Pupų auginimas yra svarbus ne tik dėl ekonominės naudos, bet ir dėl teigiamo poveikio dirvožemiui bei augalų įvairovei. Agronomai pabrėžia, kad pupinių javų auginimo pelningumas nėra vienintelis argumentas plėsti jų pasėlių plotus. Daugybės bandymų rezultatai rodo, kad daugiausia sausųjų medžiagų per ketverius metus buvo gauta toje sėjomainos rotacijos schemoje, kurioje buvo ir pupų. Tai reiškia, kad pupos prisideda prie dirvožemio derlingumo didinimo ilgalaikėje perspektyvoje.

Geras priešsėlis yra kiekvieno ūkininko siekis. Padidėjus auginamų augalų rūšių įvairovei, gerokai padidėja ir mikroorganizmų bioįvairovė dirvožemiuose, palyginti su sėjomaina, kurioje vyrauja migliniai javai ir rapsai. Dėl augalų bioįvairovės dirvožemiuose pastebimai (3-5 %) paspartėja humifikacijos procesas. Nors ir lėtai, tačiau nuosekliai didėja dirvožemių humusingumas.

Iš statistinių duomenų matyti, kad atskiruose šalies ūkiuose aukšto našumo žemėse ir gausiau pupas patręšus galima retkarčiais išauginti net iki 5-7 t/ha sėklų ir dar sukaupti 8-10 t/ha lapų, stiebų ir šaknų sausųjų medžiagų. Skandinavai yra net apskaičiavę humuso susidarymo savikainą - 200 Eur/t. Tokiu atveju pupų auginimo pelningumas dar padidėja 200-300 Eur/ha.

Pupų biologinės savybės ir auginimo sąlygos

Pupa yra vienmetis žolinis augalas, kurio aukštis siekia iki 90-120 centimetrų. Ji turi ilgą liemeninę šaknį ir statų stiebą, poromis priešiškai plunksniškus lapus. Žiedai daugiausia balti ir rausvi, susitelkę po 5-8 į kekes ant papėdlapių, su juodomis aksominėmis dėmėmis. Vaisiai - nuo 4 iki 12 cm ilgio ankštys.

Nors pupos priskiriamos šilumamėgiams augalams, tačiau sudygusios pakelia šalnas net iki minus 4-6 °C temperatūros. Kaip ir kiti ankštiniai augalai, pupos sudaro simbiozinius santykius su gumbelinėmis bakterijomis, kurios turi genetinę savybę pasisavinti atmosferinį azotą, paversti jį į amoniako formą ir dalytis juo su augalu. Šiuo metu yra išskiriama 11 gumbelinių bakterijų genčių: pupų ir žirnių šaknynuose įsikuria *Rhizobium leguminosarum* bakterijų rūšis. Šių bakterijų efektyvumą didina fosforo, boro ir molibdeno trąšos ir geresnė pupinių pasėlių fiziologinė būklė.

Pupos mėgsta karbonatingus (bet neįmirkusius) molio ir priemolio dirvožemius. Čia jų pasėjama daugiausia ir čia jos išaugina gausiausius derlius. Pupos sėjamos ir į aukštesnio našumo nerūgščias priesmėlių arba priesmėlių ant priemolių dirvas. Pupų augalai yra jautrūs dirvožemių savybių (drėgnio, temperatūros, apsirūpinimo mineraliniais elementais, aeracijos ir kt.) rodiklių reikšmių skirtumams. Todėl nereikėtų per daug reaguoti į neseniai sudygusių pupų pasėlio vešlumo skirtumus. Laikui bėgant, jie stipriai sumažėja. Pupos išsaugo žemės našumą, saugo nuo erozijos, o fosfatus paverčia tinkamais kitiems augalams. Pageidautina, kad dirvožemiai nebūtų susislėgę, nes pupų šaknims reikia geros aeracijos, kad pakaktų deguonies gumbelinėms bakterijoms. Todėl ne visada tinka priešsėjinio minimalus žemės purenimas.

Pupoms parenkama atvira, gerai vėdinama vieta, nes ten mažiau puola amarai. Geriausia auga vidutinio sunkumo ir sunkioje nerūgščioje, drėgnoje priemolio, neutralios reakcijos pH 6-7 dirvoje. Nemėgsta rūgščių dirvų. Tinkamiausi priešsėliai - mėšlu tręštos bulvės, kopūstai. Kompleksinės trąšos išberiamos prieš sėją (30-40 g /kv. m).

