Miego kokybė yra itin svarbi tinkamai vaiko raidai. Kiekviename vaiko amžiaus tarpsnyje miegas vis keičiasi - kūdikiai gali miegoti 12-16 valandų per parą, o paauglystėje natūralus noras miegoti pasislenka ir paaugliai eina miegoti vėliau nei įprastai, jiems pakanka 8-10 valandų miego. „Miegas prisideda prie normalios vaiko raidos, tačiau miego sutrikimai gali varginti ir sukelti gretutines problemas, - sako Dovydas Burkojus, Kauno klinikų Neurologijos klinikos gydytojas vaikų neurologas. - Todėl būtina atkreipti dėmesį į pakitusį vaikų miegą ir rūpintis jo kokybe.“
Kalbant apie kūdikių miegą, D. Burkojus pamini, kad kūdikiai gali nubusti dėl įvairių priežasčių, tokių kaip nebrandus miego-būdravimo ritmas ar negebėjimas nusiraminti. Kūdikių miego problemos dažniausiai nėra sąlygotos nervų sistemos sutrikimo, tačiau tikslinga įvertinti, ar kūdikis neturi alergijos bei geležies atsargų stokos. „Kai kūdikiai nubunda ir verkia, tai nebūtinai reiškia, kad jie prastai miega. Kūdikių miegas nėra vientisas ir yra normalu per parą miegoti kelis kartus“, - sako jis. Vis tik vaikui augant, miegas tampa vientisesnis, o didžioji dalis 5-6 metų amžiaus vaikų linkę atsisakyti pietų miego ir miega tik vieną kartą per parą.
Nepilnavertis miegas: simptomai ir priežastys
Nepilnavertį miegą gali atskleisti tokie simptomai, kaip išreikštas dieninis mieguistumas, problemos užmigti vakarais, dažni naktiniai nubudimai, miego-būdravimo ritmo reguliarumo nebuvimas bei kvėpavimo sutrikimai miego metu, tokie kaip knarkimas ar kvėpavimo sustojimai. Miego sutrikimai kaip naktiniai siaubai ar košmarai, dažni galūnių judesiai miego metu yra pavojingi tuomet, jei kartojasi ir išlieka išvardinti sutrikusio miego simptomai.
Vienas iš dažniausių miego sutrikimų, su kuriuo susiduria įvairaus amžiaus vaikai - nemiga. „Problemų atsiranda bandant užmigti ar išlaikyti nenutrūkstamą miegą nakties metu. Artimieji gali pastebėti, kad vaikas yra pavargęs, mieguistas ir atsiranda dėmesio koncentracijos problemų“, - apie galimus nemigos simptomus pasakoja gydytojas vaikų neurologas.
Paminėtina, jog paaugliai yra ta vaikų amžiaus grupė, kuri turi bene didžiausią riziką miego stokai. Tai yra susiję su paauglių miego fiziologija, išmaniųjų įrenginių naudojimu, ankstyvu pamokų laiku. Gydytojas akcentuoja, jeigu dieninis mieguistumas kelia vaikui problemų, reikėtų pasitarti su gydytoju. „Kalbant apie paauglius, nevertėtų dieninio mieguistumo visuomet „nurašyti“ paauglystei ar psichologinėms problemoms.
