Gėlių darželis arba gėlynas - tai erdvė prie namų, skirta įvairiems dekoratyviems augalams auginti. Paprastai jis įrengiamas švariajame kieme, prie įėjimo į sodybą ar gyvenamąjį namą, tarnaujantis kaip sodybos puošnioji dalis. Kada Lietuvoje atsirado gėlių darželiai - nežinoma, spėjama, kad XV-XVI a. Kaimų ir miestelių sodybų darželiai atsirado dėl vienuolynų, klebonijų, dvarų gėlynų, kuriuose augintos iš kitų kraštų atvežtos įvairios gėlės, dekoratyvūs, vaistiniai augalai. Darželio paskirtis buvo ne tik puošybinė - juose sodinti vaistiniai, dažinių ar kitokių naudingų savybių turintys augalai.
Sodybos darželio prižiūrėjimas buvo daugiausia merginų rūpestis, o pagal darželį būdavo susidaroma nuomonė apie sodybos šeimininkų tvarkingumą. Senuosiuose Lietuvos darželiuose augalų įvairovė nebuvo labai didelė. Daugiausia sodinti atsparūs, žiemą neiššąlantys augalai, kuriems nereikia daug priežiūros. Skirtingose Lietuvos dalyse darželio gėlės ir žolynai skyrėsi, bet dauguma augalų rūšių būdavo sodinamos visoje šalyje.
Gausiausiai auginami daugiamečiai augalai: žalioji rūta, daugiametė saulutė, garbiniuotoji mėta, vaistinis isopas, vaistinis skaistenis, vaistinis smidras, vaistinis putoklis, vaistinis bijūnas („pinavija“), paprastasis diemedis, plunksnalapė rudbekija, trispalvė našlaitė. Iš dvimečių ir daugiamečių augalų auginami: didžioji nasturtė, kvapusis pelėžirnis („žemčiūgas“), balzaminė sprigė, aukštoji piliarožė, flioksas, jurginas. Vėliau taip pat pradėtos auginti rožės, įvairūs serenčiai („gvazdikai“), rudgrūdėlės, scylės, snieguolės, šiurpiniai gvazdikai („šiurpės“), pakalnutės, petunijos, fuksijos ir kt.
Istorinė darželių raida Lietuvoje
Tradiciniai augalai senųjų sodybų darželiuose buvo sodinami ne bet kaip ir tikrai ne bet kokie. Jie pasakojo apie juos sodinusių žmonių gyvenimo būdą, papročius bei estetikos suvokimą. Jei savo sodyboje norėtumėte atsparaus, patikimo ir vaikystę primenančio gėlių darželio, dabar galite pasisemti įkvėpimo iš patikrintų šaltinių.
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Botanikos sodo Botaninių kolekcijų kuratorė Virginija Aleknienė papasakojo apie tris svarbiausius laikotarpius Lietuvoje: prieškario, tarpukario ir pokario.
Prieškario laikotarpis (1830-1918 m.)
Prieškario laikotarpio darželiai buvo kuriami su aiškia paskirtimi - jie ne tik teikė grožį, bet ir naudos kasdieniame gyvenime. Paprastieji erškėčiai puikavosi reprezentatyviausioje sodybos vietoje. Aukštoji piliarožė - vienas pagrindinių prieškario darželio akcentų. Žiemė - nereiklus visžalis augalas. Dažnai augalai buvo sodinami prie namo sienų, kad apsaugotų nuo vėjo ir suteiktų malonų aromatą. Darželiai būdavo aptverti paprastomis tvorelėmis, pagamintomis iš eglišakių ar lazdyno šakelių.
Tarpukario laikotarpis (1918-1945 m.)
Tarpukario laikotarpiu darželiai tapo spalvingesni, daugėjo vienmečių gėlių. Tarpukario darželis - mažiau praktiškas, dekoratyvesnis. Tradiciniai augalai Lietuvoje - žaliosios rūtos. Tarpukario darželis neįsivaizduojamas be diemedžio. Nasturtės - lengvai prižiūrimos ir ilgai žydi. Lysvelės buvo kuriamos įvairesnių formų - kvadratinės, širdelės formos klombos, o tvorelės - vis įmantresnės.
Stabtelkim prie rūtų temos, nes turime gražų pavyzdį, kaip jos panaudotos šiuolaikinėje sodyboje. Dalė rūtas pataria prižiūrėti kaip levandas, mat šios nenukerpamos irgi sumedėja. Rūtas karpyti ji pataria, kai šios pradeda leisti žiedus.
Pokario laikotarpis (1945-1980 m.)
