Pastebite, kad grįžęs iš darželio vaikas dažnai būna irzlus, išlieja susikaupusias emocijas ir sunkiai geba nurimti? Dažniausiai tai didelės sensorinės apkrovos, emocijų laikymo savyje, o kartais - paprasčiausio fizinio nuovargio ar net alkio pasekmė. Vakare pasireiškiantis vaikų irzlumas yra labai dažnas ir visiškai normalus reiškinys. Kai vaikas grįžta į namus, jam saugiausią aplinką, jo emocinė sistema tarsi atsipalaiduoja. Jis įvairiais būdais išgyvena visas emocijas, nuovargį, frustraciją.
Tėvams svarbu stebėti tokio elgesio tendencijas. Jei vaikas yra irzlus be aiškios priežasties, dažniau nei įprastai nori būti laikomas ant rankų, greitai susierzina, tai gali būti fizinio nuovargio požymiai. Verkimas be aiškios priežasties, pykčio protrūkiai, tėvų atstūmimas (pvz., vaikas sako - „nenoriu tavęs“, „tu bloga(s)“), rodo emocinį išsikrovimą.
Vaikų elgesio ir emocijų pokyčiai pradedant lankyti darželį
Vaikui pradėjus lankyti darželį gali kilti įvairiausių emocinių ir elgesio pokyčių - tai naujas ir vaikui nepažintas etapas. Pasak specialistų, tokie pokyčiai yra natūralus reiškinys, būdingas daugeliui vaikų. Darželio lankymo pradžią paprastai lydi tokie nemalonūs jausmai, kaip pyktis, nes turi eiti ir atsiskirti nuo tėvų, liūdesys ir tėvų ilgesys, baimė, kad jie gali daugiau nepamatyti savo tėvelių.
Tėvams paliekant ir pasiimant vaikučius, jie gali daugiau verkti, rodyti nepasitenkinimą fiziškai, priešintis. Vaikams taip pat gali pasireikšti psichosomatiniai požymiai: pilvo, galvos skausmai, nuovargis. Pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet adaptacijos laikotarpiu sutrinka vaikų miegojimo kokybė, gali pasikeisti tuštinimosi įpročiai, mityba, vaiko elgesys namuose - vaikas gali tapti abejingesnis ar kaip tik per daug aktyvus, irzlesnis ar imti maištauti. Pasak psichologės, adaptacijos periodu tėvams svarbu reaguoti kuo ramiau ir tiesiog suteikti meilės bei šilumos savo vaikui.
Šis periodas bus lengvesnis, jeigu vaiką jam ruošite iš anksto: stenkitės palaikyti panašią dienos rutiną, mokykite vaiką dalintis žaislais, prašyti pagalbos. Svarbu, kad pasitikėtumėte pedagogais, leistumėte jiems užmegzti kontaktą su vaikučiu, o ruošdami vaiką darželiui pasakotumėte tiesą apie tai, ko jis gali tikėtis, užuot viską piešę vien rožinėmis spalvomis.
Adaptacijos trukmė ir kada verta sunerimti
Adaptacijos periodas, kurio metu, pradėjus lankyti darželį, pasireiškia vaikų emociniai ir elgesio pokyčiai, visiems vaikams labai skirtingas. Paprastai, ikimokyklinio amžiaus vaikams jis trunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių - kuo vaikas mažesnis, jautresnis, tuo šis periodas gali trukti ilgiau, be to, ilgesnę adaptacijos trukmę paprastai lemia ir vaiko turėtos nemalonios patirtys ankstesniuose darželiuose. Tik tuomet, kai vaikas nepertraukiamai lankė darželį bent keletą savaičių ir nebėra matomi adaptacijos požymiai, galima teigti, kad adaptacija darželyje baigėsi.
Sunerimti verta tik tada, jei matote, kad auklėtojos nėra linkusios aptarti vaiko savijautos, nenori bendradarbiauti su tėvais, pastebite, kad atėjus vaikučiui, auklėtojos nesistengia jo nuraminti, pakalbinti, o nusiraminimui palieka vieną patį. Taip pat verta sunerimti, jei vaikas pasakoja apie darželį liūdnas istorijas, kaip jis jaučiasi nepriimtas, vienišas arba kaip tik apie darželį nenori nieko pasakoti. Pastebima, kad nevyksta akademinė pažanga, vaikas praranda apetitą, pasikeičia miego kokybė, nėra aktyvaus bendradarbiavimo tarp mokytojų ir tėvų, tėvai negauna atsakymų apie vaiko savijautą, pasiekimus. Jei vaikas kalba apie vertybes, kurios nėra priimtinos šeimoje, arba niekada nenori eiti į darželį, o apie jį užsiminus - tai jam sukelia stiprias nemalonias emocijas.