Naktiniai siaubai ir kiti sutrikimai
„Dirbant vaikų neurologijos srityje kasdien sutinku bent keletą šeimų, kurios atvyksta pasikonsultuoti dėl vaikų, o ypač kūdikių miego problemų. Ilgainiui tėvai apsipranta, adaptuojasi ir neretai mums, gydytojams, tik tenka pasakyti, kad tai visiškai normalu, natūralu ir su laiku praeis. Kai kūdikis vietoj miego verkia, jaučia skausmą. Nebūtinai skausmas bus dėl pilvo problemų ar augančių dantukų. Tai gali būti fizinis diskomfortas dėl odos problemų - sausumo, alergijų, bėrimų, niežulio. Dėl nosies problemų - adenoidų, alerginės slogos. Geležies elemento stoka. Specifiniai, epilepsiniai reiškiniai miego metu. Kai atsisako valgyti, valgo tik primigęs ar valgydamas atpylinėja.“
„Tai tipiški ir labai specifiniai prabudimai, kuriuos seka klyksmas, siaubas akyse, platūs vyzdžiai, prakaitavimas. Vaikas gali muštis, neatpažinti ir negirdėti jūsų, nepasiduoti raminimui. Tai neretai vyksta pirmoje nakties pusėje, praėjus 2 - 3 valandom nuo užmigimo. Tėvai dažnai pastebi tikslų laiką, kuomet tai prasideda. Daugiau bejėgystės tai suteikia tėvams, stengiantis išbūti šalia, kai atrodo, kad niekuo negali padėti. Pirmieji naktiniai siaubai gali pasireikšti ties antruosius vaiko metus, didžiausias pikas ties 3 - 5 metais. Dažniausiais atvejais tai būna darželinio amžiaus vaikai, o tęstis gali ir iki paauglystės. Karantino metu ir bendrai greitėjant mūsų gyvenimo tempui pastebime, kad tokias neramias naktis patiria vis mažesni vaikai. Lunatikavimas priskiriamas tai pačiai miego sutrikimų grupei, tik tai labiau ramus veikimas. Abiem atvejais nereikia vaiko žadinti, nes neretai to padaryti jums tiesiog nepavyks. Leiskite, kad miegas netrikdomai pereitų visas fazes, o jums tereikia išbūti šalia ir pasirūpinti vaiko saugumu. Lygiai taip pat nerekomenduojama vaiko specialiai žadinti, kad nuvestumėte į tualetą, bandant atpratinti nuo miegojimo su sauskelnėmis. Skirtingai nuo košmarų sapnavimo, jie vyksta paryčiais, greito miego fazėje. Vaikas juos atsimena, gali papasakoti. Neretai naktiniai siaubai siejami su raidos šuoliais, kai smegenys intensyviai keičiasi. Yra teorijų, sakančių, kad tai vyksta dėl atsirandančios šlapimo pūslės kontrolės, kuomet 2 - 3 metų amžiaus vaikams formuojame tualeto įpročius. Pilna vaiko šlapimo pūslė siunčia signalą smegenims, jog reikia prabusti, bet pilnai neprabundama. Vieno atsakymo, kodėl taip vyksta, nėra, nes žiūrint į statistiką, tai gali vykti vienam vaikui iš visos darželio klasės ar vienam suaugusiajam iš didelės įmonės. Tad vien tik su vaikyste ir raidos etapais nesiejama. Matyt, tai yra genetiškai nulemtas smegenų ypatumas, ne liga, o žmogaus tapatybės dalis.“
„Mūsų dukros atveju,“ - asmenine patirtimi dalinasi M. Rimeikė - „būna du variantai. Taikusis - daug skaudaus verkimo, prašosi išeiti iš miegamojo. Tokiu atveju atsisėdu kitame kambaryje ant kilimo, imu ją į glėbį ir linguodama dainuoju lopšines. Ir piktasis - rėkia, stumia, priešinasi bet kokiam kontaktui. Tuomet atsisėdu šalia jos ant kilimo, kol ji vartosi, pyksta, ir tiesiog saugau, kad neužsigautų, iki kol vėl užmiega. Kartais tai trunka 15 minučių, o kartais ir visą valandą.“
„Tikrai svarbiausia, kad šiose situacijose tėvai stengtųsi išbūti ramiai, naudotų sau ir vaikui tinkamus nusiraminimo metodus. Suprastų, kad vaikui tai nėra pavojinga ir kad tai praeis, vaiko miegas susitvarkys.“
Aplinkos įtaka vaiko miegui
