Anksčiau buvo manoma, kad vaikai, ypač kūdikiai, neserga depresija. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad depresija gali pasireikšti netgi patiems mažiausiems, o jos simptomai, nors ir gali skirtis nuo suaugusiųjų, yra labai svarbūs, kad būtų laiku atpažinti ir suteikta pagalba.
Kas yra depresija ir kaip ji pasireiškia kūdikiams?
Depresija apibūdinama kaip sutrikimas, kai asmuo kenčia dėl liūdnos nuotaikos, sumažėjusių interesų ir pasitenkinimo, sumažėjusios energijos, padidėjusio nuovargio ir mažo aktyvumo. Taip pat depresijai būdinga susilpnėjusi dėmesio koncentracija, sumažėjęs pasitikėjimas, kaltės, nevisavertiškumo jausmas, niūrus ir pesimistinis ateities įsivaizdavimas, savęs žalojimo ar savižudybės idėjos ir veiksmai, sutrikęs miegas, sumažėjęs apetitas, svorio pokyčiai.
Pagrindinė kūdikių depresijos priežastis - atsiskyrimas nuo savo mamos ar kito pagrindinio globėjo (žmogaus, kuris daugiausia rūpinasi mažyliu, tarp kurio ir kūdikio sukuriamas ryšys). Pirmosiomis dienomis kūdikis, prisimindamas mamą, jos visur ieško, eina (ar ropoja) ten, kur jie įprastai žaisdavo ar kitaip leisdavo laiką, stipriai reaguoja į atidaromas ar uždaromas duris, skubėdamas pasitikti ir tikėdamasis vėl pamatyti mamą.
Vaikas jaučia nerimą, todėl gali mažai domėtis žaislais ar jais žaisti chaotiškai, pradėdamas domėtis žaislu ir čia pat jį mesdamas, ieškodamas kito. Mažylis tampa verksmingesnis, gali verkti ilgai, būti sunkiai nuraminamas, po verkimo būsenos ateina apatijos būsena, kai vaikas niekuo nesidomi. Jei išsiskyrimas su mama trunka ilgiau, vaikas iš verksmingumo pereina į sustingimo stadiją: tuomet jis tik guli, nesidomi aplinka, nereaguoja į kalbinimą.
Gali pradėti trikti psichikos raida: anksčiau mokėjęs čiauškėti mažylis nebečiauška, nebesidomi žaisliukais, vėliau ima sėdėti, stovėti ar vaikščioti, ypač vėluoja kalba. Ilgainiui mažylis susitaiko su patirta netektimi, ir depresijos požymiai švelnėja.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų depresija paprastai reiškiasi miego ir valgymo sutrikimais. Neatpažįstant šių simptomų kyla pavojus, kad vaikai bus dažnai vedami pas įvairiausių specialybių gydytojus, jiems atliekama daug tyrimų ir nerandama esamų negalavimų priežasties. Kartais depresiško vaiko raida gali atrodyti sutrikusi ar sulėtėjusi, nes jam trūksta energijos, jėgų, džiaugsmo, noro ką nors veikti, motyvacijos, būdinga sulėtėjusi reakcija.
Depresijos simptomai vaikystėje ir paauglystėje
3-6 metų vaikų depresija gali pasireikšti elgesio sutrikimais: dažnai pastebime sujaudintą, nerimastingą, agresyviai besielgiantį vaiką, kuris gali ne tik mušti ar muštis su kitais, bet ir žaloti save, ilgai save stimuliuoti (pavyzdžiui, masturbuotis). Kita vertus, depresiškas vaikas gali tapti tylus, jis niekam neužkliūva, būna „nematomas“, atrodo nervingas, įsitempęs, baikštus, nėra laimingas, kaip kiti vaikai, atrodo, kad nesugeba džiaugtis.
Vaikams augant, jų depresijos požymiai vis labiau artėja prie suaugusiųjų depresijos požymių. Tokio amžiaus vaikai dažnai masturbuojasi, graužia nagus, gali atsirasti naktinių košmarų ir naktinis šlapimo nelaikymas. Augant vaikų depresija kartais pasireiškia ir niekuo nesidomėjimu, džiaugsmo ir pasitenkinimo netekimu, užsisklendimu, nekalbėjimu, išsakomomis mintimis: „Aš negaliu“, „Man nesiseka“, „Nežinau“, „Aš pavargęs“.