Tėvams apie vaiko savijautą pirmiausia svarbu kalbėtis su pačiu vaiku, stebėti jo savijautą, taip pat bendradarbiauti su darželio mokytojomis, teirautis, ką jos pastebi, kaip jos mato vaiką darželyje. Galbūt galima sutarti, kokie bendradarbiavimo veiksmai bus vykdomi toliau, paprašyti darželyje dirbančių specialistų, pavyzdžiui, psichologo pagalbos. Tačiau jeigu visi tokie bandymai nepadeda, rekomenduojama tėvams apsvarstyti galimybę keisti darželį į tą, kuris labiau atlieptų vaiko psichologinius ir fiziologinius poreikius.
Traumos ir nelaimingi atsitikimai darželyje
Tėvai, išleisdami vaikus į darželį ar mokyklą, pagrįstai tikisi, kad jie ten bus visiškai saugūs, tačiau kartais nutinka kitaip. Darželinukui prispaudžiami pirštai durimis, moksleivis prasikerta lūpą slidžiame mokyklos koridoriuje, o gimnazistas dėl netvarkingo inventoriaus susižeidžia kūno kultūros pamokoje.
Kai kalbame apie būrį vaikų vienoje vietoje, rizika jiems patirti traumą ar susižaloti visuomet išauga. Dažnai susiklosto situacijos, kai net tinkamas dėmesys vaikų saugumui neapsaugo nuo nelaimės. Daugėja atvejų, kai įvykus nelaimei tėvai iš mokyklos ar darželio reikalauja atlyginti patirtą žalą. Nepaisant to, savo civilinę atsakomybę Lietuvoje draudžia nedaugelis ugdymo įstaigų. Draudimo bendrovės statistika rodo, kad iš visų ugdymo įstaigų mūsų šalyje civilinės atsakomybės draudimu dažniausiai yra pasirūpinę darželiai.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigose įvyko nelaimės, kuomet darželiams buvo pareikštas reikalavimas dėl civilinės atsakomybės. Darželinukas, eidamas į tualetą, pirštus laikė ant durų staktos, durys užsidarė, vaikui buvo sužaloti pirštų galiukai. Kitame darželyje ant darželinuko užvirto rūbinės spintelė, vaikui lūžo ranka.
Civilinė atsakomybė ugdymo įstaigoms dažniausiai kyla dėl patalpų ir mokymo inventoriaus trūkumų bei tiekiamo maisto kokybės. Tai atvejai, kai vaikas nukrenta ant slidžių, neseniai išplautų grindų, susižeidžia dėl netvarkingo kūno kultūros pamokose naudojamo inventoriaus, vaiko asmeniniai daiktai sugadinami - užliejami vandeniu ar nukenčia gaisro metu. Civilinė atsakomybė ugdymo įstaigai gali kilti, jei vaikas apsinuodija ugdymo įstaigos tiekiamu maistu.
Vaikų ugdymas ir priežiūra - itin atsakinga veikla, kurioje svarbiausia - vaiko gerovė. Tam privalo būti užtikrinta saugi ugdymo įstaigos aplinka, tačiau žmogiškos klaidos kartais yra neišvengiamos. Būtent dėl žmogiškojo faktoriaus ugdymo įstaigose dažniausiai atsitinka nelaimės - valytojos paliktos šlapios mokyklos grindys, netinkamai pasirinktas maisto tiekėjas ar dvi auklėtojos, nespėjusios paskui kelias dešimtis darželinukų. Kad vaikai būtų saugūs, turime nuolat rūpintis tiesioginėmis ir netiesioginėmis jų saugumo priemonėmis.
Skaudi istorija privačiame lopšelyje-darželyje „Smaragdo uostas“ nutiko 2023 metų spalio 25 dieną, praėjus kelioms savaitėms nuo berniuko darželio lankymo pradžios. Tuomet klaipėdietės Akvilės B. sūnui buvo 2,5 metų. „Praėjus trims savaitėms patyrėme labai rimtą traumą, - prisiminė berniuko mama. - Prieš 16 val. paskambino darželio auklėtoja ir beprotiškai ramiu balsu pasakė, kad mano vaikas patyrė traumą, truputį pakraujavo, kad nebekraujuoja ir nebeverkia. Paklausė, kada galiu atvažiuoti pasiimti vaiko.“ Netrukus medike dirbanti mama atvažiavo į darželį ir tikino pamačiusi visai kitokį vaizdą. „Likau šokiruota! Vaikas - šoke: akys didžiulės, stiklinės, be jokių emocijų, net neverkė. Visas kruvinas (megztinis, kelnės, pirštai, burna), kraujas ir toliau gausiai bėgo iš burnos. Ant burnos vaikui buvo laikomas kažkoks žalias virtuvinis skuduras. Staigiai pribėgau prie vaiko žiūrėti, iš kur kraujuoja. Man vaikas iškart išsižiojo, pakėliau viršutinę lūpą, o ten nebėra dviejų viršutinių priekinių dantukų.“
