Pagal ratifikuotus tarptautinius dokumentus bei priimtus nacionalinius teisės aktus, Lietuvos Respublikos valstybė pripažįsta vaiko teisę į poilsį ir laisvalaikį ir privalo sudaryti sąlygas visavertei vaiko asmenybės raidai. Apskritai organizuoto vasaros poilsio svarba vaikui, yra aptariama tiek užsienio tiek ir Lietuvos literatūroje. Tokie mokslininkai kaip Byers (1979), Kelk (1994) Schwartz (1960) akcentuoja vasaros stovyklų vykdomų programų vertingumą, pagal kurias sukuriamos galimybės vaikams augti ir tobulėti, įgyti patirties, kuri pagrįsta psichologine, socialine, emocine bei fizine nauda. Tai didėjęs savęs vertinimas, santykių pagerėjimas tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiais, didesni sugebėjimai prisiimti atsakomybę, ir geriau koordinuoti fizinius įgūdžius (Michalski, et.al., 2003). R. Šikštys (2009) savo darbuose vaikų vasaros poilsį įvardino kaip neatsiejamą vaiko socializacijos dalį.
Vaikų užimtumo problemų sprendimas neturi būti siejamas su finansavimo trūkumu, o su vadybiniais sprendimais. Tačiau, šios institucijos nesiėmė jokių strateginių sprendimų lėšų stygiaus išspręsti.
Tyrimo problema ir tikslas
Tyrimo problema: vadybinių sprendimų ir teisinio reguliavimo adekvatumo stoka, plėtojant vaikų vasaros poilsio organizavimo sistemą. Tyrimo tikslas - parengti perspektyvų vaikų vasaros poilsio sistemos modelį, prioritetą teikiant teisinio reguliavimo ir valdymo priemonėms.
Metodologija ir naujumas
Atlikta mokslinės literatūros analizė, išnagrinėti teorijos, kurios galėtų būti pritaikytos perspektyvaus vaikų vasaros poilsio sistemos modelio sukūrimui. Sukurtas perspektyvus vaikų vasaros poilsio sistemos modelis, paremtas edukologijos bei vadybos ir administravimo teorijomis, taip pat SSGG analizės gautais duomenimis, bei užsienio šalių gerosios praktikos pavyzdžiais. Kokybinis (giluminis) interviu panaudotas apklausiant specialistus, pasirenkant pusiau struktūruoto interviu metodą. Tyrimo teorinis reikšmingumas: išanalizuotas edukologijos ir vadybos bei administravimo teorijų pritaikymas siekiant užtikrinti bet kurios sistemos sėkmingą veiklą. Tyrimo naujumas: atlikta užsienio šalių praktikos analizė, kuri leidžia pritaikyti geruosius pavyzdžius Lietuvos vaikų vasaros poilsio organizavime.
Darbo struktūra ir turinys
Darbas susideda iš įvado, trijų dalių (teorinio pagrindimo, metodologinio bei praktinio tyrimo rezultatų), išvadų, rekomendacijų, literatūros sąrašo, santraukų lietuvių ir anglų kalbomis, bei priedų. Magistro darbe yra 3 lentelės ir 10 paveikslų.
Vaikų poilsio ir laisvalaikio samprata
Vaikų poilsis ir laisvalaikis apima dalyvavimą pramoginiuose renginiuose, laisvai dalyvauti kultūriniame gyvenime ir kurti meno kūrinius. Šios sąvokos turi skirtingą reikšmę. Poilsis - tai esminis fizinio bei protinio atsipalaidavimo ir miego poreikis, kuris vaiko vystymuisi yra toks pat svarbus kaip ir pagrindiniai maisto, aprangos, sveikatos priežiūros ir lavinimo poreikiai. R. Šikštys (2009) nuomone, "tinkamai nepailsėję ir pervargę vaikai nesugeba mokytis ir yra mažiau atsparūs ligoms". Laisvalaikis yra platesnė sąvoka, apimanti žmogaus laisvą laiką, kuriuo jis gali daryti tai, ką nori, bei tai yra būtina poilsio ir žaidimams sąlyga.
