Dauno sindromas - tai genetinė liga, sukelianti papildoma chromosoma ląstelėje. Šia liga sergantys vaikai paprastai būna žemesni, dažnai skundžiasi elgesio ir mokymosi sutrikimais. Manoma, jog vien Jungtinėje Karalystėje gyvena maždaug 60 tūkst. Dauno sindromą turinčių žmonių. Vienas iš 691 kūdikių serga Dauno sindromu. Anomalijos priežastys nėra žinomos.
Remiantis statistiniais duomenimis, 2009 metais Jungtinėje Karalystėje buvo atlikti 127 abortai moterims, nešiojusioms mėgintuvėlyje pradėtą gyvybę. Specialistų teigimu, pagrindinė priežastis, kodėl moterys nuspręsdavo nutraukti nėštumą - Dauno sindromas. Dėl šios priežasties buvo nutrauktas 31 nėštumas. Šis skaičius net tris kartus didesnis nei 1999 metais. Antra pagal populiarumą priežastis nutraukti nėštumą - vaisiaus apsigimimas (19 atvejų). Trečioje vietoje liko Edvardso sindromas - dar viena genetinė liga, kai vaisius turi papildomą chromosomą. Oficialiai fiksuoti nėštumo nutraukimo priežastį nėra privaloma, todėl gali būti, jog tikrieji skaičiai dar didesni. Tiksli aborto priežastis nenurodyta 22 atvejais. Laikotarpyje nuo 2005 iki 2009 metų Jungtinėje Karalystėje buvo nutraukti 123 nėštumai - būtent dėl to, kad vaisiui diagnozuotas Dauno sindromas.
Informuojama, jog per pastaruosius penkerius metus iš viso buvo nutraukti 123 nėštumai su vaisiumi, pradėtu mėgintuvėlyje, kai motinos sužinojo, jog po širdimi nešioja Dauno sindromu sergantį vaiką. Dažnai abortą pasidaro moterys, metų metus bandžiusios pastoti ir išleidusios nevaisingumo gydymui po keliolika tūkstančių svarų.
Prieš abortus pasisakančios organizacijos aktyvistai teigia, jog abortų statistika po apvaisinimų mėgintuvėlyje atskleidžia - moterys vaikus suvokia kaip kažkokią prabangos prekę, už kurią gali pakloti nemenką sumą pinigų, tačiau vėliau gali be gailesčio jos atsisakyti, jei paaiškėja, jog ji nėra tokia tobula, kaip kad tikėtasi.
JAV 9 iš 10 kūdikių, kuriems iki gimdymo diagnozuojamas Dauno sindromas, gyvenimas baigiamas abortu. Visgi oponuojantiems Demokratų partijos atstovams pavyko išsikovoti, kad esant ginčui dėl įstatymo, valstijos mokesčių mokėtojų lėšos nebūtų skiriamos teisminiam atstovavimui ir kad moterys nebūtų verčiamos atskleisti aborto priežasčių. Už abortą pasisakančių aktyvistų grupelė akto pateikimo gubernatoriui dieną protestavo šalia Senato. Vėliau tai darė ir liūdnai pagarsėjusios Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos (angl. Planned Parenthood Federation of America).
J. Kasichiaus parašo dėka Ohajas taptų ketvirtąja valstija, uždraudusia abortuoti Dauno sindromu sergančius embrionus. Įstatymas, saugantis negimusių kūdikių, galimai sergančių Dauno sindromu, gyvybę praėjusią savaitę nusiųstas pasirašyti valstijos gubernatoriui Johnui Kasichiui. Dauno sindromu sergančiųjų nediskriminacijos aktas priimtas Ohajo Senate ir Atstovų rūmuose. Gubernatorius aktą pavadino priimtinu ir žadėjo jį pasirašyti. CNN duotame interviu J. Maždaug 90 proc. negimusių kūdikių, kuriems diagnozuojamas Dauno sindromas, yra abortuojami, net jei chromosomų anomalija netrukdo šia liga sergantiems žmonėms nugyventi pilnaverčius gyvenimus.