Darželio auklėtojai paklausus, kodėl ji informavo klaidingai, kodėl nepasakė, kad vaikas kraujuoja, kad išmušti dantys, ji tylėjo ir nieko nesakė. Paskui tik išlemeno, kad vaikas nesižiojo! Kol mama su vaiku laukė greitosios pagalbos medikų, ją nustebino auklėtojos elgesys: „Auklėtoja ramiu veidu nuėjo tvarkytis grupės, nepasiūlė nei vandens, nei atsisėsti, net nepaklausė, ar gali kažkuo padėti.“
Atvažiavus medikams, mama su sūnumi buvo išvežti į ligoninę. Anot jos, vaikas toliau kraujavo, tačiau medikai nuramino - žandikaulis nelūžo. „Paklausė, kodėl neieškojom dantukų, nes dar būtų galima juos išsaugoti. Pasakiau, kad išsigandau ir laukėm greitosios medikų. Veido ir žandikaulio chirurgas pasakė, kad būtinai kitą dieną kreiptumėmės į stomatologą, pasidarytume rentgeno nuotrauką, pasižiūrėtume, ar nėra likusių šaknų, nes tokiu atveju būtinai juos reikia traukti lauk.“
Būnant priėmimo skyriuje, atvyko policija, apklausė. Padarė rentgeno nuotrauką ir pamatėme, kad tie dantys nėra išmušti, kad jis juos turi, bet jie sumušti į vidų taip, kad jų vaizdžiai net nesimatė! Pašnekovė pasakojo, kad po traumos vaikas nenorėjo trauktis nuo jos, tapo dirglus. „Niekas negalėjo prieiti prie jo - tik aš, - Akvilė B. pasakojo, kad nors mažyliui buvo duota vaistų nuo skausmo, pirmoji naktis po traumos dėl jo verksmo buvo bemiegė. - Ryte atsikėlus vaikui buvo visa apatinė dalis (nuo smakro iki akių) ištinusi.“
Sulaukus ryto išvykom atgal į Klaipėdą pas stomatologą pasidaryti rentgeno nuotraukos. Vaizdžiai žiūrint atrodė, kad dantys yra tikrai išmušti - buvo didelės skylės, įtrūkusi mėsa iki pat dantenų. Padarė rentgeno nuotrauką ir pamatėme, kad tie dantys nėra išmušti, kad jis juos turi, bet jie sumušti į vidų taip, kad jų vaizdžiai net nesimatė! „Kitą dieną klausiau auklėtojos, kas nutiko, kad nebėra dantų. Man pasakė, kad kitas vaikas pastūmė mano sūnų ir jis trenkėsi į plastmasinį žaislą. Pasakius tai stomatologams, jie iškart pasakė, kad neįmanoma stovint kristi į plastmasinį žaislą ir taip susimušti du dantis.“
Vaikas, anot mamos, buvo neramus, nieko nevalgė (teko valgydinti skystu maistu), nieko negėrė, o vaistai nuo skausmo neva nepadėjo. „Jam po pusantros savaitės pradėjo įmušti dantys lįsti lauk dantenų viršuje. Apačioje buvo skylės, o viršuje, kur dantenos, apsisukę dantukai lindo lauk. Vėl beprotiškas skausmas, toliau kraujavo, vėl beprotiškai verkė.“
„Po nepilnos valandos vaiką parvežė iš operacinės, jam vėl skauda, vėl kraujuoja. Stebi, kad neužspringtų miegodamas kraujais. „Šiai dienai sūnus yra be dviejų priekinių dantukų, kurie pilnai sugiję ir nebekelia jokio skausmo. Kitą dieną po traumos šeima atsisakė darželio paslaugų. „Beveik metai praėjo, bet darželio auklėtoja ar direktorė nė karto neparašė ir nepaskambino, nepaklausė, kaip vaikas jaučiasi. Nieko.“
„Logopedė pasakė, kad situacija su kalbėjimu yra sudėtinga, kad neurologiškai yra „užsirišę“ ir reikia be galo didelio darbo, kad jį prakalbintume. Vaikas toliau lankosi pas logopedę, jam atliekami masažai, kad atpalaiduotų vidinius raumenis. „Turime dvi dideles problemas - sūnus nekalba ir yra neaiški ateitis dėl nuolatinių dantų.“
VšĮ „Smaragdinis pasaulis“, kuriam priklauso darželis-lopšelis „Smaragdinis uostas“, direktorė Regina Stonė teigė, kad tuo metu, kai įvyko šis incidentas, dar neužėmė šių pareigų. Ji vadovauti įstaigai pradėjo 2024 metų kovo mėnesį, tačiau apie šį įvykį buvo informuota, apie tai bendrauta ir su auklėtojomis, ir su buvusia direktore. R. „Šis nelaimingas atsitikimas įvyko po pavakarių. Viena auklėtoja tuo metu tvarkė indus virtuvėlėje, kita prižiūrėjo vaikus. Nukentėjęs berniukas stovėjo šalia auklėtojos, kai pro šalį ėjęs kitas vaikas jį netyčia kliudė - dėl to jis krito ir atsitrenkė į ant grindų gulėjusį žaislinį kasos aparatą. Tai buvo visiškai netikėtas ir staigus įvykis, kurio nei auklėtoja, nei patys vaikai negalėjo numatyti. Berniukas, kuris netyčia kliudė kitą vaiką, nebuvo probleminis vaikas. Auklėtojos sureagavo akimirksniu - suteikė pirmąją pagalbą, švelniai prausė vaiką, dėjo šaldantį kompresą, bandė jį apžiūrėti ir iškart informavo tėvus bei darželio direktorę.
