Prienų lopšelis-darželis „Saulutė“ šiemet mini savo gyvavimo 50 metų jubiliejų. Per penkis dešimtmečius ikimokyklinio ugdymo įstaiga išgyveno įvairių pokyčių ir ieškojimų laiką. Keitėsi lopšelio-darželio išorė ir vidus, vadovai ir darbuotojai, tačiau liko pagrindiniai tikslai ir vertybės, kuriuos puoselėja ir įgyvendina bendruomenė: vaiko poreikiai, tėvų lūkesčiai ir ugdymo kokybė.
Lopšelis-darželis pradėjo veikti 1962 m. rugsėjį. Pirmoji lopšelio-darželio vedėja buvo iš Žemaitijos atvykusi Viktorija Banionienė, o vyr. auklėtoja dirbo Rima Kačinskaitė. Po 3 metų V. Banionienę pakeitė vedėja Aldona Kubienė, dar po 3 metų į lopšelį-darželį vadovauti atėjo Petronėlė Petronienė, o vėliau - Janina Šajaukienė, vedėja išdirbusi 13 metų. Po jos trejetą metų įstaigai vadovavo Gražina Marčiulaitienė, dvejus metus - Veronika Bartuškienė, kuri, be kitų savo darbų, darželio sode pasodino ąžuoliuką. Šis ąžuolas auga lig šiol, simbolizuodamas darželio tvirtumą ir ilgaamžiškumą. Po V. Bartuškienės vedėja buvo paskirta ir 2 metus šiose pareigose dirbo Dalia Venslauskienė. Ją 1991 m. pakeitė Ona Vaičiūnienė, o nuo 2004 m. Daug prisiminimų išsaugojo nuo pat lopšelio-darželio įkūrimo iki 2008 m. ir vyr. auklėtojos, ir vedėjos pareigose dirbusi V. Bartuškienė.
Ji prisimena pirmąją įstaigos vedėją V. Banionienę, kurią apibūdina kaip labai rūpestingą, aukštos kultūros žmogų. Rytą, prieš aštuonias, auklėtojos dar tik rinkdavosi į darbą, o vedėją jau rasdavo dažančią darželio sienas. Kapsuko (dabar Marijampolė) pedagoginę mokyklą baigusi ir su drauge į Prienus atvykusi dzūkaitė Veronika šį miestą pasirinko dėl miško ir Nemuno. Pradžioje įstaiga vadinosi darželis Nr. 2 (antrasis mieste), o kai ikimokyklinio ugdymo įstaigoms buvo pradėti teikti vardai, ji pasiūlė darželį pavadinti „Saulutės“ vardu.
„Darželis buvo tuščias, tik baldai. Pirmoji priemonė, kuria negalėjome atsidžiaugti, buvo didelis paveikslas „Du gaideliai“. Tačiau turėjome stiprią materialinę bazę, todėl susiradau dailės kombinatą Kaune, kuris paruošė grupėms paveikslus, pagražino grupes ir papuošė darželio vidų. Vėliau užsisakėme Ukrainoje specialių gamtos paveikslų, kitų priemonių, pamažu stiprėjome, plėtėmės. Vaikų darželyje buvo daug, vos ne iki trisdešimties grupėse, todėl buvo sunku dirbti.
Kaip erudicijos, elegancijos pavyzdį ir ypač jautrios sielos žmogų, V. Bartuškienė apibūdina ir ilgametę „Saulutės“ vedėją J. Šajaukienę. Jų abiejų pastangomis darželio kiemas buvo apsodintas dekoratyviniais medeliais, aikštelės atskirtos gyvatvorėmis. Atmintis dar neištrynusi prisiminimų apie auklėtojas Mariją Raguckienę, Teresę Juškauskienę, kuri papuošdavo grupes savo rankomis megztomis servetėlėmis, megzdavo gražius žaisliukus vaikams. Pati Veronika po darbo darydavo raideles priešmokyklinukams mokyti.
