Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalos padarymas nesant teisėto pagrindo gali būti pripažintas neteisėtais veiksmais. Neteisėti veiksmai suprantami kaip teisinės pareigos nevykdymas, pasireiškiantis veikimu ar neveikimu. Jeigu įstatymai suteikia asmeniui teisę tam tikromis sąlygomis atlikti žalingus veiksmus, tai neteisėti veiksmai pasireiškia kaip tų sąlygų nepaisymas. Neteisėti veiksmai turi būti pakankama tiesioginė ar netiesioginė žalos priežastis.
Pagrindas deliktinei atsakomybei atsirasti yra žala, neteisėti veiksmai, neteisėtų veiksmų ir kaltės priežastinis ryšys. Žala padaroma sunaikinant ar sugadinant svetimą turtą, suluošinant fizinį asmenį, susargdinant ar atimant jam gyvybę, apribojant asmens laisvę, pažeidžiant žmogaus darbo, pilietines ir kitas teises, pažeminant garbę ir orumą, pažeidžiant privatumą ar kitais atvejais. Asmuo laikomas kaltu, jeigu tam tikroje situacijoje neparodo reikiamo rūpestingumo, atidumo ar atsargumo, kad neatsirastų žala. Tačiau deliktinė atsakomybė galima ir be kaltės. Tai, pavyzdžiui, statinio, gyvūnų savininko ar valdytojo, didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė, valstybės atsakomybė už valdžios aktais padarytą žalą, gamintojo atsakomybė už žalą, padarytą nekokybiška produkcija ar paslaugomis.
Civilinė atsakomybė yra suprantama kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) arba sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) arba sumokėti netesybas. Civilinėje teisėje žalos atlyginimas vykdomas pagal bendrąjį civilinės atsakomybės institutą, kurio nuostatas reglamentuoja Civilinio kodekso 6.245-6.255 straipsniai. Civilinės atsakomybės pagrindinės sąlygos yra šios: neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys.
Vaikų atsakomybė už padarytą žalą
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Jeigu nepilnametis iki keturiolikos metų padaro žalą tuo metu, kai jis yra mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas, už tą žalą atsako ši institucija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jos kaltės. Taigi, pagal šias įstatymo normas už nepilnamečio padarytą žalą atsako tėvai ar atitinkama institucija, nes asmuo iki keturiolikos metų yra neveiksnus.
Tam, kad tėvams kiltų civilinė atsakomybė (turtinė prievolė, atlyginti nuostolius), būtina įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę. Nukentėjusiam asmeniui neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, tėvams pateiktoje situacijoje nekyla pareiga atlyginti nukentėjusiam patirtus nuostolius.
Primintina, jog civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, jei pats nukentėjęs asmuo atlieka veiksmus, dėl kurių jam atsiranda ar padidėja nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens kaltės dydį žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą (nuostolius) gali būti visiškai atmestas.
Administracinėn atsakomybėn gali būti traukiami asmenys, kuriems iki administracinio teisės pažeidimo padarymo sukako šešiolika metų. Nepilnamečiams nuo šešiolikos iki aštuoniolikos metų, padariusiems administracinius teisės pažeidimus, taikomos bendros administracinės atsakomybės nuostatos su tam tikrais ypatumais. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas numato, jog už nepilnamečių nuo keturiolikos iki šešiolikos metų padarytus pažeidimus (pavyzdžiui, nepilnamečių padarytas chuliganizmas, važiavimas be bilieto keleivinėmis transporto priemonėmis, viešosios rimties trikdymas ir kt.) administracinėn atsakomybėn traukiami tėvai arba globėjai (rūpintojai).
Baudžiamoji ar administracinė atsakomybė taikoma jau nuo 16 m. Tiesa, baudžiamasis įstatymas numato, kad ir keturiolikmečiui gali tekti baudžiamoji atsakomybė, jei kalbama apie nužudymą, sunkų sveikatos sutrikdymą, vagystę, plėšimą, turto prievartavimą, turto sunaikinimą ar sugadinimą, šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą, narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystę, prievartavimą arba kitokį neteisėtą užvaldymą, transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimą ir kt. Valstybė turi pozityvią pareigą užtikrinti žmogaus ir visos visuomenės veiksmingą teisių ir laisvių apsaugą nuo didžiausią pavojų keliančių poelgių, todėl už pačius pavojingiausius ir labiausiai paplitusius nusikaltimus numatyta atsakomybė net nuo 14 metų.