Tyrėjų duomenimis, depresiją išgyvenančių vaikų padaugėja brendimo laikotarpiu: 13-15 metų paaugliai depresija serga kur kas dažniau nei mažesni vaikai, pikas pasiekiamas 17-18 metų. Vėliau dažnumas šiek tiek mažėja, kol pasiekiamas suaugusiųjų depresijos dažnio lygis. Manoma, kad taip staiga depresijos atvejų padaugėja dėl to, kad paaugliai pradeda geriau suvokti savo jausmus ir giliau juos išgyventi bei jausmą išlaikyti kuriam laikui.
Paauglio raida vyksta taip, kad jis turi atsiskirti nuo tėvų ir kurti savo gyvenimą, galbūt visai kitokį, tapti savarankišku suaugusiuoju, turinčiu savo požiūrį į gyvenimą. Taigi net ir nedepresiškas paauglys gali išgyventi liūdesį ir jausmų sumaištį, lydinčius atsiskyrimą nuo tėvų. Paaugliai jau geba žodžiais išsakyti tai, kaip jaučiasi, todėl gali tokiu būdu išreikšti nepasitenkinimą gyvenimu ir aplinkiniais. Apie depresiją paauglystėje galime galvoti ir tuomet, kai matome ryškią nuotaikų kaitą, bendrą neigiamą požiūrį į gyvenimą ar kokius nors užsiėmimus.
Depresijos priežastys
Kaip ir kalbant apie daugelį kitų psichikos ir emocinių sutrikimų, vienos priežasties paprastai nebūna. Biologiniai veiksniai: tyrimų duomenimis, daugiau tikėtina, kad depresija susirgs vaikai, paaugliai ir suaugusieji, kurių artimi giminaičiai serga depresija. Depresijai atsirasti reikšmės turi sutrikusi tam tikrų biologinių medžiagų apykaita: pavyzdžiui, padidėjęs hormono kortizolio kiekis arba sumažėjęs serotonino kiekis.
Vis dėlto sunku atskirti biologinius ir nebiologinius veiksnius, nes, jei vaikas auga depresiškų tėvų šeimoje, didelės reikšmės depresijai atsirasti turi ne tik paveldimumas, bet ir nepakankamai šiltas ar nesaugus ryšys su tėvais, iš kartos į kartą perteikiama informacija, kad gyvenimas yra sunkus, o pasaulis - atšiaurus. Dar vienas dalykas, kurį vaikai paveldi - tai temperamentas ir gebėjimas valdyti stresą.
Asmeniniai veiksniai: labai svarbu, koks ryšys susiformuoja tarp kūdikio ir juo besirūpinančio globėjo: pastebėta, kad, esant nesaugiam priešiškam ryšiui, vaikas bijo, kad jis bus paliktas, jis jaučiasi vienišas ir bejėgis. Toks vaikas kabinasi už jo gyvenime atsiradusių žmonių, tikėdamasis, kad šie juo pasirūpins ir globos. Kitokio tipo depresija atsiranda tada, kai vaikas su savo globėju suformuoja nesaugų vengiantį ryšį. Šiuo atveju vaikui būdinga savikritika, žema savivertė, kaltės jausmas. Jis išsikelia labai aukštus vidinius standartus, siekia tobulumo ir iš savęs labai daug reikalauja. Kad ir ką pasiekęs, jis nesijaučia patenkintas, nuolat bijo būti iškritikuotas ir prarasti aplinkinių pagarbą. Manoma, kad depresija atsiranda dėl pykčio, kai užuot pykus ant artimųjų, jausmai nukreipiami į save.
Depresijai atsirasti reikšmės turi ir požiūris į gyvenimą ir pasaulį: depresija sergantiems vaikams ir paaugliams būdinga, kad jie išgyvena savo netinkamumą („Aš nieko nesugebu“), bejėgiškumą („Aš nieko negaliu padaryti, kad tai pakeisčiau“) ir beviltiškumą („Taip bus visada“), juos kamuoja jausmas, kad yra dėl visko kalti ir nesugebės pasikeisti.
Šeimos veiksniai: nepriteklius, dažni konfliktai tarp tėvų, prievarta prieš vaikus (fizinė, emocinė ar seksualinė), tėvų ar kitų artimųjų netektys - tai yra veiksniai, kurie stipriai padidina depresijos riziką.
