Kristijonas Donelaitis, gimęs 1714 m. Lazdynėliuose (dabartinė Kaliningrado sritis), buvo ne tik garsus lietuvių literatūros pradininkas, bet ir kilęs iš gausios bei įtakingos giminės. Jo palikimas ir giminės istorija yra svarbi dalis Mažosios Lietuvos kultūrinio paveldo.
Donelaičių giminė kilusi iš ulmiškių - laisvųjų valstiečių, turinčių žemės nuosavybės. Šis sluoksnis buvo artimas mažažemiams bajorams. Giminėje netrūko gabios ir novatoriškos asmenybės, tokios kaip pats Kristijonas ar jo brolis Frydrichas, garsus Karaliaučiaus auksakalys. Palyginti daug Donelaičių giminėje buvo amatininkų, miestų burmistrų, valdžios pareigūnų, girininkų, eigulių ir net dvarininkų bei pramonininkų.
2019 m. buvo išleistas išsamus 1600-1945 m. Donelaičių giminės genealoginis medis, apjungiantis lietuvių, vokiečių ir rusų kalbas. Šio darbo autorius, tyrinėtojas Valentinas Juraitis, organizavo lėšų paiešką, vertėjų darbą ir parengė genealogiją spaudai. Šis darbas yra svarbus mokslinis indėlis, atskleidžiantis visuomenei plačiau nepažintą K. Donelaičio giminės istoriją.
Kristijonas Donelaitis, būsimasis kunigas ir poetas, 1740 m. baigė Karaliaučiaus universitetą ir tapo Tolminkiemio parapijos klebonu. Jo svarbiausias kūrinys - poema „Metai“, parašyta apie 1765-1775 m., yra unikalus Mažosios Lietuvos literatūros reiškinys ir lietuvių grožinės literatūros pagrindas. Kartu su 6 pasakėčiomis, „Metai“ padėjo pamatus tautinei literatūrai. Kūriniai buvo rašyti tuometinėmis gotiškais rašmenimis, tačiau vėlesni leidėjai pateikė tekstą ir lotynišku raidynu.
Donelaitis pagrįstai vadino Mažosios Lietuvos autochtonus lietuvininkais, o jų kraštą - Lietuva. Leidėjai kartais klysta, vadindami Rytų Prūsija, nors tai buvo įvairiatautis kraštas. Gumbinės karo ir domenų rūmai, vėliau vadinti ir Lietuvos departamentu, buvo svarbūs administraciniai vienetai, apėmę Mažosios Lietuvos dalį ir Mozūriją. Šie administraciniai pokyčiai padeda geriau suprasti K. Donelaičio raštuose minimus geografinius ir politinius vienetus.
Daug žinių apie K. Donelaitį ir jo kūrybą esame skolingi profesoriui Francui Tetzneriui, kuris tyrinėjo archyvinę medžiagą ir 1896-1914 m. publikavo K. Donelaičio parapijos metrikų knygas, administracinius raštus bei autobiografines žinias. Anksčiau, 1894 m., Liudwigas Passarge jau buvo paskelbęs žinių iš Tolminkiemio klebonijos archyvo. M. L. Rėza, K. Donelaičio draugas, 1818 m. pirmasis publikavo poeto rankraštį, gavęs jį iš K. Donelaičio našlės. Šie darbai padėjo pagrindus donelaitianai.
K. Donelaičio kūryboje ryškiai matyti tautinė ir socialinė kritika. Jis iškėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą ir dorą, žadino lietuvininkų tautinę savimonę. Poeto kūryba buvo drąsi ir aktuali, netgi lyginant su to meto Europos literatūra. Joje matyti krikščioniška pasaulėžiūra ir didaktika, tačiau kartu ir aštri kritika ponų savivaliavimo atžvilgiu. K. Donelaitis rašė hegzametru, pabrėždamas lietuvių kalbos vertę.
K. Donelaičio gabumai neapsiribojo vien literatūra. Jis buvo puikus mechanikas, pasakojama, kad pats pasidarė fortepijoną ir pianinus, taip pat mikroskopą ir kitus prietaisus. Jo santykiai su Tolminkiemio precentoriumi Johannu Friedrichu Sperberiu buvo artimi - abu mokėsi Karaliaučiuje, gyveno bendrabutyje ir valgė bendroje valgykloje.
Netrukus po K. Donelaičio mirties, 1780 m., mirė ir jo nekenčiamas Tolminkiemio dvaro amtmonas Teofilis Ruigys. Abu palaidoti Tolminkiemio bažnyčioje. K. Donelaitis, būdamas 67 metų amžiaus, mirė dėl nusilpimo, po 37 metų tarnystės Tolminkiemio parapijoje.
Šiuolaikiniai mokslininkai, tokie kaip dr. Napoleonui Kitkauskas, tęsia K. Donelaičio palikimo tyrinėjimus. Jo vadovaujama bažnyčia Tolminkiemyje buvo atstatyta ir joje veikia K. Donelaičio muziejus. Neseniai atrasti nauji rankraščiai ir laiškai, tarp jų ir K. Donelaičio laiškas Prūsijos karaliui Friedrichui II Didžiajam, kuriame jis skundžiasi silpna sveikata ir prašo paskirti precentorių K. W. Schultzą.
Daugiau informacijos apie K. Donelaičio gyvenimą ir kūrybą galima rasti Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 1977 m. išleistuose „K. Donelaičio Raštuose“. Tai išsamus veikalas, apimantis visą jo kūrybą ir mokslinius tyrimus.
Giminės, kaip ir asmenybės, istorija yra nuolatinis atradimas. Kristijono Donelaičio giminė, jo paties gyvenimas ir kūryba - tai svarbi dalis lietuvių tautos istorijos, primenanti apie mūsų šaknis ir kultūrinį palikimą.