V. Bartuškienė patikina, jog paskatinti vaiką veiklai, padėti atsiskleisti veikloje, paskatinti jo saviraišką padeda pasirinktos ugdymo technologijos. Tik tuomet tiek įvairių priemonių nebuvo, daug ką teko daryti savo rankomis. Bet ir tada visos auklėtojos dirbusios kūrybiškai, nuoširdžiai, su didele meile vaikams. Šiandien maloniausia, kai gatvėje pasisveikina buvę auklėtiniai, jau patys turintys vaikų, arba jų mamos, močiutės.
Lopšelio-darželio albume - ilgametė istorija, kolektyvo šventinės akimirkos, kasdieniniai darbai ir džiaugsmai, bendri vaidinimai, puslapis, skirtas šviesios atminties auklėtojos Marytės Pėstininkienės atminimui, kituose - spindintys jauni 1968, 1969, 1970 metų darželio darbuotojų veidai. Senose nuotraukose įamžintos žaidimų aikštelės su „vėjo“ malūnėliais, daugybe karstyklių, sūpynių, suolelių poilsiui, namelių žaidimams. Nors ir kukliai tvarkytasi, su turimais resursais darželyje vaikai buvo ugdomi tautiškumo dvasia. Tai atspindi įrengtas „Tautinis kampelis“, vaikučiai su tautiniais drabužiais.
Prisiminimais sugrįždamos keliolika metų atgal, šiandieninės vyr. auklėtojos: Rita Drazdauskienė, Jurgita Aksomaitytė (ji ir logopedė), Danguolė Mikalauskienė, Danutė Ivanauskienė, Rasa Zeleniakienė, gali palyginti tą laikotarpį, kai darželiui vadovavo O. Visos auklėtojos pagarbiai atsiliepia apie buvusias ilgametes darbuotojas: V. Bartuškienę, vaikų ugdymą(si) kreipusią katalikiška linkme, užmezgusią daug kontaktų su užsienio ir privačiais rėmėjais, O. Vaičiūnienę, puoselėjusią vaikų meilę gamtai, sukaupusią daug praktinių žinių, kuriomis noriai dalijosi su jaunesniais kolegomis.
Per vedėjos O. Vaičiūnienės darbo metus pirmuosius žingsnius žengė, o vėliau ir įsitvirtino Atviros Lietuvos Fondo ir Dž. Soroso kuruojamas projektas „Gera pradžia (angl. „Step by step“), kuris remiasi demokratijos principais ir veiklos individualizavimu. Geru žodžiu mini ir Birutą Šalčiuvienę, Aušrą Vaitkevičienę, vėliau išėjusią dirbti į Birštoną, Oną Grauslienę, Anelę Virbickienę, Nastutę Podvisockają, meninio ugdymo pedagogą Povilą Banaitį, dar tebedirbančias ilgametes auklėtojų padėjėjas Zitą Zimblienę, Birūtą Balčiauskaitę ir šviesios atminties M. Auklėtojai Jurgitai malonu prisiminti, kad prieš šešiolika metų, kai atėjo dirbti į „Saulutę, jos grupė buvo pirmoji tėvelių pastangomis išdažyta šviesiomis spalvomis.
Auklėtoja Rita prisipažįsta, kad nei mokykla, nei universitetas jai tiek nedavė, kiek davė darželyje praleisti metai. Ji po motinystės atostogų sugrįžo į darbą, kai vyko vadovų kaita. Anot auklėtojos, pirmasis įspūdis, įžengus į darželį, buvo toks, lyg pakliuvus visai kitur - tokia šviesa pliūptelėjo! Žemės spalvas, sodrią žalumą pakeitė saulėti tonai. Atrodo, kad jauna, veikli direktorė V. Petrušienė įnešė daug jaunatviškos energijos ir entuziazmo, užkrėsdama juo visą kolektyvą. Tai rodo ir bendruomenės vykdomų projektų mastas bei turtinga bendradarbiavimo ir partnerystės patirtis.
„Saulutėje“ vykdomi ir trumpalaikiai projektai. Vienas iš jų - „Svajų gaudyklės“ - tradiciniu tapęs respublikinis vaikų meno projektas-akcija Motinos dienai paminėti. Jo tikslas - išgyventi kūrybos džiaugsmą, netradiciškai švenčiant Motinos dieną visuose Lietuvos kampeliuose. Akcijos metu spalvingai ir žaismingai pasipuošia darželio kiemas, „svajų gaudyklės“ įkurdinamos netradicinėse erdvėse - darželio teritorijoje.
