Deimantės Kedytės byla - tai vienas iš skandalingiausių ir daugiausiai atgarsių sukėlusių įvykių atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Ši istorija neatsiejama nuo politinių ir socialinių procesų Lietuvoje, o jos aplinkybės, susijusios su įtarimais dėl seksualinio išnaudojimo, teisėsaugos veiksmais ir visuomenės reakcija, iki šiol kelia daug klausimų ir diskusijų.
Deimantės Kedytės istorijos kontekstas
Deimantės Kedytės istorija prasidėjo 2008 m., kai ketverių metų mergaitė papasakojo apie patirtą seksualinį išnaudojimą. Mergaitės teigimu, smurtą vykdė aukšti Lietuvos pareigūnai, o jos biologinė motina su tuo sutiko. Nors keturios ekspertų komisijos patvirtino, kad mergaitės parodymai yra teisingi, teisme ji niekada nebuvo apklausta.
2010 m. žuvo Deimantės tėvas, siekęs teisingumo dėl savo dukters. Po tėvo mirties mergaitės globėja tapo jos teta, teisėja Neringa Venckienė, kuri suteikė jai mylinčią šeimos aplinką. Tačiau 2012 m. gegužę, dalyvaujant 240 policijos pareigūnų, Deimantė buvo paimta iš Neringos Venckienės namų ir grąžinta biologinei motinai. Nuo to laiko mergaitės niekas nematė.
Neringos Venckienės vaidmuo
Neringa Venckienė, tapusi Deimantės globėja, ilgą laiką priešinosi teismo sprendimui perduoti mergaitę motinai Laimutei Stankūnaitei. Jos veiksmai susilaukė didelio visuomenės palaikymo, tačiau taip pat sulaukė ir kritikos dėl teismo sprendimų nevykdymo. 2013 m. Neringa Venckienė išvyko iš Lietuvos, baimindamasi dėl savo gyvybės.
Pedofilijos byla ir teisėjo Jono Furmanavičiaus žūtis
Deimantės Kedytės byla yra glaudžiai susijusi su pedofilijos byla, kurioje figūravo aukšti pareigūnai. Ši byla sulaukė didelio visuomenės dėmesio ir sukėlė daug nepasitikėjimo Lietuvos teisėsauga. 2009 m. spalį buvo nužudytas teisėjas Jonas Furmanavičius, kuris nagrinėjo šią bylą. Taip pat buvo nužudyta Laimutės Stankūnaitės sesuo Violeta Naruševičienė. Šiais nusikaltimais buvo apkaltintas Drąsius Kedys, Deimantės tėvas. Tačiau iki šiol nėra aiškūs visų šių įvykių motyvai ir aplinkybės.
Visuomenės nuomonės ir diskusijos
Deimantės Kedytės byla sukėlė dideles diskusijas visuomenėje. Vieni palaikė Neringą Venckienę, laikydami ją mergaitės gynėja, kiti kritikavo ją už teismo sprendimų nevykdymą. Ši byla parodė didelį visuomenės nepasitikėjimą teisėsauga ir politikais. Daugelis žmonių reikalavo ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti tiesą.
