Spalio 5-ąją visoje Lietuvoje buvo minima Mokytojų diena. Tądien esami ir buvę mokiniai prisimena savo mokytojus, juos pasveikina, dovanoja gėlių ar bent jau ištaria padėkos žodį už sunkų, daug atsidavimo ir kantrybės reikalaujantį pedagogo darbą. Nors mokytojo profesija pastaruoju metu dažniau skamba įvairių skandalų, reformų, nesutarimų su valdžia fone, tačiau profesinės dienos proga kalbiname Kėdainiuose dirbančią mokytoją, kuriai šios darbo krūvių bei apmokėjimo aktualijos nėra ypač svarbios ir įdomios. Žymiai svarbiau ir aktualiau yra tiesioginis mokytojo darbas - darbas ir bendravimas su mokiniu.
Kėdainių „Ryto“ progimnazijos mokytoją Žydrę Vancevičienę galima drąsiai vadinti mokytoja iš idėjos, dirbančią ne dėl atlygio, bet iš didelės meilės savo profesijai. Atsidavimas darbui bei auklėtiniams akivaizdus, nes Ž. Vancevičienė yra viena mylimiausių ir gerbiamiausių progimnazijos mokytojų.
Mokytojo profesijos pasirinkimas: pašaukimas ar atsitiktinumas?
Mokytoja dirba daugiau nei kelis dešimtmečius. Paklausta, ar prisimena, kodėl nusprendė tapti mokytoja ir kokių lūkesčių vedina pasirinko šią specialybę, Ž. Vancevičienė teigia: „Vaikystėje apie mokytojos profesiją tikrai nesvajojau. Ilgai nežinojau, ką norėčiau veikti baigusi mokyklą. Apsispręsti man padėjo mama. Ji patarė man atlikti profesijos pasirinkimo testą, kuris atskleistų mano gebėjimus ir padėtų atrasti sprendimą. Aš supratau, kad mano pašaukimas - darbas su vaikais. Nusprendėte tapti pradinių klasių ir muzikos mokytoja. Metai, praleisti mokykloje, buvo nuostabiausi mano gyvenime. Ir aš visuomet norėjau sugrįžti į mokyklą. Pasirinkusi pedagogikos studijas supratau, kad mano noras išsipildys.“
Po studijų grįžo į Kėdainius, ieškojo darbo, ir, žinoma, pirma mintis bei noras buvo sugrįžti į savo mokyklą. Tačiau gavo darbą „Ryto“ mokykloje: nuo pat pirmos dienos čia ir tebedirba. Visus šiuos 27-erius metus. „Šiandien galiu pasakyti, kad „Ryto“ progimnazija yra mano antroji mokykla, kurią aš „pabaigsiu“, kai išeisiu į pensiją“, - teigia mokytoja.
Meilė darbui ir mokiniams - neblėstanti aistra
Paklausta, ar praėjus 27-iems metams meilė darbui, mokyklai, mokiniams, tas užsidegimas ir noras dirbti su vaikais bent kiek priblėso, ar su kiekvienais metais tas noras tik auga, Ž. Vancevičienė atsako: „Kiekvieną dieną aš einu ne į darbą. Einu susitikti su savo mokiniais. Noriu padėti jiems augti, noriu padėti atsiskleisti jiems, kaip asmenybėms, noriu išmokyti daug dalykų, kurių jiems pravers gyvenime, noriu, kad jie išmoktų ne tik imti, bet ir kitam duoti. Noriu…. Tas noras tikrai neišblėso.“
Muzikos pedagogė šioje ugdymo įstaigoje jau 27-erius metus dirbanti mokytoja, paklausta, kaip pavyksta pelnyti įvairaus amžiaus savo mokinių pagarbą, atsidavimą bei pasitikėjimą teigia, kad nieko ypatingo nedaranti - tiesiog į vaikus žiūri kaip į asmenybę, turi aiškius susitarimus, dėl darbo pamokoje, dėl bendravimo ir bendradarbiavimo.