Už 14 m. nesulaukusio nepilnamečio padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai arba mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucija, kai žala padaroma tokio nepilnamečio, prižiūrimo minėtų institucijų. Pavyzdžiui, dvylikmetis vaikas mokykloje išdaužė langą ar susimušė su kitu bendraklasiu, jį sužalojo: tokiu atveju pareiga atlyginti žalą tenka ugdymo įstaigai, nebent ji įrodo, kad žala padaryta ne dėl jų kaltės. Kitu atveju, tarkime, dar 14 m. neturinčiam vaikui kieme sugadinus kaimyno tvorą, padarius dar kitokią žalą ar tiesiog iš parduotuvės pagrobus kokią nors prekę, pareiga atlyginti žalą tenka tėvams, jei jie neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.
Kai nėra baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymo pagrindo (būtent dėl to, kad asmuo nėra sulaukęs reikiamo amžiaus), taip pat ir atleidus nuo atsakomybės ar neskyrus nuobaudos, galima skirti auklėjamojo poveikio priemones, įspėjimą, taikyti Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą bei jame numatytas priemones.
Gyvybės ir sveikatos žalų atlyginimas
Asmens sveikatos sužalojimas arba gyvybės atėmimas sukuria prievolę atlyginti žalą. Valstybė yra suinteresuota, kad žala sveikatos sužalojimo ir gyvybės atėmimo atvejais visada būtų atlyginama, nes tai ne tik atskiro individo, bet ir visos visuomenės interesas. Svarbu ne tik įstatymų prielaida gauti kompensaciją už patirtą žalą, bet ir veiksmingas teisinis žalos atlyginimo mechanizmas. Tai aktualu, kaip praktikoje yra realizuojama Konstitucijos 30 straipsnio garantuojama teisė į padarytos žalos atlyginimą.
Žalos atlyginimo sistema turėtų būti ypatingai subalansuota. Draudimo bendrovės, prisiimdamos riziką, turėtų dirbti sėkmingai ir gauti pelną. 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo redakcija. Įstatyme išsamiai išvardintos ginamos pacientų teisės, trumpai užsiminta apie žalos atlyginimo galimybes, pažeidus šias teises, taip pat įvardinta gydymo įstaigos prievolė draustis civilinės atsakomybės draudimu.
Dėl žalos asmeniui atlyginimo proceso turi būti vadovaujamasi visa eile teisės aktų. Pirmiausia, tai teisės aktai, reglamentuojantys sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, bei kontrolės mechanizmus, nustatant, kad sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos netinkamai, nusižengiant prieinamumo, priimtinumo ir tinkamumo kriterijams. Tinkamas įstatymų taikymas sudaro sąlygas greitam ir nekomplikuotam žalos atlyginimui.
Nukentėjusiojo asmuo - asmuo, kuriam padaryta žala ir kuris teisės aktais nustatyta tvarka turi teisę į žalos atlyginimą. Kaltas asmuo - asmuo laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.
Pagal tai, kokiam objektui padaroma, žala skirstoma į žalą turtui ir žalą asmeniui (sveikatos sužalojimas, suluošinimas, gyvybės atėmimas), taip pat yra išskiriama specifinė žalos rūšis - neturtinė žala. Žala gali pasireikšti tiek esamų vertybių netekimu, tiek tam tikrų materialinių vertybių negavimu (tai gali būti negauta nauda, negautos pajamos). Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Žala gali būti tiesioginė - pozityvieji nuostoliai arba neigiamieji nuostoliai - negauta nauda, negautos pajamos.