Praėjo 80 mėnesių po 2012-ųjų gegužės 17-osios ryto, kai iš savo gimtosios Klonio g. Garliavoje buvo pagrobta Deimantė Kedytė. Pagrobimo metu Deimantei buvo 8-eri metai ir 3 mėnesiai. Iki šios dienos, praėjus 6-eriems metams ir 8-eriems mėnesiams apie Deimantę nėra jokių žinių. Už mėnesį Jai jau būtų 15 metų amžiaus. Tokio amžiaus vaikai praktiškai ko ne visi savo rankose laiko išmaniuosius telefonus ir be kliūčių bendrauja socialiniuose tinkluose. Apie tai pasakytų, turbūt, beveik kiekvienas Deimantės amžiaus aštuntokas. Primenant tai, kaip Deimantė mylėjo savo dieduką Vytautą Kedį - ji gana nesunkiai galėtų atrasti būdą, kaip su juo susisiekti ir dabar. Deimantę pažinojusius žmones sunku būtų įtikinti, kad ji dėl naujo gyvenimo, kuris prasidėjo 2012-ųjų gegužės 17 d., ankstų ketvirtadienio rytą, „privalumų” galėjo lengvai pamiršti savo kalbą, savo Tėvynę, savo artimuosius. Sunku būtų patikėti, kad gyvenimas su mama, kuri visą laiką buvo lydima kaukėtų „dėdžių”, jai suteikė tokią palaimą, kad Deimantė bematant užmiršo tuos, į kurių glėbį paniškai buvo įsikabinusi praktiškai kiekvieną dieną, belaukdama to žiauraus išplėšimo ryto 2012-aisiais. Tam ji turėjo ypatingą pagrindą po 2012-ųjų kovo 23-osios, kai naudojant pačią grubiausią fizinę jėgą, Deimantę norėjo atplėšti nuo mylinčių močiutės Laimutės Kedienės ir dieduko Vytauto Kedžio rankų. Tuomet Deimantė buvo fiziškai sužalota. Tada ji rašė, kad nori gyventi su teta Neringa. Tūkstančiams žmonių tas noras buvo akivaizdus. Ir suprantamas. Šio noro nesuvaidinsi. Šis noras gyventi su ją mylinčiais žmonėmis sustiprėjo po 2012-ųjų kovo 23-os kaukėkotos kriminalinės policijos smurto prieš Deimantę. Po šio kraupaus įvykio Klonio gatvėje buvę jautrūs Deimantės istorijai žmonės buvo įsileisti į privataus namo kiemą. Tik aklas arba melagis galėjo tuo metu teigti, kad aštuoniametė mergaitė ten, Klonio g., Garliavoje, gyvena lyg ir ne namuose.
Nijolės Sadūnaitės pozicija
Vienuolė s. Nijolė Sadūnaitė 2018 m. sausio 13 d. iš LR Seimo tribūnos paklausė atsakingiausių Lietuvos pareigūnų apie Deimantę. Klausė, ar ji yra gyva? Į šį klausimą LR Prezidentė D. Grybauskaitė N. Sadūnaitei pašnibždėjo, kad „niekada nežinojo ir nežino, kur yra Deimantė Kedytė“. Tuo tarpu, primename, kad sesė Nijolė Sadūnaitė neklausė, kur yra Kedytė, bet klausė, ar Deimantė yra gyva, jei būtų, neduok, Dieve, kitaip, tai, kur yra kapo vieta? Taigi, Prezidentė lyg tai pasakė, kad ji nesidomi Kedytės likimu, bet tuo pačiu ir neatsakė. Antras valstybės asmuo iš viso nutylėjo. Tai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Akivaizdu, kad 2012-ais jis irgi buvo eilinio Lietuvos piliečio vietoje ir nieko negalėjo žinoti apie Deimantę Kedytę, net jei būtų domėjęsis. Bet dabar, kai šis asmuo pagal Konstituciją gali eiti Prezidento pareigas, jei išrinktasis prezidentas nebegali atlikti savo pareigų - tai nutylėjimas šiame klausime liudija apie absoliutų abejingumą. Trečias asmuo valstybėje premjeras Saulius Skvernelis viešai apie Laisvės premijos laureatės