Kaip rašoma teismo nutartyje, Klaipėdos apylinkės teismas atkreipė dėmesį, kad tarp vaikų nebuvo jokio konflikto. Kitas auklėtinis iki įvykio jokių įtarimą keliančių veiksmų neatliko, o norėjo praeiti, veikė itin staigiai, todėl nebuvo jokios galimybės auklėtojai prognozuoti, kad nukentėjęs berniukas bus pastumtas ir nukris. Teismo vertinimu, net ir būdama šalia, darželio darbuotoja objektyviai negalėjo užkirsti kelio šiam įvykiui - sustabdyti kitą auklėtinį ir pagauti krentantį nukentėjusį berniuką. Visi prižiūrimi vaikai buvo saugioje aplinkoje, tiesioginėje auklėtojos priežiūroje, ji buvo šalia vaikų ir juos prižiūrėdama buvo atidi, rūpestinga bei dėmesinga, kiek tai buvo objektyviai įmanoma. Teismas sprendė, kad atsakovė nepažeidė tinkamos vaikų priežiūros pareigų. Priešingas aiškinimas sukurtų prielaidas taikyti pernelyg aukštą, iš esmės neįgyvendinamą vaikų priežiūros standartą, kurio įprastomis sąlygomis net ir specializuotos institucijos neturėtų galimybės pasiekti.
„Pirminiais duomenimis, aplinka atitiko visus saugumo reikalavimus, o žaislas, ant kurio vaikas krito, nebuvo pavojingas. Vėliau, po papildomų institucijų patikrinimų, iš darželio buvo pašalinta dekoratyvinė valtelė, nors ji nebuvo tiesiogiai susijusi su įvykiu - šis sprendimas buvo priimtas siekiant dar labiau užtikrinti vaikų saugumą“, - teigė R. Teismo nutartyje rašoma, kad Akvilė B. teigė, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) po skundo patikrino ir nustatė, kad vaikams nebuvo saugu žaisti su patalpoje sumontuota vaikiška medine valtimi ir dviejų aukštų pilimi su laiptais.
„Mūsų darželyje ypatingas dėmesys skiriamas vaikų saugumui, todėl visi vaikai yra nuolatinėje auklėtojų priežiūroje. Net ir menkiausi įbrėžimai ar susižalojimai visada yra pastebimi ir apie juos iškart informuojami tėvai. Iki šio įvykio rimtesnių nelaimingų atsitikimų mūsų darželyje nebuvo užfiksuota. Šiuo konkrečiu atveju, auklėtoja reagavo atsakingai ir pagal visus reikalavimus - nedelsiant suteikė pirmąją pagalbą, nuramino vaiką, sustabdė kraujavimą ir informavo tėvus bei darželio vadovybę. Kadangi vaikas buvo nurimęs, nesižiojo ir neparodė traumos vietos, auklėtojoms objektyviai įvertinti sužeidimo sudėtingumo buvo sudėtinga. Nukentėjusio berniuko mama teigė, kad tuo metu, kai įvyko nelaimė, grupėje buvo mažai vaikų - keturi. „Tiek visos dirbusios tą dieną auklėtojos, tiek vadovė šiai dienai jau pasikeitusi, tačiau nelaimės dieną dirbusi auklėtoja visada pasižymėjo empatija ir rūpestingumu, - teigė įstaigos vadovė. - Labai apgailestaujame, kad ši situacija sukėlė tiek daug emocijų ir įtampos visoms pusėms. Norime pabrėžti, kad darželio bendruomenė niekada neliko abejinga - nuo pat įvykio pradžios buvo stengiamasi palaikyti ryšį su šeima, parodyti supratimą ir ieškoti sprendimų, siūloma pagalba. Deja, mūsų bandymai atsiprašyti ir išreikšti rūpestį dažnai sulaukdavo emocingų reakcijų, o komunikacija tapo sudėtinga. Net ir pasikeitus vadovybei, buvo siekiama taikaus sprendimo mediacijos būdu, tačiau po pirmojo mediacijos posėdžio berniuko mama nusprendė nebetęsti taikaus sprendimo paieškų ir atsisakė antrojo mediacijos posėdžio. Vyko teismas ir tyrimas, ilgas procesas, kurio metu buvo nustatyta, kad įvykis buvo nelaimingas atsitikimas. Kalbant apie žalai atlyginti prašomą sumą, ji yra neproporcingai didelė ir neatitinka teismų praktikos. Surinkti ir pateikti čekiai už gydymą buvo pilnai padengti draudimo, nes darželio grupė yra apdrausta. Po šio incidento mes labai atsakingai peržiūrėjome darželio aplinką ir atlikome reikalingus pakeitimus, siekdami užtikrinti dar didesnį vaikų saugumą. Buvo pašalinta tam tikrų interjero detalių, įskaitant dekoratyvinius elementus, kurie galėjo kelti pavojų. Nors pats incidentas buvo netikėtas ir susijęs su žaislu, kuris nebuvo pavojingas, mes vis tiek stengiamės nuolat vertinti ir tobulinti aplinką.