Abortų skaičius dėl Dauno sindromo toks didelis, kad Europos teisės ir teisingumo centras (angl. European Center for Law and Justice) kreipėsi į JT Žmogaus teisių tarybą vadindamas šią praktiką „modernia eugenikos ir rasizmo forma“.
Pagal šį įstatymą tokį abortą atliekantys medikai arba klinikos būtų baudžiami iki 5 tūkst. JAV dolerių baudomis, įkalinimu iki 18 mėnesių arba veiklos licencijos atėmimu.
Judėjimo už gyvybę Live Action teigimu, tėvai dažnai yra nepakankamai informuojami apie Dauno sindromu sergančiųjų gyvenimą: „Jie neinformuoti apie mokslo ir medicinos pažangą, kuri leidžia Dauno sindromu sergantiesiems nugyventi pilnavertiškus gyvenimus. Šiandien žmonės, turintys Dauno sindromą, gali gauti tokį patį išsilavinimą kaip ir kiti, daugelis iš jų gyvena savarankiškai, netgi susituokia ir randa darbus“.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, eugenikos aspektas, kalbant apie abortus, atsiskleidžia per ligotų kūdikių atranką. Lietuvoje Sveikatos apsaugos ministerijos pernai parengtas, bet dar nepriimtas abortų tvarkos aprašas gydytojams pateikė gerokai išplėstą sąrašą indikacijų, kurioms esant derėtų nėščiosioms rekomenduoti abortą ir leisti jį daryti iki 22 nėštumo savaitės bei finansuoti iš Privalomojo sveikatos draudimo lėšų. Tarp tokių indikacijų SAM įrašė ne tik Dauno sindromą, bet ir nesusiformavusios plaštakos bei panašias negalias, su kuriomis galima ir norisi gyventi.
XX a. aštuntajame dešimtmetyje Danija pradėjo siūlyti prenatalinius Dauno sindromo tyrimus vyresnėms nei 35 metų motinoms. Anuomet tai buvo sprendimas, paremtas praktiniais sumetimais. Argumentuota tuo, kad tyrimo išlaidos yra kur kas mažesnės nei vaikelio visą jo gyvenimą truksianti priežiūra proto negalią turinčių vaikų globos namuose. Taigi galima nesunkiai numanyti, kad buvo siekiama užkirsti kelią sunkiam ir nelaimingam vaikelio gyvenimui. Tačiau bėgant metams visuomenės požiūris ir komunikacija keitėsi. Jau 1994-ųjų retorika buvo kur kas švelnesnė ir testai buvo pristatomi kaip galimybė pasirinkti - auginti genetinį sutrikimą turintį vaikelį, ar ne. Taip pat nebeliko ir iki tol savaime suprantamo gydytojų spaudimo. 2004 metais Danija tapo viena pirmųjų valstybių, pradėjusių nėščiosioms siūlyti atlikti Dauno sindromo testą, nepriklausomai nuo amžiaus ir kitų rizikos faktorių, kurie galėtų padidinti apsigimimo tikimybę. Viešai buvo teigiama, kad šalis galės „išsivaduoti“ nuo Dauno sindromo ir, atrodo, galima teigti, jog šį tikslą įgyvendinti pavyko. Todėl, pavyzdžiui, 2019 m. Danijoje gimė vos 18 Dauno sindromą turinčių kūdikių. Tiesa, vos 7 vaikelių tėvai žinojo apie galimą riziką.
Paskutiniai duomenys rodo, jog, sužinojusios apie didelę Dauno sindromo riziką, JAV (1995-2011 m.) nėštumą nutraukia 67 proc. moterų, Prancūzijoje - 77 proc. (2015m.), Danijoje - 98 proc. (2015m.). O Islandijoje, kurios populiacija yra maždaug 330000, per metus gimsta 1 ar 2 Dauno sindromu sergantieji (kartais dėl to, kad prenatalinio tyrimo rezultatai nebuvo tikslūs).