LR CK 6.245 straipsnio 2 dalis civilinę atsakomybę skirsto į sutartinę ir deliktinę. Deliktas - neteisėtas asmens veiksmas, kurio pagrindu atsiranda prievolė tarp asmenų iki tol nesusijusių teisiniu santykiu. Prievolės, kurių atsiradimo pagrindas yra deliktas, dar vadinamos deliktinėmis prievolėmis. Deliktinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai įpareigotas asmuo jos nevykdo arba vykdo netinkamai ir taip daro žalą kitam asmeniui.
Civilinė atsakomybė atsiranda esant keturioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, kaltei, žalai ir priežastiniam ryšiui. Neteisėti veiksmai reglamentuojami CK 6.246 straipsnio. Tai teisės normos, tiek bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atsargiai pažeidimas. Neteisėtumas gali pasireikšti dvejopai - neteisėtais aktyviais veiksmais (veikimu) arba neteisėtu pasyviu elgesiu (neveikimu). Neteisėtumas nėra preziumuojamas, todėl jį privalo įrodyti ieškovas.
Priežastinis ryšys reglamentuojamas CK 6.247 straipsnio. Jis yra specifinis dėl dvejopo ryšio. Pirma, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėto veikimo ir fizinio asmens sveikatos sužalojimo arba gyvybės atėmimo. Antra, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėto veiksmo ir atsiradusių nuostolių. Atveju, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens kaltės dydį žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą (nuostolius) gali būti visiškai atmestas.
Kaltė, skirtingai nei kitos civilinės atsakomybės sąlygos, preziumuojama, todėl ieškovas šios sąlygos neprivalo įrodinėti. Kaltės nebuvimą privalo įrodyti atsakovas. Konstatuoti, kad kaltės nėra, galima tik tada, kai atsakovas parodo bent vieną įstatyme numatytą pagrindą, kad žala yra pateisinama ir civilinė atsakomybė netaikoma. Tai gali būti veiksmai, nukentėjusiojo asmens veiksmai, būtinybė, būtinoji gintis, savigyna.
Skiepyti ar neskiepyti vaikus? Nuoširdžiai ir atvirai
CK 6.248 straipsnio 3 dalis numato, kad laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Elgesys vertinamas remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartu. Jeigu apdairus, rūpestingas, atidus žmogus tokioje pat situacijoje būtų pasielgęs kitaip ir žalą būtų išvengęs, žalą padaręs asmuo yra kaltas. Jeigu tokiomis pat aplinkybėmis žalą neišvengtų ir apdairus, rūpestingas, atidus ir atsargus žmogus, kaltės nėra.
Esant sveikatos priežiūros įstaigos privalomajam civilinės atsakomybės draudimui, žalą taip pat gali atlyginti draudimo bendrovė. Tačiau reikia nepamiršti, kad draudimo bendrovės veikla - viena iš verslo ašių, kurios tikslas gauti pelną. Galima reikalauti iš žalos padariusio asmens tuos nuostolius, kurie nebuvo apdrausti, kurie liko neatlyginti draudiko.
Vienoje iš bylų, kuomet vaikas būdamas ugdymo įstaigos lauko teritorijoje krito ir atsitrenkė į betoninę gėlių klombą, teismas konstatavo, kad įstaiga (vaikų darželis) neužtikrino, kad šie daiktai nekeltų grėsmės vaikų sveikatai ir saugumui. Teismas, nustatęs, kad vaiko patirtas sužalojimas neturi sunkių ilgalaikių pasekmių, sprendė, kad vaiko patirtą fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus kompensuos 1.000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
Kitoje byloje, viešbučio kambaryje, mažamečiui vaikui truktelėjus spintos duris, pastaroji ant jo užkrito, dėl ko vaikas patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas konstatavo, kad esant neužtikrintam spintos stabilumui, apgyvendinimo paslaugas teikiantis subjektas pažeidė produktų saugos įstatymo reikalavimus. Nors operacinis gydymas ir buvo sėkmingas, teismas nustatė, kad vaiko sveikatos sužalojimo pasekmės jaučiamos iki šiol, todėl teisinga vaiko neturtinės žalos kompensacija laikė 15.000 Eur.
