savižalos elgesį. Vaikui prabilus apie mintis nusižudyti, žalotis ar kitaip sau pakenkti svarbu sureaguoti rimtai, tačiau kiek įmanoma ramiau, bei valdyti savo emocijas sudėliojant veiksmų planą ir užtikrinant vaiko saugumą.

Kaip padėti vaikui, patiriančiam stresą?

Vaikai, kaip ir suaugusieji, gali patirti stresą, tačiau jie dar nesugeba aiškiai išreikšti savo jausmų žodžiais. Dėl šios priežasties tėvams gali būti sudėtinga atpažinti, kad jų vaikas susiduria su stresu. Tačiau yra tam tikrų elgesio ir emocinių požymių, kurie gali rodyti, kad vaikas patiria psichinį diskomfortą. Svarbu atkreipti dėmesį į šiuos požymius ir reaguoti laiku, kad vaikas gautų reikalingą pagalbą.

Elgesio pokyčiai

Vienas iš dažniausių būdų, kaip vaikai reaguoja į stresą, yra elgesio pokyčiai. Jei vaiko elgesys staiga pasikeičia, tai gali būti ženklas, kad jis patiria stresą. Kai kurie iš šių pokyčių apima:

• Piktas elgesys ar agresija: vaikai, patiriantys stresą, gali tapti dirglesni, agresyvesni arba imti pykti dėl smulkmenų. Jie gali imti mušti kitus vaikus, verkti ar nevaldyti savo emocijų.
• Nusivylimas ir apatiškumas: kitas požymis gali būti vaiko pasitraukimas nuo veiklos, kurią anksčiau mėgo. Vaikas gali tapti apatiškas, vengti žaidimų, draugų ar net mėgstamų užsiėmimų.
• Miego problemos: stresas dažnai sukelia miego sutrikimus. Jei vaikas pradeda turėti sunkumų užmigti, dažnai atsibunda naktį ar miega per ilgai, tai gali rodyti, kad jis patiria stresą.

Fiziniai simptomai

Stresas gali pasireikšti ne tik emociniuose, bet ir fiziniuose simptomuose. Vaikai gali patirti kūno reakcijas į stresą, kurių negali visiškai suprasti ar paaiškinti.

• Galvos skausmai ar pilvo skausmai: vaikai dažnai skundžiasi galvos ar pilvo skausmais, kai patiria stresą. Tai gali būti organizmo būdas reaguoti į emocinį diskomfortą.
• Dažnas peršalimas ar ligos: ilgalaikis stresas gali silpninti imuninę sistemą, todėl vaikas gali dažniau sirgti, jausti nuovargį ar skųstis bendru negalavimu.
• Skrandžio sutrikimai: pykinimas, vėmimas ar viduriavimas taip pat gali būti streso pasekmės.

Emocinės reakcijos

Vaikai, patiriantys stresą, gali išreikšti savo jausmus įvairiais būdais. Svarbu atidžiai stebėti vaiko emocijas ir nuotaiką.

• Padidėjęs nerimas ir baimės: jei vaikas tampa per daug neramus, bijo naujų situacijų ar žmonių, tai gali rodyti, kad jis patiria stresą. Jis gali tapti labiau drovus, vengti žmonių ar naujų veiklų.
• Liūdesys ir depresija: vaikas gali tapti liūdnas, nusivylęs ar nerasti džiaugsmo kasdieniuose dalykuose. Ilgalaikis stresas gali sukelti nuolatinį liūdesį ar net depresiją.
• Nerami kalba ir pasikartojantys klausimai: kai kurie vaikai streso metu gali pradėti kartoti tą pačią informaciją ar klausimus, nes jie bando išspręsti nesaugumo jausmą.

Sunkumai su mokymosi procesu

Jei vaikas patiria stresą, jo gebėjimas susikaupti ar atlikti kasdienius darbus, tokius kaip mokymasis ar atlikimas namų darbų, gali būti paveiktas.

• Sunkumai susikaupti: vaikai gali turėti sunkumų susikaupti ir išlaikyti dėmesį. Tai gali pasireikšti nesugebėjimu atlikti užduočių, dažnais klaidų darymais arba užmiršimu.
• Prastas akademinis pasiekimas: dėl nuolatinio streso vaikai gali pradėti prastėti akademiškai - jų pažymiai gali pablogėti, o susidomėjimas mokykla gali sumažėti.

Socialinė izoliacija

Vaikai, patiriantys stresą, gali atsitraukti nuo savo draugų ar bendravimo. Jie gali vengti socialinių situacijų arba pradėti jaustis nesaugūs grupėse.