Dauno sindromo diagnostika ir abortų priežastys
Dauno sindromas kaip 21 chromosomos trisomija buvo įvardintas Dr. Jérôme Lejeune 1959 m. Vienas iš dažniausiai nustatomų genetinių sutrikimų yra Dauno sindromas (21 chromosomos trisomija, t.y., kai vietoje dviejų 21 poros chromosomų žmogus turi tris chromosomas). Juo serga 1 iš 700 naujagimių. Normaliam vaisiaus vystymuisi reikalingos 2 ir tik 2 kiekvienos chromosomų poros chromosomos. Trisomijos atveju dažniausiai sutrinka pagrindinių sistemų (centrinės nervų, širdies ir kraujagyslių, šlapimo ir lytinių organų) vystymasis. Vaikai, turintys genetinius sutrikimus, išsiskiria ir tam tikromis fizinėmis savybėmis ir yra panašesni vienas į kitą nei į savo tėvus. Tiesa, Dauno sindromu sergančiųjų prognozė yra gera, dabar daugelis iš jų gali džiaugtis gyvenimu ir sulaukti vidutiniškai 60 metų.
Kad vaikas serga Dauno sindromu, galima sužinoti dar prieš jam gimstant apžiūrint nėščiąją, taip pat ir po gimimo. Vienu ar kitu atveju reikalingi citogeniniai tyrimai. Nėštumai, kuriems diagnozuotas Dauno sindromas neretai yra nutraukiami. Diagnostikos metodai:
- Ultragarso tyrimas.
- Padidėjęs vaisiaus sprando skaidrumas - rodiklis dėl galimo Dauno sindromo.
- Kraujo tyrimai.
- Vaisiaus vandenų bei placentos tyrimai.
Ištyrus, jog vaikas gims su Dauno sindromu, dažniausiai tokie nėštumai nutraukiami. Tokiems žmonėms galima padėti tik bandant sumažinti simptomų keliamus nepatogumus.
Visgi prenataliniai testai gali klysti. Judėjimo už gyvybę Live Action teigimu, tėvai dažnai yra nepakankamai informuojami apie Dauno sindromu sergančiųjų gyvenimą: „Jie neinformuoti apie mokslo ir medicinos pažangą, kuri leidžia Dauno sindromu sergantiesiems nugyventi pilnavertiškus gyvenimus. Šiandien žmonės, turintys Dauno sindromą, gali gauti tokį patį išsilavinimą kaip ir kiti, daugelis iš jų gyvena savarankiškai, netgi susituokia ir randa darbus“.
Įdomu tai, kad Danijoje nemažai kūdikių, turinčių Dauno sindromą, gimsta tėvams, kurie, atlikę genetinių sutrikimų testą, gavo klaidingą rezultatą. Testų rodyta tikimybė, kad vaikelis gims su Dauno sindromu, buvo tokia maža, kad gydytojai nematė prasmės atlikti pakartotinius tyrimus. Kas žino, kaip šios poros būtų pasielgusios tuo atveju, jeigu būtų žinojusios tikrąją situaciją? Visgi kaip kad testas gali parodyti suklaidinti, pateikdamas itin mažos rizikos genetinio sutrikimo rezultatus, taip ir - itin didelės.
Visai neseniai teko girdėti pasidalinimą apie atvejį Lietuvoje. Atlikus vaisiaus genetinių ligų rizikos testą paaiškėjo, kad tikimybė, jog gims vaikelis, turintis Dauno sindromą, yra didesnė nei 97 %. Pora šią žinią priėmė su dideliu skausmu. Jie svarstė, kaip keisis jų gyvenimas susilaukus genetinį sutrikimą turinčio vaikelio ir ar jie bus pajėgūs priimti šiuos gyvenimo pokyčius. Nors šeima iškart nusprendė auginsianti vaikelį nepaisant galimai kilsiančių sunkumų, tačiau visas nėštumo laikotarpis buvo lydimas baimės ir ašarų. Tačiau gimus jų sūnui paaiškėjo, kad šis - visiškai sveikas. Todėl kyla klausimas - o kiek iš tų kūdikių, kurių tėvai dėl testo rezultatų nusprendė pasirinkti abortą, buvo sveiki?