s. Nijolės Sadūnaitės kalbą LR Seime pasakė, kad „nei viename jos žodyje nėra tiesos“. Beje, disidentė, buvusi politinė kalinė ir tremtinė s. Nijolė Sadūnaitė yra didžiulis dvasinis autoritetas, galima sakyti pasipriešinimo melui ir neteisingumui Lietuvoje simbolis. Apie jos asmenį, gyvenimą kuriami dokumentiniai filmai. Kitaip sakant, premjeras 2018 m. sausio 13 d. išvadino melage tą moterį, kuri Seimo tribūnoje ne tik kalbėjo apie persekiojamus žmones, kurie gynė Deimantę Kedytę nuo smurto, bet skaitė ir Evangeliją. Taigi, premjerei ir Evangelijoje nėra tiesos, jei jau „nei viename jos žodyje nėra tiesos“. Šiandien, 2019 m. sausio 17 d., prabėgus 80 mėnesių po šio grubiausio nusikaltimo prieš vaiką, operacijai vadovavęs pareigūnas pareiškia, kad 2019 m. Prezidento rinkimuose gegužės mėnesį sieks tapti Lietuvos Respublikos Prezidentu. Na, ką, tegul siekia. Juk 40 metų jis jau turi. Bet tegul negalvoja, kad tauta pamiršo, jog atsakyti Laisvės premijos laureatei s. Nijolei Sadūnaitei jis jau turėjo iki 2018 m. Mes turime atmintį. Mes prisimename! Mes priminsime. Tam įpareigoja ir sąžinė, ir, beje, ta pati s. Įvyko ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija - 2017-ųjų Laisvės premija buvo įteikta s. Gavusi apdovanojimą 2017-ųjų Laisvės premijos laureatė, laisvės gynėja ir politinė kalinė Nijolė Sadūnaitė iš istorinės Seimo tribūnos prisipažino: jos kova už laisvę tęsiasi. „Buvau tiesos pusėje slogiais okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Pasakiusi ne vieną Lietuvą įkvėpusią, istorinius lūžius ženklinusią kalbą N. Skelbiame visą s. Aš susirašiau, sklerozė paskutinėj stadijoj [šypsosi]. Buvau tiesos pusėje slogiais sovietmečio okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Dievas yra tiesa, Dievas yra tiesa ir tiesa mus išlaisvina. Čia švento Jono Evangelija (3, 19-21): kas „[…] netiki viengimio Dievo sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje. Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės septynioliktosios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant dviem šimtam keturiasdešimt ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė, o atėję sergėti nuo pražūties vien Lietuvos himnu ir malda apsiginklavę žmonės, kaip sausio 13 mes čia prie Seimo, pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti. Be galo gerbiama moteris, Laima Bloznelytė Plešnienė, apie kurią čia Seime amžinatilsį Algirdas Patackas su priesaika pasakė: „Garbės žodis. Aš ją pažįstu penkiasdešimt metų. Geresnio, kilnesnio, doresnio žmogaus savo gyvenime nesutikau. Ir ją iki šiol tampo po teismus. Iš universiteto išėjo. Ji onkologė, ji tūkstančiams žmonių padėjo gyvybę išgelbėti, pagelbėjo ligoje, ją kviečia Prancūzija, kviečia Anglija, konsultuojasi. Augina septynis vaikus. Jos tėvelis buvo politinis kalinys, sąžinės kalinys Magadane 15 metų. Per teismus buvo globojamas, metus sirgo ir mirė. Ir vat tuose teismuose aš dalyvauju. Ir, žinot, taip Laima teisme man šimtaprocentiniai primena Kristų pas Pilotą. Kodėl mes