Vaikų traumų prevencija ir pirmoji pagalba
Vaikai - itin pažeidžiama visuomenės dalis, tad traumos ir nelaimingi atsitikimai jų tarpe pasitaiko kur kas dažniau. Ne laiku pastebėtas arba netinkamai sutvarstytas sužalojimas gali pasibaigti net mirtimi. Gyvybės draudimo įmonės „SB draudimas“ duomenimis, dažniausiai patiriamos traumos tarp vaikų yra kaulų lūžiai ir minkštųjų audinių sužalojimai.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) teigimu, vaikų sužalojimai ir traumos yra viena didžiausių visuomenės problemų. Dažniausiai buityje susižaloja jaunesnio amžiaus vaikai, kadangi jie yra itin aktyvūs, impulsyvūs ir emocionalūs. Neretai sužalojimų priežastimi tampa smalsumas ir noras pažinti pasaulį, susipynęs su menkesniais, dar besivystančiais fiziniais gebėjimais. Įvairios traumos vaikystėje yra praktiškai neišvengiamos, kadangi vaikai yra linkę daugiau judėti, o tai lemia ir daugiau susižeidimų.
Patyrus traumą, sveikatos būklė gali būti prastesnė net ir pagydžius tam tikrus negalavimus. Visgi net ir reabilitacija negali garantuoti sklandaus pasveikimo. Svarbu, kad ir pats vaikas įdėtų pastangų ir skirtų dėmesio savo sveikatai po traumos. Reabilitacijos trukmė priklauso nuo patirtos traumos - gali trukti pusę metų, metus ar netgi dar ilgiau. Po jos vaikas turi prisitaikyti prie gyjančio kūno, sekti savo judėjimo funkciją, tam kad galėtų visiškai atsistatyti. Be to, reabilitacija tikrai neapsaugo nuo tolimesnių sužeidimų. Gana dažnai susiduriama su atvejais, kai po traumų vaikai tampa jautrūs, o trauminiai įvykiai sukelia nemažai baimių. Neretai pagalbos kreiptis tenka ir į psichologą.
Visada reikėtų atsižvelgti į traumos pobūdį: ar buvo pažeisti audiniai, ar yra kraujavimas, ar jis gausus, o gal lengvai sustabdomas? Jeigu kraujavimo sustabdyti neišeina, būtina važiuoti į skubios pagalbos skyrių. Jeigu matoma aiški galūnės deformacija po sunkios traumos ar prarandama sąmonė - taip pat reikėtų ten vykti.
Visiems žmonėms, o ypač tėvams, būtina išmanyti pirmosios pagalbos principus - tai suteiks ne tik didesnį pasitikėjimą, bet ir pravers ištikus nelaimei. Tarkime, įvykus tokiai gąsdinančiai traumai, kaip užspringimas, tik akivaizdžios gairės gali padėti vaikui. Tokiu atveju būtina greita tėvų reakcija. Nusideginus ant žaizdos negalima tepti jokių preparatų, nuo nudegusios vietos taip pat nereikėtų nuimti drabužių, tiesiog palikti taip, kaip yra. Nudegimą reikėtų pakišti po kambario temperatūros vandens srove ir kviesti greitąją pagalbą arba važiuoti į skubios pagalbos skyrių, priklausomai nuo to, kokio lygio nudegimas.
Įsipjovus, daug kas priklauso nuo žaizdos gylio. Jeigu žaizda švari, įsipjauta namie - galima nuplauti paprastu arba distiliuotu vandeniu ir užklijuoti pleistrą arba aprišti bintu.
Vaikų traumų neišvengiamumas atsispindi ir draudimo išmokų statistikoje. Praėjusiais metais beveik 30 proc. bendrovė draudimo žaloms padengti išmokėjo išmokų, kurių vertė siekia 0,65 mln. eurų. Kone pusė šių išmokų buvo sumokėta už traumas. Išmokos dėl vaikų traumų siekia beveik 62 tūkst.
Dažniausiai pasitaikančios traumos kasmet išlieka tos pačios: tiek praėjusiais, tiek šiais metais dažniausios traumos kartojasi - kaulų lūžiai ir minkštųjų audinių sužalojimai. Plaštakos ir pėdos kaulų lūžiai - dažniausi, taip pat ne retai pasitaiko dilbio ir blauzdos kaulų lūžiai.
Nukritus dažnai būna neaišku, ar kaulas lūžo, ar pažeisti kiti vidiniai audiniai. Nikstelėjimo atveju skauda mažiau, galūnės patinusios ne itin smarkiai, nėra jaučiamas nuolatinis skausmas - jis silpnėja. Tokiu atveju, užtenka galūnę pašaldyti ir palaikyti ramybės būsenoje - skausmas ir patinimas turėtų praeiti, dėl papildomo ištyrimo galima kreiptis į šeimos gydytoją. Sumušimą reikėtų šaldyti intervalais kas dvi valandas arba pašaldyti dvidešimt minučių ir daryti tokio pat ilgumo pertrauką, nes audiniai negali būti peršaldyti.