Visuomenės požiūris ir pasirinkimai
Pasmerkti nelaimingam gyvenimui. Sunku teigti, kad šeimos abortą kaip galimą sprendimo būdą pasirenka iš nežinojimo ar pernelyg menko informuotumo. Norisi tikėtis, kad su tokia situacija susidūrusios poros ieško informacijos internete, kreipiasi į medikus, prašo patarimo šeimų, auginančių vaiką/-us, turinčius Dauno sindromą, ir gauna išsamią informaciją.
Baimė kyla iš nežinojimo ir visuomenėje nusistovėjusių mitų. Todėl reikėtų pradėti nuo to, kad tai nėra sunkiai protiškai atsilikę asmenys. Jie lygiai taip pat kaip ir visi vaikai gali mokytis valstybinėse mokyklose, dalyvauti popamokinėse veiklose. Kaip rodo JAV patirtis, jie gali netgi sėkmingai baigti aukštąsias mokyklas. Todėl kiekvienas iš teiginių, tokių kaip kad „išsivaduoti iš Dauno sindromo“, „turėti laisvę rinktis ir neužsikrauti naštos“ arba „nepasmerkti nelaimingam gyvenimui“, yra tarytum atskiras dūris į paširdžius.
Sarah Zhang straipsnyje The Last Children of Down Syndrome teigiama, kad Danijos visuomenėje abortų tema nėra vengtina ir žmonės atvirai ja dalinasi, tačiau kalbant apie abortus, susijusius su Dauno sindromo testo rezultatais, yra kiek kitaip. Danijos visuomenė laiko save tolerantiška ir deklaruoja, jog svarbu, kad joje būtų įvairių žmonių. Todėl moterys, kurios galiausiai pasirenka abortą dėl Dauno sindromo rizikos, tarytum nebesijaučia visuomenės dalimi. Jos turi pripažinti, kad mąsto kitaip nei visuomenės dauguma. Galbūt net kitaip, nei prieš kurį laiką mąstė jos pačios.
Visgi vargu, ar teisinga palaikyti tvirtinančius, kad laukiant vaikelio gimimo reikia apgalvoti įvairius scenarijus. Net ir skausmingus. Ar tikrai reikia temdyti džiaugsmą keliantį laukimą baimėmis ir nerimu? Ypač jeigu jie nepagrįsti.
Viena vertus, galime sakyti, kad tobulėjanti medicina ir geresnė priežiūra daugiau nei dvigubai pailgino jų gyvenimo trukmę, besikeičiantis požiūris į genetinį sutrikimą turinčiuosius suteikia geresnių galimybių mokytis (tai reiškia, kad dauguma Dauno sindromą turinčių vaikų išmoks skaityti ir rašyti). Svarbu atkreipti dėmesį, kad Danijos valstybės įstatymai yra palankūs proto negalią turintiesiems. Pavyzdžiui, Dauno sindromą turintiems asmenims užtikrinama teisė į sveikatos priežiūrą, išsilavinimą. Netgi kompensuojamos platesnei pėdai pritaikytos avalynės išlaidos. Be to, proto negalią turintys asmenys yra sėkmingai integruojami į visuomenę, darbo rinką, jie jaučiasi visaverčiais visuomenės nariais. Be to, panašios tendencijos stebimos ir visoje Vakarų Europoje.
Taip pat nebeliko ir iki tol savaime suprantamo gydytojų spaudimo. 2004 metais Danija tapo viena pirmųjų valstybių, pradėjusių nėščiosioms siūlyti atlikti Dauno sindromo testą, nepriklausomai nuo amžiaus ir kitų rizikos faktorių, kurie galėtų padidinti apsigimimo tikimybę. Viešai buvo teigiama, kad šalis galės „išsivaduoti“ nuo Dauno sindromo ir, atrodo, galima teigti, jog šį tikslą įgyvendinti pavyko. Todėl, pavyzdžiui, 2019 m. Danijoje gimė vos 18 Dauno sindromą turinčių kūdikių.