„Vaikų augimas kupinas naujovių ir pasikeitimų. Vaikai jautriai reaguoja į aplinką ir iš mūsų perima daugybę emocijų. Tokiais atvejais siūloma leisti vaikui daugiau pailsėti, ilginti miego laiką, bandyti eiti anksčiau miegoti. Tikrai padeda ir dienoraščio, dienos įvykių užrašymas. Kaip prevencinė priemonė naudojamas ir tikslinis vaiko žadinimas 15 - 20 minučių prieš prasidedant naktiniam siaubui, jei tik jis kartojasi dažnai ir pradžios laikas visuomet yra panašus. Įtakos vaiko miegui, žinoma, turi ir per ilgas ekranų naudojimas, vaizdų perkrova, nesveikas maistas, saldumynai, kofeinas. Kai kuriuos jautresnius ar raidos sutrikimų turinčius vaikus veikia ir mėnulio pilnaties fazė.“
„Kai pradėjau žymėtis dienos įvykius, po kurios turėdavome sunkią naktį, greitai pastebėjau priežastis, dėl kurių tai vyko būtent mūsų dukrai. Viena iš jų buvo mano pačios stresas, tad jeigu turėdavau įtemptą dieną, dukrą migdydavo vyras. Taip pat ją neigiamai veikia sunkus vakarienės maistas, kai dienos metu turime per daug įvairių įspūdžių arba jie vyksta per arti miego laiko. Tokiais atvejais dvigubai prailginame laiką prieš miegą ir apie valandą laiko praleidžiame vandenyje, t. y. duše ar vonioje. O pramogą renkamės tik vieną per dieną, pirmoje dienos pusėje.“
„Puikus individualaus šeimos sprendimo pavyzdys ir jų gali būti daugybė. Tikrai nerekomenduoju vaikams duoti jokių miego gerinimo sirupų. Jie nesprendžia problemos, o tik nutolina sprendimą, kad vis tiek reikalinga peržiūrėti vaiko dienotvarkę, miego rėžimą ir kitus aspektus. Taip pat yra ir kitų vaiko miegui padedančių nemedikamentinių priemonių, tokių kaip kvėpavimo pratimai, vaikų joga. Nebent šeima ruošiasi kažkokiam labiau stresą keliančiam įvykiui, kaip, tarkim, operacijai, tokiu atveju asmeniškai pagal kiekvieno vaiko situaciją gali būti skiriami papildai.“
Aplinka, kurioje vaikai praleidžia daugiausiai laiko, turi didelę įtaką gerai jų savijautai ir raidai. Netinkamas mikroklimatas namuose neigiamai veikia mažųjų šeimos narių miego kokybę, gebėjimą susikaupti, mokytis, emocinę būklę ir bendrą sveikatą. Svarbu palaikyti ne tik tinkamą oro temperatūrą, drėgmės lygį, bet ir švarą. Visa tai padeda užtikrinti sveikatai palankią aplinką, sustabdyti dulkių erkučių plitimą bei pelėsio atsiradimą.
Atsižvelgiant į vaikų amžių skiriasi jų miego trukmė: kuo mažesnis kūdikis, tuo jam reikia daugiau miego. Naujagimiai per parą išmiega 16-18 valandų, 1-4 mėnesių kūdikiai - 15-17 valandų, 5-8 mėnesių mažyliai - 14-16 valandų, o 9-12 mėnesių vaikai - iki 14 valandų. Kokybiškai nepailsėjus blogėja kūdikio imuninė sistema, atsiranda augimo problemos.
Vaikai, lyginant su suaugusiais, ypač jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius. Jų organizmas dar tik formuojasi, tad jis sunkiai prisitaiko prie besikeičiančių oro sąlygų. Siekiant užtikrinti kokybišką poilsį ir atsistatymą būtina palaikyti stabilią vaikų kambario temperatūrą. Dienos metu ji turėtų būti 20-22 °C, o naktį sumažėti 2°C. Mažylių kvėpavimo takai vis dar vystosi, todėl svarbu užtikrinti tinkamą oro drėgmės lygį. Per aukšta temperatūra gali skatinti vaiko neramų miegą ir mažylių dirglumą. Įprastai tai pasireiškia pagausėjusiu prakaitavimu, kūno perkaitimu, dažnu vartymusi ir prabudimu. Per vėsus oras gali sukurti idealias sąlygas kvėpavimo takų ligoms. Esant per žemai kambario temperatūrai vaiko organizmas greičiau atšąla. Tai silpnina vaiko atsparumą virusams, dažniau pasireiškia sloga, bronchitas, gerklės uždegimas ir kiti kvėpavimo takų susirgimai. Sušildyti patalpas ir išlaikyti stabilią jų temperatūrą gali padėti šildytuvai.
