Kaip lengvai ir smagiai kalbėtis su vaikais apie darbą ir darželį – patarimai tėvams

Darželis - tai pirmoji svarbi ugdymo įstaiga, su kuria susiduria vaikas. Tėvams kyla daug klausimų, kaip tinkamai paruošti vaiką darželiui, kaip palaikyti ryšį su pedagogais ir kaip vaikui padėti adaptuotis. Suprasti, kas svarbu renkantis darželį ir kaip užmegzti konstruktyvų dialogą su vaikais apie jų kasdienybę, padės šiame straipsnyje pateikta informacija.

Kas svarbu renkantis darželį?

Renkantis darželį, svarbiausia yra pedagogas, nes jis ugdys jūsų vaiką. Tačiau jo darbas turi būti gerbiamas ir paisoma tam tikros tvarkos. Atkreipkite dėmesį, ar darželis švarus ir tvarkingas. Nebūtinai turi puikuotis naujais langais ir švytinčiu remontu - svarbiausia, kad baldai būtų saugūs vaikams (jei reikia, suremontuoti, sutvarkyti), kiekvienoje grupėje kabėtų pagrindinės taisyklės (TAIP, BŪTINAI to reikalaukite!), kurias žinotų ir vaikai, ir suaugusieji (kiek vaikui metų - tiek taisyklių). Atkreipkite dėmesį, ar suaugusieji skatina vaikus nusiplauti rankutes grįžus iš lauko, prieš valgį, pasinaudojus tualetu ir pan.

Gerame darželyje vaikas yra emociškai saugus, pedagogai gerbia vaikų jausmus ir yra supratingi. Jausmus reikia įvardyti (tu piktas, ar ne, nes šiandien į darželį neatėjo geriausias tavo draugas?). Užmezgamas akių ir fizinis kontaktas.

Gerame darželyje ugdymo programa yra ne Švietimo ministerijos reikalavimu surašytas dokumentas, bet ugdymo įstaigos veiklos ašis, parengta atsižvelgiant į vaiko interesus, o tikslų ir uždavinių siekiama per organizuotą ir laisvą žaidimą. Daugumoje darželių paprastą dieną grupėje rasite apie 20 vaikų. Pačių pedagogų nuomone, geriausia dirbti su 12-16 vaikų. Tada galima kalbėti apie individualų ugdymą, efektyvų darbą grupėse ir pan. Realybė valstybiniuose darželiuose, deja, kitokia. Mano manymu, svarbiau nei vaikų kiekis grupėje yra tai, kiek su jais dirba pedagogų. Apie vieno pedagogo profesionalų darbą su 20 vaikų neverta net pradėti kalbos. Mano giliu įsitikinimu, jei ikimokyklinėje darželio grupėje yra daugiau nei 10 vaikų, be pagrindinio pedagogo, privalo dirbti asistentas arba dar vienas pedagogas.

Rinkdamiesi darželį pagalvokite apie savo vaiko temperamentą, jo gebėjimą žaisti vienam ir / ar su kitais vaikais ir, žinoma, abu apsilankykite pas pedagogą, kuris vaiką ugdys. Visada atsiperka susipažinimo vizitas, jei kartu keliauja ir vaikas.

Adaptacija darželyje

Net tada, kai vaikas jau lankys darželį, įsiklausykite: ar jis su džiaugsmu kalba apie auklėtoją ir draugus? Ar jis lengvai prisitaiko prie naujos jam tvarkos? Ar jam patinka veikla? Jei darželis tinka jūsų vaikui, jis turėtų apsiprasti per pirmą mėnesį. Jei po mėnesio jūsų vaikas vis dar verkia, susitikite su pedagogu ir / arba darželio vadovu - gali būti, kad kilusią problemą pavyks išspręsti bendromis jėgomis. Tačiau jeigu jūsų vaikas ir po to nepritampa, atsisako eiti, verkia, pradeda neramiai miegoti, tampa irzlus ir piktas, apsvarstykite galimybę pakeisti ugdymo įstaigą.

Kalba, kalba, kalba: apie darželį, apie vaikus, apie pedagogus, apie tai, ką vaikas veiks darželyje ir pan. Kuo vaikas daugiau žinos, tuo jam bus drąsiau. Kai pamatysite, kad kalbų jau pakanka ir metas veikti, apsilankykite pasirinktame darželyje. Leiskite vaikui keletą valandų apsidairyti, pažaisti. Pabūkite kartu su juo. Eidami namo pasikalbėkite apie tai, ką matė ir patyrė jūsų atžalėlė. Pedagogas, be abejonės, supranta, kad tą dieną, kai šalia vaiko yra tėvai, jis elgiasi kitaip, todėl labai svarbu vaiko neišgąsdinti: jei jis nenorės ko nors daryti, tegul nedaro.