Kaip kad ironizuojama, gyvename laikais, kurie yra ir patys geriausi Dauno sindromą turintiesiems, ir kartu - patys blogiausi. Viena vertus, galime sakyti, kad tobulėjanti medicina ir geresnė priežiūra daugiau nei dvigubai pailgino jų gyvenimo trukmę, besikeičiantis požiūris į genetinį sutrikimą turinčiuosius suteikia geresnių galimybių mokytis (tai reiškia, kad dauguma Dauno sindromą turinčių vaikų išmoks skaityti ir rašyti).
Visgi, statistiniai duomenys nėra tokie iškalbingi dėl atskirose valstybėse galiojančios tvarkos. Pavyzdžiui, Lietuvoje genetiniai tyrimai yra privalomi (ir kompensuojami) tik tuomet, kai vaikelio mamai yra 35-eri (arba daugiau), o tėvui 42-eji (arba daugiau). Kitais atvejais šie tyrimai yra pasirinktini.
Galima numanyti, kad būsimus tėvus lydi įvairios baimės, paskatinančios rinktis abortą. Visų pirma tėvai gedi… savo lūkesčių neatitikimo. Juk jie laukdami vaikelio tikisi, įsivaizduoja, kaip juo rūpinsis, su kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais susidurs. Pora galbūt net ir įsivaizduoja kokius nors konkrečius gyvenimo įvykius kaip kad vaiko sporto ar kūrybinės veiklos pasiekimai, brandos atestatų įteikimas, studijos, vedybos ir t. t. Poros pripažįsta bijančios kitokių gyvenimo pokyčių, nei tikėtasi, bei įsipareigojimo rūpintis vaiku visą gyvenimą. Juolab kad nerimą kelia ir vaiko priežiūra tuo metu, kai to dėl senatvės, ligos ar mirties nebegalės daryti jo tėvai. Galiausiai pasirinkimas auginti Dauno sindromą turintį vaikelį taip pat gali atrodyti neatsiejamas nuo visuomenės, draugų atstūmimo arba nutolimo ir aplinkinių gailesčio.
„Tai yra tavo gyvenimas ir tu turi nuspręsti, koks jis bus. Mes nelaikome aborto nužudymu, o žiūrime į tai kaip į pabaigą. Nutraukiamas gyvenimas, kuris galėjo būti labai komplikuotas, išvengiama vaiko ir šeimos kančios. Manau, tai teisingesnis požiūris.
Viena vertus, galime sakyti, kad tobulėjanti medicina ir geresnė priežiūra daugiau nei dvigubai pailgino jų gyvenimo trukmę, besikeičiantis požiūris į genetinį sutrikimą turinčiuosius suteikia geresnių galimybių mokytis (tai reiškia, kad dauguma Dauno sindromą turinčių vaikų išmoks skaityti ir rašyti). Svarbu atkreipti dėmesį, kad Danijos valstybės įstatymai yra palankūs proto negalią turintiesiems. Pavyzdžiui, Dauno sindromą turintiems asmenims užtikrinama teisė į sveikatos priežiūrą, išsilavinimą. Netgi kompensuojamos platesnei pėdai pritaikytos avalynės išlaidos. Be to, proto negalią turintys asmenys yra sėkmingai integruojami į visuomenę, darbo rinką, jie jaučiasi visaverčiais visuomenės nariais. Be to, panašios tendencijos stebimos ir visoje Vakarų Europoje.
Tačiau statistiniai duomenys nėra tokie iškalbingi dėl atskirose valstybėse galiojančios tvarkos. Pavyzdžiui, Lietuvoje genetiniai tyrimai yra privalomi (ir kompensuojami) tik tuomet, kai vaikelio mamai yra 35-eri (arba daugiau), o tėvui 42-eji (arba daugiau). Kitais atvejais šie tyrimai yra pasirinktini.