„Žmogiškumas, nuoširdumas, pagarbus elgesys, mokėjimas susitarti su mokiniu, mokėjimas išklausyti ir suprasti, pasitikėjimas, kantrybė - tai yra vieni svarbiausių dalykų, bendraujant su vaiku ar paaugliu“, - šypsosi Ž. Vancevičienė.
Kaip keitėsi mokykla ir mokiniai per kelis dešimtmečius?
Per 27-erius pedagoginio darbo metus mokytoja pastebėjo, kaip pasikeitė mokykla, mokiniai, požiūris į mokytojo darbą. „Didžiausius pokyčius pajaučiau savyje, kaip keičiuosi su metais. Tačiau pasikeitė ir mokykla, ir vaikai. Į mokyklą ateina jau visai kitokie mokiniai. Keičiasi laikmetis, keičiasi mokiniai, mokytojai, požiūris į mokytojo darbą, tačiau žmogiškosios vertybės išlieka tos pačios“, - teigia Ž. Vancevičienė.
Anot jos, dabar vaikai yra drąsūs, drąsiai reiškiantys savo nuomonę, žinantys savo teises, bet pareigų nelabai. Mokytoja pasiilgsta tų laikų, kai nebuvo mobilių telefonų, kai vaikai tarpusavyje daugiau bendraudavo. Dabartiniams vaikams labai trūksta savarankiškumo, atsakomybės jausmo. „Bet tam mes, mokytojai, ir esame, kad padėtume vaikams augti, kad patartume tėveliams, kaip bendrauti su vaikais, o ypač su paaugliais“, - sako ji.
Pati mokytoja per tuos metus taip pat pasikeitė: „Pradėjau ramiau reaguoti į įvairias vaikų išdaigas, labiau suprasti vaikus, pasidariau atlaidesnė. Kol buvau jauna, norėjosi maksimalizmo, kad vaikai elgtųsi tik vienaip ir ne kitaip. O dabar matau, kad yra mokinių, kuriems turi daug atleisti, nes jų gyvenimas nėra lengvas. Kai buvau jaunesnė, gal buvau griežtesnė, tačiau dabar, bedirbdama, atradau kitokį bendravimo su vaikais būdą - susitarimą. Išmokau išklausyti ir išgirsti vaiką. Supratau, kad būti mokytoja - tai gebėjimas būti daugiau nei profesija reikalauja. Juk kasdien tu turi būti ir artimasis, ir psichologas, ir draugas, ir patarėjas, ir, svarbiausia, autoritetas.“
Gero mokytojo savybės ir ugdymo filosofija
Kiekvienas mokytojas turėtų būti ir psichologu. Ž. Vancevičienė nuolat domisi psichologija, skaito knygas, lankosi seminaruose. Tai padeda jai ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Dažnai ateina pasikonsultuoti su mokyklos psichologe, ar teisingus sprendimus priima iškilus problemoms.
„Svarbiausia - pagarba, meilė vaikui. Bendraudama su vaikais dažnai įvardiju savo jausmus. Pasakau, kas mane džiugina, kas mane skaudina, už ką pykstu, koks elgesys man nepatinka. Niekada nelaikau pykčio, stengiuosi kuo greičiau pasikalbėti su vaiku, kad neliktų jokių nuoskaudų. Pasitikėjimas irgi labai svarbus. Vaikai kartais bando išsisukti iš nemalonių situacijų pameluodami. Ir geriausias dalykas, ką gali padaryti, tai mokyti juos sakyti tiesą ir taip nusipelnyti kito žmogaus pasitikėjimą. Didelis pasiekimas, kai vaikai patys ateina pasisakyti apie savo netinkamus poelgius, žinodami, kad tu jiems patarsi, ką daryti, o ne bausi“, - įsitikinusi mokytoja.
Taigi pagarba, meilė, pasitikėjimas, rūpestis vaikais yra kertiniai dalykai, per kuriuos atsiranda ryšys, nuoširdus bendravimas su vaikais.