Optimalus drėgmės lygis namuose yra 40-60 %. Prasidėjus sezoniniam šildymui daugelyje būstų išgarinama drėgmė. Per sausas oras gali sausinti gleivinę, dėl ko paūmėja čiaudulys ir kosulys. Ypač sausame ore lengvai sklando dulkės, bakterijos, virusai ir alergenai, todėl gali padažnėti peršalimo ligų susirgimai bei alergijos. Toks oras sukelia mažyliams diskomfortą, dėl kurio vaikai neramiai miega, dažniau prabunda, tampa irzlesni ir labiau pavargę nors miegojo pakankamai ilgai. Drėkinti orą gali padėti oro drėkintuvai. Lietingu sezonu susiduriama su kita problema - per drėgnu patalpų oru. Tai skatina pelėsio atsiradimą, kuris yra pavojingas tiek suaugusiųjų, tiek ir mažylių sveikatai. Ore ima sklandyti pelėsio sporos, kurios neigiamai veikia kvėpavimo takus, o aplinka tampa nemaloni - baldai, kilimai ir žaislai persismelkia drėgme, tampa vėsūs ir nemalonūs liesti. Patalpose gali atsirasti nemalonus drėgmės ir pelėsio kvapas.
Užterštas oras tikriausiai yra vienas klastingiausių faktorių, kuris skatina neramų vaiko miegą naktį. Oro temperatūrą ir drėgmę lengva nustatyti termometru ir hidrometru, o užterštumą pamatuoti yra kiek sunkiau. Jo šaltiniai gali būti patys įvairiausi - nuo lauko oro iki namuose vykdomos veiklos. Mažose ir prastai vėdinamose patalpose gali padaugėti CO2, kietųjų dalelių, alergenų ir kitų kvėpavimo takus dirginančių teršalų. Oro valytuvas su CO2 jutikliu ir kietųjų dalelių detektoriumi padeda stebėti patalpų oro švaros lygį. Valytuvai su HEPA ir aktyviosios anglies filtru gali išvalyti iš oro iki 99,7% teršalų, įskaitant dulkes, bakterijas, alergenus bei nemalonius kvapus. Oro valytuvas jonizatorius pagerina deguonies įsisavinimą ir paskatina ore tvyrančias daleles nusėsti ant paviršių. Apsiperkant galima remtis oro valytuvų atsiliepimais, tačiau geriausias oro valytuvas bus tas, kuris atitinka individualius namų ir jūsų vaiko poreikius. Renkant įrenginį vaiko kambariui rekomenduojama teikti pirmenybę tiems, kurie turi miego režimą. Jei vaikų kambaryje yra daugiau nei viena oro kokybės problema, pavyzdžiui, per sausas oras, patartina rinktis daugiau funkcijų turintį įrenginį. Vienas iš tokių - oro valytuvas drėkintuvas, kuris ne tik išvalys ore esančius teršalus, bet palaikys tinkamą drėgmės lygį patalpose.
4 žingsniai, kaip puikiai išsimiegoti be miego treniruočių
Psichologiniai aspektai ir saugumo jausmas
Niekad nemaniau, kad vaiko negalėjimas užmigti dažnai yra susijęs su tėvų jausmais jam ir ypač su mamos nerimu. Jeigu mažylis atbėga į tėvų lovą vidury nakties, tai dažniausiai rodo, kad mama nesąmoningai dėl jo nerimauja. Pasvarstykime, kiek vaiko miegas susijęs su pačių tėvų ramybe.
Maži vaikai dažnai prisigalvoja įvairių priežasčių, kad tik jiems nereikėtų miegoti. Kai tėvai paguldo, prisimena, kad nori į tualetą arba valgyti. Kodėl miegas mažiems vaikams kelia tiek neigiamų emocijų? Manau, pirmiausia vertėtų žinoti, kad miegas yra vadinamas laikinąja mirtimi. Tai būsena, per kurią mes negalime savęs kontroliuoti, iki galo funkcionuoti ir laikinai tarsi išeiname iš gyvenimo. Mes, suaugusieji, miegoti nebijome, dažnam miegas susijęs su malonumu, nes pasitikime savo jėgomis, jaučiamės saugūs, žinome galimybes, orientuojamės aplinkoje. Mažas vaikas nesijaučia toks saugus kaip suaugęs žmogus, saugumo jausmas stiprėja augant. Todėl ir bijo užmigti, neretai stengiasi atitolinti „nugrimzdimą” į laikinąją nebūtį.