Pokario darželiai žavėjo savo tvarka ir dekoratyvumu. Dekoratyviniai elementai, tokie kaip balti kalkėmis nudažyti akmenukai ir smėliu pabarstyti takeliai, liudijo apie šeimininkų pastangas palaikyti tvarką ir grožį. Bijūnai pokario darželiams buvo privalomas elementas. Šiurkštieji saulakiai primena jurginus, bet jų nereikia iškasinėti. Dekoratyvus našlaičių ir flioksų derinys.
Šiuolaikiniai darželiai ir jų kūrimo principai
Senoviniai mūsų darželiai ir tradiciniai augalai, augę juose, gali įkvėpti ir šiandienos sodybų šeimininkus. „Paslapties nėra. Reikia šiek tiek kūrybos, kruopštumo ir rezultatai matosi“, - teigė gražiausiu Lietuvoje pripažinto gėlyno savininkė Aldona Burgailienė. Moters gėlynas gražiausiu Lietuvoje išrinktas jau antrus metus iš eilės. A. Burgailienė gėlyną puoselėja net 13 metų. Jame auga ne tik gėlės, bet ir medžiai bei krūmai - pušelė, bukmedžiai, japoniška vyšnia. Taip gėlynėlis žaliuoja ne tik vasarą, bet ir žiemą. Moteris pasakoja, kad gėlynu reikia rūpintis lyg mažu vaiku - nuolat. Gavusi savivaldybės leidimą, gėlininkė net įsirengė tiesioginį išėjimą, kuriuo į gėlyną gali patekti tiesiai iš buto. Vienoms gėlėms peržydėjus, moteris skuba jas pakeisti kitomis, taip pat nuolatos ravi ir laisto darželį.
Gražiausiu Vilniuje išrinktas gėlynas žydi prie Taikos g. 26 namo. Jo savininkė Liudmina Dzinkevič pasakoja pastarosiomis dienomis kieme sulaukianti nemažai smalsuolių, kurie pamatę gėlyno nuotraukas internete, specialiai atvyksta juo pasigrožėti. Moteris gėlynu rūpinasi ne viena, bet kartu su kaimynėmis Kristina, Laima, Marija ir Katerina. Gėlininkės kartu puoselėja šį ir šalia - prie Taikos g. 28 namo - įrengtą darželį. „Smagu, kad susirinkusios galime pasikalbėti, kaip mums sekasi, aptarti gėlynų priežiūros aktualijas ir drauge viename kieme darbuotis“, - kaimynyste džiaugiasi L. Dzikevič. Šiandien vien gėlyne prie Taikos g. 26 namo skaičiuojama apie 20 skirtingų rūšių augalų.
Gražiausio Kauno darželio savininkė Antanina Godvaišienė pasakoja, kad pradžioje gėlynas buvo labai nedidelis. Vėliau noru pagražinti kiemą užsikrėtė ir kaimynai - vieni atvežė daugiau žemių, padėjo padaryti vazonus, kiti atnaujino suoliuką. Kiekvienais metais sugalvojant vis kažką naujo, įdomesnio, gėlynas plėtėsi. Šiuo metu jo grožiui abejingų nėra.
Birutė Šlepetienė, kurios gėlynas pripažintas gražiausiu Klaipėdoje, savo darželį puoselėja ketverius metus. „Kai atsikrausčiau į šį namą, pro langą mačiau dilgėles. Tad pirmas darbas, kurį padariau, tai čiupau į rankas kastuvą ir suvarpiau žemę. Šiuo metu gėlyne auga Pluoštinė juka, Vainikinė gaisrena, Rusmenės, Vaistutis pilnaviduris, Šilagėlės, Varpagėlės ir daug kitų. Vien rožių apie vienuolika rūšių!”, - pasakojo B. Šlepetienė. Norintiems įrengti savo darželį, B. Šlepetienė pataria klausyti savo širdies. „Svarbu pradėti viską nuo mažų žingsnelių. Pradžioje užtenka nedidelio gėlyno. Svarbu ir bendrauti tarpusavyje, keistis informacija“, - sako B. Šlepetienė.
Kaip kurti darželį prie namo: praktiniai patarimai
- Vieta: Mūsų kuriamas gėlynas yra “L” formos. Vienoje jo pusėje neišvaizdi kaimynų tvora, saulė atsisuka tik vakare, todėl čia dominuoja pavėsis. Kitoje pusėje - šlaitas už gėlyno, o pati vieta nuolat apšviečiama saulės. Pasiruošimas: gėlyno formos, grunto, apšvietimo įvertinimas.