Veiksniai, susiję su bendraamžiais: turi reikšmės ir patiriamos patyčios bei draugų neturėjimas, tačiau įdomu, kad, tyrėjų nuomone, depresija sergantys vaikai bei paaugliai patys elgiasi taip, kad jiems gali būti sunku užmegzti ar išlaikyti santykius su bendraamžiais: jie linkę būti kiek agresyvūs, pavyzdžiui, prasivardžiuoti, stumdytis ir panašiai. Taigi patenkama į užburtą ratą: su piktu, užkabinėjančiu vaiku nesinori draugauti, o jis dėl to išgyvena ir tampa dar piktesnis.
Pogimdyminė depresija
Pogimdyminė depresija nėra silpnumo ar netinkamo motinystės jausmo ženklas. Tai medicininė būklė, kai po gimdymo (ar net nėštumo pabaigoje) išryškėja depresijos epizodas: nuotaika ilgam tampa prislėgta, atsiranda nerimas, beviltiškumas, dingsta džiaugsmas, sutrinka miegas ir apetitas, pasidaro sunku atlikti kasdienes užduotis ir rūpintis savimi.
Pasauliniu mastu pogimdyminio laikotarpio psichikos sutrikimai yra dažni ir gydomi, o jų neatpažinimas gali pabloginti mamos funkcionavimą bei šeimos gerovę, todėl svarbu kalbėti apie simptomus atvirai ir be gėdos. Klinikiniu požiūriu simptomai gali prasidėti nėštumo pabaigoje, per pirmą mėnesį po gimdymo arba vėliau, o daliai žmonių jie išlieka mėnesius, jei negaunama pagalbos.
Pogimdyminės depresijos simptomai gali būti labai įvairūs. Vieni žmonės pirmiausia pastebi nuotaikos prislėgtumą ir ašarojimą, kiti - nuolatinį nerimą, įtampą, minčių įkyrumą ar fizinį išsekimą. Svarbu ir tai, kad pogimdyvinė depresija nebūtinai atrodo kaip nuolatinis liūdesys: ji gali pasireikšti dirglumu, pykčiu, emociniu atbukimu, atsitraukimu nuo artimųjų.
Emociniai simptomai dažniausiai tampa matomiausi. Jie gali apimti prislėgtą nuotaiką, beviltiškumą, dažną verksmingumą, nerimą, panikos pojūčius, dirglumą, netikėtus pykčio protrūkius, vidinę tuštumą ar jausmą, kad nebejauti džiaugsmo net tada, kai, rodos, turėtum jausti laimę. Kognityviniai simptomai susiję su mąstymu ir dėmesiu. Gali būti sunku susikaupti, priimti sprendimus, planuoti net paprastus dalykus, įsiminti informaciją.
Fizinis simptomai dažnai apsunkina atpažinimą, nes pogimdyminis laikotarpis ir taip susijęs su dideliu nuovargiu bei kūno pokyčiais. Vis dėlto depresijai būdinga, kad nuovargis yra neproporcingas, nepraeina net tada, kai pavyksta pamiegoti, o energija negrįžta. Gali sutrikti miegas (nemiga net kai kūdikis miega, ankstyvas prabudimas, neramus miegas), keistis apetitas (sumažėti arba padidėti), atsirasti somatiniai nusiskundimai (širdies plakimas, spaudimas krūtinėje, skrandžio jautrumas, galvos skausmai), sumažėti lytinis potraukis.
Pogimdyvinė depresija gali paliesti ryšį su kūdikiu, tačiau svarbu suprasti: tai nereiškia, kad tu nemyli vaiko. Dažnai tai reiškia, kad depresija užgožia gebėjimą jausti šilumą ir ramybę. Kai kuriems atsiranda emocinis atsiribojimas, jausmas, kad kūdikis lyg svetimas, baimė būti vienai su juo, sunkumas reaguoti į verksmą ar kasdienius poreikius.
Pogimdyminė depresija gali pasireikšti ne tik mamoms. Tėčiai ir partneriai taip pat patiria staigų gyvenimo pokytį, miego trūkumą, finansinį spaudimą, santykių persitvarkymą ir naują atsakomybę. Vyrams ir partneriams depresija neretai pasireiškia ne tiek verksmingumu, kiek dirglumu, pykčiu, emociniu atsitraukimu, didesniu polinkiu dirbti iki išsekimo, vartoti alkoholį ar rizikingai elgtis, taip pat sunkumu užmegzti ryšį su kūdikiu.
Kaip padėti vaikui, sergančiam depresija?