Padarysite vaikui paslaugą, jei prieš išleisdami į darželį išmokysite jį apsirengti, nusirengti, nusiplauti rankas. Leiskite jam pasirinkti tai, ką jis rengsis. Tai, kad vaikas bijo ir nenori jūsų paleisti, yra visiškai natūralu. Visų pirma jūs - brangiausi jam žmonės. Antra, visada nedrąsu naujoje aplinkoje… ypač, kai tau - dveji ar treji metai. Įsiklausykite į vaiko jausmus ir į tai, ką jis sako. Geriausia būtų, jei pirmomis dienomis galėtumėte pabūti su juo drauge bent jau tol, kol vaikas jus pats išleis eiti. BŪTINAI atsisveikinkite. Jei pabėgsite, tądien išvengsite ašarų ir scenos, tačiau ilgą laiką po šio įvykio vaikas jausis labai nesaugus. Dažnai gelbsti ir mažučiai ritualai, pavyzdžiui, apsikabinimas prie durų arba pamojavimas pro langą. Stenkitės vaiką atvesti tada, kai pedagogas galės skirti jam dėmesio. Jei jau išėjote, jokiu būdu nemojuokite be pabaigos ir negrįžkite įsitikinti, ar viskas gerai. Taip tik pradėsite viską iš pradžių. Jei rūpi, paskambinkite į darželį.

vaikas atsisveikina su tėvais prie darželio durų

Darželio pradžiamokslį tik nedaugeliui vaikų pavyksta įveikti tarsi sviestu patepta. Dauguma vaikų vis dėlto skausmingai išgyvena šį didelį pokytį. Juk vaikui reikia priprasti būti kitoje erdvėje su kitais vaikais, išmokti savarankiškai pasirinkti veiklą, palaukti savo eilės arba laukti tam tikro laiko norimai veiklai atlikti. Kaip ir bet kuris grupinis darbas, darželio rutina reikalauja kantrybės, lankstumo, atsakomybės ir gebėjimo klausytis ir klausyti. Kaip jūsų vaikas reaguos į šią stresinę situaciją, priklauso nuo jo asmeninių savybių ir nuo jūsų. Jūs labiausiai padėsite, jei glaudžiai bendradarbiausite su vaiko auklėtoja (aptarsite vaiko elgesį, jo jausmus), pasirūpinsite, kad vaikas būtų pailsėjęs (pradėjus lankyti į darželį - jokių ilgų vakarų prie televizoriaus ir pan.) ir aptarsite bei užtvirtinsite namuose tai, ką vaikas mokosi darželyje (jei kalba apie šeimą, pavartysite šeimos nuotraukas, papasakosite savo vaikystės istorijų, paskaitysite knygelę ta tema ir pan.). Pasistenkite suprasti, kad tokio amžiaus vaikas nepajėgs susidoroti su jį užgriuvusiais jausmais, o pedagogas dar nėra jam toks artimas žmogus, kuris galėtų jam padėti. Be to, juk nesitikite, kad vaikas visko išmoks per pirmą mėnesį.

Kaip ir kodėl kalbėtis su vaikais apie darbą?

Kasdien einame į darbą, kad turėtume pragyvenimo lėšų, atrastume savirealizaciją ir užtikrintume finansinį stabilumą sau ir savo šeimai. Tuo pačiu dažnai net nesusimąstome, kaip mažai apie savo darbą kalbamės su savo vaikais ir kiek neatsakytų klausimų jiems gali likti galvoje. Vaikų protas smalsus. Paprasto atsakymo „Mama turi eiti į darbą“ šiandien jau nepakanka. Vaikas nori suprasti, kur jo tėvai praleidžia reikšmingą dienos dalį. Vaikui reikia suprasti, kodėl einame į darbą ir ką ten darome. Vaikai, kurie iš tėvų gauna aiškius atsakymus, jaučiasi saugesni, lengviau pakelia išsiskyrimą darbo dienomis ir pamažu įgauna pozityvų ir sveiką požiūrį į darbo gyvenimą.

Iš pokalbių su psichologais, pedagogais ir tėvais žinome, kad apie darbą jautriai galima pradėti kalbėtis jau labai ankstyvame amžiuje. Dvejų-trejų metų vaikas supranta tėvų išėjimo į darbą principus, nors dar nesuvokia visko kompleksiškai. Tinka naudoti paprastus sakinius, pavyzdžiui: „Einu į darbą uždirbti pinigėlių, kad galėtume nusipirkti maisto“ arba „Darbe padedu žmonėms, kurie serga.“ Vaikui augant galime pamažu pridėti daugiau detalių.