Pupos kur kas mažiau jautrios šalnoms kaip pupelės. Gali augti 5 °C temperatūroje. Jauni daigeliai pakenčia net -4-6 laipsnių trumpalaikį šaltį. Todėl pupos sėjamos anksčiau negu pupelės - balandžio pabaigoje, ievai sužaliavus. Tuomet jas mažiau puola juodasis amaras, gaunamas didesnis derlius.

Pupos sėjamos kas 12-15 cm eilėmis, paliekant 45-50 cm tarpueilius arba pakrikai. Įterpiama 6-8 cm gyliu. Atskiro ploto galima neskirti, o sodinti kartu su bulvėmis, tos pačios duobutės viename šone įdėjus bulvę, o kitame - pupą. Pupas galima sėti kaip kulisinius augalus šilumamėgėms daržovėms.

Sėjomainos ir tręšimas

Norint pelningai ūkininkauti, būtina išmokti pasirinkti tų rūšių augalus, kurių poreikius geriausiai tenkina ūkio dirvožemių savybės, o jų produkcija paklausi. Po to eina ūkininko gebėjimas sudaryti tokias sėjomainų schemas, kurios užtikrina gerą priešsėlį kiekvienos rūšies augalams.

Pupų auginimui siūlome dvi sėjomainų rotacijas. Pirma būtų skirta karbonatingiems molio ir priemolio dirvožemiams: pupos; žieminiai kviečiai; žieminiai rapsai ir tarpiniai pasėliai; vasariniai kviečiai ir tarpiniai pasėliai. Priesmėlių ant priemolių dirvose geriau tiktų ši sėjomainos schema: žieminiai rapsai ir tarpiniai pasėliai; pupos; žieminiai kviečiai ir tarpiniai pasėliai; vasariniai miežiai salyklui. Be abejo, galimos ir kitos sėjomainų rotacijos.

Pupos priskiriamos ankstyvos sėjos augalams. Sėjos vėlinimui yra jautresnės tik sėjamosios avižos ir vasariniai kviečiai. Tačiau pupų sėklos sunkiau dygsta šaltesniuose negu 7 °C temperatūros dirvožemiuose. Pupų sėkloms sudygti reikia daugiau drėgmės, deguonies kvėpavimui ir šiltesnės dirvos.

Kai trūksta informacijos, geriau vadovautis tradicine technologija. Tai būtų ankstyvas pavasarinis dirvų purenimas (išlyginimas). Taip sulaikoma drėgmė ir šildoma žemė. Didelę reikšmę turi sėjos darbų kokybė, kuri susideda iš sėklų paruošimo sėjai, išsėjimo normų optimizavimo, sėjos gylio ir kt. Mūsų patarimas: pasirinkti sertifikuotas sėklas, kurios paruošiamos pagal naujausias technologijas, o papildomos sąnaudos atsiperka keleriopai. Mažiausiai padarysite klaidų, jei vidutinė šių sėklų išsėjimo norma bus 0,5 mln. daigių sėklų. Tada derliaus priedas gali siekti 0,75-1 t/ ha.

Būtent ūkininkų nesugebėjimas optimizuoti pupų tręšimo ir yra pagrindinė priežastis dėl faktiškai gaunamo per žemo vidutinio derlingumo. Vienai tonai pupų sėklų išauginti sunaudojama apie 50-55 kg azoto, 12-15 kg fosforo ir 20-30 kg kalio. Nesunku apskaičiuoti, kiek išnešama NPK elementų tik su vidutiniu pupų derlingumu (4 t/ha). Tai būtų: 200-220 kg azoto; 60 kg fosforo ir 80-120 kg kalio. Priešsėjinio tręšimo norma turėtų būti apie N25P60-75K80-120.