Vaikų vasaros poilsio svarba socializacijai
Vaikų vasaros poilsis yra neatsiejama vaiko socializacijos proceso dalis. Socializacija, t.y. asmens tapimo procesas, prasidedantis šeimoje ir besitęsiantis mokykloje, užklasinėje, užmokyklinėje veikloje. Tapdamas asmenybe vaikas formuoja tam tikras pozicijas, motyvus, nuostatas ir, priklausomai nuo vaidmens ir statuso kaitos, įvaldo atitinkamas elgesio formas. A. Šikštys teigia, kad "vaikų stovyklos ne tik padeda pozityviai vaikų socializacijai, bet ir realiai sumažina prievartos tiek prieš vaikus, tiek iš vaikų pusės, faktus". Šiai nuomonei pritaria ir A. Juodaitytė (2002), kuri teigia, kad "vaikų vasaros stovyklos turėtų būti vertinamos ne tik kaip vaiko fizinis ir psichinis jėgų atkūrimo forma, bet ir kaip svarbi vaiko ugdymo bei socializacijos sritis, užkertanti kelią sveikatos, socialinėms bei pedagoginėms problemoms atsirasti" (Jonutytė, 2007: 209).
Valstybės vaidmuo vaikų užimtumo srityje
"Kiekviena valstybė, mąstydama apie savo ateitį, pirmiausiai orientuojasi į vaikus ir jaunimą. Kaip teigia G. Kvieskienė (2007), "dabartinė visuomenė susiduria su daugeliu iššūkių, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su jaunų žmonių ugdymu, gerove ir valstybės ateitimi. Iššūkiai įtakoją jaunų žmonių dvasinį ir intelektinį jėgų vystymuisi. Todėl labai svarbu šiuolaikinėje visuomenėje, kad vaiko ugdymas aprėptų ir harmoningai derintų fizinį, psichinį bei sociokultūrinį individo puoselėjimo aspektus". Mokymo įstaigoje vykdomas formalusis ugdymas negali vienas pasiekti šių tikslų, todėl į pagalbą pasitelkiamas neformalusis ugdymas. Iki 2002 metų neformalusis vaikų ugdymas nebuvo aiškiai apibrėžtas. Šis (pvz., Nevyriausybinio ir visuomeninio organizacijų veikla). Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (Žin., 2003, Nr. 63-2853), priimtame 2003 metais, iki tol buvusi "papildomojo ugdymo" sąvoka buvo papildyta ir įvardinta kaip neformalusis vaikų švietimas. Šiuo metu Lietuvos švietimo koncepcijos kūrėjai ir švietimo strategai bei mokslininkai vaikų neformalųjį ugdymą supranta kaip permanentinio ugdymo dalį, skirtą vaikų ir paauglių intelektiniams, techniniams, meniniams, sportiniams, socialiniams ir kt. Vaikų vasaros poilsio organizavimas yra viena iš neformalaus vaikų švietimo veiklų.
Sistemos samprata ir jos taikymas vaikų poilsio organizavime
V. Damašienė (2002) organizavimą supranta kaip, nustatytiems tikslams pasiekti reikalingos sistemos sukūrimą. L. Anot J. R. Venskus (2007) pateikia platesnę sąvoką. "Organizavimas - bendrąja prasme yra ko nors surengimas, sutvarkymas į vieną visumą ar tam tikrą sistemą, ko nors sandaros ar struktūros kūrimas ir sudarymas. Vadybos prasme- tai vientisos sistemos, kurias sudaro žmonės, įrenginiai ir medžiagos ar paslaugos kūrimas, tobulinimas ir, pasitelkus kitas vadybos funkcijas, įgyvendinimas, laikantis pagrindinių organizavimo principų". Kalbant apie sistemos sąvoką, tarptautinis žodynas (1985) žodį sistema (gr. system- sandara, junginys) aiškina net septyniais apibrėžimais. Deja, nė vienas jų nepriimtinas vadybos mokslo ir praktikos požiūriu. Vadybos požiūriu suprantamesnis ir patikimesnis toks A.F. Stoner (1999) išsakytas apibrėžimas: sistema- tai organizuota, sudėtinga elementų visuma, kurioje visi elementai ir aplinka yra susiję tarpusavio ryšiais ir sąveikauja vieni su kitais (pvz., mokyklos sistema, telefono tinklo sistema, saulės sistema) (Martinkus, 2010). Lietuvos autoriai, ašią sąvoką tik dar labiau išplėtė. Pasak V. Damašienės (2002), sistema- tai tam tikrais ryšiais ir tam tikru būdu sutvarkytų komponentų (objektų, elementų, procesų, reiškinių ir pan.) visuma su jai būdingomis savybėmis, kurių neturi ją sudarantys komponentai. V. Šiuo metu joje egzistuojanti sistema neišvengiamai turi būti atvira, nes ji neatsiejama nuo aplinkos, su kuria nuolat sąveikauja, apsikeisdama energija, informacija ir kitais elementais. Taigi, kiekvienas sistemos elementas yra būtinas - jį pašalinus, sistema nebegali veikti arba tinkamai atlikti savo paskirties. Šios paskirties sistema. sistemos elementai yra organizuoti tam tikru būdu, kad sistema galėtų atlikti savo vaidmenį. Pakeitus organizacinę tvarką sistemos veikla sutriks. Sistemos gali kisti gaudamos grįžtamąją informaciją apie savo veiklos rezultatus bei prisitaikydamos prie aplinkos. Prisitaikydamos bei kįsdamos sistemos išlaiko tapatumą. Čia tas pats asmuo. Trumpai sistemos esmei apibūdinti tinka R. Šis yra tam tikros dalis, elementai, susieti tarpusavio ryšiais, visuma, kurioje: egzistuoja įvairūs elementų ryšiai, vidaus sistemos elementai toliau neskaidomi, o su aplinka ir už jos ribų sistema palaiko ryšius kaip vienas darinys.