Pagrindinis atviros komunikacijos privalumas yra neigiamų emocijų prevencija, tokių kaip nerimas ar nesaugumo jausmas. Vaikas taip pat geriau supranta, kad suaugęs turi įsipareigojimų ir pareigų - tai prisideda prie didesnio emocinio stabilumo. Kalbėjimas apie darbą teikia ir kitų privalumų. Vaikas mokosi atsakomybės, pinigų vertės ir geriau pradeda suprasti, iš kur atsiranda daiktai, kuriuos kasdien naudoja. Patys aktyviai ir reguliariai kelkime darbo temą, pavyzdžiui, grįžę namo arba per bendrus pokalbius prie stalo.

Kaip paprastai paaiškinti vaikui, ką dirbate?

Pasistenkite vaikui paaiškinti, ką apima jūsų darbas. Pavyzdžiui, jei esate slaugytoja, parodykite vaikui vaikišką gydytojo rinkinį. Pasakykite, kad padedate sergantiems žmonėms, matuojate jiems temperatūrą, duodate vaistų, kad jiems pasidarytų geriau. Vaizdinė ir žaidybinė forma vaikui yra lengviausiai suprantama.

Įvairių profesijų pavyzdžius galite aiškinti bet kuriuo dienos metu. Pardavėjos profesiją galite parodyti bendro apsipirkimo metu. Pasakokite, ką daro pardavėja (skaičiuoja pinigus, deda prekes). Autobuso vairuotoją vaikas lengvai atpažins keliaujant iš namų - parodykite, kaip žmonės įlipa, vairuotojas tikrina bilietus, vairuoja ir rūpinasi saugumu.

Gera strategija - kartais nusivesti vaiką tiesiai į savo darbo vietą. Vaikai neįpareigojančiu būdu susipažins su aplinka, pamatys jūsų kolegas, pažins jūsų dienos realybę. Susiformuos konkretesnis vaizdas, kur esate, kai nebūnate namuose, ir tai numalšins jų nerimą.

Konkretaus dialogo su vaiku pavyzdys gali skambėti taip: Vaikas: „Kodėl kiekvieną dieną kažkur išeini?“ Jūs: „Einu į darbą. Tai vieta, kur darau savo darbą - kaip, pavyzdžiui, darželio auklėtoja daro savo. Aš, pavyzdžiui, padedu žmonėms su kompiuteriais, kad jie galėtų dirbti.“

Kaip ugdyti vaikų sveikas darbo vertybes ir nuostatas

Kalbėdami apie darbą turite idealią galimybę parodyti vaikui platesnę darbo prasmę. Paaiškinkite, kad darbas nėra vien tik būtina blogybė. Kalbėkite apie darbą taip, kad, pavyzdžiui, padedate kitiems žmonėms arba kad jūsų darbas yra įdomus. Vaikai lengvai perima jūsų nuostatas.

Darbas turėtų būti pristatomas kaip natūrali veikla, priklausanti gyvenimui ir leidžianti prisidėti prie visuomenės veikimo. Pabrėžkite ir jums patiems teikiamą naudą - pvz., kad jums patinka jaustis naudingi, džiugina, kai ką nors pavyksta. Mokykite vaiką suprasti, kad kiekvienas visuomenėje turi svarbų vaidmenį - tiek šiukšlių surinkėjas, tiek gydytojas ar ūkininkas.

Kaip atsakyti vaikams į sudėtingus klausimus apie darbą ir užimtumą

Kartais nutinka sudėtingų situacijų, kai tenka atsakyti ir į mažiau džiuginančius klausimus. Pavyzdžiui, jei tėvas ar mama netenka darbo, svarbu situaciją vaikui paaiškinti jautriai, bet atvirai. Rinkitės vaiko amžių atitinkančius žodžius ir sutelkite dėmesį į pozityvų aspektą - praleisite daugiau laiko kartu arba, pavyzdžiui, ieškosite dar geresnio darbo, kuriame būsite laimingesni.

Vaikus dažnai domina, kodėl kai kurios profesijos atrodo pavojingos. Paaiškinkite, kad yra daug profesijų, kurios tikrai labai sudėtingos - pavyzdžiui, ugniagesys, karys arba gydytojas ligoninėje skubios pagalbos skyriuje. Taip pat pasakykite, kad šie žmonės yra specialiai apmokyti, kad galėtų susidoroti su iškilusiomis situacijomis. Gali nutikti, kad vaikas reiškia nepasitenkinimą, jog tėvai nuolat dirba. Pabandykite paaiškinti, kad taip yra dėl to, jog jam užtikrintumėte gerą ir laimingą gyvenimą, nupirktumėte maisto, drabužių ir žaislų. Vertėtų pabrėžti, kad pačiam tėvui ar mamai ši situacija ne visada maloni, bet jie stengiasi kuo dažniau būti su vaiku.