Naujagimis yra visiškai nesaugus ir priklausomas nuo mamos. Jis turi jausti mamos kūną, jos rankas, žinoti, kad šalia yra maisto. Augdamas vaikas pradeda geriau suvokti, kas vyksta aplink, ima pasitikėti savo jėgomis, didėja supratimas apie pasaulį, tuo pačiu metu suvokimas, kad atsigulti ir užsimerkti nėra pavojinga, o išsimiegoti malonu. Tarp suaugusio žmogaus ir vaiko yra dar vienas skirtumas - suaugęs žmogus pats sprendžia, kada jam metas į lovą, ir tarsi valdo miegą, dėl to jaučiasi saugus. Vaikas negali rinktis, kada eiti miegoti, nes tai už jį padaro tėvai.
Dažnai tėvai, labai mylėdami kūdikį ir baimindamiesi dėl jo ateities, sveikatos, nesąmoningai „perduoda” savo baimes, kurios, paprastai tariant, ir trukdo miegui. Jeigu tėvai, ypač mama, labai nerimauja, jaudinasi, savo nerimu užkrečia kūdikį, kuris būdamas mamai ant rankų nesijaučia visiškai saugus. Nors ji ramiu balsu dainuoja lopšinę, mamos nerimą vaikas vis tiek jaučia ir negali užmigti.
Kalbu apskritai apie nerimą, kurio turi kiekvienas žmogus. Vienas - daugiau, kitas - mažiau. Apie nerimą, kuris lydi mus nuo vaikystės, jį padidinti gali kasdieniai įvykiai: darbo rūpesčiai, piniginės bėdos, šeiminio gyvenimo sunkumai. Jeigu mama yra nerimaujanti iš prigimties, o dar jai ant pečių užgula daugiau rūpesčių, natūralu, kad jos savijauta pablogėja. Labai dažnai suaugę žmonės patys negali įvardyti savo nerimo, nesuvokia jo, bet jis egzistuoja ir veikia vaiką. Viską, ką jaučia tėvai, vaikas sugeria it kempinė, augdamas perima jų psichikos ypatybes. Iš kurio daugiau, priklauso nuo to, su kuriuo tėvų yra artimesnis.
Iš esmės vaiko gebėjimas užmigti priklauso nuo tėvų vidinės būsenos, nuo sugebėjimo mylėti savo atžalas, jų neverčiant, nespaudžiant, o suteikiant laisvą galimybę užmigti. Tėvams tenka nelengva užduotis. Viena vertus, jie besąlygiškai myli savo vaiką, antra vertus, turi sukurti jam režimą, miego ritmą, prižiūrėti, kad jis laiku nueitų miegoti, kad pakankamai laiko miegotų. Be to, labai svarbu, kad miegas netaptų kalėjimu, kai mažylis būtinai privalo eiti miegoti vis tuo pačiu metu, būtinai toje pačioje lovoje, būtinai namuose ir t. t.
Reikia daug meilės ir dėmesio, kol tėvai pajunta, kad šią minutę mažylis dar negali gultis, nes jam nesimiegos, jį reikia nuraminti ir išaiškinti, kad jau miego metas, bet neturi būti prievartos. Daug jausmų reikia įdėti, kad vaikas suprastų, jog jo aplinka saugi, kad yra mylimas, o miegas nėra bausmė ar priešas.
Taip, vaikas iš tiesų jaučia prievartą. Suprantu, kad būna aplinkybių, kai būtina užmigdyti vaiką. Antraip jis neišsimiegos, kad gali tėvai neturėti laiko ilgai aiškinti, jog metas į lovą. Bet noriu pabrėžti, kad jeigu tėvams pavyksta su vaiku sukurti tikrą ryšį, pagrįstą meile, mažylį užmigdyti būna paprasčiau. Vaikas ramiai užmigs, kai žinos, kad jo aplinka saugi, tai yra girdėdamas mamos balsą, žinodamas, kad tėtis šalia. Ne kas nors kitas, tėvai garantuoja vaikui geras emocijas prieš miegą.