tokie abejingi? Kodėl mes tokie abejingi kito skausmui? Gerbiama Prezidentė [atsigręžė į tribūną, kur sėdi D. Man atrodo, kad atsakymo nebuvo [ir vėl atsigręžia į tribūną]. Ir teismuose visi įrodymai, keturios komisijos pripažino: buvo vaikas tvirkintas, nemeluoja, nefantazuoja. Trijų keturių metų mergaitė negali fantazuoti, nemokės papasakoti to, ko ji išgyveno daugelį kartų, ne vienkartiniai. Visuomenė mergaitės daugiau nematėme. Ne vieną kartą lankiau Deimantėlę jos gimtuose namuose Garliavoje. Kalbėjausi, meldžiausi kartu su ja, kartu su minia mes, gegužinės pamaldos vykdavo vakarais. Jai buvo aštuoni metai. Kas atsitiko Deimantei, iki šiol nežinome. Iki šiol joks pareigūnas, taip pat ir mergaitės paėmimą organizavęs tuometinis policijos generalinis komisaras, o nūnai Premjeras, čia sėdintis, neprisiėmė atsakomybės už valstybės neva saugomą, o iš tiesų tai visiškai izoliuotą mergaitę, kuri šiuo metu jau galėtų ir interneto erdvėje bendrauti. Visus tuos penkerius su puse metų nuo mergaitės pagrobimo iki dabar jos likimu susirūpinę piliečiai žadino visuomenę ir reikalavo iš valdžios pareigūnų bei institucijų „Tie-SOS!“ apie Deimantės likimą. Pirmą pusmetį rinkdavomės kasdien, vėliau, kelis metus paeiliui - kartą per savaitę, dar vėliau, iki dabar - kiekvieno mėnesio septynioliktą dieną su didžiuliais užrašais „Tie-SOS!“, su plakatais. Renkasi, piketuoja prie Prezidentūros, prie savivaldybių ir kitų valdžios įstaigų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, tačiau viskas veltui. Šios analogų Lietuvos istorijoje neturinčios daugiametės pilietinės akcijos atžvilgiu yra vykdoma totali informacinė blokada. Apie ją sutartinai metų metus nieko nerašo didžioji žiniasklaida, nerodo nei viena televizija, tyli radijas. Tad noriu jūsų paklausti: kas čia? Ar tai ta laisvė, dėl kurios mes negailėdami gyvybės aukojomės 1991 metų sausio 13-ą? Jai, sako, reikėjo, kriminalinę bylą, į kalėjimą - tą Sadūnaitę. Jai premiją? Siaubas. Toks vilkas, dar […]. Mes kovojam prieš Lietuvos nepriklausomybę, mes perversmą ruošiam. Naudojuosi proga, kadangi mane girdi jos Ekscelencija Prezidentė, daug garbių Seimo, Vyriausybės narių, teisėsaugos atstovų. Todėl klausiu jūsų. Ar Deimantės Kedytės likimas nėra priverstinis dingimas? Ar negalima laikyti mergaitę priverstinai dingusia, jei ją viešai ir brutaliai paėmę valstybės pareigūnai ir apie ją jau penkerius su puse metų visuomenė neturi absoliučiai jokių žinių? Atsakykite, prašau. Ar Lietuva laikėsi, nepažeidė šios tarptautinės konvencijos? Baigiu, paskutinis puslapis. Todėl stovėdama šioje aukštoje Seimo tribūnoje pirmą kartą ir paskutinį gyvenime, tiesiogiai kreipiuosi į jus, pirmuosius valstybės asmenis. O jei ji jūsų valia ir valstybės vardu 2012 m. Baigti noriu gerbiamo kunigo Grigo, Roberto Grigo eilėmis „Mergaitės ašara“. Jis ten beveik kasdien būdavo kartu su kitais šešiais kunigais kentėjusiais. Tiktai išdavęs vaiką NIEKAS. Amen, Aleliuja. Dievas mus myli, laukia mūsų, už mus mirė ant kryžiaus, tapęs žmogumi, ir pasufleravo, iš