Smurtas prieš vaikus: kaip atpažinti ir ką daryti
Psichologinis, fizinis ar seksualinis smurtas palieka gilius randus visam gyvenimui, tad jį svarbu pastebėti kuo anksčiau. Pirmasis neraminantis ženklas yra nenoras pasilikti su aukle ar būti darželyje. Ypač didelį nerimą turėtų kelti staigus vaiko pokytis.
Kartais vaikas gali elgtis destruktyviai, laužyti daiktus, muštis, nenorėti būti liečiamas, imamas ant rankų (ypač seksualinio smurto atveju). Vaiko elgesiui įtakos gali turėti daug pokyčių ir faktorių. Dalis jų tikrai visiškai nekalti. Regresas (grįžimas į ankstesnį raidos etapą) - ryškus smurto indikatorius. Skriaudžiami vaikai tarsi grįžta metus ar net kelerius atgal. Dažniausia streso išraiška - psichosomatiniai skausmai.
Viena ar kita mėlynė, nubrozdinimas, suplėšytos kelnės yra normali aktyvios ir išdykusios vaikystės dalis. Suaugusiojo seksualinės prievartos nepatyrę, tačiau grupėje būnantys vaikai neretai seksualizuotą elgesį perima iš kito vaiko, prieš kurį buvo naudojamas seksualinis smurtas. Nereikėtų atmesti galimybės, kad vaiko elgesį suprantate neteisingai. Jeigu manote, kad vaiką skriaudžia auklė namuose galite paslėpti kamerą ar garso įrašymo įrangą. Taip pat galite pasikonsultuoti ir ieškoti pagalbos specializuotame Paramos vaikams centre.
Fizinės bausmės vaikams: kodėl jos žalingos?
Auginantys vaikus puikiai žino, kad mažieji geba ne tik išvesti iš kantrybės, bet ir prisigalvoti pačių šlykščiausių išdaigų, į kurias, rodos, tegali būti vienas atsakas - jei ne diržas per užpakalį, tai bent jau stiprokas supurtymas ar smūgis per ranką, kuri buvo pakelta, kad nuskriaustų kitą. Tačiau psichologai teigia, kad vaikų mušti nevalia.
Yra daugybė priežasčių, kodėl negalima mušti vaiko, ir negalėčiau sugalvoti nei vienos, kodėl reikėtų. Neretai tėvai įsivaizduoja, kad vaikų elgesį reguliuoja baimė. Klaidinga yra manyti, kad jei vaiką vieną kartą labai stipriai primušime, jis daugiau taip nesielgs. Galbūt mušančiojo akivaizdoje - ne, tačiau taip vaikai išmoksta vadinamojo slapto elgesio - jie nekeičia elgesio, už kurį buvo bausti, tiesiog stengiasi, kad nebūtų užklupti „nusikaltimo vietoje“.
Jei trenksime per rankutę, kuri eilinį kartą tiesiasi prie rozetės, vaikas nesuvoks, kad ten pavojinga. Jis manys, kad taip elgtis negalima, nes tėtis ar mama to neleidžia. Todėl tą savo veiksmą vis tiek kartos, tik tuomet, kai nematys tėvai. Vaikui brėžiama riba neturi būti paremta skausmu, jis nėra kokia nors dresuojama žiurkė. Jis turi būti labai anksti mokomas, kas yra saugu ir kas nesaugu. Ir nesaugumas turi kilti ne iš tėčio ar mamos. Vaiko elgesį reguliuoja sąmoningas supratimas, koks ir kodėl elgesys yra netinkamas - nesaugus, nemalonus kitam žmogui, socialiai nepriimtinas.
Auklėdami diržu įdiegiame žinojimą, kad pasaulį valdo agresyvi jėga - reikia arba jai paklusti, arba pačiam taip siekti savo tikslų. Jei fizinėmis bausmėmis siekiame sustabdyti agresyvų vaiko elgesį, tai pasiekiame priešingą rezultatą: patvirtiname, kad tai normalus dalykas. Mušti vaikai dažniausiai būna labai žemos savivertės, prastos nuomonės apie save, jie nedrįsta rizikuoti, siekti ko nors gyvenime. Universitetai, gražūs namai, išsilavinimas, geras gyvenimas, jų supratimu, yra skirti kažkam kitam. Auga žmogus, kuris mano esąs antrarūšis, kurį galima visomis prasmėmis spardyti.
Žemą savivertę pasikelti neretai ji stengiasi smurtaudamas, žemindamas kitus. Vaikystėje muštas vaikas vėliau į visas gyvenimo aplinkas - šeimą, darbą, draugystes - perkelia aukos ir smurtautojo santykių modelius. Klausimas tik, kurioje pozicijoje jis atsidurs. Užauga ne tik smurtaujantys vyrai, bet ir smurtautojos moterys.