Svarbi mažo žmogaus jausmų ugdymo sritis yra estetinis - meninis ugdymas. Anot direktorės V. Petrušienės, darželio vaikai ir pedagogai aktyviai dalyvauja Prienų bendruomenės projektuose, stengiasi dalyvauti visuose mieste vykstančiuose renginiuose: Krašto muziejaus, miesto šventėse, „Kalėdų miesto“ akcijoje. Tai plečia vaikų akiratį, lavina kūrybiškumą, padeda diegti tautiškumo sampratą.
Vaikų ugdymo(si) samprata neatsiejama nuo mažo žmogaus muzikinio lavinimo. Jau tris kartus respublikiniame televizijos konkurse „Dainų dainelė“ dalyvavo Žydrūnės Kondrotienės dainorėliai. Respublikiniame etape puikiai pasirodė solistė Luka Uogintaitė bei jai talkinę instrumentalistai Elvinas Bagdanavičius ir Lukas Buinickas. Džiugu, kad šie gabūs vaikai jau ne pirmieji garsina ne tik darželį, bet ir Prienų miestą ,,Dainų dainelėje“.
2006 m. buvęs darželio ugdytinis M. Kutulis su instrumentine grupe dalyvavo zoniniame etape Marijampolėje. 2008 m. ir 2010 m. mergaičių vokaliniai ansambliai įveikė ir zoninį etapą, dainavo televizijoje, 2008 m.
Kūrybiškumas lavinamas ir per vaidinimus, ypač kai į juos įjungiami ir tėveliai. Antai lapkričio pabaigoje darželyje vykusios spektaklio „Katinėlis ir gaidelis“ premjeros metu vaikučiai pamatė vaidinančius savo tėvelius. Su pasididžiavimu jie tėveliams įteikė padėkos dovanėles. Pedagogai džiaugiasi, kad tėveliai yra aktyvūs visų švenčių, parodų, renginių, konkursų ir projektų dalyviai.
Įstaigos pedagogai stengiasi kiek galima dažniau bendrauti su tėvais, kalbasi apie vaikų problemas, džiaugsmus, stengiasi šeimą įtraukti į aktyvų grupės gyvenimą, atskleisti šeimai vaiko gyvenimo grupėje ypatumus, šviesti pedagogikos ir psichologijos klausimais, drauge ieškoti ugdomojo poveikio priemonių ir vadovaujasi principu: viskas, kas daroma, daroma vaiko labui.
„Stengiamės kuo dažniau tėvus kviesti į veiklą. Jie tada jaučiasi svarbūs, reikalingi. Tegul tai ir nedidelis, menkutis renginys, pavyzdžiui, „Laiko ratas“: į jį atėjusi mamytė iš krepšio traukė lėles, skaitė knygą. Ir tie mano mažiukai, kurie nesukaupia dėmesio ilgiau nei penkias minutes, tyliai sėdėjo ir klausėsi. Ir jie buvo patenkinti, ir mama išėjo laiminga. Stengiamės per tarpusavio santykius mokyti vaikus pagarbos, meilės, tolerancijos“, - pasakoja auklėtoja R. Džiugina, kai tėvai geranoriškai bendradarbiauja su auklėtojais, o vaikai pamato, kokie šilti yra auklėtojų ir tėvų santykiai. To nepasiekiama per vieną dieną. Geranoriška šeimos ir įstaigos pedagogų sąveika - viena pagrindinių sąlygų, lemiančių visuminio vaiko ugdymo sėkmę, todėl šeima ir pedagogai turi tapti ugdymo partneriais.
Šeimos ir darželio partnerystė turi labai gražių pavyzdžių. Tėveliai betarpiškai įsilieja į antrųjų savo vaikučių namų (juk vaikai čia praleidžia didžiąją dienos dalį) saugios ir gražios aplinkos kūrimą, jie nuolat remia darželį. V. Petrušienė džiaugiasi, kad tėvams padedant buvo įrengta aikštelė žaidimams, bendruomenė įsigijo multimediją, „šviesos stalą“, įrangos, žaislų, priemonių vaikų ugdomajai veiklai ir kūrybiškumo ugdymui, grupės apstatytos naujais baldais. Tėvų aktyvas organizuoja ekskursijas, išvykas, šventes, kartu su savo vaikučiais gamina kaukes, siuva rūbus pasirodymams.