Prasto pupų augimo priežasčių yra daug. Pirma, per žemos mineralinio azoto ir fosforo atsargos dirvoje prieš pupų sėją, todėl pirminis augalų augimas būna silpnas ir tokie skurdukai „nedomina“ gumbelinių bakterijų. Antra, per žemas gumbelinių bakterijų „darbo“ našumas dėl įvairių priežasčių. Dabar ypač madingi tapo biologinės kilmės preparatai ir iš dirvožemių išgautos mikroorganizmų sporos. Šie tręšimai suaktyvins pupų augimą, suaktyvės ir gumbelinių bakterijų veikla, o pupos gaus daugiau azoto ir t. Gumbelinių bakterijų darbo našumą taip pat stipriai padidina dirvožemių tręšimas organinėmis trąšomis, kurios ir žemę praturtina įvairių mineralinių elementų, ir dar pagerina dirvų aeraciją.

Šį klausimą padeda spręsti tarpiniai pasėliai. Dažniausiai pupas sėjame po žieminių kviečių. Paprastai apie pusė ūkių javų ir rapsų šiaudus įterpia į dirvą ir iš karto sėja posėlinius tarpinius augalus. Prieš pupas reikėtų sėti garstyčių ir aliejinių ridikų mišinį. Patartina jį patręšti 150-200 kg/ ha amonio sulfatu, tada tikimybė išauginti 35-40 t/ha žaliosios masės pasiekia 80 proc.

Dabar yra sukurta nemažai naujausios kartos ir gerokai didesnio derlingumo pupų veislių. Turime didelę tikimybę vidutinį pupų derlingumą komerciniuose ūkiuose per artimiausius 5 metus Lietuvoje padidinti iki 4,5-6 t/ha, nelygu dirvožemio rūšis, o eiliniuose ūkiuose - iki 3,5-4,5 t/ha.

Pupų veislės ir derliaus potencialas

Pupų derlingumo potencialą Lietuvoje daug geriau parodo Augalų veislių tyrimo stotyse (AVTS) gauti rezultatai. Kaip pavyzdį pateikiame vienos iš senesnės kartos pupų veislės Fuego aprašą. Tai stambių grūdų, aukšto derlingumo ir didelio atsparumo ligoms pupų veislė, sukurta Vokietijoje, Lietuvoje registruota 2009 m., ūkinio vertingumo tyrimai buvo atlikti 2007-2008 m. Tyrimų metais gautas vidutinis 6,47 t/ ha sėklų derlingumas. Didžiausias šios veislės pupų sėklų derlingumas gautas 2008 m. Kauno AVTS - net 8 t/ha. Šiame variante pasėlio tankumas buvo 0,402 mln./ha stiebų, augalas turėjo 10,4 ankščių ir vidutiniškai po 3 grūdus ankštyje. Grūdai labai stambūs, 1 000 grūdų masė - 654,43 g. Grūdų baltymingumas 31,1-32,7 %.

Grūdai palyginti gerai laikosi ankštyse, jų atsparumas išbyrėjimui iš ankščių įvertintas 8,3 balo. Vidutinis augalų aukštis - 120 cm, stiebai tvirti, atsparūs išgulimui. Šiuos duomenis palyginome su duomenimis, gautais iš 2020 m. darytų ekspedicinių tyrimų komercinių ūkių pasėliuose. AVTS pasėliuose pupos suformavo apie 25 % daugiau ankščių, vienoje ankštyje buvo 7,1 % daugiau sėklų. 1 000 sėklų masė mažai tarpusavyje skyrėsi. Vidutinis pasėlių tankumas buvo 4,9 %.

Išvada: būtina iš esmės sumažinti užsimezgusių ankščių nykimą augale ir sėklų redukciją ankštyse.

Lietuvoje registruotos pupų veislės yra pakankamai atsparios ligoms, todėl jos nekelia daug problemų.

Pupų priežiūra ir apsauga

Svarbu naikinti piktžoles ir neleisti daugintis kenkėjams. Piktžolės pupose naikinamos dirvinio veikimo (išpurškiami po sėjos) ir kontaktiniais (pupoms ir piktžolėms sudygus) herbicidais. Pasirinkti herbicidus ir kitus pesticidus padės įmonių, iš kurių perkate šiuos produktus, vadybininkai, nes būtinas kokybiškas pasėlių įvertinimas. Dažniau į ūkius kvieskitės ir profesionalius konsultantus, kurie sudarys kokybiškus kiekvieno laikotarpio pasėlių priežiūros planus, remiantis faktinėmis pasėlių būklės rodiklių reikšmėmis.

