Mirtis - tai neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau apie ją kalbėti, ypač su vaikais, dažnai būna sunku ir nejauku. Nors tėvai, siekdami apsaugoti savo vaikus nuo skausmo, kartais vengia šios temos, psichologai pabrėžia, kad atviras ir nuoširdus pokalbis yra būtinas. Vaikai, net ir patys mažiausi, jaučia, kad aplink juos vyksta pokyčiai, o nutylėjimas gali sukelti dar daugiau baimės ir nerimo.
Vaikų supratimas apie mirtį skirtingais amžiaus tarpsniais
Vaikų požiūris į mirtį keičiasi priklausomai nuo jų amžiaus ir raidos tarpsnio. Keturmečiai gali suvokti mirtį kaip laikiną ar pakeičiamą reiškinį, žaisdami žaidimus, kuriuose mirusieji grįžta. Jie gali nesuprasti mirties negrįžtamumo ir gali bijoti miego, manydami, kad tai panašu į mirtį.
5-9 metų vaikai pradeda suprasti, kad mirtis yra galutinė, tačiau dar nesuvokia jos asmeniškai, galvodami, kad patys negali mirti. Jų supratimas yra konkretus, todėl svarbu aiškiai paaiškinti, kad miręs žmogus nebekvėpuoja, nejuda, negali valgyti ar kalbėti. Nerekomenduojama sakyti, kad žmogus „užmigo“, nes tai gali sukelti miego baimę.
Vyresni nei 10 metų vaikai jau visiškai supranta mirties sampratą, tačiau gali sunkiai reikšti savo jausmus. Mokyklinio amžiaus vaikai jau suvokia mirtį kaip realybę, kuri sukelia skausmą, ir gali naudoti mirties grasinimus kaip emocinį šantažą, siekdami atkreipti dėmesį ar manipuliuoti.
Kaip pradėti pokalbį apie mirtį?
Pokalbį apie mirtį galima inicijuoti ne tik tada, kai įvyksta netektis, bet ir tuomet, kai vaikui pasidaro įdomu. Galima pradėti nuo gamtos analogijų: augalų gyvybės ciklo, medžių lapų kritimo ar nugaišusių gyvūnėlių. Svarbu aiškiai pasakyti, kad mirtis yra natūrali ir neišvengiama gyvenimo dalis.
Kai artimo žmogaus netenkama, svarbu būti atviram ir nuoširdžiam. Vaikams reikėtų aiškinti tiesą apie mirtį, atsakyti į jų klausimus paprastai ir jų amžių atitinkančia kalba. Jei atsakymo nežinote, taip ir pasakykite. Vaikams svarbu žinoti, kad jaustis liūdnam, bijoti ar pykti yra natūralu.
Tėvai, kurie slepia faktus, bandydami apsaugoti vaikus nuo skausmo, daro didesnę žalą - jie atima iš vaiko galimybę mokytis, kaip susidoroti su stresu. Svarbu leisti vaikui išgyventi netektį, jausti praradimo skausmą ir liūdesį, o svarbiausia - gauti paguodos.
Atsisveikinimo ritualai ir gedėjimas
Laidotuvės ir kiti atsisveikinimo ritualai padeda vaikams suvokti mirties realumą ir leidžia jiems atsisveikinti su mirusiuoju. Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse, leiskite jam. Svarbu vaiką paruošti, paaiškinti, kaip viskas atrodys, ir užtikrinti, kad šalia jo būtų suaugęs žmogus, kuris galėtų juo pasirūpinti.
Dalijimasis savo jausmais su vaiku padeda jam suprasti, kad būti liūdnam ir verkti yra normalu ir natūralu. Kai vaiko aplinkoje esantys suaugę neslepia savo tikrų jausmų, vaikams yra daug lengviau kalbėti apie tai, kaip jie patys jaučiasi.
Vaikų žaidimai ir mirtis
Vaikai apie mirtį gali kalbėti ir žaisti visiškai netikėtai, net tuomet, kai iš kasdienybės turinio su mirtimi lyg ir nieko nepavyktų susieti. Jie gali žaisti laidotuves, atkartoti laidotuvių ritualus, taip bandydami suvokti pasaulį ir „perdirbti“ savo jausmus.
Pavyzdžiui, šešiametė dukra, žaisdama senio besmegenio laidotuves, galėjo ruoštis laukiantiems atsisveikinimams ir išsiskyrimams, susijusiems su atsisveikinimu su darželiu ir nauja pradžia mokykloje. Tokie žaidimai padeda vaikams simboliškai išgyventi sudėtingas situacijas ir ruoštis ateičiai.
Kada reikalinga specialistų pagalba?
Specialistų pagalbos gali prireikti, jei artimas žmogus nusižudė, buvo nužudytas, jei vaikas tapo netikėtos mirties liudininku, arba jei jo elgesys po netekties labai stipriai pasikeitė. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į vaikų savižudišką elgesį ar mintis, kurios gali rodyti depresiją ar kitas psichologines problemas.
Kaip kalbėtis su vaikais apie mirtį | Tėvai
Patarimai tėvams
- Būkite atviri ir nuoširdūs su vaiku.
- Atsakykite į vaiko klausimus aiškiai ir suprantamai.
- Nenutylėkite tiesos, net jei tai sunku.
- Leiskite vaikui išreikšti savo jausmus.
- Pasiruoškite vaiką dalyvauti atsisveikinimo ritualuose.
- Dalinkitės savo jausmais su vaiku.
- Venkite metaforų ir dviprasmiškų pasakymų.
- Jei nežinote, kaip elgtis, kreipkitės į specialistus.
*Pastraipos motyvas yra iš knygos „Namų psichologija“. Irma Skruibienė | namuterapija.ltPsichologė, tinklaraščio „Namų terapija“ kūrėja, knygos „Namų psichologija“ bendraautorė
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