Galima numanyti, kad būsimus tėvus lydi įvairios baimės, paskatinančios rinktis abortą. Visų pirma tėvai gedi… savo lūkesčių neatitikimo. Juk jie laukdami vaikelio tikisi, įsivaizduoja, kaip juo rūpinsis, su kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais susidurs. Pora galbūt net ir įsivaizduoja kokius nors konkrečius gyvenimo įvykius kaip kad vaiko sporto ar kūrybinės veiklos pasiekimai, brandos atestatų įteikimas, studijos, vedybos ir t. t. Poros pripažįsta bijančios kitokių gyvenimo pokyčių, nei tikėtasi, bei įsipareigojimo rūpintis vaiku visą gyvenimą. Juolab kad nerimą kelia ir vaiko priežiūra tuo metu, kai to dėl senatvės, ligos ar mirties nebegalės daryti jo tėvai. Galiausiai pasirinkimas auginti Dauno sindromą turintį vaikelį taip pat gali atrodyti neatsiejamas nuo visuomenės, draugų atstūmimo arba nutolimo ir aplinkinių gailesčio.
Lietuvoje Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, 2013 m. šalyje gyveno 445 Downo sindromą turintys vaikai iki 17 metų ir 242 suaugusieji. 2012 m. gimė 32 kūdikiai, turintys šį sindromą. Kiek šeimų pasirinko negimdyti tokių vaikų, neaišku.
Spalio 29 d. akcija „Renkuosi gyvybę“ įvairiose Lietuvos vietose vėl uždegė žvakutes kiekvienam tėvų pasirinkimu nužudytam kūdikiui atminti. O lapkričio 23 d. minima abortų įteisinimo Lietuvoje diena.
Viena vertus, galime sakyti, kad tobulėjanti medicina ir geresnė priežiūra daugiau nei dvigubai pailgino jų gyvenimo trukmę, besikeičiantis požiūris į genetinį sutrikimą turinčiuosius suteikia geresnių galimybių mokytis (tai reiškia, kad dauguma Dauno sindromą turinčių vaikų išmoks skaityti ir rašyti). Svarbu atkreipti dėmesį, kad Danijos valstybės įstatymai yra palankūs proto negalią turintiesiems. Pavyzdžiui, Dauno sindromą turintiems asmenims užtikrinama teisė į sveikatos priežiūrą, išsilavinimą. Netgi kompensuojamos platesnei pėdai pritaikytos avalynės išlaidos. Be to, proto negalią turintys asmenys yra sėkmingai integruojami į visuomenę, darbo rinką, jie jaučiasi visaverčiais visuomenės nariais. Be to, panašios tendencijos stebimos ir visoje Vakarų Europoje.
Visgi, statistiniai duomenys nėra tokie iškalbingi dėl atskirose valstybėse galiojančios tvarkos. Pavyzdžiui, Lietuvoje genetiniai tyrimai yra privalomi (ir kompensuojami) tik tuomet, kai vaikelio mamai yra 35-eri (arba daugiau), o tėvui 42-eji (arba daugiau). Kitais atvejais šie tyrimai yra pasirinktini.
Galima numanyti, kad būsimus tėvus lydi įvairios baimės, paskatinančios rinktis abortą. Visų pirma tėvai gedi… savo lūkesčių neatitikimo. Juk jie laukdami vaikelio tikisi, įsivaizduoja, kaip juo rūpinsis, su kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais susidurs. Pora galbūt net ir įsivaizduoja kokius nors konkrečius gyvenimo įvykius kaip kad vaiko sporto ar kūrybinės veiklos pasiekimai, brandos atestatų įteikimas, studijos, vedybos ir t. t. Poros pripažįsta bijančios kitokių gyvenimo pokyčių, nei tikėtasi, bei įsipareigojimo rūpintis vaiku visą gyvenimą. Juolab kad nerimą kelia ir vaiko priežiūra tuo metu, kai to dėl senatvės, ligos ar mirties nebegalės daryti jo tėvai. Galiausiai pasirinkimas auginti Dauno sindromą turintį vaikelį taip pat gali atrodyti neatsiejamas nuo visuomenės, draugų atstūmimo arba nutolimo ir aplinkinių gailesčio.