• Izoliacija nuo draugų: vaikas gali atsisakyti žaisti su draugais, vengti bendrauti su kitais vaikais ir užsisklęsti savyje.
• Prasta komunikacija: vaikai, patiriantys stresą, gali tapti mažiau kalbūs ir uždari. Jie gali vengti dalintis savo jausmais arba nenorėti kalbėti apie savo problemas.

Pakeisti įpročiai ir rutina

Stresas gali paveikti vaiko kasdienius įpročius ir rutiną. Keičiasi ne tik elgesys, bet ir vaiko požiūris į savo gyvenimo struktūrą.

• Mitybos pokyčiai: vaikas gali valgyti per daug arba visiškai atsisakyti maisto dėl streso. Kai kurie vaikai pradeda valgyti saldumynus ir greitus užkandžius, kad palengvintų emocinį diskomfortą.
• Rutinos sutrikimas: jei vaikas pradeda pamiršti savo kasdienius įpročius, kaip miegoti ar atlikti užduotis, tai gali būti ženklas, kad jis patiria stresą.

Ką daryti, jei pastebėjote, kad vaikas patiria stresą?

Jei pastebėjote, kad vaikas patiria stresą, svarbu ne tik atpažinti požymius, bet ir reaguoti. Štai keli būdai, kaip padėti vaikui įveikti stresą:

• Klausykite ir kalbėkite su vaiku: svarbu su vaiku atvirai kalbėti ir klausytis jo jausmų. Raskite laiko pabūti su vaiku, užduokite jam klausimus apie jo dieną ir išklausykite, kas jį neramina.
• Skatinkite poilsį ir atsipalaidavimą: padėkite vaikui atsipalaiduoti ir rasti ramybę. Tai gali būti pasivaikščiojimai, kvėpavimo pratimai, meditacija arba tiesiog bendras laikas su šeima.
• Palaikykite įprastą rutiną: stresas dažnai padidėja, kai vaikas neturi stabilios rutinos.

Vaikų depresija yra rimta problema, kurią svarbu atpažinti ir tinkamai spręsti. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip atpažinti depresijos požymius, ką daryti, jei vaikas save žaloja, ir kaip tėvai gali padėti savo vaikams įveikti šią sudėtingą būklę.

Vaikų Depresija: Ar Tai Įmanoma?

Deja, taip, vaikai gali patirti depresiją. JAV duomenimis, apie 2,5 proc. vaikų patiria depresiją. Iki 10 metų amžiaus vyrauja berniukai, tačiau apie 16-uosius gyvenimo metus pradeda vyrauti mergaitės. Svarbu depresiją atskirti nuo trumpalaikio liūdesio, nes tai tikrai nėra depresija.

Kaip Atskirti Depresijos Požymius?

Depresijos požymiai gali būti skirtingi kiekvienam vaikui - pagal jo lytį, amžių, charakterį ir t.t. Ne kiekvienas vaikas patiria visus šiuos simptomus. Be to, simptomai gali pasireikšti įvairiu laiku ir priklausyti nuo aplinkybių. Kai kurie vaikai, pavyzdžiui, pakankamai ilgą laiką sugeba neblogai prisitaikyti prie tam tikros aplinkos (mokykloje), deja, daugumos jų socialiniai kontaktai mažėja ir įvairios veiklos vis labiau vargina. Laipsniškai atsiranda mokymosi problemos, prastėja rezultatai, o kartais vaikas nustoja rūpintis net savo išvaizda. Kai kurie vaikai, ypač vyresni negu 12 metų, gali pradėti vartoti alkoholį ar narkotines medžiagas. Nors vaikai iki 12 metų bando žudytis gana retai, tačiau tai padaryti gali net ir mažas vaikas. Nusiminęs ar įpykęs savižudybei jis gali ryžtis gana impulsyviai. Vaikas, kurio šeimoje yra sergančiųjų depresija, turi didesnę riziką susirgti šia liga. Sergančių depresija tėvų vaikai pirmąjį depresijos epizodą patiria anksčiau negu ja nesergančių tėvų.

Visų pirma, depresinė būsena paprastai trunka bent jau dvi savaites. Ligą gali nustatyti tik specialistas - gydytojas psichiatras. Ji gydoma panašiai kaip ir suaugusiųjų depresija. Dažniausiai tai yra psichoterapijos ir medikamentų derinys. Nekreipti dėmesio į depresiją yra pavojinga. Juolab kad depresija dažnai atveda į savižudybę.