Gydymas prasideda nuo, atrodytų, visiškai nesusijusių, tačiau vis tiek kiekvienam vaikui ir paaugliui svarbių dalykų. Turbūt ne vienas prisiminsite, kad depresijai gydyti taikomi vaistai, vadinami antidepresantais. Ar jų skiriama ir vaikams? Ir taip, ir ne. Vaikų depresija niekada nepradedama gydyti antidepresantais. Kaip matėte, priežasčių vaikui būti liūdnam ir piktam yra labai daug, ir jokia tabletė jam neatstos šiltai apkabinančios ir juo besidžiaugiančios mamos arba neužpildys jausmo, kad yra kažkuo netikęs.
Tiek liūdnam, tiek ir depresija nesergančiam vaikui labai reikia savo tėvų, kurie jį mylėtų ir parodytų, kad jis jiems svarbus. Būkite su savo vaikais, leiskite su jais laiką, skirkite pasimatymus paaugliams, kviesdami juos į kiną ar pasivaikščioti, išvažiuokite kad ir vienam savaitgaliui, kad ir netoliese, bet dviese su vienu iš vaikų, kur galėtumėte kalbėtis ir klausytis vienas kito.
Sunkios depresijos atveju naudojami medikamentai. Pastaruoju metu dažniau gydyme taikoma - šviesos ir spalvų terapija, ypač jei depresija susijusi su metų laikais (pvz., žiemos depresija). Šviesos terapija naudinga ir kūdikiams, ir vaikams, ir suaugusiems. Šviesos ir spalvų terapija, kaip ir dauguma natūralių gydymo priemonių, aktyvina savaiminį žmogaus sveikatos atsistatymą, stiprina jo imuninę sistemą, gerina medžiagų apykaitos procesus ir padidina energijos atsargas. Todėl kūno audiniai gali pasisavinti daugiau deguonies.
Kartu galima naudoti psichoterapiją. Svarbu - suprasti ir atjausti vaiką, sergantį depresija; įgyti jo pasitikėjimą. Spalvos veikia sielą, jos gali sukelti jausmus, emocijas ir mintis, kurios mus ramina arba jaudina, liūdina arba džiugina. Ypač gerai susipažinę su spalvų galia yra meno žmonės, kurie jomis išreiškia savo mintis ir jausmus.
Jeigu vaiko ar paauglio depresija nėra atpažįstama, jam laiku nesuteikiama pagalba, labai lengva tokiam vaikui „prasprūsti“ ir dėl savo blogo elgesio būti pasmerktam kaip „būsimam nusikaltėliui“. Arba dėl tykumo, nematomumo tapti tiesiog „patogiu vaiku“, su kuriuo mažai rūpesčių, tačiau kuriam vis dėlto labai skauda širdelę. Ilgainiui šis skausmas gali pasireikšti kitais simptomais (tuo pačiu agresyvumu, įvairiomis ligomis, kūno skausmais ir panašiai).
Agresyvus elgesys, nesvarbu, kokios jo priežastys, augant gali pereiti į elgesio sutrikimus, riziką, kad vaikas susidės su bloga kompanija, pradės anksti rūkyti, vartoti alkoholį ar kitas psichiką veikiančias medžiagas (narkotikus). Nuolat jaučiamas nerimas, viduje išgyvenamas nepasitenkinimas savo gyvenimu verčia ieškoti būdų, kaip nurimti, o tai labai lengva padaryti dirbtinai save raminant ar dirbtinai gerinant nuotaiką, tai yra, vartojant svaigalus ir kvaišalus.
Vaikams sunku žodžiais išreikšti ir apibūdinti savo nuotaiką, emocinę savijautą, jie geriau tai perteikia piešdami, žaisdami. Jei sunkumai tęsiasi keletą mėnesių, rekomenduoju nukreipti vaiką ir jo tėvelius vaikų gydytojo ir paauglių psichiatro ar psichologo, šeimos gydytojo konsultacijai. Ir nebijokime nukreipti, nes kuo anksčiau atpažįstami emociniai vaiko sunkumai, tuo lengviau taikyti reikiamus pagalbos būdus.
Kaip kalbėti apie savo jausmus | Aš-žinutės | Vaikams
Kaip užkirsti kelią vaikų depresijai?
