Šiandien, minint legendinio „Lituanicos“ skrydžio 90-metį, prisimename du drąsius ir talentingus vyrus - Steponą Darių ir Stasį Girėną. Jų vardai neatsiejamai susiję su didvyrišku bandymu perskristi Atlantą ir nusileisti tėvynėje. Tačiau per patį skrydžio didingumą ir jo reikšmę dažnai pamirštame pačius lakūnus, jų asmenybes, gyvenimus ir patirtis. Šiame straipsnyje siekiame atkreipti dėmesį į žmogiškąjį šių herojų aspektą, dekonstruoti juos į žmones su savitomis istorijomis ir skirtingais likimais.
Stasys Girėnas: Nuo Vytogalos iki Transatlantinio Skrydžio
Stasys Girėnas gimė 1893 m. spalio 4 d. Vytogaloje, Žemaitijoje. Tėvų pavadintas Stanislovu, jis buvo 16-oji atžala Girskių šeimoje. Nors Girskių šeima turėjo apie 10 hektarų žemės, ji buvo nederlinga, apaugusi krūmais, todėl išgyventi buvo sunku. Šeima vertėsi augindama kelias karves ir porą arklių.
Muziejininkė L. Gudeliūnienė atkreipia dėmesį, kad skurdas Stasį užgrūdino. „Jis turėjo charakterį, nes, žinokit, vargas, skurdas charakterį užgrūdina. Šiaip galima atkreipti [dėmesį], kad ir Girėno žvilgsnis nuotraukose yra toks skvarbus, toks griežtas“, - teigia L. Gudeliūnienė.
Lietuvos aviacijos muziejaus direktorius M. Kavaliauskas taip pat pabrėžia būsimojo lakūno išmintį ir atkaklumą. „Tas šešioliktas vaikiukas, kuris išaugo, nebuvo stiprios sveikatos. Gyvenime, kai jau tapo amerikoniuku, buvo, galima pasakyti, toks „street smart“ žmogus, kuris, neišėjęs didelių mokslų, susitvarkydavo su mechanikos, su įvairiais technologiniais, ekonominiais, bendravimo su žmonėmis iššūkiais ir vis ėjo į priekį“, - tvirtina M. Kavaliauskas.
Viena iš ryškiausių Stasio savybių buvo meilė paukščiams. Kaip pasakoja muziejininkė L. Gudeliūnienė, S. Girėnas vaikystėje bėgiodavo basas, nes neturėjo kuo apsiauti. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens kojos sutrūkinėdavo ir suskildavo. Motina plaudavo ir šveisdavo jas prieš sekmadienio mišių lankymą, tačiau berniukas verkdavo ir klausdavo: „Kodėl Dievulis mane taip nubaudė? Kodėl aš gimiau žmogumi, o ne paukščiu?“
„Gal nebuvo jis tokio plataus akiračio kaip S. Darius, tačiau jis buvo labai gabus technikai žmogus. Turėjo ir motorinę valtį, kuria plukdydavo žmones Mičigano ežere, buvo vienas iš pirmųjų lietuvių, įkūrusių taksi įmonę Čikagoje. Kelias į aviaciją nebuvo lengvas. 3 dešimtmetyje, labiau įsitvirtinęs JAV, S. Girėnas pradėjo mėgėjiškai skraidyti, tačiau 1925-aisiais patyrė rimtą avariją, kuri netgi aprašyta to meto laikraščiuose. Nors nebuvo profesionalus lakūnas, aktyviai skraidydavo, yra laimėjęs net ir prizą už tikslų nutūpimą. Buvo tikrai aktyvus lakūnas mėgėjas, nors lygiu negalėjo prilygti S. Dariui, kuris buvo profesionalus karo lakūnas, JAV skraidęs pastoviais reisais, valdęs ir trimatorį „Fokker“ lėktuvą“, - pasakojo muziejininkas P. Poškus.