Savęs Žalojimas: Kas Tai Yra ir Kodėl Tai Vyksta?

Save žalojantis elgesys apima įvairius veiksmus, kurie gali sukelti fizinę, emocinę ar psichologinę žalą asmeniui. Toks elgesys ypač paplitęs tarp vaikų ir paauglių, nes šiuo gyvenimo etapu dažnai vyksta intensyvus emocinis ir socialinis vystymasis. Savęs žalojimas siekiant pažeisti odą (pvz., pjovimas, odos deginimas, įbrėžimai) - tai vienas iš labiausiai žinomų save žalojančių būdų. Svarbu pabrėžti, kad savęs žalojimas dažnai yra signalas, kad vaikas ar jaunuolis patiria rimtą emocinį skausmą ir reikia pagalbos.

Priežastys, Kodėl Vaikai Save Žaloja

• Emocinis skausmas ir stresas: Vaikai, kurie susiduria su stipriu emociniu skausmu, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų, artimo žmogaus mirties, konfliktų šeimoje ar mokykloje, gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą išreikšti savo sielvartą ir beviltiškumą.
• Savitikslis elgesys ir noras „pajausti“ kažką: Kai vaikai jaučia emocinį nusivylimą ar tuštumą, savęs žalojimas gali tapti būdu pajusti kontrolę ar pabėgti nuo užgniaužtų jausmų.
• Maža ir nestabili savivertė: Vaikai, kuriems būdinga žema ir nestabili savivertė, gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą nubausti save, kadangi jie jaučiasi neverti meilės ar dėmesio.
• Psichikos sveikatos būklės: Savęs žalojimas taip pat gali būti susijęs su tam tikromis psichikos sveikatos būklėmis, tokiomis kaip depresija, nerimas, potrauminio streso sutrikimas, asmenybės sutrikimai ar valgymo sutrikimai.
• Kontrolės jausmas: Kai vaikai jaučiasi, kad jų gyvenime niekas nėra kontroliuojama (pvz., neigiamas aplinkos poveikis, šeimos problemos ar socialinė atskirtis), savęs žalojimas gali tapti būdu pasijusti „stipresniems“ arba gauti dėmesį iš kitų.
• Socialinis stresas ir atskirtis: Vaikai, kurie patiria patyčias, jaučiasi atskirti arba nesuprasti savo bendraamžių ar šeimos narių, gali pradėti naudoti savęs žalojimą kaip atsaką į socialinį stresą ir atstūmimą.
• Imitacija: Kartais vaikams gali pasirodyti, kad savęs žalojimas yra priimtinas, jei jie stebi tokį kitų elgesį.
• Brendimo laikotarpis: Brendimo laikotarpiu vaikams dažnai kyla emocinės ir psichologinės krizės, susijusios su hormonų pokyčiais, kūno vaizdo problemomis ir tapatybės paieškomis.
• Dėmesio poreikis: Kai kurie vaikai gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą atkreipti dėmesį į savo poreikius ar nesugebėjimą išreikšti savo jausmus žodžiais.

Svarbu pabrėžti, kad ir kokia būtų priežastis, savęs žalojimas visada rodo gilų emocinį skausmą ar nesugebėjimą susitvarkyti su savo jausmais. Jei vaikas pradeda save žaloti, labai svarbu, kad tėvai ar kiti suaugusieji pasikalbėtų su vaiku apie jo jausmus ir ieškotų profesionalios pagalbos, kad būtų sprendžiama pagrindinė priežastis ir suteikiama vaikui tinkama parama.

Ką Sakyti ir Ko Nesakyti, Sužinojus Apie Savęs Žalojimą?

Sužinojus, kad vaikas save žalojo arba esant tokio elgesio rizikai, labai svarbu būti itin atsargiems su savo žodžiais ir veiksmais. Neteisingas požiūris ar nesupratimas gali dar labiau pabloginti situaciją ir užkirsti kelią atviram pokalbiui.

