Vaikų melas - tai natūrali vaiko raidos dalis, su kuria susiduria daugelis tėvų. Nors tai gali kelti nerimą, svarbu suprasti, kodėl vaikai meluoja, kokios yra melo priežastys ir kaip tėvai gali tinkamai reaguoti, kad išlaikytų gerus santykius su vaiku ir skatintų sąžiningumą.
Kada vaikai pradeda meluoti?
Ne visi vaikai pradeda meluoti būdami to paties amžiaus, ne visi yra vienodai geri (ar blogi) melagiai. Panašu, kad vaikai ima meluoti tik supratę, kad kitų žmonių nuomonės, norai, įsitikinimai nebūtinai turi sutapti su jų, tad suvokę, kad gali paveikti kitų žmonių mąstymą, vaikai pradeda tuo naudotis. Vaikai meluoja jau nuo ankstyvos vaikystės, sulaukę 2-3 metų. Jie išgalvoja nebūtus įvykius, bet juos mes dažniau vadiname fantazijomis, o ne melu. Nes tikrasis melas yra sąmoningas melas. Maždaug 4-5 metai yra tas pereinamasis laikotarpis, kada vaikas jau iš dalies suvokia, kad jo fantazija yra netikra. Tačiau ta riba tarp fantazijos ir tiesos yra labai trapi. Vaikas gali net ir pats tikėti savo istorija. Pavyzdžiui, papasakoja draugams, kad keliavo į Disneyland'ą. Iki smulkiausių detalių kuria pasakojimą, o grįžęs namo gali imti raudoti ir klausinėti, kodėl nėra to apkalbėto šuniuko. Apytikriai 7-8 metų vaikai jau gali pilnai suvokti melą ir sąmoningai meluoti. Tai nereiškia, kad jie visiškai atsisakys fantazijų.
Vaikas pradeda meluoti tada, kai verkia tam, kad tėvai patenkintų jo kaprizus. Ir verkia tik tada, kai juos mato tėvai, o kai nemato - neverkia. Vaikas sugeba verkti, o tada pramerkti vieną akį ir stebėti, ar kažkas jį mato ir kaip reaguoja į jo ašaras. Geriausi melagiai yra vaikai 7-8 metų. Tuo amžiaus tarpsniu vaikams atrodo, kad tik jie vieni geba mąstyti, o visi kiti to daryti negeba. Septynmečiai gali sukurti kelias melo versijas, apgalvoja galimus atsakymus į klausimus ir mėgaujasi savo sugebėjimu „apsukti suaugusį“.
Vaikų melo rūšys
- Fantazavimas. Vaikai iki 5-6 metų linkę fantazuoti. Vienų vaikų fantazija labiau laki, o kitų mažiau. Vaikas gali sufantazuoti neįtikėtinų dalykų ir pats tikėti, kad tai yra tiesa. Vaikas taip daro nepiktybiškai, jam iš tikro atrodo taip, kaip jis pasakoja.
- Tyrinėtojo melas - vaikai bando išsisukti, kai sulaužoma taisyklė. Tai pirmas žingsnis į savarankiškumą.
- Tikslingas veiksmas - siekiama nuslėpti konkretų nusižengimą. Vaikas gali tikslingai meluoti, nes bijo suaugusio žmogaus reakcijos, gal būt tėvai taiko per griežtas bausmes, vaikas bijo būti nubaustas. Toks melas dažniausiai kyla iš vaiko baimės.
- Pasigyrimas. Vaikams kaip ir suaugusiems norisi būti geresnis nei yra iš tikrųjų ir kartais jie girdamiesi prisimeluoja. Tai nėra piktybinis melas, tiesiog vaikui norėjosi būti šauniam. Toks melas dažniausiai kyla iš vaiko žemos savivertės.
Kodėl vaikai meluoja?
Dažnai vaikai meluoja iš baimės. Melu vaikas siekia laikinai išvengti, jo manymu, jam gresiančios bausmės. Tėvams svarbu „prisikasti“ prie tikrosios melo priežasties, nes vaikas tikrai supranta ir žino, ką padarė ne taip, nors negalėjo tam atsispirti. Kartais verta susimąstyti - gal per griežtai baudžiate savo vaikus, jei šie dažnai renkasi melą? Gal jūsų pačių nuotaika dažnai kintanti ir nenuspėjama? Tuomet reikia palikti daugiau erdvės deryboms, susitarimams, dažniau išklausyti vaiko motyvus ir stengtis vengti pakelto tono ir grasinimų. Tai padeda bendrauti su vaiku daug atviriau, ir melas tampa nereikalingas.
Vaikai meluoja ir pervertindami galimą tėvų reakciją, vengdami jų įsivaizduojamų draudimų. Su šiuo melu geriausiai tvarkytis padeda aiškus galimų elgesio ribų nubrėžimas, tačiau paliekant vaikui viltį, kad kartais galimos ir derybos. Per dažni draudimai ir apribojimai gali tik paskatinti melavimu grįstą vaiko elgesį.