ko mes būsime amžinybėje teisiami, tikintys ir netikintys, nesvarbu iš kokios rasės: „Buvau alkanas - pamaitinai, buvau nuogas - aprengei, buvau ištroškęs - pagirdei, buvau ligonis - aplankei, buvau pakeleivis - priėmei, buvau kalinys - atėjai, ištiesei ranką. Ateik į amžiną džiaugsmą“. Sakau: „Viešpatie, aš tavęs nepažįstu“. „O tada, kada tu ištiesei ranką tam mažiausiam, nepažįstamam, kuris į tave kreipėsi, tu padėjai man. Ir atvirkščiai. Dieve, saugok, kad nei vienas ten nenueitume. - - -Prezidentės atsakymą N. Sadūnaitė išgirdo netrukus - tiesa, pašnibždėtą į ausį. Eidama pro šalį D. Grybauskaitė stabtelėjo paspausti rankos ir buvo šios seseriškai apkabinta. „Pirmoji Laisvės premijos laureatė motina, vienuolė, Lietuvos laisvės gynėja Nijolė Sadūnaitė turbūt labiausiai pasaulyje žinoma sovietinės Lietuvos politinė kalinė. Jos veikla ginant Katalikų bažnyčios teises, jos asmeninė akistata su totalitarine sovietų sistema, jos kalba sovietų valdžios nesankcionuotame antisovietiniame mitinge 1987 m. rugpjūčio 23 d. padarė ją žinoma visame laisvajame pasaulyje. Sovietinės Lietuvos sesuo N. N. Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune, Jono Sadūno ir Veronikos Sadūnienės (Rimkutės) šeimoje. N. Sadūnaitė mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. Mokslus baigė 1955 m. Po metų įstojo į Šv. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją Panevėžyje. Amžinuosius įžadus davė 1963 m. Į sovietinio saugumo akiratį N. Sadūnaitė pateko 1970 metais, kai ėmėsi ginti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 m. ji slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Jos dėka šis dokumentas pasirašytas daugiau nei 17 tūkst. Nuo 1974 m. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti ir platinti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką - žymiausią sovietmečiu leistą pogrindinį žurnalą, fiksavusį sovietų valdžios pažeidimus tikinčiųjų teisių ir laisvių srityje. Už tai 1974 m. suimta ir nuteista laisvės atėmimu trejiems metams sunkiųjų darbų kalėjime ir trejiems metams tremties. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje ir kitose vietose Sibire. 1980 m. grįžusi į Lietuvą ir toliau dalyvavo leidžiant Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Nuo 1982 m. ji Lietuvoje gyveno nelegaliai, slapta susitikdavo su disidentais Maskvoje. 1987-1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama narkotikais ir radiacija, tačiau nepalūžo. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo ji kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge. Po to vėl buvo KGB tardoma bei persekiojama. Lietuvos ypatingajame archyve išlikusi N.
Išlikusių įrodymų ir visuomenės aktyvumo analizė