Viešojo valdymo sistemos vaidmuo vaikų poilsio organizavime
Kalbant apie vaikų vasaros poilsio organizavimo sistemą, reikėtų paminėti viešojo valdymo sistemos sąvoką. Pasak J. Baltušnikienės (2008), "viešojo valdymo sistema- tai tam tikros struktūros turintis centralizuotas- decentralizuotas darinys, sudarytas iš skirtingo dydžio valstybės teritorijos administracinių vienetų bei administravimo zonų, kuriuose viešojo valdymo funkcijas įgyvendina tarpusavyje sąveikaujantys įvairūs viešojo valdymo subjektai". Taigi viešojo valdymo sistemą sudaro posistemės: įvairiai tarpusavyje sąveikaujantys valstybės, vietos ir regioninės savivaldos valdžios organai.
1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtame Vaiko teisės apsaugos pagrindų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad "valstybė ir vietos savivaldos institucijos steigia ir remia vaikų sporto, kūrybos, laisvalaikio ir sveikatingumo klubus, stovyklas, šeimos poilsio namus, sanatorijas, sudaro sąlygas vaikams naudotis socialinio draudimo teikiamomis lengvatomis". Šiuose renginiuose, kultūrinėje gyvenime, visa tai įgyvendinant privalo prisidėti valstybė. Galima daryti išvadą, kad visi pirmiausia valstybė ir savivaldos institucijos yra pagrindinės vaikų vasaros poilsio organizavimo sistemos dalys, nes be jų dalyvavimo vaikų vasaros poilsio organizavimas taps neįmanomu.
Valstybės kaip pagrindinės vaikų vasaros poilsio sistemos dalies viena iš pagrindinių funkcijų yra lėšų paskirstymas, kuri yra įgyvendinama per jos įgaliotas institucijas. Pavyzdžiui: "Švietimo ir mokslo ministerija skiria lėšas Lietuvos jaunimo turizmo centrui, t.y. atsakingai už pateiktų vaikų vasaros poilsio programas recenzavimą institucijai, o aš pagal sudarytas sutartis jas perveda šalių, tarptautinių ir stacionarių stovyklų programas vykdytojams" (Vaikų vasaros poilsio programų finansavimo tvarka, 2005). Taigi nuo Valstybės priklauso kiek lėšų kiekvienais metais bus skirta iš biudžeto, siekiant užtikrinti organizuotą vaikų vasaros poilsį. O vietos savivalda yra įstatymo numatytas teritorinis administracinis vienetas bendruomenius valdantis, kuri formuojama ir funkcionuoja kitokiais nei valstybės valdžia konstituciniais pagrindais. Aš pasak G. Žilinsko (2009), teritorinė bendruomenė arba savivaldybė yra subjektas, kurį valstybė panaudoja, kad įgyvendintų savo funkcijas. Šis teiginys, tik dar kartą patvirtina Konstitucinio teismo 2002 m. gruodžio 24 d. Priimdamos sprendimus privalo atsižvelgti ne tik į savus, bet ir į visos valstybės interesus" (Baltušnikienė, 2008). Anot A. Vareikytės ir kt. (2006), savivaldybė yra pagrindinė institucija, kuriai tenka pasirūpinti pažeidžiamiausiu visuomenės nariu. Taigi galima daryti išvadą, kad vaikų vasaros poilsio organizavimo sistemai svarbus veiksnys yra savivaldybės ir valstybės interesų derinimo bei subsidiarumo principai, nes tik jais pasiekiamas darnus visos viešojo valdymo sistemos ir jos posistemių funkcionavimas. Tik sureguliuoti tarpinstituciniai ryšiai tarp skirtingų valdymo lygių institucijų yra efektyvios viešojo valdymo sistemos pagrindas (Baltušnikienė, 2008).