Viena vertus, galime sakyti, kad tobulėjanti medicina ir geresnė priežiūra daugiau nei dvigubai pailgino jų gyvenimo trukmę, besikeičiantis požiūris į genetinį sutrikimą turinčiuosius suteikia geresnių galimybių mokytis (tai reiškia, kad dauguma Dauno sindromą turinčių vaikų išmoks skaityti ir rašyti). Svarbu atkreipti dėmesį, kad Danijos valstybės įstatymai yra palankūs proto negalią turintiesiems. Pavyzdžiui, Dauno sindromą turintiems asmenims užtikrinama teisė į sveikatos priežiūrą, išsilavinimą. Netgi kompensuojamos platesnei pėdai pritaikytos avalynės išlaidos. Be to, proto negalią turintys asmenys yra sėkmingai integruojami į visuomenę, darbo rinką, jie jaučiasi visaverčiais visuomenės nariais. Be to, panašios tendencijos stebimos ir visoje Vakarų Europoje.
Tačiau statistiniai duomenys nėra tokie iškalbingi dėl atskirose valstybėse galiojančios tvarkos. Pavyzdžiui, Lietuvoje genetiniai tyrimai yra privalomi (ir kompensuojami) tik tuomet, kai vaikelio mamai yra 35-eri (arba daugiau), o tėvui 42-eji (arba daugiau). Kitais atvejais šie tyrimai yra pasirinktini.
Galima numanyti, kad būsimus tėvus lydi įvairios baimės, paskatinančios rinktis abortą. Visų pirma tėvai gedi… savo lūkesčių neatitikimo. Juk jie laukdami vaikelio tikisi, įsivaizduoja, kaip juo rūpinsis, su kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais susidurs. Pora galbūt net ir įsivaizduoja kokius nors konkrečius gyvenimo įvykius kaip kad vaiko sporto ar kūrybinės veiklos pasiekimai, brandos atestatų įteikimas, studijos, vedybos ir t. t. Poros pripažįsta bijančios kitokių gyvenimo pokyčių, nei tikėtasi, bei įsipareigojimo rūpintis vaiku visą gyvenimą. Juolab kad nerimą kelia ir vaiko priežiūra tuo metu, kai to dėl senatvės, ligos ar mirties nebegalės daryti jo tėvai. Galiausiai pasirinkimas auginti Dauno sindromą turintį vaikelį taip pat gali atrodyti neatsiejamas nuo visuomenės, draugų atstūmimo arba nutolimo ir aplinkinių gailesčio.
Šeima kasdien stengiasi priimti mažylį su džiaugsmu, bet pripažįsta - tai sunku. „Protu suprantu, kad tai dovana, bet širdimi dar nepriimu, reikės laiko“, - prisipažino N.Išganaitienė. Sutuoktinių pora ne visada taip šventai saugojo negimusią gyvybę. Kai tuokėsi, jie neketino turėti daug vaikų. Vienas ar du, ir viskas. Kaip ir daugeliui, jiems rūpėjo karjera, atlyginimas, kelionės.
Filosofiją studijavę jaunuoliai artimiau susipažino ne kur nors pamaldose, bet per pirmakursių krikštynas. Juodu taip smagiai šoko, kad Norai lūžo koja. Tris mėnesius ji sėdėjo namuose. „Teko ją lankyti. Taip vienas kitą geriau pažinome, susidraugavome“, - prisimena Vytenis. Po kelerių metų draugystės jaunuoliai susituokė, susilaukė dviejų vaikų. Viskas klostėsi gerai, kol į pasaulį pradėjo belstis Leonas - trečiasis vaikas. Noros ir Vytenio santykius ištiko krizė. „Jei kuris nors iš mūsų tuomet būtų pasiūlęs skyrybas, būtume išsiskyrę“, - įsitikinęs V.Išganaitis. Nora Vyteniui prisipažino galvojanti apie abortą. Ji bijojo būti palikta: „Jei mane paliks su trimis vaikais, ką darysiu? Su dviem dar galėčiau rasti kitą sutuoktinį.“ Santuokos kryžkelėje Išganaičiai nepasuko į skirtingas puses. Šiaip ne taip įveikė krizę ir nusprendė: „Mes savo vaikų nežudysime.“ Jie nutarė susilaukti dar vieno vaikelio. Dvyniai Tumas ir Zoja pasirodė kaip pirmieji saulės spinduliai po audros.