Beje, tikrasis jo vardas ir pavardė - Stanistovas Tomas Girskis. „1932 metais Petras Jurgėla, kuris buvo atsakingas, kaip tuo metu sakydavo, už „Lituanicos“ propagandą - viešuosius ryšius - pasiūlė, kad reikėtų pavardę sulietuvinti. Pagalvojo, kad Darius ir Girėnas skamba geriau negu Darius ir Girskis ar Darius ir Girch, tad pakeitimas atliktas prieš skrydį“, - sakė P. Poškus.
Steponas Darius: Lyderis Nuo Pat Vaikystės
Tuo tarpu Steponas Darius gimė 1896 m. sausio 9 d. Rubiškės kaime, kuris 1934 m., minint „Lituanicos“ skrydžio metines, buvo pervadintas į Dariaus kaimą.
M. Raštikis, dirbantis S. Dariaus gimtinėje-muziejuje, pasakoja apie jo energiją ir lyderystę nuo pat vaikystės. „Kai mama nusivesdavo Steponą į bažnyčią, turėdavo vargo su juo, nes jis nuo pat gimimo buvo labai gyvas, energingas, nenustygstantis vietoje. Mama turėdavo jį už sermėgos pasiėmusi laikyti, kad jis neištrūktų. Be kita ko, berniukas mėgdavo būti dėmesio centre, noriai bendraudavo su kitais vaikais. „Pasakojama, kad jis, būdamas vaikas, nors buvo jaunesnis už kitus kaimo vaikus, visados būdavo įvairių žaidimų iniciatorius, vedlys. Tokia jo lyderystės savybė jau buvo ryški nuo jaunumės, nuo mažumės“, - teigia M. Raštikis.
Vėliau dėmesys Steponą lydėjo visą gyvenimą. Lakūnas Lietuvoje buvo nebeiškart vienas iš Kauno Ąžuolyno stadiono iniciatorių ir statytojų, reikšmingai prisidėjo steigiant jachtklubą, buvo sportinės organizacijos „Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga“ vadovas. S. Darius išmoko ne tik skraidyti, bet ir įvaldė įvairių tipų lėktuvus.
„Vaikystėje mirė jo tėvas, todėl kartu su motina, broliais ir seserimis S. Darius išvyko į Ameriką. Iš pradžių gyveno Niujorko apylinkėse, vėliau persikėlė į Čikagą. Pirmojo pasaulinio karo metais kaip savanoris tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariuomenėje, kovojo Prancūzijoje, kur jam teko pakankamai pavojinga misija - buvo telefonistas, tiesė telefono kabelius per mūšio lauką ir buvo sužeistas. Manau, kad šis gyvenimo tarpsnis jį smarkiai užgrūdino“, - kalbėjo P. Poškus.
1920 metais sugrįžęs į tėvynę S. Darius pradėjo tarnybą Lietuvai. Iš pradžių dirbo žvalgybos skyriuje, vėliau, baigęs karo mokyklą, tapo leitenantu ir nuo 1922 iki 1927 metų tarnavo karo aviacijoje. 7 metus praleidęs tėvynėje jis ryžosi išvykti atgal į JAV. Kalbėdamas apie šio sprendimo motyvus P. Poškus svarstė, kad veikiausiai S. Dariui trūko iššūkių ir jis ieškojo naujų galimybių.
Beje, puikusis lakūnas pelnytai vadinamas ir Lietuvos sporto tėvu. Pirmosiose tarptautinėse futbolo rungtynėse S. Darius saugojo Lietuvos komandos vartus, žaidė ir pirmosiose oficialiose krepšinio rungtynėse, taip pat buvo ir boksininkams, lengvaatletis.