Teisinis vaikų užimtumo reglamentavimas
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. Šis organizuoti subjektų ratą, jų veiklos organizavimo mechanizmą, vaikų vasaros poilsio stovyklų tipus, vaikų vasaros poilsio ir užimtumo programų rengimo, informacijos apie jas teikimo ir finansavimo tvarką. Pagal ašį teisės aktą, "vaikų vasaros poilsio programos gali būti vykdomos stovyklose, kurias organizuoja švietimo ir kultūros įstaigos, nevyriausybinės, konfesinės organizacijos, fondai, asociacijos, profesinės sąjungos, kiti juridiniai asmenys, kurių nuostatuose (įstatuose) tokia veikla įteisinta". Iš to darytina išvada, kad vaikų vasaros poilsio organizavimas yra ir valstybinis institucijų ir nevalstybinis įstaigų ar organizacijų rūpestis.
Tačiau, organizuojant vaikų vasaros poilsį ir užimtumą, nepakankama valstybės ir savivaldybių dėmesio bei finansavimo (Vaiko teisės apsaugos kontrolieriaus įstaigos ataskaita, 2005). I. Jonutytės (2007) nuomone, "dėl nepakankamo finansavimo daugumai vaikų nėra prieinamas produktyvus laisvalaikis ir užimtumas, o tai reiškia, kad nėra tenkinami saviraiškos, savirealizacijos bei sociokultūrinio ugdymo poreikiai". Kiti metai Vaiko teisės apsaugos kontrolieriaus ataskaitos duomenys patvirtino, kad iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos vaikų vasaros poilsiui ir užimtumui nepakanka. Taip pat pastebėta, kad lėšos skirstomos chaotiškai, trūksta koordinavimo bei keitimosi informacija. Nekontroliuojama, kaip naudojamos valstybės institucijų skiriamos lėšos vaikų vasaros poilsiui ir užimtumui, ir neanalizuojamas jų naudojimo efektyvumas (Vaiko teisės apsaugos kontrolieriaus įstaigos ataskaita, 2006).
Pirmos žuvys avižadrebiu 2026m sezone. Erkės jau aktyvios!!!
Pasak J. Šiuo visuomenės gėrybės neefektyvus teikimas, taigi ir nacionalinio biudžeto lėšų švaistymas bei valdžios atstovų atsakomybės ir atskaitomybės mechanizmo "suirimas". Šis spragas vaikų vasaros poilsio organizavime priežastis yra ta, kad Lietuvoje tokia kaip bendra vaikų vasaros poilsio organizavimo sistema tiesiog neegzistuoja. Šis, suteikiamos paslaugos kokybė. "Svarbu pažymėti, kad visi pirmiausia: trūksta aiškaus, koncentruoto ir išsamaus vaikų vasaros poilsio ir užimtumo bei vaikų neformaliojo švietimo reglamentavimo. Šis vaikų neformalųjį užimtumą, vaikų vasaros poilsį" (Vaiko teisės kontrolieriaus ataskaita, 2006).
Mokslinių tyrimų svarba
Pagal T. Taigi "brandžios ir visavertės asmenybės ugdymas svarbus žvelgiant į šalies raidos perspektyvas. Aš vaiko teises, pareigas bei atsakomybes silpnesnių ar mažiau apsaugotų visuomenės narių atžvilgiu principais. Žinantis savo vertę ir vertinamas, bet pripažįstantis ir kito unikalumą žmogus" (Vaiko teisės apsaugos kontrolieriaus įstaiga, 2003).
Siekiant sukurti efektyvią vaikų vasaros poilsio sistemą, o pasak S. Šias problemas, jų kylimo priežastis, bei numatyti jų sprendimo būdus, o tam yra reikalingi moksliniai tyrimai. B. Bitinas (2006) mokslinį tyrimą apibrėžia kaip sistemingą ir kryptingą tikrovės objektų nagrinėjimą, taikant mokslo priemones ir metodus. Pasak autoriaus, moksliniu tyrimu sužinoma tai, ko iki tol nežinota, randami tikrovės tobulinimo būdai. Šioje srityje didelį indėlį padarė Vaiko teisės apsaugos kontrolieriaus įstaiga, kuri nuo 2003-2007 analizavo vaikų vasaros poilsio organizavimą, bei savo duomenis pateikė kiekvienais metais ataskaitoje. Šiose ataskaitose pagrindinis dėmesys atkreipiamas į nepakankamą valstybės ir savivaldybių dėmesį bei finansavimą. O aš baigiamojo darbo pagrindas yra problemų suvedimas ne į lėšų stygius, o į vadybos įgūdžius bei adekvataus teisinio reguliavimo sto...