Iš naujo sutuoktinius suklijavo ir netikėta religinė patirtis. Išganaičiai pradėjo lankytis Katalikų bažnyčioje. Nora ir vaikai priėmė krikštą, Vytenis dar vaikystėje buvo pakrikštytas. Iki tol gyvenę tik civilinėje santuokoje, sutuoktiniai priėmė ir Santuokos sakramentą bažnyčioje. Tikėjimas sutuoktiniams davė naują ramstį - bendruomenę ir tikinčias daugiavaikes šeimas. Su jomis Išganaičiai nuolat susitinka Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje, Viršuliškių rajone Vilniuje. Pakito ir vilniečių vertybės. „Prasmė - ne prigraibyti kuo daugiau gyvenimo skanėstų. Vaikai yra brangiausias turtas. Turėdama vaikus suprantu, koks svarbus man yra Vytenis“, - švelniai į vyrą pažiūrėjo Nora. Vytenis antrino žmonai: „Kiekvienas vaikas dar labiau sustiprino šeimą. Vaikai mums padeda patirti pilnatvę.“
Vyriausioji Išganaičių dukra - dešimtokė Ilzė. 11 metų Kipras labai mėgsta futbolą. Kai fotografavome šeimą, jis su bendraamžiais gynė Lietuvos garbę Latvijoje. Trečiasis - Leonas, jam 9-eri. Ketvirtasis ir penktoji - trejų dvyniai Tumas ir Zoja. Downo sindromo paženklintas Ezras - šeštasis. Aštuonių asmenų šeima gyvena trijų kambarių bute mediniame name su keliais kaimynais Vilniaus Žvėryno rajone. Kai vaikai paaugs, tėvai jiems įrengs namo palėpę. Pinigus šeimai uždirba tėvas. Jis darbuojasi rinkos tyrimų srityje, analizuoja sociologinių apklausų rezultatus. Kartais atlyginimą išsimoka ir dovanų vaikams parduotuvę įkūrusi V.Išganaičio žmona. Vis dėlto dažniau savo uždarbį ji vėl investuoja į verslą. Šeima per mėnesį išsisuka su kiek daugiau nei 4 tūkstančiais litų. „Jei turėjome penkiems, turėsime ir šeštam. Aprengti irgi yra kuo“, - nesibaimina sociologinių tyrimų specialistas.
„O tai aborto nesidarysi?“ - taip žinią apie brolį, turėsiantį Downo sindromą, pasitiko vyriausioji Išganaičių dukra Ilzė. Kai mama paaiškino, kodėl nesidarys aborto, šešiolikmetė perprato tėvų logiką. „Jei noriu rudaplaukio vaiko, bet sužinau, jog gims blondinas, nesakau: „Imkime ir pakeiskime kitu.“ Juk vaikas - ne tai, ką galima pakeisti ar perdaryti“, - samprotavo šešiolikmetė, dabar padedanti mamai prižiūrėti brolį. Dešimtokė lanko Žvėryno gimnaziją. Klasės draugai nė puse lūpų nesityčioja iš jos daugiavaikės šeimos. Priešingai - žavisi, kad mergina turi daug brolių ir seserį. Kartais namuose Ilzei pritrūksta tylos ir ramybės. „Įsivaizduok, kaip bus smagu užaugus, kai visi susirinksite vakarienės“, - nuo mažylių pavargusią Ilzę drąsina bendraamžiai. Gausioje šeimoje augančiai merginai nereikia atsisakyti norimų drabužių ar daiktų. „Tėvai stengiasi, kad turėčiau viską, ko reikia“, - sakė dešimtokė. Apie ekonomikos ar matematikos studijas svajojanti moksleivė dar nežino, ar pati norės didelės šeimos, spręsti apie tai anksti.