Du Skirtingi Likimai, Viena Svajonė
Lietuvos aviacijos muziejaus direktorius M. Kavaliauskas apibendrina: „1896 m., tais metais, kai gimė Darius, įvyko pirmosios naujųjų laikų olimpinės žaidynės. Užaugę visiškai skirtingomis sąlygomis - vienas skurdžiai, kitas pasiturinčiai, vienas ramesnis, kitas mėgdavęs būti dėmesio centre, - tokie buvo garsieji lakūnai Stasys Girėnas ir Steponas Darius.“
Paprašytas papasakoti apie pirmąjį didvyriais tapusių lakūnu susitikimą, P. Poškus svarstė, kad veikiausiai jiedu susipažino 1927-ųjų vasarą Čikagoje, S. Dariaus seserims priklausiusioje lietuvių valgykloje. Kuriam iš jų kilo idėja perskristi Atlantą? Tikėtina, teigė pašnekovas, kad abu vyrai apie tai svajojo, tačiau pagrindinis iniciatorius ir įgulos vadas, navigatorius, savotiškas projekto vadovas buvo daugiau profesionalios patirties sukaupęs S. Darius. „Jeigu S. Darius buvo idėjų generatorius, kuriam kartais pritrūkdavo apibrėžtumo ir charakteris truputėlį trukdydavo įgyvendinti tas svajones, tai tykus ir verslus žemaitis S. Girėnas buvo tas, kuris galėjo viską suorganizuoti ir realizuoti“, - sakė P. Poškus.
Nepaisant skirtingų charakterių ir gyvenimo sąlygų, abu lakūnus vienijo meilė aviacijai ir didelė svajonė - skrydis.
„Lituanica“: Sėkmės ir Tragedijos Istorija
LRT.lt pašnekovas paneigė ir Lietuvoje gajų mitą, kad S. Darius ir S. Girėnas buvo pirmieji, perskridę Atlantą. Tiesa ta, kad nuo pirmojo skrydžio jau buvo prabėgę 6 metai, nors tokios tolimos kelionės lėktuvu dar buvo labai retos.
S. Darius ir S. Girėnas Atlanto svajonei pasirinko šešiavietį „Bellanca“ tipo keleivinį lėktuvą, kuriuo jau anksčiau buvo atlikti keli transatlantiniai skrydžiai. „S. Darius, tarnaudamas Čikagos priemiestyje, skraidė tokio tipo lėktuvu, tai jis jam buvo puikiai pažįstamas. Be to, jį paprasčiau modifikuoti. Pašnekovo teigimu, legenda tapusiam lėktuvui atrasti tinkamą pavadinimą nebuvo lengva, svarstyti įvairūs variantai. „Buvo netgi pasiūlymų pavadinti „Diktatoriumi“ ir, atrodo, S. Dariui tas patiko, turint omenyje A. Smetoną - čia toks pašpilkavimas. O „Lituanica“ gimė Antanui Vaivadai, žurnalistui“, - pasakojo P. Poškus.
LRT.lt paklaustas, koks buvo S. Dariaus požiūris į autoritaru tapusį Antaną Smetoną, pašnekovas pabrėžė, kad vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga. Vis dėlto, priminė jis, karo aviacijos lakūnai aktyviai prisidėjo prie 1926-ųjų perversmo, o pats S. Darius, anot P. Poškaus, buvo prieš tuometę Kazio Griniaus ir Seime buvusios daugumos valdžią, bet greičiausiai ir A. Smetona nebuvo visiškai patenkintas, nors kažkokių tikslių samprotavimų nėra.
Kaip pasakojo P. Poškus, sklandų pasiruošimą skrydžiui trikdė dėl Lietuvoje įvykusio perversmo visuomenėje tvyrojusios susiskaldymo nuotaikos. S. Darius ir S. Girėnas įkūrė specialų komitetą, stengėsi suburti žymius visuomenės veikėjus. Vis dėlto, pridūrė muziejininkas, spaudoje būta bandymų lakūnus apjuodinti. „Vienas laikraštis parašė, kad per Atlantą skris lietuvis lakūnas Baltrūnas, kuris neprašo jokios paramos. Sakoma, kad ši žinia S. Dariui ir S. Girėnui labai pakenkė, nes jokio Baltrūno nebuvo ir niekas nesiruošė skristi“, - kalbėjo P. Poškus.
„Liepos 14 popietę meteorologas, tuo metu kuravęs visus per Atlantą skrendančius lakūnus, pranešė, kad oras geras, tad pradėta ruoštis skrydžiui. Liepos 15 dieną iš to paties Niujorko Floydo Bennetto oro uosto išskrido ir lakūnas Wiley Post‘as. Iš ryto jie buvo įspėti, kad Europoje formuojasi audra. Jeigu W. Post‘as skrido su žymiai modernesniu lėktuvu ir per žymiai greitesnį laiką nutūpė Berlyne, tai S. Darius ir S. Girėnas suprato, kad kažkur Europoje audrą sutiks.