Klausimas „O kodėl išvis turi nuolat eiti į darbą?“ yra vienas sunkiausių. Tinkami atsakymai gali būti, pavyzdžiui: „Nes žmonės vieni kitiems padeda - aš padedu žmonėms sutaisyti automobilį, o už atlygį galime nusipirkti daiktų, kurių reikia geram gyvenimui.“ Taip vaikui paaiškinsite žmonių tarpusavio ryšį ir priklausomybę.

Kaip pagerinti bendravimo įgūdžius su vaikais

Tai, kaip mes kalbamės su savo vaikais, turi didelę reikšmę jų ugdymuisi ir gebėjimui išklausyti. Atminkite, kad mes esame pavyzdys savo vaikams. Pateikiame patarimų tam, kad pagerintumėte bendravimo įgūdžius su savo vaikais.

Kreipkitės į savo vaiką vardu. Tik taip atkreipsite jo dėmesį prieš ketinant kažką jam pasakyti. Atminkite, kad jūsų mažylis gali susikoncentruoti tik į vieną dalyką vienu metu. Ištarkite vaiko vardą, ir kol šis nesureaguos, toliau nieko nesakykite. Pavyzdžiui: “Ieva!” (palaukite, kol nustos žaisti kamuoliu ir pažiūrės į jus), - toliau tęskite: “Pietūs bus paruošti po 10 minučių”.
Palaikykite akių kontaktą. Tam, kad palaikytumėte akių kontaktą su savo vaiku, jums reikės pritūpti iki vaiko lygio arba atsisėsti vienas priešais kitą ant kėdės. Kai jūs bendraujate su vaiku, parodote jam, kaip reikia elgtis. Taigi, pašaukite vaiką vardu, ir, kai jūsų žvilgsniai susilies, nurodykite, ką jis turi toliau daryti.
Kalbėkite teigiamai. Stenkitės kuo dažniau vengti neiginių (“ne” arba “negalima”). Nėra jokios abejonės, kad pasakę - “Neišmesk stiklinės”, “Nebėgiok viduje”, “Neišpurvink paltuko” į savo vaiko galvą įkalsite daug neiginių, kurie sukels tik neigiamą efektą, tad nenuostabu, kad stiklinė iš mažylio rankų išsprūs. Vietoj to, geriau aiškiai ir gražiai pasakykite, ką jis turėtų padaryti, pavyzdžiui, “Viduje galima tik vaikščioti”, “Atsargiai laikyk stiklinę, nes ji - ypatinga”, “Stenkis paltą laikyti kuo aukščiau, kad jis liktų švarus”. Žinoma, taip kalbėti nėra lengva, bet rezultatas vertas pastangų.
Venkite žodžių, kurie yra pašiepiantys. Pavyzdžiui, „Tu esi didelis berniukas, o darai (...)”, taip pat neprasivardžiuokite ir nevartokite užgaulių žodžių (“Tu esi tikrai blogas berniukas”) bei negėdinkite (“Man buvo taip gėda dėl tavęs šiandien”). Taip kalbėdamiesi su savo vaikais nieko nepasieksite, o tik priversite juos jaustis niekam tikusiais. Vaikai dažnai nustoja bendrauti su žmonėmis, kurie taip kalba ir jiems po mažu vystosi savęs nepasitikėjimo jausmas. Tuo tarpu teigiami ir malonūs žodžiai suteikia jūsų vaikui daugiau pasitikėjimo savimi, jis jaučiasi laimingesnis, stengiasi elgtis kuo geriau ir kilniau bei turi daugiau drąsos siekti to, ko nori. Sekdamas tokiu rodomu tėvų pavyzdžiu, vaikas pradeda labiau gerbti ir girti kitus. Negailėkite savo vaikams gerų žodžių.
Nekelkite balso tono dažnai. Kai mokytoja rėkia ant savo mokinių per visą klasę, vaikai tiesiog ją ignoruoja ir nustoja klausytis. Mokytoja dažnai stengiasi perrėkti susidariusį triukšmą klasėje, kas yra išties košmaras! Tas pats galioja ir namuose, tad nesistenkite rungtyniauti su savo rėkiančiu vaiku. Geriau, kai jis nurims, ramiai pasikalbėkite. Jei tinkamu laiku kelsite savo balso toną, tuomet vaikas jūsų neignoruos ir klausys, būtent tada, kada ir reikės.
Paliepimai sušukti iš kito kambario gali ir nepasiekti jūsų vaiko ausies. Pavyzdžiui, jeigu iš virtuvės paliepsite kitame kambaryje esančiam sūnui “Prašau, sumažink televizoriaus garsą, Domai” arba “Paskubėk, apsirenk”, jam gali pasirodyti, kad jūs esate užsiėmusi ir nieko, ką pasakėte, rimtai nepriims. Vietoj to, geriau užeikite trumpam į kambarį ir paaiškinkite vaikui, ko norite. Juk jūs turite būti pagarbaus elgesio pavyzdys, tad jeigu ateisite ir skirsite šiek tiek laiko tam, kad išaiškintumėte, ko jums reikia, jis supras, kad neverta to praleisti pro ausis.