Buvusi Seimo narė Neringa Venckienė sekmadienį socialiniame tinkle parašė, jog vasario 19 d. Deimantei sukanka 20 metų. „Kur ji dabar“ - klausia teta. Šį klausimą visuomenininkai Klaipėdos centre uždavė jau 141-ąjį kartą. Jie čia renkasi kiekvieno mėnesio 17-ąją dieną jau daugiau kaip dešimt metų. Tam, kad prisimintų visą Lietuvą sukrėtusią ir klausimų vis dar keliančią Garliavos istoriją, bei atkreiptų dėmesį į šiuo metu šalį krečiančias negeroves. Viena iš šios akcijos aktyvisčių - Virginija Jurgilevičienė - mano, kad pedofilijos klanas iš tiesų egzistuoja. 17 diena pasirinkta ne šiaip sau - 2012 m. gegužės 17-ąją buvo įvykdytas Deimantės Kedytės perdavimas, kai 240 pareigūnų ir antstolė iš Venckų namų išplėšė mergaitę ir perdavę motinai Laimutei Stankūnaitei. Bėgant metams žmonių, kurie bet kokiu oru ir bet kuriomis sąlygomis ateitų šį klausimą užduoti, vis mažėjo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tą kiekvieno mėnesio dieną nedrįso net į darbą atvažiuoti ir išvažiuoti pro paradines duris. Ji važiuodavo iš kitos pusės. Ko bijoti? Niekas iš mūsų niekada nebuvome nusiteikę agresyviai. Bet gal tai yra gėda ir kaltės jausmas? Mes rašėme laiškus, bet į juos būdavo atsakoma ne apie tai, ko klausiama. Vieną kartą į mūsų ilgą ir išsamų laišką buvo atsakyta kone dviem sakiniais, kurie skambėjo maždaug taip: „Ačiū, kad domitės. 2022 m. gegužę, suėjus dešimčiai metų po Garliavos šturmo, Vilniuje tokia akcija įvyko paskutinį kartą. Bet panaši iniciatyva visą šį laiką vyko Klaipėdoje. Ir ji vyksta iki šiol. „Po mergaitės perdavimo kilo mitingai įvairiuose miestuose. Vėliau sužinojome, kad J.Noreikaitė Vilniuje vykdo tokią akciją, šiuo pavyzdžiu pasekėme mes. Iš pradžių degdavome žvakutes, sniege rašydavome žodį „TIE-SOS". Šiandien tie, kurie vis dar ateina, yra čia dėl įvairių priežasčių. Kai išgirdome, kad akcija Vilniuje nebetęsiama, svarstėme, ar sustoti ir mums. Šis žmogus kategoriškai prieš tokią idėją, nes jis laikosi nuomonės, kad tuometis policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis ir jo pavaduotojas Renatas Požėla elgėsi neteisėtai ir turi būti nubausti. Mes buvome tie, kurie 2012 m. važiavome į Garliavą, bendravome su ten budinčiais žmonėmis. Matėme, kad vaikas ten tikrai nėra skriaudžiamas. Tiems, kurie ten buvo, visiškai aišku, kad nusikaltimai buvo priskirti ne tiems žmonėms, kurie juos vykdė. Jeigu susitaikysime su šia neteisybe, prarasime savo tautinį orumą. - Tuo metu Klonio gatvėje budėję žmonės vėliau buvo vadinami patvoriniais, violetiniais, buvo marginalizuoti, išstumti į visuomenės paraštes. - Aš 1992 m. įkūriau daugiavaikių šeimų bendriją ir nuo to laiko visuomet buvau visuomeninėje veikloje. Tad darbo iš manęs atimti niekas negalėjo. Taip, buvome išvadinti tinginiais, neva nieko nedirbame, nes ne tik čia renkamės, bet dalyvaujame tarybos posėdžiuose. Vytautas Čepas, dar būdamas tarybos nariu, mus buvo išvadinęs darmajedais (dykaduoniais - liet.k.). Mes ateiname paklausti ne tik, ar dar gyva Deimantė, bet keliame ir kitus svarbius klausimus. Ateiname, nes norime susieti tai, kas buvo praeityje, su šiandienos Lietuva. Čia ateina žmonės, kurie negali neateiti, nors ir nėra niekieno kviečiami. - Labai norėtume, kad ji būtų gyva... Mes manome, kad ji yra pedofilijos liudininkė. O ar liudininkai išlieka gyvi, kai aplink buvo tiek