LRT.lt pašnekovo teigimu, taupydami lėšas lakūnai atsisakė ir radijo ryšio, ir parašiutų, kurių virš vandenyno nė nebūtų galėję panaudoti. „Žinoma, kad S. Girėnas buvo labiau už saugumo faktorius, bet galiausiai pasidavė S. Dariaus lyderystei“, - sakė P. Poškus.
„Tolesnė skrydžio eiga pakankamai miglota, nes skrydžio žemėlapiuose nėra pakankamai duomenų. Tačiau žinoma, kad dabartinės Vokietijos-Lenkijos pasienyje „Lituanica“ sutiko audrą, todėl apsisuko šiek tiek atgal ir skrido Berlyno link, ne į Kauno pusę. Tikėtina, kad nakties metu dėl variklio gedimo buvo ieškoma nusileidimo vietos. Skrisdami labai žemai užkliudė medžius ir visa tai baigėsi katastrofa. Tokiam tūpimui naktį jie buvo nepasiruošę, neturėjo tūpimo prožektoriaus. Sunku pasakyti, kas tiksliai nutiko, tačiau sovietmečiu KGB stumtą istoriją, kad S. Darių ir S. Girėną pašovė vokiečiai, tikrai galima atmesti“, - pabrėžė P. Poškus.
Įdomu tai, pridūrė jis, kad tarpukario spauda trimitavo, esą nelaimę sukėlė mistiniai mirties spinduliai, tačiau ką turėjo galvoje straipsnių autoriai - iki šiol nežinia. Vis dėlto, oficialus tyrimas, kuriam vadovavo žymusis Antanas Gustaitis, būsimasis Lietuvos karo aviacijos viršininkas ir lėktuvo ANBO kūrėjas, paneigė gandus, kad „Lituanicą“ apšaudė vokiečiai. Šią versiją atmetė ir karo medicinos ekspertai, tyrę į Kauną pargabentų lakūnų kūnus. Tiesa, nukritęs lėktuvas buvo išgrobstytas, tad Lietuvą pasiekė tik dalis jo.
Paklaustas, ar saugumo priemonės, kurių pilotai atsisakė, būtų padėjusios išvengti nelaimės, P. Poškus svarstė, kad tiksliai pasakyti sunku.
LRT.lt pašnekovas taip pat patikslino, kad nors viešojoje erdvėje dažnai teigiama, jog S. Darius ir S. Girėnas „Lituanica“ įveikė 6411 kilometrų, tai netiesa. Iš tiesų jiedu nuskrido daugiau - 6460 kilomentrų, anuomet tai buvo 5 pagal nuotolį ilgiausias skrydis.
„S. Darius ir S. Girėnas žuvo kaip žmonės, bet užgimė kaip legendos. Tą gražią istoriją apie modernybės siekimą ir norą išgarsinti Lietuvą, mes nešam iki šiol“, - dviejų drąsių ir talentingų vyrų istoriją apibendrino P. Poškus.
Liepos 15 d. Lietuva mini 90-ąsias legendinio „Lituanicos“ skrydžio metines. Ši data neatsiejama nuo dviejų didvyrių - Stepono Dariaus ir Stasio Girėno - vardų.
Pagrindiniai faktai apie Steponą Darių ir Stasį Girėną:
- Gimimo datos: S. Darius - 1896 m. sausio 9 d.; S. Girėnas - 1893 m. spalio 4 d.
- Gimtinės: S. Darius - Rubiškės kaimas (dab. Dariaus kaimas); S. Girėnas - Vytogala.
- Profesija: Lakūnai, aviacijos pionieriai.
- Svajonė: Perskristi Atlanto vandenyną ir nusileisti Lietuvoje.
- Lėktuvas: „Bellanca“ tipo, pavadintas „Lituanica“.
- Skrydis: Įvyko 1933 m. liepos 15-17 d.
- Atstumas: 6460 km.
- Tragedija: Lakūnai žuvo netoli Pėzerio, Vokietijoje, nepasiekę tikslo.