Prisiminkite, kaip jūs kalbatės su savo draugais ir tada pagalvokite, kaip tą darote su savo vaikais. Ar esate vienodai dėmesingi ir išlaikote tą patį kalbėjimo toną? Būtų kur kas puikesni santykiai su vaikais, jeigu suaugę būtų vienodai dėmesingi tiek jiems, tiek ir savo draugams.
Išdėstykite galimybes ir alternatyvas. Jeigu norite paprašyti savo vaikų pagalbos ar tiesiog norite, kad jums padėtų, tuomet paaiškinkite jiems, kam viso to reikia ir kokia iš to bus nauda. Jie turi suprasti svarbą to, ko yra prašomi. Pavyzdžiui: “Kai tu apsirengsi, galėsi eiti į lauką su tėčiu”, “Kuri megztinį norėtum užsivilkti, raudoną ar mėlyną?”, “Kai padarysi namų darbus, galėsi žiūrėti televizorių”, “Kokią knygą norėtum paskaityti, šitą ar aną?”, “Kai būsi paruošęs pamokas, galėsi eiti žaisti su savo žaislais”. Vartodami tokius žodžius kaip “kada” ir “kuris”, jūsų vaikui pasirodys, kad jis gali laisvai rinktis, net jeigu ir nėra daug pasirinkimo variantų. Tai veikia žymiai efektyviau negu vartojant žodį “jei”. Be to, vietoj griežtų pasisakymų “ne” arba “negalima”, verčiau pasiūlykite alternatyvą. Pavyzdžiui, “Šiuo metu neturime dažų, tačiau gali piešti su kreidelėmis”.
Pateikite viską kuo paprasčiau. Mažieji sutrinka, kai pateikiama labai daug informacijos ar visa eilė veiksmų, kuriuos jie turi atlikti vienu metu. Visa tai primena situaciją, kai gatvėje praeivio pasiklausiame krypties, bandant surasti tam tikrą vietą ir po ilgų ir painių pasakojimų, mes vėliau viską pamirštame. Pasistenkite vaikui skirtus paliepimus suskirstyti į smulkesnes grupeles. Pavyzdžiui, vietoj sakydami ,,Ieva, eik ir susidėk savo daiktus į vietą, bet visų pirma nunešk savo nešvarius batus į lauką ir pašerk katę”. Greičiausiai Ieva visų pirma nueis pašerti katės, nes tai buvo paskutinis minėtas dalykas, kurį ji prisimena geriausiai. Norint pagerinti bendravimą su savo vaikais, pabandykite įsijausti į jų kailį tam, kad juos sudomintumėte pokalbio metu. Jeigu į juos žiūrėsite abejingai, jie jūsų nesiklausys.
Nebūkite priekabūs. Jeigu norite, kad namuose vyrautų tvarka, sukurkite darbo grafiką, ką jūsų mažylis turi atlikti kiekvieną kartą nustatytų laiku. Pavyzdžiui, susitvarkyti žaislus, nuvalyti stalą ar išnešti šiukšles. Svarbiausia pastebėkite, kas atlikta ir įvertinkite pastangas jį apdovanodami.
Stenkitės nustatyti laiką, kad vaikai būtų pasiruošę tam, kam jūs tikitės. Jie mėgsta paklusti aiškiai nustatytai tvarkai. Pavyzdžiui, įpratinkite vaikus atlikti namų ruošos darbus po pietų. Jiems labai nepatinka, kai juos kas pertraukia žaidžiant, lygiai taip pat, kaip mums nepatinka, kai kas nors sutrukdo skaityti knygą. Kai jie žinos, kada ir ko iš jų tikisi kiti - jums nebereikės kiekvieną kartą savo atžaloms nurodinėti ir sakyti pastabas.
Geros manieros tiek namuose, tiek ir bet kur kitur - privalomos. Jeigu jūs demonstruosite deramą elgesį ne tik savo vaikams, bet ir kitiems, mažieji kaipmat pastebės, kad tėveliai vienodai laikosi gerų manierų, nesvarbu su kuo bendrautų. Pradėkite savo vaikus mokyti gero elgesio pagrindų nuo elementarių mandagumo žodelių, kaip “prašau” ir “ačiū”.
Su vaikais, lygiai taip, kaip ir su suaugusiais, reikia kalbėti gražiai ir laikantis visų mandagumo principų. Vaikai dažniausiai imituoja savo tėvų ar globėjų kalbą bei elgesį. Sakykite “prašau”, “ačiū”, “labas” savo vaikams, kaip ir bet kuriam kitam suaugusiam žmogui.
Būkite švelnūs, bet tvirti. Jei jūs priėmėte kažkokį sprendimą, tuomet tvirtai jo laikykitės. Būkite tikri, kad jūsų partneris sutinka su tuo, ir neabejojate priimtu sprendimu. Gali būti, kad tas sprendimas nepatiks jūsų mažyliui, tačiau jis turi suprasti, kad tai galutinis ir neužginčijamas sprendimas. Kai jūsų vaikas tvirtai tą žinos, jis nesivargins eiti atskirai pas kiekvieną iš tėvų ir visaip bandyti įtikinti, kad kuris jų nusileistų. Taigi, tvirtai laikykitės to, ką nusprendėte. Jeigu paliepimai nuskambės neįtaigiai ir su abejonės gaidele, jūsų vaikas manys, kad jums nėra taip svarbu ar jie vykdomi, ar ne.