mirčių... Kas nutiko su ta mergaite, kuri šiandien jau yra suaugusi, mes nežinome. Nežinome, ar gyva jos mama, Laimutė, kuri taip pat pateko į šį verpetą. Gal tarp gyvųjų jau nėra nei Laimos, nei Deimantės? Jeigu taip yra, tie, kas tokį nusikaltimą įvykdė, aiškintų, kad jos yra įslaptintos liudininkės. - Teismai pasakė, kad pedofilijos nebuvo, Drąsius Kedys miręs, kaip ir tie, kurie buvo kaltinti pedofilija. - Jeigu pedofilijos nebuvo, kam ją taip saugoti? Daugybė žmonių to klausia. Nei mergaitė, nei jos mama nebuvo pavojingos visuomenei. Kam jas įslaptinti? Žinote, kai mes kiekvieną mėnesį stovime toje aikštėje, kai kurie žmonės prieina ir klausia, kodėl mes čia. Dalis visuomenės atminties jau ištrinta. Bet kai kurie vis dar atsimena. Mes esame tos istorijos dalyviai, stebėtojai ir manome, kad buvo ne taip, kaip mums aiškina. Tai tikrai nebuvo vienos šeimos istorija. Žinote, maždaug 1994 m., praėjus porai metų po to, kai įkūriau daugiavaikių šeimų bendriją, į organizacijos veiklą įsijungė pedofilas. Atrodė malonus žmogus, pateikė save skurstančių šeimų gelbėtoju. Pasirodo, jis buvo išsinuomavęs bendrabučio kambariuką, ieškojo šeimų, kurios vartoja alkoholį, neprižiūri savo vaikų. Paaiškėjo, kad tai žmogus, turintis ir daugiau pažįstamų su panašiais pomėgiais. Aš jau tada supratau, kad tai tinklas. - Manau, kad ir buvęs Seimo narys Kristijonas Bartoševičius galėjo veikti ne vienas, yra susijusių žmonių. Bet baudžiamas tik jis vienas. Mes pamatome tik atskirus atvejus, bet net ir jiems paaiškėjus, niekas nieko nesako apie tą tinklą. Mane dažnai kaltina, kad kuriu sąmokslo teorijas, bet sprendžiant iš mūsų patirties su pedofilu organizacijoje, atrodo, kad tas tinklas buvo dar sovietiniais laikais. Gal mes, išsikovoję Nepriklausomybę, nepamatėme, kas yra mūsų valdžioje? Gal jie ir sėdi ten nuo 1990 m. ir jokia Lietuva jiems net nerūpi?
Gintautas Mažeikis | Ar Trumpas pralaimės karą prieš Iraną? | Iš esmės
Nuo 2012 m. gegužės 17 d. praėjo daugiau nei 80 mėnesių, o Deimantės Kedytės byla vis dar nėra visiškai išaiškinta. Ši istorija kelia daug klausimų apie teisingumą, vaikų apsaugą ir teisėsaugos institucijų veiksmus Lietuvoje.
Vito Tomkaus trigrašis: Dėl viešo seksualinių nusikaltėlių registro paskelbimo... Išklausęs įvairias diskusijas, aš taip iki galo ir nesupratau: ar valdžia nori apsaugoti mūsų vaikus nuo pedofilų ar nori pedofilus apsaugoti nuo piktų žmonių žvilgsnio? Jeigu ji net pasiryš pagaliau paviešinti pedofilų duomenis be jų nuotraukų - rezultatas bus lygus nuliui. Juk šiais susvetimėjimo laikais kaimynai savo kaimynų dažnai nepažįsta! Todėl net perskaičius, kad Petraitis ar Antanaitis yra pedofilas, niekas nežinos kaip apsaugoti savo vaikus nuo pedofilo, kuris neaišku kaip atrodo? Dar pamenu, kaip tarybiniais laikais parduotuvių vitrinose iškabindavo girtuoklių nuotraukas su užrašu: "Jie daro gėda mūsų miestui!" Būdavo labai efektyvu. Bet pedofilai dažniausiai užima labai aukštus postus mūsų visuomenėje, todėl jiems gėdytis prie pareigų nepritinka.