Įstaigos vadovė džiaugiasi tvarkinga, europietiškai įrengta virtuve, kasmet gražėjančiu vidumi. Grupės švarios, tvarkingos, bet vadovė su kolektyvu jau svarsto, kad kitais metais reikia pirkti miegamojo baldelius. Ir taip kasmet, ketvirčiais, pusmečiais bendruomenė tariasi, ko dar reikia. Kol švietimo pertvarka nesibaigusi, auklėtojos gyvena nežinomybėje, tačiau tikisi, kad ir toliau čia dirbs. Darželiui dar reikia stogo, fasado remonto, pakeisti duris. Direktorė apgailestauja, kad negali daug investuoti į darželio aplinką, nes nėra sargų. Anot jos, jau apgadinta ir dažais išterliota tėvelių padaryta rąstinė lauko pavėsinė. „Lyg ir turime kuo džiaugtis, bet gaila, kad tas mūsų turtas niokojamas. Dabar labiausiai mums reikia renovacijos ir apsaugos“, - patikina V.
Paklausus, kaip kolektyvas pamini darbuotojų ir įstaigos jubiliejus, direktorė sako, jog kitų metų pavasarį, kai atbus gamta, ketina surengti kiemelyje gražią šventę, kurią kurs visa lopšelio-darželio bendruomenė. Darbuotojų jubiliejai tradiciškai paminimi, pagerbiant kolektyvo narius gėlėmis, padėkomis, simbolinėmis dovanomis. Apie jubiliejų švenčiantį darbuotoją sužino ir vaikučių tėveliai, darželio svečiai, nes stende patalpinamas didelis sveikinimas. „Mūsų darželyje ne jubiliejų, bet palankynų daugiau. Kolektyvas pakankamai jaunas, taigi vaikučių netrūksta. O 50-metis bus paminėtas šventiškai“, - pažadėjo lopšelio-darželio „Saulutė“ direktorė V.
IT yra veiksmingos priemonės, nes padeda ugdyti ikimokyklinio amžiaus vaikų gebėjimus, motyvuoja veikti, aktyviai ir tikslingai dalyvauti veikloje, žadina smalsumą. ,,Ežiukų“ grupės vaikams daug gerų emocijų suteikė virtualių lapų stumdymas nuo kelio ar vienu kojos judesiu, balionų sprogdinimas žaidžiant su emocijų veidukais, spaudžiant muzikinių instrumentų klavišus. Ugdymo procesą siekiame padaryti patrauklesnį, įdomesnį, vaizdingesnį, žaismingesnį ir modernesnį. Atsižvelgdami į vaikų amžių, jų poreikius ir individualumą, kuriame tinkamas sąlygas bei aplinką jų kūrybiškumui ugdyti. Dirbant su vaikais naudojame individualias užduotis, kurios padeda jiems geriau priimti informaciją. Individualizuoti ir diferencijuoti ugdymą labai padeda išmaniosios technologijos.
TEATRAS - tai menas, apjungiantis daugelį meno rūšių, jis ugdo ir padeda kurtis vaiko pasaulėvaizdžiui, formuoja vertybes ir nuostatas, moko atskirti gėrį nuo blogio, pamatyti grožį gyvenime ir žmonėse. Vaidyba padeda atsiskleisti vaiko saviraiškai, kūrybiškumui, fantazijai, vaizduotei. Žaisti, kurti, fantazuoti, o svarbiausia parodyti, kokie esame puikūs aktoriai panorome ir mes. Kovo mėnesį darželyje vyko projektas ,,Žaidžiame teatrą“, skirtas paminėti teatro dienai. Projekto metu vaikams atskleistos ne tik vaidybos paslaptys, bet suteikta galimybė širdimi pajusti teatro kultūrą, bendravimo džiaugsmą, taip pat buvo gaminamos teatrui skirtos lėlės, kuriamos dekoracijos, parodyti trys įdomūs ir nuotaikingi spektakliai.