Frazės, Kurių Reikėtų Vengti

• „Tu per daug dramatiškai reaguoji“. Šis sakinys gali būti labai skaudus, nes vaikas jaučia tikrą skausmą, o šis pareiškimas sumažina jo emocijų svarbą.
• „Tai kvaila, nedaryk to“. Šis pasakymas gali sukelti vaikui jausmą, kad jis nesuprastas. Jis gali jaustis kaltas ar gėdinamas dėl savo elgesio, o tai tik padidins jo vienišumo jausmą ir nesaugumą.
• „Visi vaikai taip daro, tai nieko baisaus“. Toks komentaras gali sumenkinti vaiko skausmą ir sukelti jausmą, kad jo problemos nėra rimtos.
• „Aš nežinau, kodėl tai darai, bet tiesiog nustok“. Tai rodo nesupratimą apie tai, ką vaikas išgyvena.
• „Tu sukeli mums tiek daug rūpesčių.“ Save žalojantys vaikai dažnai jaučia stiprų kaltės ir gėdos jausmą.
• „Tiesiog pabandyk išlaikyti savo jausmus viduje“. Tai patvirtina mintį, kad emocijos turėtų būti slopinamos ir nematomos, kuomet vaikas kaip tik siekia išreikšti savo skausmą ir stresą.

Veiksmai, Kurių Reikėtų Vengti

• Nusiminti ar panikuoti. Panikuojant arba reaguojant kitomis neigiamomis emocijomis, vaikas gali jaustis nesaugus ir nesuprastas. Geriau išlaikyti ramybę, nes tai padės vaiko jausmus išreikšti racionaliau.
• Ignoruoti problemą arba tikėti, kad „tai praeis“. Savęs žalojimas ne visuomet praeina savaime, todėl svarbu nesukelti įspūdžio, kad problema nėra rimta.
• Skubėti nubausti ar nurodyti elgesį. Tėvams ar globėjams labai svarbu nepradėti kaltinti ir bausti vaiko. Tai gali sukelti dar didesnį pasipriešinimą ir jausmą, kad jis negali pasitikėti suaugusiaisiais.
• Naudoti manipuliacijas ar bandyti kontroliuoti vaiko emocijas.
• Pasakyti, kad tai „tik praėjusios emocijos“. Jei vaikas jaučia gilų skausmą, nesvarbu, ar tai atrodo menka problema, reikia tai pripažinti kaip realų ir rimtą emocinį iššūkį.
• Pateikti nesuformuluotų sprendimų per anksti. Stenkitės nepriimti sprendimų už vaiką, nes jis gali jaustis bejėgis ir nevaldantis savo situacijos. Geriau klausytis ir kartu su vaiku ieškoti tinkamų sprendimų.

Svarbiausia yra nesmerkti tokios elgesio, nes supratingas ir palaikantis požiūris suteikia vaikui galimybę jaustis saugiai ir pasitikėti suaugusiaisiais, kurie gali jam padėti.

Kaip Reaguoti Į Savęs Žalojimą: Žingsnis Po Žingsnio

Tai labai jautri ir sunki tema. Nusiraminti ir nesmerkti - labai svarbu nesmerkti vaiko ir nesistengti greitai nubausti.

1. Išklausyti vaiko jausmus - pabandykite su vaiku kalbėtis atvirai ir be pasmerkimo. Paklauskite jo, kas sukelia šiuos jausmus ir kaip jis jaučiasi. Tai gali padėti suprasti, kas vyksta jo galvoje. Labai svarbu tai daryti nepertraukinėjant kai vaikas kalba. Tai padeda sukurti pasitikėjimą ir supratimą.
2. Rodyti paramą ir meilę - būtina, kad vaikas jaustųsi mylimas ir palaikomas.
3. Ieškoti profesionalios pagalbos - labai svarbu kreiptis į specialistus, tokius kaip psichologai, psichiatrai ar terapeutai, kurie turi patirties dirbant su vaikais, turinčiais savęs žalojimo problemų.
4. Stebėti ir užkirsti kelią galimiems pavojams - jei vaikas vis dar save žaloja, svarbu užtikrinti, kad jis būtų saugus ir kad nesiektų daugiau sužalojimų.
5. Būti kantriems - tai ne greitas procesas. Savęs žalojimas dažnai yra giliai įsišaknijusi problema, ir vaikas gali neužtikrintai reaguoti į pokyčius.

Svarbiausia užtikrinti, kad vaikai nesijaustų vieniši savo „kovoje“ ir suprastų, kad su suaugusiųjų pagalba ir parama gali jie rasti kelią į sveikimą.

Priemonės, Padedančios Vaikui Susitvarkyti Su Noru Save Žaloti

Kai vaikas jaučia norą save žaloti, svarbu turėti strategijas, kurios padėtų jam nukreipti dėmesį ir tvarkytis su intensyviais jausmais, nes šios emocijos gali būti labai stiprios.