„Manau, kad tikras mokytojas - mokytojas iš pašaukimo. O tik po to jau patirtis. Mokytojo profesiniame kelyje eiti be pašaukimo yra labai sunku. Mokytojui reikia šiek tiek idėjiškumo, reikia mokėti užmegzti emocinį santykį, gebėti surasti bendrą kalbą su bet kokiu neklaužada ar vienišiumi. Savo darbo valandų aš neskaičiuoju. Dirbu, kiek reikia. Negali pasakyti vaikams: „Mano darbo valandos baigėsi“. Mokytojo darbo jokiais pinigais nepamatuosi. Kai išeini iš mokyklos, dar nereiškia, kad tavo darbo diena baigėsi“, - apie pašaukimą kalba Ž. Vancevičienė.
Geras mokytojas turėtų sugebėti kasdien dalintis kantrybe, šiluma, supratingumu, būti kasdien tobulėjančiu žmogumi, padėti augti mokiniams. Geras mokytojas turi eiti su noru į darbą, nebijoti būti atviras sau, kad kažko nepadaro, suklysta, nebijo tobulėti ir taisyti savo klaidas, rodyti pavyzdį kitiems ir mokytis iš savo klaidų. Turi pasitikėti savimi. Geras mokytojas ne tik tas, kuris gerai išdėsto savo dalyką, skatina mokinių kūrybiškumą, bet ir išmoko mokinius gyventi, mokytis, bendrauti.
Tradicijos, jungiančios kartas
Mokytoja turi su savo esamais bei buvusiais auklėtiniais įdomią tradiciją, gyvuojančią jau ne vienerius metus: tai bendros vasaros stovyklos jos nuosavame sode. Idėja gimė iš noro susitikti su mylimiausiais auklėtiniais. Baigus dvyliktą klasę, prieš išvykstant studijuoti, visi norėjo susitikti, pasipasakoti, kur ruošiasi studijuoti. Mokytojos pasiūlymas susitikti pas ją sode tiko. Smagiai praleido laiką. Dar porą kartų buvo susitikę, bet tai netapo tradicija.
Vėliau, sulaukusi naujos penktokų (dvylikamečių) klasės, ji labai norėjo juos nuvesti į turistinį žygį, kad patys išmoktų pasistatyti palapines, laužą užsikurti, valgyti pasigaminti. Tokiose išvykose vaikus geriau galima pažinti. Formuojasi klasės kolektyvas, tam tikros tradicijos. Pagalvojusi, kad bus paprasčiau juos pasikviesti pas save į sodą, kur vietos pakankamai, pradėjo kasmet rengti stovyklas. Dabar buvusiems dvylikamečiams jau - po dvidešimt metų. Kartais taip smagu būdavo, kad ir vienos nakties neužtekdavo. Net ir būdami gimnazistai, kiekvieną vasarą atvažiuodavo pas ją. Tiesa, ne visiems noras susitikti išlikęs, bet yra „prisiekusieji“ šiai tradicijai.
Prieš ketverius metus jos pasitikėjimo nusipelnė ir kiti auklėtiniai. Jiems taip pat reikėjo suteikti tą patyrimo džiaugsmą, pasijusti savarankiškiems, pabūti gamtoje su draugais, įgyti tam tikrų įgūdžių. Kol kas tradicijos tęsiasi.
Palinkėjimai kolegoms ir ateities vizija
„Mokytojo profesija visada išliks viena prasmingiausių. Kad ir kaip sparčiai mūsų pasaulį keičia technologijos, jame visada reikės mokytojo, žmogaus, kuris nuolat dalintųsi supratingumu, kantrybe, meile. Mylėkime ir gerbkime vaikus. Didžiuokimės savo profesija“, - linki Ž. Vancevičienė sau ir kolegoms.
Mokytoja pabrėžia, kad ugdyti finansinį raštingumą galima daugelyje gyvenimiškų situacijų, tereikia su vaikais kalbėtis bei sudaryti tam palankias situacijas. Pavyzdžiui, Kaziuko mugė, kurioje vaikai mokosi derėtis, skaičiuoti, tikrinti grąžą, įsivertinti savo parduodamą prekę bei argumentuoti jos vertę. Teigiama, kad ugdant finansinį raštingumą, ne tik sužinome apie pinigus, tačiau gerėja ir psichologinė sveikata bei akademiniai pasiekimai.