Kartais vaikams susiformuoja įprotis meluoti, ir jį ypač pastiprina audringos tėvų reakcijos. Geriausias būdas su tokiu melu tvarkytis - leisti vaikui pačiam „atšaukti“ savo melą nepatiriant pasekmių.
Vaikų melas būna ir išmoktas, nukopijuotas kitų elgesys. Dažnai meluojančių vaikų tėvai ir patys linkę pameluoti („baltas melas“) ar nesilaikyti pažadų, tačiau ką tėvai daro retai, vaikai išmoksta taikyti dažnai ir įvairiose situacijose, nejausdami melo niuansų. Tuomet padėtų melo eliminavimas iš šeimos gyvenimo, vaikų mokymas ir auklėjimas ne tik žodžiu, bet ir savo pavyzdžiu.
Kartais melas gali būti ankstyvas rimtesnių problemų indikatorius. Jauname amžiuje dažnai meluoti pradeda vaikai, kuriems vėliau nustatomos aktyvumo ir dėmesio ar elgesio sutrikimo diagnozės. Šiais atvejais dažnai atsiranda ir vaiko elgesio pokyčių - agresyvus, nepaklusnus elgesys, vagystės. Šie vaikai meluoja dėl impulsyvumo, nedėmesingumo bei socialinio elgesio kompetencijos stokos.
Kaip tėvams reaguoti į vaiko melą?
Tėvai, supratę, kad jų vaikas meluoja, dažnai pasimeta, pasijaučia prastais tėvais, juos kamuoja gėda ar pyktis dėl vaiko netinkamo elgesio. Pirmiausia tėvai, susidūrę su vaiko melu, turėtų nusiraminti, nes bandymai meluoti yra natūrali vaiko raidos dalis bei apsidžiaugti, nes nemeluoja tie vaikai, kurių raida sutrikusi.
Tolimesni tėvelių žingsniai:
- Neterorizuokite vaiko, t. y.: konstatuokite melo faktą, o ne verskite prisipažinti. Svarbu išlaikyti gerą santykį su vaiku.
- Naudokite pozityvią diskusiją. Paaiškinkite, kodėl meluoti yra blogai, kad melas yra visada išaiškinamas ir jei vaikas sakys jums tiesą, tada Jūs jo nebausite, o stengsitės suprasti ir padėti.
- Supraskite melo priežastį. Išsiaiškinkite, kodėl vaikas pamelavo, gal jis bijo bausmės ar tiesiog laki fantazija padarė savo.
- Rodykite tinkamą pavyzdį.
Kai mažasis meluoja, norėdamas fantazijose gauti tai, ko jam trūksta realybėje, tėvai gali netgi skatinti melą. Pavyzdžiui, klausinėti smulkmenų ir kalbėti tariamąja nuosaka: „Aš suprantu, kad tu norėtum šuniuko. Kaip tu juo rūpintumeisi?“ Taip suaugusieji parodys suprantantys tikrąsias melo priežastis, o ne paneigs atžalos žodžius. Kartu bus lavinama mažylio vaizduotė ir stiprinamas tarpusavio ryšys.
Pagavus sąmoningai meluojantį vaiką nederėtų provokuoti melagėlio kalbėti netiesą. Pavyzdžiui, kai žinote, jog jis kažko pridirbo, užuot klausus: „Ar tu tai padarei?“, geriau ramiai pasakyti: „Aš žinau, kad tu tai padarei. Pagalvokime, kaip galime išspręsti šią situaciją…“ O tada aptarkite adekvačias pasekmes. Griežtai atkirtus: „Stop! Kodėl tu man meluoji?“, vaikas gali pajausti agresiją ir išsigąsti ar susigėsti. Nė vienas iš šių jausmų nepadeda jam mokytis. Pakeltas balso tonas ir pyktis gali paskatinti jį kitą kartą stengtis pameluoti geriau.
Pasekmės, kita vertus, yra svarbios. Tarkime, sūnus parsinešė iš darželio mašinėlę ir sako, kad ji tikrai jo. Tačiau jūs jos nepirkote ir kalbėdami su sūneliu matote jo blizgančias, į šoną nukreiptas akis, rankų trynimą. Galite konstatuoti: „Ši mašinėlė nėra tavo, todėl reikės ją grąžinti. Aptarkime, kaip tai padaryti.“ Tėvai privalo drauge išanalizuoti situaciją, rasti sprendimo būdą, o pokalbį užbaigti vaiko pastangų įvertinimu. Svarbu pabrėžti tiesos sakymo naudą. Drauge ramiai aptariant melus, pabrėžiant tiesos sakymo naudą, šeimoje nuolat puoselėjant sąžiningumo ir garbingumo vertybes, vaikas po truputį mokysis, kad meluoti nėra prasmės.
Vaikų melas - tėvų ir vaikų santykių neišvengiama dalis. Vaikai meluoja ne tik tėvams, bet ir vieni kitiems, o augant jų apgavystės darosi vis sudėtingesnės. Vaikai nuo pat mažens yra mokomi sakyti tiesą ir nemeluoti, tačiau laikui bėgant vaikai supranta, jog melas padeda padaryti įspūdį, išvengti bausmės arba išsisukti nuo nemėgstamų veiklų.