Klauskite taip, kad jūsų vaikas atskleistų jums savo mintis. Jeigu norite, kad jūsų vaikas labiau susimąstytų ir išsipasakotų, ką galvoja, stenkitės užduoti klausimus, kurie skatintų daugiau išsikalbėti ir pasidalinti idėjomis ir jausmais. Kalba anaiptol neina apie tokio tipo klausimus, kai atsakymai į juos dažniausiai būna - “taip” arba “ne”. Pavyzdžiui, vietoj klausdami “Ar šiandien tau patiko šventė pas Petrą?” verčiau paklauskite “Kokia šventės dalis pas Petrą tau labiausiai patiko?” Be to, kaip jūs reaguojate į savo vaiko išsakytas mintis, rodo jūsų susidomėjimą tuo, ką jis kalba ir kad jums tai svarbu, pavyzdžiui: “Iš tikrųjų?”, “Aš suprantu”, “O kaip dėl…”, “Tai įdomu”.
Įsitikinkite, kad jus suprato. Jeigu pastebėjote, kad jūsų mažylis nevykdo to, ko prašėte arba kažką supainiojo ir padarė kitaip, nei prieš tai kalbėjotės, verčiau įsitikinkite, kad vaikas iš tikrųjų jus suprato prieš pereinant prie kitos pokalbių temos. Paprašykite, kad vaikas pakartotų, ką jūs pasakėte. Jeigu jis to nesugeba, tuomet tai reiškia, kad jūs per daug ilgai ir komplikuotai apie tai kalbėjote, nes vaikui sunku suprasti. Pasistenkite parinkti kitus žodžius, kad vaikui būtų lengviau jus suvokti ir kalbėkite trumpais bei paprastais sakiniais.
Paaiškinkite, ko norite, pirmuoju asmeniu. Kai norite, kad jūsų vaikas kažką padarytų, paaiškinkite, kodėl jūs to norite. Geriausia, jeigu jūs kalbėsite pirmuoju asmeniu ir paminėsite, kokie jūs būsite laimingi, kai vaikas atliks tai, ko jūs prašote. Toks būdas daug veiksmingesnis, nei kaskart įsakant ar kalbant antruoju asmeniu. Beje, tokiu atveju jūsų vaikas žinos, kaip jo elgesys verčia jus jaustis. Vaikai dažnai nesusimąsto, kaip jų veiksmai gali paveikti kitus. Taigi, pritaikant šią strategiją, mažieji dažniau susimąstys apie savo poelgius, todėl jie į viską žiūrės atsakingiau ir bandys pasikeisti į gerąją pusę. Pavyzdžiui, sakykite: “Aš norėčiau, kad ateitum čia” vietoj “Ateik čia” arba sakykite “Aš norėčiau, kad perleistum eilę Oliveriui” vietoj “Perleisk eilę Oliveriui!” Kalbėdami taip, kaip pateikta pavyzdyje, jūsų vaikai atsilieps į jūsų prašymus. Taigi, paaiškinius, kaip jūs jaučiatės, vaikui bus lengviau suprasti, kodėl reikia patenkinti prašymą. Pavyzdžiui, „Kai tu pabėgai nuo mamytės parduotuvėje, aš labai nerimavau, kad tu nepasiklystum”.
Įspėkite iš anksto. Jeigu jūsų vaikas yra į kažką labai pasinėręs ar susidomėjęs kažkokia veikla, nenutraukite to - leiskite toliau tęsti. Geriau įspėkite jį iš anksto, kad jums reikia kažkur eiti ir taip jis lengviau apsipras su šia mintimi ir susiruoš. Pavyzdžiui, “Tadai, tuoj eisime. Gali jau atsisveikinti su šuniuku”. Jeigu vaikas supranta laiko matavimą, dar geriau, jei nurodysite konkrečiai: “Eisime lygiai 12”, arba “Po penkių minučių”.
Klauskite ir išklausykite. Parodykite savo vaikams, kad jie prikaustė jūsų dėmesį ir kad jums rūpi juos išklausyti. Skaitant laikraštį, siurbiant kambarį ar dirbant kompiuteriu tuo metu, kai kalbatės su savo mažaisiais, gali būti išties sunku sutelkti dėmesį į tai, ką sako jūsų mažieji. Jeigu negalite tuo metu kalbėti, verčiau neapsimetinėkite, kad klausotės. Paskirkite jiems laiką, kai savo atžalas tikrai galėsite išklausyti. Parodykite, kad esate susidomėję tuo, ką jie pasakoja, vartodami tokius išsireiškimus, kurie privers juos dar daugiau atsiverti, pavyzdžiui: “Kaip tu dėl to jautiesi?” arba “Turi galvoje, kad…?”