Rekomenduojama jau su 2-4 metų vaikais pradėti kalbėti apie tai, jog pinigai nėra žaislas, skatinti juos suprasti, kad pinigai yra uždirbami ir nėra tiesiog paimami iš bankomato. Keliaujant su vaikais turėjau smagų nutikimą, kad vaikams paprašius nupirkti jiems ledų, atsakiau: „šiuo metu neturiu pinigų“. Žinoma, jų atsakymas buvo: „galime nueiti pasiimti į bankomatą!“ Kuo anksčiau vaikams pradėsime aiškinti, kas yra pinigai, tuo geresnių rezultatų pasieksime.
Dirbdama klasėje pastebiu, jog vaikai atsineša brangių ir vis naujų žaislų. Stebiu, kad kai kuriuos vaikus iš darželio pasiėmę tėvai su jais keliauja į parduotuves ir nuperka po naują žaisliuką. Bet ar tai tikslinga? Ar gerai, kad vaikai už dieną darželyje gauna apmokėjimą? Taip augdami vaikai įsivaizduoja, jog viskas labai lengvai pasiekiama ir nemoka vertinti gautų dovanų. Tik sulūžus žaislui atsako: „Ai mama/tėtis nupirks naują“. Vaikus reikia mokyti taupyti, pavyzdžiui, jei tu nori šio žaisliuko, aš padėsiu tau sutaupyti, tačiau tu, kaip ir aš, turėsi dirbti. Žinoma, darbeliai namuose turi būti parinkti pagal vaiko amžių ir negali būti tie, kurie turi būti atlikti kasdieninėje buityje - pavyzdžiui, apsiauti batus ar pasikloti lovą.
Neretai apsilankius seneliams ar kitiems artimiems šeimos nariams, vaikas kaip dovaną gauna tam tikrą sumą pinigų. Ugdykite vaiko įprotį ne skubėti juos išleisti pirmoje saldumynų parduotuvėje, o pinigėlius pasidėti į taupyklę ir sutaupyti norimam brangesniam žaislui, dviračiui ar kt. Tokiu atveju vaikui paaiškinkite, kad tu gavai 5 eurus, o norimas žaisliukas kainuoja 50 eurų. Tau reikės sutaupyti dar 45 eurus ir tai nėra lengva užduotis. Labai smagus žaidimas, kuris puikiai tinka mažųjų finansinio raštingumo ugdymui - parduotuvė. Drauge su vaiku įvertinkite, kokia galėtų būti mašinėlės ar sulčių pakelio kaina, užrašykite kainas, pasigaminkite kasos aparatą bei savo pinigėlius, kuriuos kūrybingai galės iliustruoti pats mažylis. Dar naudingiau, jei žaidžiant galėtumėte naudoti tikrus pinigus, tada vaikas susipažintų su skirtingomis euro kupiūromis, monetomis, sužinotų jų vertę. Tačiau, pasirinkus naudoti tikrus pinigus, rekomenduojama atidi tėvelių priežiūra. O tada visi namiškiai gali apsipirkti mažylio parduotuvėje. Žaidžiant su vaikais pasiruoškite kartu aptarti ir išsiaiškinti, kas yra kaina, grąža, pinigų suma bei kodėl reikia duoti 10 eurų grąžos, nors vaikui norisi atiduoti tik 1 eurą. Apsišarvuokite kantrybe, kol viską pavyks išsiaiškinti.
Keliaujant su vaiku į parduotuvę susidarykite reikiamų prekių sąrašą, aiškiai, drauge aptarkite, ką gaminsite ir ko reikės. Kad būtų smagiau darytis sąrašą, galite pasinaudoti atnešamais paduotuvių lankstinukais, drauge kirpti ir susiklijuoti pirkinių sąrašą. O nukeliavus į parduotuvę leiskite vaikui surasti šias prekes, aptarkite, kiek jos kainuoja.