Dieną vaikas gali būti nepakankamai pavargęs, kad norėtų miego. Todėl reikėtų pagalvoti, ar jo veikla tinkama, o gal jis per daug žiūri filmukų ir neišsidūkstą? Darželyje vaikai nenori miegoti irgi dėl tėvų jausmų. Juk jiems ne taip lengva savo vaiką palikti svetimiems žmonėms ir išeiti uždarius duris. Ar vaikas miegos darželyje, labai priklauso nuo tėvų elgesio. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi tas mažylis, kuris nuolatos girdi, kad mama bijo jį palikti darželyje, jeigu kalbasi su tėčiu, kokia bloga auklėtoja. Visa tai girdėdamas vaikas nenorės miegoti darželyje, nes jame nesijaus saugus, nesijaus saugiai su auklėtoja.
Išties įdomu, kodėl vieni vaikai užmiega bet kokiomis sąlygomis (kad ir parpuolę ant grindų), o kiti gali miegoti tik savo namuose. Svarbu ir vaiko įgimtos temperamento savybės. Yra vaikų, kurie, nors ir tinkamai auklėjami, negali bet kur užmigti.
Labai gerai, kai vaikas saugiai jaučiasi savo lovoje. Kai nenori naktį atbėgti pas tėvus, kai jam gera būti savo erdvėje. Tai siekiamybė. Tad nuo gimimo jis turi būti nuosekliai „viliojamas” į savo lovą. Aišku, naujagimis, mažas kūdikis turi būti šalia tėvų arba vienoje lovoje miegoti, galbūt miegoti tame pačiame kambaryje, nes tik taip jausis saugiai. Tačiau paaugęs iš tėvų lovos turėtų būti perkeltas į lovytę, vėliau - į atskirą kambarį. Kada ateina metas mažyliui atskirai miegoti, turėtų pajausti patys tėvai, stebėdami savo vaiką, jo gebėjimus, norą atitolti nuo mamos. Svarbu, kad sutuoktiniai nepamirštų, jog yra ne tik tėvai, bet ir vyras su žmona. Nuo jų gebėjimo džiaugtis vienas kitu, nuo džiaugsmo, kurį teikia visapusis fizinis artumas (ne vien seksualinis), nuo jų laimės priklauso ir vaiko gebėjimas užaugti laimingu žmogumi.
Aišku, kai gimsta kūdikis, visas dėmesys yra skiriamas tik jam, bet ilgainiui to dėmesio vaikui reikia mažiau, jis labiau susijęs su konkrečiais poreikiais, o tėvai turėtų rasti galimybę pabūti kartu. Ir jeigu vaikas vidury nakties atbėga į tėvų lovą, reikėtų susimąstyti, kodėl. Dažniausiai atbėga, nes jaučia mamos nerimą.
Mamos ir vaiko santykis yra išskirtinis. Nuo jos daugiausiai priklauso, koks užaugs vaikas. Kartais mama, manydama, kad tai „mano vaikas”, ir nenorėdama jo paleisti, neleisdama jam pačiam spręsti, mokytis būti savarankiškam, daro klaidą. Maždaug iki pusantrųjų metų įprasta, kad vaikas visada šalia mamos, vėliau - nebe. Per daug prieraiši mama neleidžia vaikui augti savarankiškam ir tarp kitų kyla ir miego bėda. Atbėdamas į tėvų lovą dažniausiai mažylis vykdo nesąmoningą mamos norą visą laiką būti kartu, jį perdėtai saugoti, per daug juo rūpintis, nors to rūpesčio reikia vis mažiau.
Reikia paisyti, ko reikia vaikui. Normalu yra pastebėti, kad vaikas jau gali būti pats atsakingas už tam tikrus veiksmus, kad jau gali atskirai miegoti, apsirengti, išsivalyti dantukus. Užuot rišus vaiką prie savęs, reikia leisti jam atitolti, būti vis savarankiškesniam. Noras pririšti vaiką prie savęs kyla iš dalies dėl to, kad mūsų visuomenėje pati moteris jaučiasi mažiau saugi už vyrą.
Įdomu tai, kad pagerėjus tėvų (ypač mamos) psichologinei būsenai, dažniausiai baigiasi ir vaiko miego bėdos. Kartais žmonės sako, kad nieko nekeitė, nieko nedarė, o vaikas pradėjo gerai miegoti.