Nutraukti šį užburtą ratą kartais pavyksta. Jei vaikas turėjo, pavyzdžiui, gerą, supratingą auklėtoją ar mokytoją, trenerį, su kuriuo jį siejo lygiaverčiai pagarbūs santykiai, jis auga žinodamas, kad toks bendravimas įmanomas. Tada, tikėtina, kad vėliau pats pasirinks pagarbaus elgesio būdą. Juk gali net trimetis ir šešiasdešimtmetis susikalbėti kaip du lygiai vertingi žmonės, nors vienas išmintingas, o kitas tik ima gyventi. Mušdami vaikus auginame nemąstančius, paklūstančius vergus, kurie neturi savo nuomonės, jos negina, nekelia jokių idėjų, stengiasi prisitaikyti. Ar tokių vaikų norime? Ar jie gali būti sėkmingi šiandienos pasaulyje?
Smurto nepatyręs vaikas žino, kas yra pagarbūs santykiai, kad tokių reikia siekti. Jis auga žinodamas, kad jam priklauso šitas gražus pasaulis.
Tėvų nuovargis ir nesusivaldymas
Tėvai - normalūs, išsilavinę, neturintys priklausomybių ir net žinantys, kad vaikus mušti nėra gerai, pratrūksta? Tikiu, kad nei vienas tėvas ar mama nenori mušti savo vaiko. Ir po to labai gailisi savo veiksmų. Dažniausia taip atsitinka, kai tėvų emocinė būklė nėra gera. Galbūt jie yra pavargę, nemiegoję, suirzę.
Į situaciją, pavyzdžiui, vaikas nesusitvarkė žaislų, šlapiomis kojomis nušlepsėjo kur nereikia, išpylė ar sugadino ką nors, kelis kartus nepaklausė, žmogus reaguotų kitaip, jei būtų pailsėjęs, nesudirgęs. Tam tikromis aplinkybėmis tereikia mažos kibirkšties, ir įžiebiama baisi ugnis, nors vaikas iš tiesų niekuo dėtas. Bet nukenčia būtent jis. Tokie nesusipratimai gali būti šeimoje sprendžiami draugiškai ir taikiai, tėvai yra gebantys sureaguoti, nubrėžti vaikui ribas, paaiškinti apie tinkamą elgesį, tačiau norėdami išlikti ramūs ir pagarbūs su savo atžalomis, jie privalo rūpintis ir savo savijauta. Labai svarbu suvokti, kad už agresyvų veiksmą visada atsakingas yra žmogus, kuris jį atlieka, o ne tas, kuris jį supykdo.
Viena tokių situacijų, kaip jau minėjau, yra tėvų nuovargis, išsekimas. Būna, kad labai mažam vaikui, 1-1,5 metų, suaugęs sąmoningai trenkia, kai mažylis pirmas ima muštis, norėdami, kad jis suprastų, jog ir kitam skauda. Bet jei žiūrime ne į akimirką, o tolimesnę ateitį, tai toks suaugusių atsakas tik sujaukia vaiko supratimą, kas yra tinkamas elgesys, o kas ne: kai trenkiame vaikui, tai jam aiškiai parodome, kad taip elgtis galima, tik reikia žinoti, kokiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, didelis gali mušti mažą. Jis kitą kartą prieš suaugusį rankos gal ir nebekels, tačiau tą veiksmą pakartos su mažesniu vaiku, gyvūnėliu. Vaikas turi daugybę kartų - tiek, kiek bando muštis - gauti tą pačią žinią - taip elgtis nevalia. Juk mažyliai nežino, kurie veiksmai tinkami, kurie ne, tol kol mes aiškiai nepasakome. Vienokiu jo elgesiu džiaugiamės, dėl kitokio - liūdime ar pykstame, kažko neleidžiame. Todėl visi su vaiku bendraujantys, jį prižiūrintys turi aiškiai parodyti, kad mušimas - blogas elgesys.
Maži vaikai dažnai pyksta - kažkas nesiseka, nori žaislo, kurį turi kitas vaikas, mama negirdėjo, tėtis brolį nešioja - supykęs dvimetis pribėga ir trenkia - retas taip nesielgia, nes tai yra instinktyvus elgesys. Jis dar nežino, kaip galima kitaip pykti, socialiai priimtino elgesio jis turi būti išmokytas. Todėl vaikas turi daugybę kartų - tiek, kiek bando muštis - gauti tą pačią žinią - taip elgtis nevalia. Tai reikia kartoti ir kartoti. Svarbu akcentuoti, kad ne tik jis, bet ir jo niekas negali mušti. Tik tada būsime tikri, kad vaikas mums praneš, jei jį skriaus darželyje, kieme ar mokykloje. Kai tėvai nežino, kaip reaguoti, jie dažnai griebiasi diržo ar kumščio - priemonės, kuri visada „po ranka“. Nors geriausia būtų pasikalbėti su vaiku, jį išgirsti. Išsiaiškinti, kas atsitiko, kodėl jis pamelavo, kodėl negrįžo iš vakarėlio. Yra įvairių disciplinavimo metodų, o kartais tiesiog reikia kreiptis į specialistus.