Sodelyje organizuojame kepinių dieną - su vaikais ryte visada aptariame, ką mes šiandien gaminsime, susirašome sąrašą ir visi iškeliaujame į artimiausią parduotuvę. Vaikai jau geba susidėti prekes į krepšelį, o žvelgdami į prekių lentynose nurodytas kainas jau pradeda diskutuoti, kas kainuoja daugiau, o kas mažiau. Nepaprastai smagu klausytis, kaip patys mažiausi diskutuoja: „o, šitas labai brangus“. Keliaujant su vaikais į parduotuves, pedagogams tampa nemenka užduotis aplenkti žaislų bei saldumynų skyrius, tačiau jau prieš išeinant iš Sodelio su vaikais aiškiai susitariame taisykles, kaip elgiamės parduotuvėje. Ugdant pačius mažiausius daugeliui atrodo, kad kalbėti apie pinigus yra dar per anksti. Nesutinku, reikia tik tinkamai ir aiškiai su vaikais kalbėtis bei akcentuoti, kodėl mums svarbūs pinigai ir kodėl turime juos taupyti.
Pastebėjau, kad skaitant įvairius straipsnius apie buvimą su vaikais, vaikų ugdymą - kurių šiais laikais apstu - mane labiausiai patraukia tokie, kurie kažkokiu būdu paliečia iš vidaus, priverčia susimastyti, analizuoti, paklausti savęs, o kaip būna man, ar tai, ką skaitau, man atrodo pažįstama, ar norėčiau tai išmėginti savo gyvenime? Mane traukia straipsniai, kuriuose ne aiškinama, kaip reikia būti, o pateikiamos asmeninės žmonių patirtys, atradimai, atsirandantys iš netobulumo, klaidų ir įvairiausių mėginimų. Pavyzdžiui, kaip būti su vaikais, kad jie klausytų, būtų smalsūs, kūrybingi, motyvuoti?
Visai neseniai grįžau iš savo ilgametės komunikacijos mokytojos švedės Iris Johansson seminaro. Viena iš seminaro temų buvo mokytojo paskirtis ir užduotis. Pasak Iris Johansson, pagrindinė mokytojo paskirtis yra perteikti vaikams, kad darželis ar mokykla yra žaidimas, kad mes susirenkame į mokyklą žaisti ir bežaisdami tobulėti bei mokytis kartu pažinti pasaulį. Iris tiki, kad būdami žaidimo būsenoje vaikai būna patys laimingiausi, operatyvūs (iš karto reaguojantys, veikiantys) ir smalsūs. Lektorė teigia, kad, pažadindami savyje tą žaidimo būseną, mes, kaip mokytojas ar mokytoja, puikiausiai galime įgyvendinti uždavinius, kuriuos mums paskyrė visuomenė, pvz. išmokyti vaikus rašyti, skaityti, skaičiuoti.
Klausydama Iris ir prisimindama savo kasdieną darbe, jaučiu, kad tai, ką ji kalba, yra tiesa. Savo praktikoje pastebėjau, kad žaisdami vaikai išties būna patys smalsiausi ir labiausiai motyvuoti. Tačiau aš pati - nors iš prigimties jaučiuosi esanti pakankamai žaisminga - kasdienėje, rodos, pritrūkstu tam jėgų. Taigi klausiu savęs, o kada aš būnu žaisminga? Tikriausiai tuomet, kai manęs neslegia išoriniai rūpesčiai, kai nejaučiu nerimo, nesaugumo. Mano žaismingumas užgęsta, jei reikia dirbti pagal tam tikras iš anksto numatytas programas ar atlikti konkrečias pareigas, kurios, būnant su vaikais „čia ir dabar“, atrodo visiškai nereikalingos ar nereikšmingos, kai jaučiuosi fiziškai pavargusi. Nors, būdama fiziškai pavargusi, tačiau leisdama sau tokiai būti, galėčiau žaisti, pavyzdžiui, „sraigės žaidimą“, kai viską, ką dabar reikia atlikti, galiu daryti lėėėėtai kaip sraigė. Apie tai pagalvojus, mintyse bemat iškyla situacija grupėje, kai po laisvo vaikų žaidimo visa grupė yra, kaip mes, mokytojos, mėgstame sakyti - „sužaista“, kai kone visi žaislai yra ne savo vietose. Tuomet ateina metas tvarkytis ir, permetus žvilgsniu grupę, man kyla mintis - „ojeeeeiii… kada visa tai sutvarkysime?