Skirkite laiko pokalbiui akis į akį. Tai yra labai svarbu, jei tarp jūsų vaikų yra didelis amžiaus skirtumas. Kartais vyresnieji kalba už mažuosius, o pastarieji leidžia pasisakyti vyresniesiems broliams ar seserims patys nieko nepratardami. Pokalbiai su vyriausiu sūnumi ar dukra gali kai kada neatitikti jaunėlių pokalbių lygio. Be to, reikia dažniau kalbėtis su savo vyresniais vaikais akis į akį, nes tada jie kažko išmoksta ir gauna daugiau informacijos. Taigi, paskirkite kiekvienam iš savo vaikų skirtingą laiką pokalbiams tam, kad galėtumėte su jais susikalbėti jų lygyje ir atitinkamai parinkus žodžius. Toks laikas gali būti, kai vaikščiojate parke, kai prieš miegą skaitote kartu knygą arba einate pirkti ledų. Tai jokiu būdu neturi būti giežtai nustatytas laikas, tačiau išnaudokite tinkamus momentus tokiems pokalbiams su savo vaikais.
Nedarykite iš musės dramblio. Žinoma, taisyklių šeimoje reikia laikytis, tačiau jeigu nuolat priekaištausite dėl smulkmenų, pamatysite, kad po kurio laiko vaikas tiesiog nebekreips dėmesio į tai, ką jam sakote. Jeigu nuolat kartosite, ką jūsų vaikas privalo daryti, jis jūsų nebesiklausys. Be to, tokiu atveju, jis pats niekada nesusipras, ko reikia imtis, nes visada lauks jūsų nurodymų. Pavyzdžiui, vietoj to, kad sakote “Tu privalai klausyti savo mokytojos, jeigu kažko nesupranti”, verčiau pabandykite kalbėti taip, kad vaikas pats pradėtų susimąstyti, ką jam reikia daryti. Tam labai padės tokio tipo klausimai, kaip šie: “Ką buvo sudėtinga suprasti mokykloje? Kodėl tau buvo sunku tai suprasti? Ką tu darei klasėje, bandydamas kažko išmokti iš savo mokytojos?” Taikant tokį metodą, jūs leisite savo vaikui pačiam galvoti apie galimą sprendimą, kuris padėtų išspręsti problemą. Tuomet ir vėliau, kai jūs norėsite savo vaikui liepti laikytis kažkokios nediskutuotinos taisyklės, jis jūsų labiau klausys.
Rodykite palankumą ir palaikykite. Kai rodote savo vaikams palankumą ir meilę, nepaisant visų jų skirtumų, jie bus linkę atverti savo jausmus ir atskleisti juos slegiančias problemas savo tėveliams. Tada jie žinos, kad augant ir keičiantis jūs visad būsit šalia, kad ir kas nutiktų. Mes negalime atstumti savo vaikų už netinkamą jų elgesį. Mes turime priimti ir mylėti savo atžalas tokius, kokie jie yra su tik jiems būdingu charakteriu, asmenybe ir pomėgiais. Pavyzdžiui, Jonas sako: “Mamyte, aš bijau eiti į lovą”. Tokiu atveju geriau jį padrąsinkite ir sakykite: “Nieko baisaus, Jonai. Aš paliksiu praviras duris ir įjungsiu naktinę lempą. Vėliau ateisiu pažiūrėti kaip tu”. Prastas atsakymas būtų, jeigu atsakytumėte taip: ,,Nebūk didelis niurzga, Jonai. Tu esi pakankamai suaugęs suprasti, kad nieko baisaus čia nėra. Tik maži kūdikiai išsigąsta!”
Pasistenkite nepertraukinėti. Pasistenkite neįsiterpti į pokalbį ar barti savo vaiko, kai jis jums kažką pasakoja. Vaikas nustos dalintis tuo, ką jaučia su savo tėveliais, jeigu pastarieji vidury savo vaiko pasakojimo pradės jį mokyti ir moralizuoti. Pavyzdžiui, jūsų vaikas grįžo namo ir susijaudinęs pasakoja jums, kaip jis su draugu puikiai praleido laiką prie užtvankos. Jūs pertraukiate jo pasakojimą ir pradedate moralizuoti, kaip yra pavojinga žaisti netoli vandens telkinio. Taigi, jūsų sūnus nebaigė pasakoti istorijos ir kitą kartą jis pasvarstys, ar reikia pasidalinti įspūdžiais su savo tėveliais. Be abejo, reikia vaikui priminti, kad žaisti prie vandens yra rizikinga ir kad turi būti bent vienas iš suaugusiųjų, kuris jį tuo metu prižiūri, tačiau apie tai reikėtų kalbėti kitu laiku arba bent tada, kai jis pabaigs savo pasakojimą.
Klausykite, ką jums sako vaikas. Atviras ir nuoširdus pokalbis su savo vaiku formuoja pasitikėjimo jausmą, savigarbą, gerus santykius su visais žmonėmis, palaikymą ir šiltus tarpusavio santykius. Skirkite laiko ir pastangų pagerinti bendravimo įgūdžius su savo vaikais, kalbėdami su jais kaip įmanoma daugiau. Prisiminkite, kad visų pirma reikia pasikalbėti su savo atžalomis, o po to išgirsti ir įsiklausyti, ką jie pasakė.