Vaikiška lova. Mes, suaugusieji, taip pat žinome, kad miegas gali daug ką pasiūlyti. Skirtingai nei daugumos kitų dalykų gyvenime, miego negalime pasiekti pervargdami. Priešingai: miegas ateina iš atsipalaidavimo. Jis turi mus susirasti, o ne mes jį. Gamta taip sutvarkė ne veltui. Kai miegame, atsisakome bet kokios kontrolės. Esame bejėgiai, neturime refleksų, esame bejėgiai. Todėl miegoti galima tik tam tikromis sąlygomis, t. y. kai jaučiamės saugūs ir užtikrinti. Jokio vilkų riaumojimo, jokių girgždančių grindų lentų. Nenuostabu, kad prieš eidami miegoti dukart pagalvojame, ar tikrai išėmėme lauko durų raktą. Tik tada, kai jaučiamės saugūs, galime atsipalaiduoti. Ir tik atsipalaidavę galime miegoti.
O su vaikais? Čia tas pats. Jie taip pat kelia sąlygas Smėlio žmogui. Ir tėvai greitai sužino, kokios jos yra. Taip, mažyliai nori būti pamaitinti, jie nori, kad jiems būtų šilta ir jie nori būti pavargę (kartais tai pamirštame). Tačiau tada jiems taip pat kyla klausimas: ar aš esu saugus, apsaugotas ir užtikrintas?
Iš kur kūdikiai gauna saugumo jausmą? Kitaip nei suaugusieji, jie jo negauna iš savęs, ir tai yra gerai: Kaip kūdikis galėtų pats nusivesti vilką? Kaip jis galėtų vienas užtikrinti, kad būtų pridengtas, kai užgeso ugnis? Kaip jis galėtų pats vienas atbaidyti ant nosies sėdintį uodą? Maži vaikai saugumo jausmą semiasi iš tų, kurie iš prigimties yra atsakingi už jų apsaugą ir rūpinimąsi jais: iš tėvų. Dėl šios priežasties, kai tik mažas vaikas pavargsta, visada nutinka tas pats nemalonus dalykas: Dabar jame įsitempia tarsi nematoma guma - ir tai jį traukia prie globėjo, kuriuo jis labiausiai pasitiki, turinčio valdžią. Jei jis niekur neranda, vaikas kenčia ir verkia. O su tuo susijusi įtampa tada garantuotai išjudina Smėlio žmogų...
Bet tai dar ne viskas. Mažyliai su savimi į gyvenimą atsineša dar vieną palikimą. Palyginti su kitais žinduoliais, žmonių kūdikiai gimsta labai nesubrendę. Ypač smegenys iš pradžių būna tik siauros apimties - per pirmuosius trejus gyvenimo metus jos turi patrigubėti! Šis raidos spurtas taip pat turi įtakos vaikų miegui. Taip yra todėl, kad kūdikio smegenys net ir užmigus ilgai išlieka palyginti aktyvios - jos kuria naujas jungtis, tiesiog auga. Tam reikia daug energijos - todėl kūdikiai dažniau prabunda, kad "pasipildytų degalais". Be to, šis bręstantis miegas yra gana lengvas ir kupinas sapnų - todėl kūdikių dažnai negalima paguldyti nepabudus.
| Amžius | Miego trukmė (valandos per parą) |
|---|---|
| Naujagimiai | 16-18 |
| 1-4 mėnesių kūdikiai | 15-17 |
| 5-8 mėnesių mažyliai | 14-16 |
| 9-12 mėnesių vaikai | iki 14 |
| 1-2 metai | 11-14 |
| 3-5 metai | 10-13 |
| 6-13 metų | 9-11 |
| 14-17 metų | 8-10 |
Kaip miega kūdikiai
Yra svarių priežasčių, kodėl maži vaikai miega kitaip nei suaugusieji. Trumpai apibendrinsime, kas žinoma apie mažų vaikų miegą.