- Gruntas: Šiam gėlynui gruntas buvo naujai atvežtas, supilta apie 30-40 cm. gero juodžemio.
- Esami augalai: Šalia augantys medžiai mes šešėlį, tad tai svarbu, norint parinkti augalus. Daugiamečiai augalai, kuriuos sodiname saulėtoje pusėje ir šešėliuotoje pusėje, skiriasi. Šeimininkai norėjo, kad gėlynas prie namo būtinai turėtų rožių ir bijūnų. Todėl kūrimas prasidėjo nuo šių augalų kaip atskaitos taško.
- Augalų parinkimas: Saulėtoje pusėje pasodintos rožės ir bijūnai - skirtingų veislių, ne visų pavadinimai žinomi, dominuoja rausvi ir rožiniai atspalviai. Čia pat augs vasarą baltai žydinčios katžolės (Nepeta) ‘Alba’ - gali būti, kad pasisės, taip greičiau užpildys tuščius tarpus. Alūnės (Heuchera) pasodintos visame gėlyne. Jų spalvingi lapai atsikartoja, todėl apjungia abi dalis į visumą. Abejose gėlyno pusėse pasodintos alūnės. Rykštėtoji sora (Panicum virgatum) ‘Squaw’ puikiai paslėps tarpus, atsiradusius nužydėjus bijūnams. Pavėsinėje pusėje pražydusi astrancija. Kemeras (Eupatorium purp. Maculatum) ‘Atropurpureum” - jis pakankamai didelis ir skirtas greitai užslėpti tvorą. Tačiau reikia turėti mintyje, kad žoliniai augalai tvorą uždengs ne visą laiką, o tik dalį sezono.
- Eskizas ir sodinimas: Pradėkite dėlioti nuo augalų, kurie suteiks karkasą (medžiai, krūmai), arba nuo ryškiausių augalų, kurie sukurs ilgai matomas spalvines dėmes (pavyzdžiui, alūnės). Prieš sodindami išsidėliokite augalus: įvertinsite, ar visko pakanka ir ar gražiai žiūrisi. Augalus galite sodinti nebūtinai pavasarį, jeigu tik jie auginti vazonuose.
- Atskirtis nuo vejos: Veja visada “lipa” į gėlyną, todėl norint užkirsti tam kelią, galima gėlyno zoną atskirti nuo vejos su “Plastbort” borteliais. Jie gaminami Lietuvoje, aukštos kokybės, todėl lengvai susiveria ir ilgai išlaiko formą. Gėlyno forma gali būti ir tiesi, ir lenkta, priklausomai nuo poreikio.
- Mulčiavimas: Kad žolė ne taip greitai augtų, ir kad iš dirvos neišgaruotų drėgmė, naudojamas grikių lukštų mulčias. Gali išaugti grikiai - čia nejuokauju!
Tradiciniai ir invaziniai augalai
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2020 metų vasario 5 dienos įsakymu Nr. DI-64 augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas buvo suteiktas dekoratyvių augalų lauko kolekcijai „Senieji Lietuvos darželių augalai: kvapnūs, puošnūs, gydantys“, esančiai Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Minimoje kolekcijoje saugomi šešiasdešimties senųjų darželių augalų rūšių pavyzdžiai ateities kartoms.
Mylimiausi senoviniai darželių augalai, tarpstantys daugiau nei pusėje lankytų sodybų buvo puikusis bijūnas (35), darželinė tulpė ir gvazdikinis serentis (33), poetinis narcizas (31), šluotelinis flioksas ir šiurpinis gvazdikas (29), paprastosios alyvos (27), žalioji rūta (25), darželinė našlaitė (24), paprastasis buksmedis (23), didžiagraižis jurginas ir tigrinė (raiboji) lelija (22), tikroji levanda, darželinis jazminas, vaistinis bijūnas ir vaistinė medetka (21).
Kai kurie svetimžemiai, tradiciniais laikomi senųjų darželio augalais, sulaukėjo, pradėjo plisti Lietuvoje, stumti vietines rūšis iš savo augimviečių. Tokie „moliūgėliai“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. DI-810 pripažinti invaziniais augalais, kurie laikomi nepageidautinais ir naikintinais. Aptikti 7 rūšių invaziniai augalai: varpinė medlieva, gausialapis lubinas, muilinė guboja, bitinė sprigė, rykštenė (aukštoji ir kanadinė), dygliavaisis virkštenis.