Rugsėjo 7 d. „Buvo toliau apklausinėjami liudytojai ir liudijo N. Daugiau jokios informacijos iš teismo nei valstybinė, nei nepriklausoma žiniasklaida neskelbia. Ekspertai.eu primena, kad rugsėjo 4 d. Pasak N. Vaizdai. Rugsėjo 7 d. teismo posėdyjeĮ Neringos Venckienės argumentus, kad 2016 m., kai Deimantei Kedytei buvo 12 metų ir ji buvo apklausta dar vienoje byloje, kurioje mergaitė laikoma advokato Gintaro Černiausko už rankos laisvai kalbėjo lietuviškai, advokatė N. N. Grubliauskienės teigimu, dabar Deimantė Kedytė kalba užsienio kalba, tačiau kokia - nenurodė. Ekspertai.eu taip pat primena, kad 2018 metų sausio 13 d. Laisvės premijos laureatė Nijolė Sadūnaitė sakydama kalbą Seime prezidentės Dalios Grybauskaitės, Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio ir premjero Sauliaus Skvernelio iki 2018 m. vasario 16 dienos, Lietuvos šimtmečio minėjimo, reikalavo pateikti neginčijamus įrodymus, kad 2012 m. gegužės 17 d. Prezidentė dar Seimo salėje iš karto į ausį N. Sadūnaitei pašnibždėjo, kad niekada nežinojo ir nežino kas atsitikę su vaiku, o premjeras nurodė, kad N. Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės kreipimasis į tautą 2012 m. Kas Sadūnaitei į senatvę ko uždavė? Gerbiau ankščiau, bet didybės apimta su Varkala visai nusivaziavo. K. Donelaičio 40, Kaunas, advokatės Neringos Grucenzūrauskienės kontora... Negalėdami pateikti neginčijamų įrodymų,kad ji gyva, šlykštynės netingi prifantazuoti idiotiškiausių kliedesių, bekurdami "tą įrodančias" iliuzijas. Net juokas ima,kai palygini naujesnius su senesniais,nes vieni kitiems prieštarauja. Tai atmintis ištrinta,tai staiga tampa tokia, kad prisimena daugiau,negu žinoti galėjo,vėliau supsichuoja ir paveldi kažkokį akcentą...Pati grucenzūrauske - apsisaukele " teisininke". Nes biografijos apie ja, taip ir nepavyko uztikti. Kazi ka ji baigus? tamstai beretiniam debiloidui, suprantama, sunku/neįmanoma suvokti, kad iš totalios paslapties žmonių galvose visada natūraliai gimsta milijonai įvairiausių versijų :) - būtent iš ten, o ne iš kur nors kitur, gimė visos religijos, po šiai dienai darančios iš homo sapiensų beveik gyvuliukus................., - ir tas “fenomenas“, jei tamstai tai naujiena, vyksta nuo tų laikų, kai apie jokį stabuko jėzuliuko “gimimą“ bei “atsigavimą“ nebuvo fantazuojama net tose teritorijose, kurias dabar milijonai pasaulio veršių laiko “šventąja žeme“, o “jėzuliukiškas“ pasakas vertina aukščiau įstatymų :))) - ir dar : jei tamsta klounas turi bent pusmečio atmintį, tai puikiai prisiminsi, kad net piketais prie daukantinės bankomatūros visuomenei nepavyko sužinoti, ar gyva deimantė :) - dabar gi, netikėtai paaiškėjo, kad yra puikiai žinančių, kad ji yra gyva, kur jinai yra , ir netgi kokia kalba , kaip kalba, ir kokia kalba nekalba deimantė :)))))) - tu apsispersk, pagaliau, ko tu nori, beretozoide bukasasai !!! Sąmokslo teorijų šalininkai ką tik tvirtino, kad Kedgtes nebėr gyvos. Dabar aiškina, kad ji kalba su akcentu. Aosispręskit pagaliau meluodami: jeigu kalba nors ir su akcentu, tai gak gyva. Ar kaip? Nuo kada akcentas nepriimamas? 87-ą kartą minimę 17-ą mėnesio dieną! 87-i mėnesiai, kai neteisybei ir melui nėra užkirstas kelias. Pagrobta 2012-aisiais gegužės 17 d. Deimantė Kedytė, 8-erių metų mergaitė, išdrįsusi kalbėti apie seksualinę skriaudą prieš ją. Įtakingas nusikaltimo pasaulis, pasitelkęs jėgą, pradangino šią mergaitę nežinioje. Tačiau ir toliau mes, geros valios žmonės, Deimantės gynėjai, visiems, nuskriausdusiems nekaltą Vaiką, visiems, tebeskriaudžiantiems nekaltus žmones, kasdien užduosime tą patį klausimą „Ar dar gyva Deimantė?” Su tuo klausimu nusivesime kiekvieną, pravirkdžiusį šią Mergaitę ir į Dievo Teismą, kuriame nebebus vietos melo pergalei.