Mažų vaikų miego poreikiai labai skiriasi. Kaip kai kurie vaikai yra "geri maitintojai", taip kai kurie, atrodo, yra geri miegaliai - ir atvirkščiai! Kai kurie naujagimiai miega 11 valandų per parą, o kiti - 20 valandų per parą (vidurkis - 14,5 valandos). Sulaukę 6 mėnesių, kai kurie kūdikiai išsiverčia su 9 valandomis, o kitiems reikia iki 17 valandų (dabar jie vidutiniškai miega 13 valandų). Antraisiais gyvenimo metais vidutinis paros miego poreikis yra 12 valandų - plius minus 2 valandos, priklausomai nuo vaiko. Sulaukę 5 metų, kai kurie mažyliai išsiverčia su 9 valandomis, tačiau kitiems vis dar reikia 14 valandų...
Mažiems vaikams reikia šiek tiek laiko, kad atrastų ritmą. Naujagimiai miega tolygiai visą dieną ir naktį, o nuo dviejų-trijų mėnesių galima pastebėti tam tikrą ritmą: Kūdikiai vis daugiau miega naktį. Nepaisant to, penkių-šešių mėnesių dauguma kūdikių vis dar maždaug tris kartus miega dieną, o po kelių mėnesių daugelis jų gali išsiversti tik su dviem dienos miegais. O vos tik pradėję vaikščioti, daugelis, bet toli gražu ne visi, pasitenkina vienu miegu. Vėliausiai iki ketverių ar penkerių metų daugumai vaikų tai jau praeitis.
Retai pasitaiko, kad kūdikis be pertraukos miegotų visą naktį. Todėl mokslininkai kūdikį priskiria prie "visą naktį miegančių", jei, pasak tėvų, jis miega nuo vidurnakčio iki 5 val. ryto. Per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius 86 proc. kūdikių reguliariai prabunda naktį (tėvų teigimu). Maždaug ketvirtadalis jų prabunda net tris ar daugiau kartų. Nuo 13 iki 18 mėnesių du trečdaliai kūdikių vis dar reguliariai prabunda naktį. Apskritai berniukai naktį prabunda dažniau nei mergaitės. Kūdikiai tėvų lovoje taip pat prabunda dažniau (tačiau trumpiau...). Žindomi vaikai paprastai vėliau užmiega visą naktį nei nežindomi.
Vaiko miego formulė iš esmės nesiskiria nuo suaugusiojo: Vaikas nori ne tik pavargti, sušilti ir išsimiegoti - jis taip pat nori jaustis saugus. O tam jam pirmiausia reikia suaugusiųjų palydovų - vienam vaikui jų reikia skubiau nei kitam, vienam vaikui ilgiau nei kitam. Jei vaikas miego metu ne kartą patiria tokią meilės kupiną draugystę, jis pamažu susikuria savo saugumą, savo "miego namus".
Todėl tėvai klaidingai galvoja, kad jų vaiko miegas - tai tik vieno triuko, kuris staiga priverčia kūdikius miegoti be jokių problemų, atradimas. Tokio dalyko nėra, o jei ir yra, tai jis veikia tik su šalia esančiu vaiku.
Taip pat klaidinga manyti, kad kūdikiai būtų išlepinti, jei jiems būtų suteikta kompanija, kurios jie natūraliai tikisi miegodami. 99 % žmonijos istorijos kūdikis, miegojęs vienas, nebūtų sulaukęs kito ryto - jį būtų nusinešusios hienos, apkandžiojusios gyvatės arba atšaldęs staigus šaltasis frontas. Ir vis dėlto mažyliai turėjo tapti stiprūs ir nepriklausomi. Tiek daug apie lepinimą per artumą!
Ir neturėtume kaltinti kūdikių miego sutrikimu, jei jie negali užmigti patys. Iš esmės jie puikiai funkcionuoja. Ispanų pediatras Carlosas Gonzalesas kartą taip pasakė: "Jei atimsite iš manęs čiužinį ir priversite miegoti ant grindų, man bus labai sunku užmigti. Ar tai reiškia, kad kenčiu nuo nemigos? Žinoma, ne! Grąžinkite man čiužinį ir pamatysite, kaip gerai miegosiu! Jei atskirsite vaiką nuo motinos ir jam bus sunku užmigti, ar jis kenčia nuo nemigos? Pamatysite, kaip gerai jis miega, kai grąžinsite jam mamą!"
Labiau svarbu rasti būdą, kuris duotų signalą vaikui: Čia galiu jaustis patogiai, čia galiu atsipalaiduoti. Tada suveiks ir kitas žingsnis - būdas miegoti.