Pupų apsaugai nuo ligų populiariausias fungicidas Signum, o nuo kenkėjų - insekticidai Fastac ir Proteus. Pupų pasėliuose daugiau žalos padaro kenkėjai, ypač vaisėdžiai ir amarai. Siekiant apsaugoti augalus nuo žalingiausių ligų, žydėjimo pradžioje turėtų būti purškiama fungicido ir insekticido mišiniu: Signum (0,5 kg/ha) ir Fastac (0,25 l/ha).

Kad pupos lygiau ir greičiau sudygtų, pasėlis privoluojamas. Praėjus savaitei po sėjos - akėjama. Taip naikinamos piktžolės. Sudygus pupoms, po 5-8 dienų galima akėti antrą kartą. Vegetacijos metu 2-3 kartus purenami tarpueiliai, pamažu apkaupiami augalai.

Iki žydėjimo pupos beveik nelaistomos, tačiau jeigu ilgai nelyja, palaistyti reikėtų. Pupoms žydint ir brandinant ankštis laistoma 2 kartus per savaitę - 10-15 l/ kv. m. Žydintys augalai auga labai intensyviai. Tuo metu jų stiebas pailgėja 2-3 kartus.

Kai tik užsimezga ankštys, pupų viršūnes reikia nulaužti, kad neplistų amarai, kurie labai mėgsta jaunas viršūnes. Be to, jas nulaužius, pupos greičiau noksta. Užpuolus amarams, augalai purškiami augaliniais antpilais, muilo putomis arba insekticidais.

Pupų maistinės savybės ir vartojimas

Daržo pupos - tai vienos maistingiausių daržovių, kurios savo kaloringumu mažai nusileidžia mėsai, o pupų baltymus žmogaus organizmas labai gerai įsisavina. Pupų sėklas galima valgyti žalias (kaip žirnius) arba virtas (žiemą). Daržo pupose yra iki 35 % baltymų, kurie labai gerai pasisavinami, apie 55 % angliavandenių, įvairių fermentų, daug fosforo ir vitaminų A, B, C.

Iš pupų galima paruošti įvairių patiekalų. Jos verdamos, troškinamos su lašiniais arba su sviestu, daromas garnyras bei verdamos sriubos, jomis užkandžiaujama prie alaus. Maistui vartojamos virtos subrendusios ar nesubrendusios pupos. Negalima valgyti nevirtų ar blogai išvirtų pupų, nes jose yra toksinių medžiagų, todėl nuo didesnio kiekio galima apsinuodyti. Verdant toksinės medžiagos suyra. Pupas taip pat galima konservuoti.

Pupų sėklos yra labai vertingos dėl didelio baltymų kiekio ir gerai įsisavinamų aminorūgščių. Jos gali būti svarbiu baltymų šaltiniu tiek žmonių, tiek gyvūnų mityboje.

Derliaus nuėmimas ir laikymas

Šviežiomis pupomis mėgaujamės rugpjūčio - spalio mėn. Jas galima vartoti žalias ir virtas. Derlius nuimamas rugsėjo mėnesį, subrendus sėkloms, kai pajuosta ankštys ir nukrinta lapai. Derliaus nuėmimo vėlinti negalima, nes daugumos veislių sėklos pradeda byrėti.

Iškultos pupos valomos, džiovinamos, nes pabuvusios drėgnos 3-4 val., baltymingos sėklos pradeda kaisti, pajuosta. Pupas galima džiovinti subėrus į medžiaginius maišelius balkone (su stogeliu) ar kitoje gerai vėdinamoje patalpoje.

Džiovinant nuimtas dar žalias pupas, labai susiraukšlėja luobelė, kartais net sutrūkinėja, todėl džiovinti geriau vaškinės brandos ar pilnai sunokusias jų sėklas. Išdžiovintas pupas iki 12-14 proc. drėgnio maistui galima naudoti 2-3 metus, o sėklai tinka 3-4 metus, laikant ne aukštesnėje kaip 30-40 laipsnių temperatūroje.

tags: #darzo #pupu #auginimas #ir #vartojimas

• Kada kūdikiui reikalingos pirštinytės?
• Ikimokyklinio ugdymo pasirinkimai Lietuvoje
• Futbolo bateliai vaikams
• Kada kūdikis pradeda šlapintis?
• Eritrocitų padidėjimo priežastys