“. O kai dar esu pavargusi, tai taip stipriai nesinori, jog atrodo, nei rankos, nei kojos nepajudinsiu. Pagalvoju, ar taip būna ir vaikams? Tikriausiai… Kartais tvarkymuisi išties reikia daug valios ir pastangų, bet svarbiausia, kaip Iris Johansson sako, vidinio patenkintumo prieš pradedant ką nors daryti (šiuo atveju - tvarkytis) ir tai darant. Suprantu, kad aš, kaip suaugusi, esu nuo vaikystės išmokyta, kad reikia padaryti tai, ką reikia, o ne tai, ko man dabar norisi. Kitaip tariant, esu išmokusi neigti tai, ką konkrečiu metu jaučiu, paspausti save, priversti padaryti, prisitaikyti. Kai taip elgiuosi su savimi, sunkiau suprasti ir vaikus, kurie nenori tvarkytis ar daryti tai, ko jų prašau. O kaip iš tiesų norėčiau tokiose situacijose, prieš pradėdama kažką daryti, bent jau sekundės dalį stabtelėti ir savęs paklausti, kaip aš dabar jaučiuosi? Gal aš iš tiesų nenoriu tvarkytis ir vietoje to, kad pulčiau save kaltinti pvz. tinginyste, graužti iš vidaus arba spausti bematant imtis konkrečių veiksmų, galėčiau pamėginti rasti savyje minėtą patenkintumą, apie kurį kalba Iris Johansson? Kitaip tariant būti patenkinta tuo, kad aš dabar esu nepatenkinta ir visiškai nenoriu tvarkytis. Jei tai pavyksta, aš galiu neštis savo nenorą kaip sraigė namelį ir po truputį pradėti grąžinti daiktus į savo vietas, nesiekdama rezultato. O vaikai juk geriausiai mokosi iš pavyzdžio, pamėgdžiodami. Taip vieną dieną vaikams uždėjau pagalvėles ant nugarų, ir jie, ropodami tarsi sraigės, keturiomis jas grąžino į vietą. Šį būdą galima išbandyti įvairiose situacijose. Tiesa, pastebėjau, kad dar labai svarbu būti momente - čia ir dabar - neprisirišant prie rezultato. Šito galima sėkmingai mokytis iš vaikų. O kaip jūs prikalbinate save daryti tai, ko konkrečiu metu nesinori? Kaip jūs veikiate su savo vaikais namie ar darželyje? Ar atsiranda tose akimirkose žaismo?
Tiesa, kai pradėjau mokytis Valdorfo pedagogikos, girdėdavau, kad vaikų negalima „žaidinti“, kad jie patys kuria žaidimą, jį vysto, jame būna. Tuomet aš galvojau, kad tai reiškia, jog mokytojas turi būti suaugęs, toks rimtas, didelis, viską iš anksto ir aiškiai apgalvojantis, numatantis, prižiūrintis, gal net neklystantis, kad su vaikais jokiu būdu negalima išdykauti ar kažkaip labai atsipalaiduoti… Dabar taip nebemanau. Manau, kad būti žaismingu vidumi reiškia būti kūrybingu, mokytis ir mokyti vaikus empatijos, buvimo šioje akimirkoje, gyvenimo tarp skirtingų žmonių. Taip taip, mokytojos dabar paklaustų: „Bet ką daryti su chaosu, kuris tikrai gali kilti, kai mes pradedame žaisti su vaikais? Juk tuomet kažkas gali užsigauti ar kitaip nukentėti!“ Na taip, žinoma, užsigauti ir nukentėti chaoso metu tikrai galima, kaip ir ne chaoso metu, o chaosas…. jis juk dalis gyvenimo? Argi ne taip? Kartais mums ši gyvenimo dalis atrodo labai baisi - tokia nekontroliuojama, kaip uraganai ar audros bangos, pakylančios, bet vėliau nusileidžiančios.