Kovo 23 dieną pedagogė Danguolė Mikalauskienė su „Pelėdžiukų“ grupės vaikučiais pakvietė prisijugti ir patirti nuotykių kelionėje - spektaklyje „Pagrandukas“. Spektaklis paremtas lietuvių liaudies pasaka „Pagrandukas“. Kovo 30 dieną muzikinį spektaklį draugams, bei tėveliams pristatė „Ežiukų“ grupės vaikučiai su savo auklėtojomis - Danute Ivanauskiene ir Inesa Tamošiūniene. Kovo 31 dieną visi žiūrėjome nuotaikingą spektaklį ,,Vištytė ir gaidelis“, į kurį mus pakvietė auklėtoja Jolanta Juodsnukienė su „Voveriukų“ grupės vaikučiais. Spektakliuose buvo gausu muzikinių intarpų, dainelių ir šokių. Visiems buvo įdomu ir linksma. Po spektaklių žiūrovai negailėjo garsių plojimų. Laimingi ir pakiliai nusiteikę buvo visi: tiek aktoriai, tiek žiūrovai.
Auklėtoja I. Mūsų darželyje jau kelinti metai iš eilės tradiciniu tapo projektas „Žaidžiame teatrą“. Projektas vyko ir šiais mokslo metais. Įstaigos pedagogės su ugdytiniais visus žiūrovus nukėlė į nuostabų pasakų pasaulį. Pirmieji į pasakų kelionę leidosi „Pelėdžiukų“ grupės vaikučiai su vaidinimu „Avinėlis beragėlis“, kurį parengė auklėtoja Danguolė Mikalauskienė. „Ežiukų“ grupės ugdytiniai su savo auklėtoja Danute Ivanauskiene pristatė eiliuotą K. Kubilinsko pasaką „Katinėlis ir gaidelis“, paįvairindami ją muzikiniais intarpais. Na, o priešmokyklinukai, vadovaujami mokytojos Sandros Leonavičienės suvaidino eiliuotą pasaką „Ropė“. Visi aktoriai drąsiai ir laisvai reiškė save scenoje. Spektakliai buvo perpinti muzikiniais intarpais, dainelėmis, šokiais, kurių mažuosius išmokė meninio ugdymo pedagogė. Visiems susirinkusiems žiūrovams buvo įdomu stebėti parengtas inscenizacijas, vaidinimus, todėl jie negailėjo garsių plojimų. Linksma ir smagu buvo ne tik žiūrovams, bet ir atlikusiems vaidmenis vaikams.
Šiuo gražiu eilėraščio posmu šventinį renginį apie duonutę pradėjo „Ežiukų“ grupės auklėtinė Vakarė. Senelė („Pelėdžiukų“ grupės auklėtoja Danguolė Mikalauskienė“) vaikučiams papasakojo apie Šv. Agotos dieną, kuri minima vasario 5 dieną. Ji švenčiama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Bažnyčioje tądien šventinama juoda ruginė duonelė. Jos sudžiūvęs kriaukšlelis visus metus laikomas pagarbioje vietoje - prie šventųjų paveikslų. Tikėta, kad pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtoms karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo, o kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai ją laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūniją atbaidytų. Todėl žmonės labai gerbdavo duonelę ir daug darbo įdėdavo, kad ją užaugintų. Po tokių Senelės žodžių „Pelėdžiukų“ grupės mergaitės inscenizavo lietuvių liaudies pasaką „Vištytės pyragas“, o „Ežiukų“ grupės auklėtinė Vėtrūnė (vilkas) su Seneliu (auklėtoja Danutė Ivanauskienė ) vaidino pasaką „Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti“. Auklėtiniai minė mįsles, išsakė daug gražių mažybinių žodžių apie duoną, dainavo apie ją daineles, žaidė žaidimus, deklamavo eilėraščius. Tėveliai ir svečiai irgi nenuobodžiavo. Jie turėjo užbaigti pradėtas patarles ir priežodžius apie darbą, duoną, tinginystę. Šventės pabaigoje Senelė įnešė iškeptą duonelę, kuria vaišino visus salėje esančius svečius.
tags: #danute #ivanauskiene #prienu #darzelis #saulute