Nuoseklumas ir pasekmės auklėjime
Kartais nepakanka tik pasikalbėti su vaiku, kad jis imtų tinkamai elgtis. Kaip skirti vaikams bausmes ar apribojimus, kad jie būtų paveikūs? Didžioji problema, kad kartais už tą patį elgesį vaikas baudžiamas, kartais - ne? Tikrai taip, jei vaikas už tą patį nusižengimą baudžiamas ar drausminamas skirtingai, priklausomai nuo tėvų nuotaikos ar aplinkybių, jis nesiliauja netinkamai elgtis. Jam net knieti pažiūrėti, o kas bus ar nebus šį kartą.
Pavyzdžiui, vieną kartą už trenkimą mažesniam broliui tik pasakoma, kad negalima to daryti, kitą kartą paliekama be vakarienės, o trečią kartą - suduota atgal, o dar kitą kartą, nes yra svečių, - pasiūloma santykius išsiaiškinti patiems, akivaizdu, kad vaikas savo elgesio nekeis.
Auklėjant vaikus labai svarbu nuoseklumas. Neapibrėždami ribų vaikams, tėvai ir patys greitai praranda kantrybę. Pasimeta, kas vaikui galima ir kas ne. Auklėjant vaikus labai svarbu nuoseklumas. Pavyzdžiui, jei vakare penkiamečiui liepta susitvarkyti žaislus, o jis to nedaro, tai natūrali pasekmė bus, kad jis nespėja pažiūrėti filmuko. Tačiau to nepakanka - tėvai turi ir išaiškinti, kad susitvarkyti būtina, o jei reikia, galbūt paimti vaiką už rankos, nuvesti ir padėti jam įvykdyti nurodymą. Nuosekliai taikant pozityvų disciplinavimą, jau labai anksti vaikai pradeda suprasti, kad jų elgesys sukelia pasekmes, kad jis pats pasirenka įvykdyti nurodymą ir, pavyzdžiui, žiūrėti filmuką, arba neklausyti ir likti be pramogos.
Susitaikymas su vaiku po konflikto
Jei vis dėl to situacijos suvaldyti nepavyko ir pliaukštelėjome? Kaip susitaikyti su vaiku? Daug tėvų yra pliaukštelėję savo vaikui. Nereikia to sumenkinti, kad „visi taip daro“, tuo didžiuotis. Pagalvokime, ar norime, kad pavyzdžiui, mano anūkei ateityje kas nors „pliaukštelėtų‘? Aš nenorėčiau. Bet nereikia dėl to pulti į nevaisingą graužatį. Kartais tėvai kaltina save, kad pavyzdžiui, pliaukštelėjo vaikui, kai jam buvo treji, baiminasi, kad tai sugadino jų santykius negrįžtamai. Supratus, kad netinkamai elgiamės net ir praėjus daugeliui metų, galima atsiprašyti. Galbūt tuo metu nežinojome, kad buvo galima auginti kitaip, buvome prastos emocinės būklės.
Svarbu, kad situacija būtų visiems aiški - vaikas pasielgė blogai, bet ir mano reakcija nebuvo adekvati. Tai pripažinę galėsime suprasti ir vaiko, ir suaugusio žmogaus netinkamo elgesio priežastis, o ateityje veikti saugiau ir efektyviau. Supratus, kad netinkamai elgiamės net ir praėjus daugeliui metų, galima atsiprašyti.
Auklėjimas be fizinių bausmių
Ar auginant vaiką „šiltnamio sąlygomis“ neišauginsime lepšių, kurie nebus pajėgūs apsiginti nuo stipresnių patys ar apginti savo draugės? Norėdami, kad vaikas būtų fiziškai stiprus, drąsus, gebėtų apsiginti, galime jį leisti į kovos menų būrelį, tegul vaikas sportuoja, treniruojasi, įgyja reikalingų savigynos įgūdžių. Vaikai turi augti pasitikėdami savimi, žinodami, kad svarbu ginti mažesnį, silpnesnį, Tėvynę, tačiau nenaudoti savo įgūdžių ir jėgos tam, kad „auklėtų“ mažus vaikus.
Vaiko auginimas pagarbiai, aiškiai ir nuosekliai brėžiant saugaus ir tinkamo elgesio ribas, taikant adekvačias jo amžiui ir galioms pasekmes, nėra joks šiltnamis. Tai yra saugūs namai. Juk siekiame, kad vaikai mūsų nebijotų, būtų atviri. Jie yra skirtingi - vieniems gali pakakti žodžio, kitam - kontrolės ir griežtumo. Nėra vieno universalaus metodo, bet mušimas netinka nei vienam. Auklėjami be rykščių ir kumščių, vaikai auga atsipalaidavę, laisvi, tikri, kad bus sėkmingi gyvenime. Jie supranta, kad galima norėti ir nenorėti, tačiau pasekmes visais atvejais prisiims jie patys. Jie žino, kad galima suklydus, pasielgti tinkamai ir ištaisyti klaidas.