• Kvėpavimo pratimai - kvėpavimas gali padėti nuraminti kūną ir protą. Galite mokyti vaiką giliai kvėpuoti: įkvėpti per nosį 4 sekundes, sulaikyti kvėpavimą 4 sekundes ir iškvėpti per burną 4 sekundes.
• Kūrybiškumo terapija - piešimas, rašymas ar modeliavimas su moliu gali padėti vaikui išreikšti savo jausmus be žalos sau.
• Fiziniai pratimai - fizinė veikla, pavyzdžiui, bėgiojimas, šokinėjimas, šokiai, taip pat gali padėti išsikrauti.
• „Ačiū, bet ne dabar“ technika - ši technika padeda vaikui atpažinti impulsą ir atidėti jo įvykdymą. Galite pasakyti: „Pajutai norą tai padaryti, tačiau dabar mes tai atidėsime.“
• Pokalbiai apie emocijas - svarbu skatinti vaiką atpažinti ir išreikšti, ką jis jaučia. Galite padėti vaikui įvardyti savo jausmus ir kalbėti apie juos be pasmerkimo. Tai padeda sumažinti vidinę įtampą ir sukuria erdvę pokalbiui.
• Relaksacijos technikos - meditacija, ramus muzikos klausymasis ar aromaterapija (pvz., eteriniai aliejai) gali padėti vaikui nuraminti kūną ir protą.
• Padėti kurti veiksmų planą - kartu su vaiku galite sukurti „kovos su impulsu“ planą, kuriame bus įtrauktos įvairios sveikos alternatyvos, kurias vaikas galės naudoti, kai pajaus norą save žaloti.

Svarbiausia yra būti šalia vaiko ir nuolat stebėti, kaip jis reaguoja į įvairias situacijas. Į šią problemą reikia žiūrėti ne kaip į pavienį įvykį, o kaip į procesą, kuris reikalauja laiko ir nuolatinės pagalbos, kad vaikas galėtų išmokti sveikesnių būdų spręsti savo emocines problemas.

Relaksacijos Technikos: „Kūno Skanavimas“

Kai vaikui kyla noras save žaloti, relaksacijos technika gali būti puikus būdas padėti jam nuraminti emocijas ir nukreipti dėmesį į kažką sveikesnio. Viena iš veiksmingų relaksacijos technikų yra „kūno skanavimas“ (angl. Body Scan). Ši technika padeda vaikui sutelkti dėmesį į savo kūną ir išmokti atpažinti, kur jis jaučia įtampą, ir ją atsipalaiduoti.

1. Įsitaisyti patogiai - paprašykite vaiko sėdėti ar gulėti ramiai.
2. Kvėpavimas - pradėkite nuo kvėpavimo pratimų, kad padėtumėte vaikui atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, paprašykite vaiko giliai įkvėpti per nosį, sulaikyti kvėpavimą 2-3 sekundes ir lėtai iškvėpti per burną.
3. Sutelkti dėmesį į kūno dalis - paprašykite vaiko sutelkti dėmesį į įvairias kūno dalis, pradedant nuo kojų ir kylant aukštyn. Jūs galite sakyti: „Dabar pajusk savo kojas. Ar jauti kokią nors įtampą? Jei taip, pabandyk atpalaiduoti šią vietą.“
4. Palaipsniui pereiti į kitas kūno dalis - paprašykite vaiko pereiti prie kitų kūno dalių: pėdų, blauzdų, šlaunų, pilvo, krūtinės, rankų, pečių, kaklo ir galvos.
5. Pozityvus sustiprinimas - pabaigoje paskatinkite vaiką pasidžiaugti, kaip jis sugebėjo nuraminti savo kūną ir protą.

Papildoma Technika: Vizualizacija. Dar viena relaksacijos technika, kuri gali būti naudinga, yra pozityvi vizualizacija. Relaksacijos technikos turėtų būti įtrauktos į kasdienį vaiko gyvenimą, kad jis jas galėtų pritaikyti ir esant stipriems jausmams. Tai reiškia, kad neužtenka tai daryti tik pavieniais atvejais, kadangi tokios praktikos turi tapti jo rutinos dalimi, jog būtų efektyvios.

tags: #depresija #vaiku #patarimai #tevams

• Pirmakursių krikštynos: kaip jos keitėsi?
• Globos įstaigos neįgaliiesiems Lietuvoje
• Patarimai keliaujantiems į gimdymą
• Kaip Lietuvoje kaupiamos ir perdirbamos daržovės
• Vaikų nardymo įranga