Kaip paruošti vaiką sugrįžimui į darželį?

Jauni pedagogai, tokie kaip Viktorija, džiaugiasi pasirinkę šią profesiją, nes jiems pavyksta atrasti ryšį su vaikais ir mokytis iš jų kiekvieną dieną. Darbas su vaikais teikia daug džiaugsmo ir gerų emocijų. Svarbu suprasti, kad šiuolaikiniai vaikai yra smalsūs, aktyvūs ir nori būti pastebėti, todėl ir darželiai tampa modernesni bei atviresni, atsižvelgiant į vaiko norus ir skatinant kūrybiškumą.

Viena iš sudėtingiausių pedagogo darbo dalių - bendravimas su tėvais. Svarbu sukurti ryšį ne tik su vaikais, bet ir su jų tėvais, taktiškai ir teigiamai pateikiant informaciją, net jei ji ir ne visada maloni. Bendravimas su tėvais yra nuolatinis mokymasis, reikalaujantis kantrybės ir gebėjimo išklausyti.

Logopedo pagalba yra svarbi vaikams, turintiems kalbos ir komunikacijos sutrikimų. Pratybos, kurių metu lavinamas artikuliacinis aparatas, girdimasis suvokimas, turtinamas žodynas ir ugdoma rišlioji kalba, yra efektyvios tik glaudžiai bendradarbiaujant su vaiko tėvais. Logopedinės pratybos trunka 15-25 minutes ir vyksta 2-3 kartus per savaitę, priklausomai nuo sutrikimo sunkumo ir vaiko amžiaus.

Tėvų bedarbystė gali turėti neigiamos įtakos vaikams, sukeldama pykčio proveržius, agresiją, nerimą ar mokymosi sutrikimus. Svarbu kalbėtis su vaikais apie pasikeitusias gyvenimo sąlygas, vengti demonstruoti paniką, suteikti vilčių ir išklausyti vaikus. Taip pat svarbu stebėti vaiko elgesį ir, jei reikia, ieškoti pagalbos.