Atsižvelgdami į tai, kad tėvų dalyvavimas, priežiūra ir patarimai yra labai svarbūs vaikų gyvenime, pateikiame devynis patarimus, kaip užkirsti kelią vaikų depresijai ir pasirūpinti jų psichikos sveikata:
- Mokykite juos valdyti savo emocijas. Jūsų, kaip tėvų, veiksmai, kylant pykčio priepuoliams arba jausmams tapus nevaldomiems, yra labai svarbūs, nes būtina išmokyti vaikus atpažinti, ką jie jaučia, ir išreikšti tai žodžiais. Turėkite omenyje, kad daugeliu atvejų vaikai nesugeba išreikšti savo jausmų žodžiais, todėl būtina jiems paaiškinti, iš ko susideda kiekviena emocija, ir, dar svarbiau, padėti suprasti, kad jausti ir patirti jas yra normalu.
- Labai svarbu palaikyti subalansuotą mitybą, nes tai padės vaikų organizmui, o ypač smegenims, tinkamai funkcionuoti. Ypač atsargiai elkitės su cukrumi, nesveiku maistu ir perdirbtais maisto produktais.
- Palaikykite pozityvų auklėjimą ir nepamirškite, kad tėvų ir vaikų ryšį sustiprinti galima tik per meilę. Be to, paverskite namus saugia vieta vaikams. Tai pasiekiama geru elgesiu ir jų emocinių poreikių valdymu.
- Mokykite juos ir leiskite jiems spręsti savo problemas. Tai padės jiems išsiugdyti socialinius įgūdžius prisitaikyti prie pokyčių ir būti atspariems.
- Skirkite jiems dėmesio. Niekada neignoruokite jų nuotaikų ar negalavimų, bet visada leiskite jiems pajusti, kad jų jausmai jums, kaip tėvams, yra svarbūs ir aktualūs ir kad visada būsite šalia, kad juos lydėtumėte ir padėtumėte išgyventi sunkius laikus.
- Atkreipkite dėmesį į bet kokius rutinos pokyčius. Stebėkite jų valgymo, miego režimą ir nuotaikos pokyčius, daugiausia susijusius su agresija.
- Stebėkite, kas sakoma. Vaikai priima tai, ką girdi ir mato, todėl svarbu pateikti jiems aiškią informaciją, atsižvelgiant į jų amžių ir supratimo lygį. Tai taip pat reiškia, kad reikia būti atidiems dėl to, kas sakoma jų akivaizdoje, reikia atsargiai vertinti jų reakciją į naujienas ir pokalbius.
- Saikingai naudokitės mobiliaisiais telefonais ir planšetiniais kompiuteriais.
- Jeigu vaiko ar paauglio depresija nėra atpažįstama, jam laiku nesuteikiama pagalba, labai lengva tokiam vaikui „prasprūsti“ ir dėl savo blogo elgesio būti pasmerktam kaip „būsimam nusikaltėliui“. Arba dėl tykumo, nematomumo tapti tiesiog „patogiu vaiku“, su kuriuo mažai rūpesčių, tačiau kuriam vis dėlto labai skauda širdelę.
Kaip ir kalbant apie daugelį kitų psichikos ir emocinių sutrikimų, vienos priežasties paprastai nebūna. Biologiniai veiksniai, asmeniniai veiksniai, šeimos veiksniai ir veiksniai, susiję su bendraamžiais - visi jie gali prisidėti prie depresijos atsiradimo.
Visuomenėje nusistovėjęs požiūris, kad vaikai depresija neserga. Bet ar tai - tiesa? Tiksliausias atsakymas į šį klausimą - toks: suaugusiųjų depresija serga suaugusieji, o vaikų depresija - vaikai. Nors abi šios ligos formos yra panašios, visgi jos turi ir tam tikrų skirtumų. Paauglių ir suaugusiųjų depresijos raiška yra panaši. Vaikų depresija dažnai pasireiškia kompleksiškai, kartu su kitais ją lydinčiais simptomais, tokiais kaip nerimas, elgesio sutrikimai.
Svarbu paminėti, kad svaigalai taip pat dar labiau skatina depresiją. Laiku atpažinus problemą, galima išvengti skaudžių pasekmių. Tačiau nebūtinai vieni ar kiti požymiai susiję būtent su konkrečia liga. Bet faktas yra tai, kad daug vaikų ir jaunuolių susiduria su psichologinėmis problemomis, o pagalbos dažnai nesulaukia. Susidūrus su sudėtingo elgesio vaiku neskubėkime jo teisti, reikalauti iš jo „teisingo“ elgesio normų ar dar labiau gilinti jau esamų problemų. Pasitelkime išmintį, kantrybę, aplinkinių žmonių paramą ir bandykime ieškoti sprendimo.