Varpinė medleva kilusi iš Šiaurės Amerikos. Krūmas neišrankus Lietuvos klimatinėms sąlygoms, nereiklus dirvožemiui, gerai besidauginantis sėklomis ir atžalomis. Įvežtas į Lietuvą kaip dekoratyvus, tinkamas gyvatvorėms formuoti ir dar su valgomais vaisiais - tapo invaziniu. Ne mažiau pavojingas savaiminiams Lietuvos augalams yra gausialapis lubinas, kilęs iš Šiaurės Amerikos, kaip nederlingas dirvas praturtinantis azotu ir dekoratyvus augalas. Deja, buvo neįvertintas jo agresyvus paplitimas. Taigi, kuo daugiau jį skinkime ir neleiskime brandinti sėklų, kad neplistų.
Muilinė guboja Lietuvoje įvežta, kaip kopas sutvirtinantis augalas, nes pasižymi plačiu šaknynu. Ją vis dar galima sutikti močiučių darželiuose, kaip dekoratyvų, kvepiantį ir tinkamą puokščių dekoravimui augalą. Iš sprigių Lietuvoje savaiminė rūšis yra paprastoji sprigė. Tačiau darželiuose nuo XVII amžiaus pabaigos buvo auginama balzaminė sprigė, o vėliau atkeliavo smulkiažiedė ir bitinė sprigė. Bitinė sprigė - ateivė iš Himalajų kalnų. Tai iki 3 metrų aukščio užaugantis vienametis augalas. Jis žydi stambiais baltais, rausvais ar violetiniais žiedais, išbarsto sėklas sprogstant dėžutei. Kad neplistų, reikia neleisti subrandinti sėklų ir kelis kartus nušienauti.
Rykštenės yra ypatingai plintantys augalai. Keturios rykštenių rūšys: aukštoji, kanadinė, didžioji ir vėlyvoji, - laikomos invazinėmis. Visos kilusios iš Šiaurės Amerikos. Europos želdynuose paplito XIX amžiuje. Kadangi rykštenės išoriškai panašios, nepavyko rasti duomenų nuo kada pradėtos veisti Lietuvoje kaip dekoratyviniai augalai. Iš sodybų darželių jos pradėjo plisti po pievas, dirvonus, pamiškes, pakeles, vandens telkinių pakrantes ir kitas atviras buveines. Dabar visos invazinės rykštenių rūšys yra paplitusios beveik visoje Lietuvos teritorijoje, o ypač didelius sąžalynus sudaro aplink miestus, gyvenvietes ir apleistuose žemės plotuose.
Dar vienas aptiktas invazinis augalas - dygliavaisis virkštenis. Tai vienametis laipiojantis, kvapniais žiedais moliūginių šeimos augalas iš Šiaurės Amerikos. Sulaukėjęs virkštenis Lietuvoje aptiktas 1987 metais. Dabar virkšteniai dažnai randami upių ir upelių pakrančių krūmynuose, užliejamose pievose. Pasitaiko dykvietėse, pakelėse, pamiškėse ir net pasėliuose. Visur sudaro tankius sąžalynus ir brūzgynus.
Remiantis literatūros šaltiniais, inventorizuotus tradicinius darželių augalus suskirstėme į grupes pagal auginimo pradžią darželiuose. Nuo XIV-XV amžiaus darželiuose auginami: vaistinis putoklis, vaistinis smidras, daugiametė saulutė, paprastoji pakalnutė, žalioji rūta ir vaistinis skaistenis. XVI-XVII amžiuje darželiuose pasirodė aukštoji piliarožė, diemedis, poetinis narcizas, poetinis narcizas ʽPlenus’, šiurpinis gvazdikas, geltonoji viendienė, rusvoji viendienė, mažoji žiemė, darželinė tulpė, paprastasis sinavadas, paprastosios alyvos. XVIII-XIX amžiuje darželiuose auginamų augalų sąrašą papildo čiaudulinė kraujažolė, darželinis gludas, didysis pentinius, šluotelinis flioksas, dailieji auskarėliai, goštautinė gaisrena, paprastoji kosmėja, darželinis jazminas, plunksnalapė rudbekija, darželinė rožūnė, balzaminis skaistenis. XX amžiuje darželiuose ypač gausu naujų augalų. Juose vis daugiau auginama ne tik puikių vietinių, bet ir įvežtinių augalų rūšių. Nepamirštant, kad lietuvės darželyje nuo seniausių laikų veši vaistiniai, aromatiniai, prieskoniniai, dekoratyvūs ir kiti naudingi augalai, darželiuose auginamų augalų rūšių skaičius stipriai išsiplėtė.
